Tai vienur, tai kitur kas nors nutikdavo, bet per septynerius metus, būdamas Antietamo šerifo pavaduotoju, o paskui ir šerifu, tik du kartus turėjo išsitraukti ginklą. Iššauti neteko nė karto.
Paprastai paveikdavo žodžiais ir gudrumu, o jei to būdavo negana, kumščiu pakreipdavo įvykių eigą.
Suskambėjus telefonui Devinas viltingai pažvelgė į pavaduotoją. Donio pirštai nesiliovė barbenę į stalą, todėl Devinas atsiduso ir atsiliepė pats. Jau buvo beveik nuraminęs moterį, kuri isteriškai skundėsi, kad kaimynė tyčia įleidžia šunį į jos kiemą apdergti petunijų, kai į kabinetą įėjo Džeradas.
Taip, ponia. Ne, ponia. Devinas užvertė akis į lubas ir mostu parodė broliui sėstis. Ar kalbėjotės su ja, paprašėte, kad neišleistų šuns iš savo kiemo?
Atsakymas atskriejo taip greitai ir buvo toks garsus, kad Devinas susiraukęs atitraukė ragelį toliau nuo ausies. Džeradas, įsitaisęs ant nedidelės medinės kėdės kitapus stalo, nusišypsojo ir ištiesė į priekį kojas.
Taip, ponia, esu įsitikinęs, kad labai sunkiai dirbote puoselėdama savo petunijas. Ne, ne, prašau to nedaryti. Įstatymas draudžia mieste šaudyti. Juk nenorite eiti prie šuns mojuodama ginklu. Aš ką nors pas jus atsiųsiu. Taip, ponia, tikrai esu. A... gerai, pažiūrėsime, ką galima padaryti. O dabar padėkite ginklą į šalį, ar girdite? Taip, ponia. Mes tuoj pat sutvarkysime šį reikalą. Jūs tiesiog ramiai pasėdėkite.
Baigęs kalbėti Devinas išplėšė lapelį iš bloknoto.
Doni...
Ką?
Lėk į Ąžuolų lapų gatvę ir sutvarkyk šį reikalą.
Ar mums reikia ten kištis? Donis nustojo barbenti pirštais, atrodė kupinas vilčių.
Devinui jis atrodė labai jaunas, su rūpestingai išlyginta uniforma, pasišiaušusiais plaukais ir nekantriomis žydromis akimis.
Prancūziškasis pudelis pavertė petunijų lysvę išviete. Paaiškink šuns šeimininkei taisykles, primink apie pavadėlį ir pažiūrėk, gal pavyks tas moteris sutaikyti, kad nekibtų viena kitai į plaukus.
Puiku! Patenkintas, kad gavo užduotį, Donis paėmė lapelį su adresu, pasitaisė kepurę ir išžirgliojo iš šerifo būstinės, pasirengęs tinkamai saugoti įstatymus.
Spėju, kad jis tik praėjusią savaitę pradėjo skustis, tarė Devinas.
Petunijos ir pudeliai, tarė Džeradas ir pasirąžė. Kaip matau, esi labai užsiėmęs.
Antietame viskas kaip ant delno. Devinas pakilo įpilti jiems abiem kavos. Padėtį pablogino tas įvykis pas Dafą, pridūrė nutaisęs į Donio panašų balsą ir kalbėjimo būdą. Trys dėžės alaus ėmė ir išgaravo.
Na, na...
Dvi iš jų sugrąžinome. Padavęs Džeradui puodelį Devinas pusiausėda įsirėmė į stalą. Tai, kas buvo trečioje, suvartojo trys šešiolikmečiai.
Tu juos susekei?
Tam nereikėjo būti Semu Speidu3. Gurkštelėjęs kavos Devinas papurtė galvą. Jie gyrėsi savo žygdarbiu į kairę ir į dešinę, nusigabeno alų į pievutę netoli mokyklos ir surengė iškylą. Kai aš juos užklupau, vėmė it musmirių priėdę. Pusgalviai. Dabar jiems pateikti kaltinimai svetimo turto pasisavinimu, laukia nemokama kelionė į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją.
Man regis, ir aš pamenu panašią iškylą su alumi. Miškelyje.
Bet alaus mes nevogėme, priminė Devinas. Sandėlyje palikome Dafui pinigų.
Geras požiūris, bet esminio skirtumo nėra. Vargeli, kaip mes prisilupome.
Ir blogavome, pridūrė Devinas. Kai paršliaužėme namo, mama įdavė šakes ir visą popietę privertė mėžti mėšlą. Maniau, kad mirsiu.
Tai bent gyvenimas buvo, tarė Džeradas ir atsiduso. Nors vilkėjo nepriekaištingą kostiumą, ryšėjo kaklaryšį ir avėjo brangius batus, jokiu būdu neapsiriksi, kad jis Makeidas. Kaip ir brolis, Džeradas buvo tamsaus gymio gražuolis, atrodė nerūpestingas. Gal kiek labiau išsipustęs, elegantiškesnis, bet vis tiek nerūpestingas.
Ką veiki mieste?
Šį bei tą. Džeradas norėjo parengti brolį tam, ką ketino pasakyti. Leilai dygsta dantis.
Ką veiki mieste?
Šį bei tą. Džeradas norėjo parengti brolį tam, ką ketino pasakyti. Leilai dygsta dantis.
Tikrai? Tai kaip reikiant jus pašokdina?
Jau pamiršau, ką reiškia išsimiegoti. Jo veide nušvito šypsena. Šiaip viskas puiku. Žinai, Brajanas keičia vystyklus. Berniukas labai myli seserį, Savana sakė, kad grįžęs iš mokyklos pirmiausia bėga pas Leilą.
Tau pasisekė, sumurmėjo Devinas.
Lyg nežinočiau. Turėtum ir tu pabandyti, Devai. Vedybos visai geras dalykas.
Judviem su Reifu pasisekė. Mačiau jį šįryt įeinantį į ūkinių prekių parduotuvę prisirišusį prie nugaros Natą. Atrodė toks šeimyniškas.
Ar pasakei jam tai?
Nenorėjau prie vaiko susipešti.
Gerai padarei. Žinai, ko tau čia reikia, Devai? Siurbtelėjęs kavos Džeradas apsidairė po kabinetą. Patalpa buvo įrengta praktiškai, kukliai. Stalai, grindys medinės, kavinukas, palubėje ventiliatorius, kuris vasarą įjun gus cypia ir girgžda, kietos kėdės, metalinės spintelės su stalčiais dokumentams. Tau reikia šuns. Estela netrukus atsives jauniklių.
Devinas kilstelėjo antakius. Fredas ir Estela, Šeino auksiniai retriveriai pagaliau parodė, ką dar gali nuveikti šuo su kale, kai nesivaiko triušių.
Taip, man tik to ir trūksta šunyčio, kuris šlapintųsi ant grindų ir graužtų popierius.
Turėtum draugą, neatlyžo Džeradas. Pagalvok, kaip atrodytum važinėdamas po miestelį su šunimi ir šautuvu. Galėtum skirti jį savo pavaduotoju.
Tai įsivaizdavęs Devinas nusišypsojo ir nuleido puodelį.
Turėsiu omenyje. O dabar gal jau pasakysi, ko atvažiavai?
Džeradas sunkiai atsiduso. Jis žinojo, kaip budriai veikia Devino protas. Brolis leido jam kalbėti niekus, tačiau jo neapkvailinsi.
Šįryt turėjau reikalų kalėjime.
Kažkuriam iš tavo klientų nesuteikta teisė neribotai žiūrėti televizorių?
Džeradas padėjo puodelį ant stalo ir ėmė lenkti pirštus.
Tu juos areštuoji aš jiems atstovauju. Štai ką reiškia posakis: Tvarka ir teisingumas.
Tikrai. Kaip aš galėjau tai pamiršti? Kas toliau?
Buvau susitikęs su kalėjimo viršininku, kadangi jis žino, kad esu Kesės advokatas, pajuto pareigą man kai ką pasakyti.
Devinas suspaudė lūpas.
Apie Doliną?
Taip, apie Džo Doliną.
Jo negali paleisti lygtinai dar mažiausiai aštuoniolika mėnesių. Devinas tiksliai žinojo tą dieną ir valandą.
Tai tiesa. Bet atrodo, kad po sunkaus prisitaikymo laikotarpio, kai turėjo bėdų dėl elgesio, dabar jis tapo pavyzdingu kaliniu.
Taip ir patikėsiu.
Džeradas pajuto kartėlį brolio balse ir puikiai suprato priežastį.
Mes žinome, kad jis tikras šunsnukis, Devinai, ir suprantame, jog apsimeta. Bet daro tai nepriekaištingai.
Jo negali paleisti lygtinai, juo labiau pirmą kartą paprašius. Aš tuo pasirūpinsiu.
Kalbama ne apie lygtinį paleidimą. Jam bus suteikta teisė dirbti laisvuosius darbus.
Nė velnio!
Jau šią savaitę. Aš pareiškiau protestą. Priminiau daugybę jo smurto atvejų, glaudžius ryšius su miesteliu juk Džo atsidurtų vos už kelių mylių nuo Kesės. Užplūdo bejėgiškumas ir Džeradas iškėlė rankas delnais į viršų. Gavau atkirtį. Jį kartu su visa šutve stebės prižiūrėtojai. Mums belieka sužinoti, kur ši kalinių programa bus vykdoma juk reikia valyti parkus, tvarkyti kelius, o taip galima sutaupyti. Be to, leisti kaliniams tarnauti visuomenei puikus būdas padėti jiems persiauklėti.
Ir būti pasiruošusiems, kai Džo spruks iš aplinkos tvarkymo brigados? Devinas ėmė žingsniuoti po kambarį, jo akys liepsnojo. Taip nutinka. Mažiausiai du ar tris kartus per metus. Aš pats praėjusį rudenį vieną tokį sučiupau ir grąžinau į kalėjimą.
Visko pasitaiko, sutiko Džeradas. Tačiau retai toli nubėga. Kalinius visai lengva pastebėti su kalėjimo uniforma, be to, dauguma nepažįsta apylinkių.
Dolinas velniškai gerai pažįsta.
Aš neketinu su tavimi ginčytis. Esu nusiteikęs taip lengvai nenusileisti kalėjimo valdžiai, Devinai. Bet nebus lengva. Juo labiau kad Kesės motina parašė laišką kalėjimo viršininkui, ji gina Džo.
Kalė. Devinas sugniaužė kumščius. Ji žino, kaip Džo elgėsi su Kese. Kesė... Jis pasitrynė delnais skruostus. Ji dar tik pradeda atsigauti. Kaip, po galais, tai paveiks ją?
Iš tavęs važiuosiu tiesiai pas ją ir viską papasakosiu.
Ne. Devinas nuleido rankas. Aš pats jai pasakysiu. Tu tvarkyk popierius ar užsiimk kitais su tuo susijusiais reikalais. Noriu, kad tas kalės vaikas būtų laikomas uždarytas dvidešimt keturias valandas per parą.
Jie jau suformavo 34 kalinių brigadą. Aplinkai tvarkyti. Tarp jų yra ir Džo.
Puikumėlis. Devinas patraukė link durų. Tiesiog puikumėlis.
Devinas iš karto pastebėjo prie kelio vyrus ryškiomis oranžinėmis liemenėmis. Pasuko automobilį į kelkraštį už sunkvežimio, kuris jau buvo su kaupu prikrautas maišų su šiukšlėmis.
Išlipęs iš mašinos jis atsirėmė į variklio gaubtą ir ėmė žvalgytis Džo Dolino.
Šešiolika mėnesių kalėjime nė kiek nesumažino jo masės, Devinas tai pastebėjo. Džo buvo didelis vyras apkūnus, tvirtas. Prieš papuldamas į kalėjimą jau buvo pradėjęs tukti. Iš to, kaip dabar atrodė, buvo galima spręsti, kad gerokai padirbėjo, kol riebalus pavertė raumenimis.
Kalėjimų sistema skatina kalinius užsiimti fiziniu lavinimusi.
Kitoje kelio pusėje Džo su kitu vyru tylėdami metodiškai grėbė lapus ir šiukšles.
Devinas laukė, kada Džo užsimes ant pečių plastikinį maišą ir atsisuks.
Jų žvilgsniai susitiko ir sukibo. Devinui toptelėjo, ką kalėjimo viršininkas pasakytų apie perauklėjimą, jei pamatytų tokį Džo žvilgsnį. Kunkuliuojantį pykčiu ir neapykanta. Ir lėtą piktdžiugišką šypseną, atsiradusią Džo lūpose prieš jam įmetant maišą į sunkvežimį, stovintį jo kelio pusėje.
Puikiai pažindamas save Devinas liko kur stovėjęs. Suprato, kad jei prieis arčiau, per arti, jau nebeįstengs susivaldyti. Bet ženklas, kurį nešiojo prisisegęs, įpareigojo jausti atsakomybę ir ribas.
Jeigu jis būtų paprastas pilietis, galėtų pereiti kelią, trenkti kumščiu Džo į klastingą veidą ir atsakyti už pasekmes. Jeigu būtų paprastas žmogus, galėtų tą žmoną mušantį galviją prismaugti.
Bet buvo pareigūnas.
Gal reikia pagalbos, šerife? paklausė priėjęs prižiūrėtojas, pasirengęs šnektelėti kaip pareigūnas su pareigūnu. Jo nerūpestinga šypsena dingo pamačius Devino žvilgsnį. Ar kas nors atsitiko?
Kaip pažiūrėsi. Devinas išsitraukė cigaretę, nors du pastaruosius mėnesius stengėsi atsikratyti šio žalingo įpročio. Brūkštelėjęs degtuką prisidegė ir išpūtė dūmus. Matote tą stambų vyriškį ana ten?
Doliną? Žinoma.
Įsidėmėkite jo pavardę. Devinas žvilgtelėjo į asmens kortelę prie pareigūno uniformos. O aš įsidėmėsiu jūsų, Ričardsonai. Jeigu Džo Dolinui pavyks nors akimirkai nuo jūsų pasprukti, bus jums riesta.