Jūs visi svarbūs, pakartojo ir išėjo, o ji stovėjo ir spoksojo jam pavymui.
2 The Red Badge of Courage (1895) ameri kiečių rašytojo Stefano Krano (Stephen Crane) romanas apie JAV pilietinį karą.
2
Kartais vėlai vakare, kai vaikai jau miegodavo, o svečiai irgi nurimdavo, Kesė klaidžiodavo po namą. Ji aplenkdavo antrą aukštą, kuriame viešbučio gyventojai ilsėdavosi Reifo ir Reganos įrengtuose puikiuose kambariuose ir apartamentuose.
Jie mokėjo už privatumą, Kesė negalėjo to nepaisyti.
Bet galėjo laisvai vaikščioti po trečią aukštą, kur buvo jos butas grožėtis kambariais, vaizdu pro langus, mėgautis pojūčiu, kai basos kojos liečia glotnias kietmedžio grindis.
Jautėsi laisva ir saugi, o to ji niekada negalės laikyti savaime suprantamu dalyku. Kaip negalės laikyti savaime suprantamu dalyku ir to, kad ant langų kabo užuolaidos, pasiūtos iš audinio, kurį ji pati išsirinko ir už kurį sumokėjo. Taip pat nusipirko virtuvinį stalą, sofą, visus šviestuvus.
Ne visi daiktai buvo nauji, bet jai nauji. Tai, kas užgyventa su Džo, jau parduota. Taip ji atsisakė praeities. Į šį butą nepateko nieko iš anksčiau. Kesei buvo gyvybiškai svarbu gyvenimą čia pradėti su daiktais, kurie yra jos.
Jei užplūsdavo nerimas, galėdavo nulipti į pirmą aukštą ir vaikščioti iš svečių priėmimo kambario į svetainę, iš jos į žvilgančio stiklo oranžeriją su nuostabiais augalais. Galėdavo pastovėti kokiame koridoriuje ar pasėdėti ant laiptų. Paprasčiausiai mėgautis ramybe ir vienuma.
Vienintelio kambario vengė bibliotekos. Ta vieta jos visiškai netraukė, nors buvo apstatyta patogiais odiniais krėslais, o lentynose palei sienas daugybė knygų.
Kesė instinktyviai jautė tai karalija Čarlzo Barlou. Abigalės vyro. Senojo namo šeimininko. Žmogaus, šaltakraujiškai nušovusio sužeistą konfederatų armijos kareivį, kuris buvo toks jaunas, kad kažin ar jau skutosi barzdą.
Kartais lipant laiptais, priėjus tą vietą, kur, pasak pasakojimų, tai nutiko, Kesę apimdavo baimė ir liūdesys. Netgi girdėdavo šūvį, garsų trenksmą, o paskui šūksnius tarnų, kurie buvo šios beprasmės, žvėriškos žmogžudystės liudininkai.
Kesė buvo patyrusi beprasmį žvėriškumą, žinojo, kad jis egzistuoja.
Ir tai, jog Abigalė tebėra šiame name. Apie tai bylojo ne vien rauda ir rožių aromatas, netikėtai atsklindantys nežinia iš kur. Kesė jautė ją esant netoliese, jiedvi siejo kažkoks keistas ryšys, bet nedrįso apie tai pasakoti Devinui.
Taip sužinojo, kad Abigalė mylėjo kitą vyrą, ne savo sutuoktinį. Kad ilgėjosi jo ir liejo ašaras, kaip ir dėl to nušauto kareivėlio. Ji svajojo apie mylimąjį ir sielvartavo, jog nepažins tikrosios meilės džiaugsmų.
Kesė ją suprato ir užjautė. Gal todėl taip gerai jautėsi šiuose namuose, išlaikiusiuose tiek daug praeities. Ir niekada nebijojo.
Atvirkščiai, džiaugėsi kiekviena akimirka, kurią čia praleido rūpindamasi ją supančiais gražiais daiktais. Jau beveik metai, kai priėmusi Reifo ir Reganos pasiūlymą ji su vaikais atsikraustė į šį namą. Tik negalėjo atsistebėti, kaip jie patikėjo jai tokį darbą, todėl nuoširdžiai triūsė stengdamasi pateisinti pasitikėjimą.
Darbas buvo vienas malonumas, bent jau taip manė Kesė iš lėto įeidama į svečių priėmimo kambarį. Jos pareiga prižiūrėti ir blizginti dailius senovinius daiktus, nuostabioje virtuvėje paruošti pusryčius ir gražiuose induose patiekti svečiams. Ir turėti daug gėlių aplink save, namo viduje ir lauke.
Tai buvo it sapnas, kaip pasaka, viena iš tų, kurioms Savana Makeid piešė iliustracijas.
Dabar Kesės taip dažnai nebekamavo baimė, nevargino naktiniai košmarai, kurie buvo tapę kasdienybe ir ilgai nedavė ramybės. Nebepabusdavo vidury nakties drebanti iš baimės, išplėšta iš miego Džo žingsnių arba balso.
Čia ji jautėsi saugi ir pirmą kartą gyvenime laisva.
Apsisiautusi chalatu Kesė susirangė ant palangės svečių priėmimo kambaryje. Negalėjo ilgai sėdėti. Vaikai miegodavo kietai, čia jie jautėsi puikiai, bet galėjo netikėtai pabusti ir pasigesti mamos. Vis dėlto kartais norėdavo pasidžiaugti vienatve ir tokia įstabia likimo dovana.
Ji turėjo namus, kuriuose jos vaikai galėjo juoktis, žaisti ir saugiai jaustis. Buvo malonu stebėti, kaip greitai Ema atsikratė drovumo ir tapo linksma, plepia mergaičiuke. Konorui teko sunkesnė vaikystė, Kesė tai suprato. Gėda prisipažinti, bet berniukas matė ir girdėjo per daug bjaurasties. Šiaip ar taip, ir jis palengva lindo iš savo kiauto.
Kesė jautė palengvėjimą matydama, kaip nevaržomai vaikai bendrauja su Devinu ir su kitais Makeidais. Anksčiau Ema nedrįsdavo jokiam vyrui nė žodžio ištarti, o Konoras, mielasis, jautrusis Konoras, visada būdavo įsitempęs, pasirengęs atremti žodinius smūgius.
Dabar to nebebuvo.
Šiandien jie abu taip nuoširdžiai pabendravo su Devinu, tarsi tai būtų tas pats kas kvėpuoti. O kad ir ji taip galėtų. Tačiau Devinas šerifas, viskas dėl to, pagalvojo Kesė. Jai vis lengviau darėsi bendrauti su Džeradu, Reifu ir Šeinu. Neįsitempdavo, jei kuris nors iš jų ją apkabindavo arba nušvisdavo makeidiška šypsena.
O su Devinu viskas kitaip. Nieko keista, nes jai teko eiti pas jį ir prisipažinti, kad daugybę metų ji leidosi mušama ir užgauliojama, buvo priversta parodyti mušimo žymes ant savo kūno. Niekas, net žiaurūs Džo kumščiai, negalėjo labiau pažeminti.
Suprato, kad Devinas jos gailisi, jaučia pareiga rūpintis ja ir vaikais. Savo kaip šerifo įsipareigojimus jis vertino labai rimtai. Prieš dvylika ar penkiolika metų niekas net ir ji nebūtų patikėjęs, kad iš tų pasiutusių Makeidų vaikigalių išaugs puikūs vyrai.
Devinas tapo gerbiamu žmogumi. Gal kiek šiurkštoku. Kesė žinojo jam pakanka pakelti balsą ir muštynės baigiasi, o jeigu tai nepadeda paleidžia į darbą kumščius.
Kita vertus, Kesė nepažinojo švelnesnio žmogaus... ir tokio gailiaširdžio. Jis buvo be galo geras jai ir vaikams, ji buvo jam dėkinga.
Kesė priglaudė skruostą prie lango stiklo ir užsimerkė. Reikėtų kažkaip įprasti taip nesinervinti Devino akivaizdoje. Ji tai gali. Jau beveik metai, kai atkakliai mokosi susitvardyti ir ramiai priimti svečius, įveikti drovumą. Jai taip gerai sekasi, kad dažniausiai užsimiršta, nebesivaržo svetimų žmonių.
Kartais Kesė iš tikrųjų jausdavosi esanti sumani darbuotoja ir tokių akimirkų pasitaikydavo vis dažniau.
Todėl dabar reikia pasistengti ir nebūti tokiai įsitempusiai, kai šalia Devinas. Ji turi liautis galvojusi apie jį kaip apie valdžios atstovą, o prisiminti, kad jis senas jos draugas... kadaise ji Deviną netgi buvo šiek tiek įsimylėjusi. Reikėtų negalvoti apie dideles jo rankas ir apie tai, kas būtų, jeigu jis supykęs paleistų jas į darbą.
Verčiau prisiminti, kaip švelniai jis taršė jos dukrytės garbanas arba kaip paėmė sūnui už rankos norėdamas padėti jam įveikti drovumą.
Arba kaip malonu, kaip neįtikėtinai malonu pajusti jį pirštu braukiant jai per skruostą.
Kesė dar patogiau įsitaisė ant minkšto pasėdo.
Ūmai Devinas iškilo jai prieš akis, jis šypsojosi, nuo tos šypsenos skruoste išryškėjo duobutė, o jos viduje viskas keistai susijaukė. Jis palietė ją šįkart Kesė nekrūptelėjo. Štai, pagalvojo, jau pavyko.
Devinas ją paglostė ir priglaudė prie savęs. Ak, koks jis kietas. Tačiau Kesė neišsigando. Bet vis tiek pradėjo drebėti. Ir niekaip negalėjo liautis. Jis toks didelis, toks stiprus, galėtų perplėšti ją perpus. Vis dėlto... vis dėlto jo rankos glamonėjo taip švelniai. Glostė jos kūną. Nors neturėtų jos šitaip liesti...
Pajuto šiltų ir švelnių jo lūpų prisilietimą. Nieko negalėjo pakeisti. Net pamiršo, kad turėtų to neleisti jo liežuvis įsiskverbė jai į burną, o delnas apglėbė krūtį, lyg tai būtų įprastas dalykas.
Nuo Devino glamonių pasidarė sunku kvėpuoti, jo didelės rankos klaidžiojo po visą kūną. O lūpos... Ak, taip negalima Kesė jautė, kad negalima, tačiau kokia palaima jausti jo šiltą drėgną burną.
Ji suinkštė, sudejavo ir jam atsidavė. Jautė, kaip jis įsiskverbia vidun penis buvo kietas, glotnus ir darė kaip tik tai, ką reikėjo daryti.
Viduje viskas sprogo ir privertė ją sutrūkčioti. Kesė godžiai įkvėpė oro, ji buvo išpilta prakaito, galvoje minčių sumaištis.
Atsipeikėjo svečių priėmimo kambaryje. Žinoma, ji buvo viena. Odą dilgčiojo ir ne tik odą, kažkas įsižiebė viduje ir degino, to ji nejautė jau daugybę metų, net buvo pamiršusi, kad tai įmanoma.
Kesę nutvilkė gėda, ji sugniaužė chalato atlapus pasmakrėje. Kaip baisu, pagalvojo, tiesiog baisu įsivaizduoti taip save su Devinu. Jis buvo jai toks malonus.
Pati nesusigaudė, kas jai užėjo. Juk seksas Kesei netgi nepatiko. Iš pradžių jis kėlė baimę, tačiau po apgailėtinos pirmosios nakties netrukus buvo priversta jį pakęsti. Malonumo niekada nejautė. Nusprendė, kad jai neskirta mėgautis tokio pobūdžio džiaugsmais, ir labai anksti su tuo susitaikė.
Atsistojusi pajuto, kaip dreba kojos ir maudžia pilvo apačią. Giliai atsikvėpė, užuodė švelnų rožių aromatą.
Pagalvojo, kad ji ne viena. Su ja Abigalė. Nusiraminusi Kesė vėl ėmė lipti laiptais aukštyn dar kartą žvilgtelės į vaikus ir pati eis miegoti.
Iki vidurdienio Devinas jau buvo įveikęs didžiąją dalį tos dienos darbo, kurį pats vadino popieriukų dėliojimu. Turėjo parengti raportą ir sutvarkyti bylą dėl įsilaužimo į Dafo užeigą. Sučiupti tris paauglius, kurie nugvelbė kai ką, kas priklausė Dafui, buvo apgailėtinai lengva.
Dar buvo eismo įvykis Bruko kelyje. Visai nedidelė avarija, mąstė Devinas stuksendamas raktais į stalą. Bet Lesteris Svupas, kurio naujas sedanas truputį įlenktas, sukėlė erzelį.
Be to, privalėjo paruošti pranešimą merui ir miesto tarybai, kaip ruošiamasi reguliuoti eismo srautus šventinio parado dieną.
Paskui galbūt galės ir užkąsti.
Kitame kabineto gale jo jaunasis pavaduotojas Donis Benksas tvarkė baudų už automobilių statymą neleistinoje vietoje kvitus. Kaip paprastai, Donis barbeno pirštais į metalinį stalviršį jam vienam suprantamu ritmu, Devinas iš visų jėgų stengėsi į tai nekreipti dėmesio.
Diena buvo ganėtinai šilta, langai atlapoti. Šerifo tarnybos biudžeto nepakako įsirengti kondicionierių. Jis girdėjo automobilių eismo garsus tolygų dūzgimą, kartais sucypdavo stabdžiai, kai kas nors, važiavęs per greitai, stabdydavo prie šviesoforo kelyje į Mainą.
Nuo tada, kai Kristalė Ebot išėjo motinystės atostogų ir jam nepavyko rasti žmogaus, trokštančio dirbti pastumdėlio darbą, Devinui pačiam teko tvarkyti paštą.
Jis dėl to nesuko sau galvos. Monotoniški raštinės darbai veikė raminamai. Kaip ir reikėjo tikėtis, miestelyje, kuriame mažiau nei du su puse tūkstančio gyventojų, įvykiai klostėsi gana ramiai. Jo užduotis ir toliau palaikyti tvarką, tramdyti girtus viešosios tvarkos pažeidėjus, fiksuoti eismo taisyklių pažeidimus, gaudyti atsitiktinius smulkius vagišius ir slopinti šeiminius konfliktus.