Mąstyk blaiviai. Išlik rami, paliepė sau Megė, kai panika jau buvo beapimanti ją visą.
Jūs sužlugdysite savo gyvenimą, jeigu padarysite man ką nors bloga. Tai nebūtų nelaimingas atsitikimas, Stanai. Šįkart jūs būtumėte žudikas. Džoisė niekada to nesuprastų.
Stano pirštai skaudžiai sugniaužė Megės ranką ir ji turėjo prisikąsti lūpą, kad neapsiverktų.
Džoisė visada mano pusėje.
Taip, nes myli jus. Tiki jumis. Bet jei ką nors man padarytumėte, viskas pasikeistų.
Megė pajuto, kad jis ėmė virpėti ir šiek tiek atleido gniaužtus. Ji pamatė Džoisę, kopiančią į kalvą ir einančią link namo. Iš pradžių manė, kad regi haliucinacijas, bet išgirdo, kaip Stanas liovėsi kvėpavęs. Jis taip pat ją pamatė.
Stanai, tarsi būtų norėjusi sustiprinti savo balsą, Džoisė priglaudė delną prie gerklės. Stanai, prašau tavęs, išeik.
Nenoriu, kad tu įsipainiotum į visa tai.
Stanas geležiniais pirštais vėl suspaudė Megės ranką.
Aš jau įsipainiojusi. Seniai. Žinau, kad viską, ką padarei, darei dėl manęs.
Po velnių, jis prispaudė veidą prie lango ir stipriai trenkė kumščiu į rėmą. Morganas negali sugriauti visko, ką mes sukūrėme.
Negali, apgalvodama kiekvieną žingsnį Džoisė priėjo arčiau. Per tuos metus, pragyventus su Stanu, ji niekada nebuvo pajutusi jo balse nevilties. Stanai, dabar jis nieko nebegali mums padaryti. Mes kartu. Mes visada liksime kartu.
Jie atims tave iš manęs. Įstatymai, jis stipriau prispaudė veidą prie lango rėmo. Dėl jų padariau viską, ką galėjau, dėl įstatymų.
Visi tai žino. Stanai, aš būsiu su tavimi. Myliu tave. Tu man viskas, visas mano gyvenimas. Prašau, maldauju, nedaryk nieko, dėl ko turėčiau sudegti iš gėdos.
Stanas buvo įsitempęs, Megė tai jautė. Jis atsitraukė nuo lango, skruostų raumenys vis dar trūkčiojo. Veidas buvo šlapias, tačiau jam neberūpėjo nubraukti prakaitą. Jis žiūrėjo pro langą į Džoisę, paskui pažvelgė į daubą.
Dešimt metų, sušnabždėjo jis. Bet niekas dar nesibaigė.
Jo pirštai kartkartėmis suspausdavo Megės ranką. Pastirusi iš baimės ji stebėjo, kaip jis traukia iš dėklo pistoletą.
Šaltos, skaisčiai mėlynos be jokios išraiškos Stano akys susitiko su Megės akimis. Gal ji būtų maldavusi palikti ją gyvą, bet, kaip ir kiekviena auka, suprato: tik nuo medžiotojo užgaidos priklauso, ar jis pasigailės.
Stano veido išraiška nepasikeitė. Jis padėjo ginklą ant palangės, paleido Megės ranką ir ji pajuto, kaip kraujas vėl ėmė greitai tekėti gyslomis karštas, beveik verdantis.
Eisiu į lauką, ramiai tarė Stanas. Pas žmoną.
Staiga pajutusi palengvėjimą Megė susmuko ant kėdės prie fortepijono. Neturėjo jėgų net apsiverkti, tik užsidengė rankomis veidą.
Ak, Mege, Klifas apglėbė ją ir Megė pajuto sunkų, greitą jo širdies plakimą. Tai buvo ilgiausios dešimt minučių mano gyvenime, murmėjo jis nepaliaujamai bučiuodamas jos veidą. Pačios ilgiausios.
Jai nereikėjo paaiškinimų. Jis čia ir tai svarbiausia.
Aš vis sakiau sau, kad tu ateisi. Tai padėjo man išlaikyti blaivų protą.
Neturėjau palikti tavęs vienos, Klifas paskandino veidą jos plaukuose ir įkvėpė jų aromato.
Megė buvo tvirtai įsikabinusi į jį.
Juk sakiau, kad galiu savimi pasirūpinti.
Klifas nusijuokė ji buvo jo glėbyje ir visa kita liko nepasikeitę.
Taip, sakei. Dabar viskas baigta, jis suėmė delnais jos veidą ir įsmeigė akis. Kokia ji išblyškusi, pagalvojo. Paakiai pajuodę, bet žvilgsnis ramus. Jo Megė moteris, kuri gali savimi pasirūpinti. Lauke jau vaikštinėjo Reikeris. Jis suprato, kas čia dedasi, ir pasirūpins jais.
Jai nereikėjo paaiškinimų. Jis čia ir tai svarbiausia.
Aš vis sakiau sau, kad tu ateisi. Tai padėjo man išlaikyti blaivų protą.
Neturėjau palikti tavęs vienos, Klifas paskandino veidą jos plaukuose ir įkvėpė jų aromato.
Megė buvo tvirtai įsikabinusi į jį.
Juk sakiau, kad galiu savimi pasirūpinti.
Klifas nusijuokė ji buvo jo glėbyje ir visa kita liko nepasikeitę.
Taip, sakei. Dabar viskas baigta, jis suėmė delnais jos veidą ir įsmeigė akis. Kokia ji išblyškusi, pagalvojo. Paakiai pajuodę, bet žvilgsnis ramus. Jo Megė moteris, kuri gali savimi pasirūpinti. Lauke jau vaikštinėjo Reikeris. Jis suprato, kas čia dedasi, ir pasirūpins jais.
Megė prisiminė blyškų Luelos veidą, skausmo ir kančios kupinas Stano akis, drebantį Džoisės balsą.
Jie jau pakankamai nubausti.
Gal ir taip, Klifas paglostė Megės rankas norėjo pajusti, kad ji sveika ir saugi. Jei jis būtų tau ką nors padaręs...
Nebūtų, Megė papurtė galvą ir dar tvirčiau įsikabino į jį. Nebūtų galėjęs. Aš noriu kūdros, Klifai, visai netikėtai kaprizingai tarė. Noriu, kad kuo greičiau iškastų man kūdrą ir aš galėčiau stebėti, kaip gluosnis skečia virš jos šakas.
Turėsi kūdrą, Klifas šiek tiek atsitraukė. O aš? Ar ir manęs nori, Mege?
Ji giliai įkvėpė ir priglaudė jo delną sau prie veido. Vėl tas pats, pamanė. Bet reikia dar kartą pabandyti, gal susiprato.
Kodėl turėčiau?
Klifas suraukė kaktą, nurijo besiveržiantį šiurkštų žodį ir pabučiavo ją ilgu karštu bučiniu.
Todėl, kad aš myliu tave.
Megė lengviau atsiduso. Dabar jau iš tikrųjų ji buvo namie.
Tai teisingas atsakymas.
Dievinate NORĄ ROBERTS?
Kilmingos škotų MAKGREGORL šeimos istorija New York Times bestselerių sąraše įrašyta pirmuoju numeriu. Neabejojame ir Jums patiks.
Aštuonios knygos apie garbingos MAKGREGORL dinastijos protėvius ir palikuonis ypatinga dovana mūsų Noros Roberts gerbėjoms.
MAKGREGORAI:
Pasipriešinimas
PROLOGAS
Glenro giria, Škotija, 1735 metai
Jie pasirodė temstant, kai kaimo gyventojai sėdo prie vakarienės stalo, o židiniuose traškanti ugnis per kaminus siuntė į vėsų lapkričio dangų kamuolius dūmų. Prieš savaitę pasnigo, tačiau saulė iš paskutiniųjų stengėsi parodyti savo galią. Visgi šaltis nugalėjo, sustingdydamas žemę į akmenį. Artėjančių arklių kanopų dundesys aidėjo per mišką ir mažieji jo gyventojai spruko į šalis slėptis.
Serena Makgregor pasisodino mažąjį broliuką ant kito klubo ir priėjo prie lango. Matyt, tėvas su savo vyrais taip anksti grįžta iš medžioklės. Bet iš aplinkinių sodybų neskardėjo sveikinimo šūksniai, neskambėjo juokas.
Priplojusi nosį prie lango ji nekantriai laukė pasirodančių raitelių ir bandė nuslopinti apmaudą, kad jos, mergaitės, vyrai nepaėmė kartu.
Net Kolas išjojo, nors jam vos keturiolika, o ir iš lanko jis šaudo daug prasčiau nei ji. Jau nuo septynerių metų jam buvo leidžiama kartu su vyrais joti į medžioklę. Iš nuoskaudos papūtusi lūpas Serena žvelgė į prietemą. Šiomis dienomis vyriausias brolis tik apie medžioklę ir tesvaičiojo, tuo tarpu ji liūdna sėdėjo prie ratelio ir verpė.
Mažajam Malkolmui pradėjus muistytis Serena ėmė jį sūpuoti, neatplėšdama akių nuo vingiuoto kelio tarp fermų ir namelių.
Ša, mažuli, tėtis neapsidžiaugs, jei įžengęs pro duris ras tave verkiantį.
Nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas ne taip. Glausdama kūdikį prie savęs Serena sunerimusi pažvelgė motinai per petį.
Kambaryje degė lempos, iš virtuvės sklido gardus ant krosnies kunkuliuojančio troškinio kvapas. Namai net blizgėjo nuo švaros. Jos su mama ir mažąja sesute Gven visą dieną sukosi kaip bitutės. Iššveitė grindis, nublizgino stalus, net voratinklius nubraukė iš kampų. Vien tai prisiminus Serenai pradėjo mausti rankas. Išskalbtus ir išdžiovintus skalbinius jos sudėjo į skrynias, prikaišiojo nedidukių levandų šluotelių mama jas labai mėgo.
Tėvelis dvarininkas, todėl ir jų namas gražiausias apylinkėse iš melsvojo skalūno. Mama neleisdavo ant jo nė dulkelei nusėsti.
Viskas rodėsi įprasta, bet širdelė kažkodėl nerimo. Paėmusi skarą Serena apgobė Malkolmą ir išėjo pro duris pasidairyti tėvo.
Lauke buvo tylu, visai be vėjo, tik arklių kanopos dunksėjo į kietą įšalusią žemę. Serena pagalvojo, kad raiteliai tuoj pat pasirodys iš už kalvos, ir nežinia kodėl suvirpėjo. Išgirdusi riksmą ji griūdama puolė atgal.
Serena, eik vidun. Greičiau! šūktelėjo mama.
Fiona Makgregor sunerimusi ir išblyškusi skubėjo laiptais žemyn. Raudonojo aukso spalvos kaip ir Serenos jos plaukai buvo netvarkingai susukti ant pakaušio ir perrišti kaspinu. Keista, paprastai Fiona pasitikdavo vyrą rūpestingai susitvarkiusi.
Bet, mama...
Paskubėk, mergyte, dėl Dievo meilės, Fiona čiupo dukterį už rankos ir įtraukė vidun. Nešk mažąjį viršun pas seserį, pabūkite ten.
Bet tėtis...
Ten ne tavo tėvas.
Tuo metu Serena išvydo iš už kalvos pasirodančius ne Makgregorų medžioklius, o raudonsermėgių anglų dragūnų būrį. Kai buvo aštuonerių, girdėjo pasakojant apie jų siautėjimus ir plėšikavimus. Jau tada ją nuoširdžiai papiktino toks jų elgesys.
Ko jie nori? Mes nieko bloga nepadarėme.
Nereikia nieko nė daryti, užtenka būti, Fiona uždarė ir užsklendė duris, labiau demonstruodama nepaklusnumą, nei tikėdamasi taip sulaikyti užpuolikus. Serena...
Smulkutė liauna moteris sugriebė dukrą už pečių. Vaikystėje Fiona buvo atlaidaus tėčio lepinama dukra, vėliau mylinčio vyro dievinama žmona, bet silpna netapo. Tikriausiai todėl per gyvenimą sutikti vyrai ir gerbė ją, ir ja žavėjosi.
Eik į vaikų kambarį ir pasirūpink Malkolmu su Gven. Niekur nekelkite kojos, kol neliepsiu.
Slėnyje vėl nuaidėjo klyksmas, lydimas širdį veriančios raudos. Pro langą jos išvydo liepsnos apimtą šiaudinį trobos stogą. Fiona dėkojo Dievui, kad jos vyras ir sūnus dar negrįžo.
Liksiu su tavimi, didžiulės Serenos akys prisipildė ašarų, tačiau burna, dėl kurios tėvas vadindavo ją užsispyrėle, rodė ryžtą. Tėtis nenorėtų, kad palikčiau tave vieną.
Jis norėtų, kad darytum tai, kas liepta, Fiona išgirdo, kaip raiteliai sustojo prie durų. Buvo girdėti pentinų žvangėjimas ir vyrų balsai. Eik, motina stumtelėjo dukterį link laiptų, saugok vaikus.
Malkolmas ėmė klykti ir Serena nuskubėjo laiptais į antrą aukštą. Jau buvo pusiaukelėje, kai išgirdo įgriūnant duris. Stabtelėjusi atsigręžė ir pamatė, kaip mama pasitinka pustuzinį dragūnų. Vienas iš jų žengė žingsnį į priekį ir nusilenkė. Net iš tolo buvo matyti, kad pasveikinimas įžeidus.
Serena! pašaukė mažoji sesutė nuo laiptų viršaus.
Imk vaiką, Serena įdavė Malkolmą į putnias penkiametės sesutės rankutes. Eik į vaikų kambarį ir užsidaryk, paliepė ir pašnibždomis pridūrė: Paskubėk ir pabandyk jį nuraminti. Iš prijuostės kišenėlės ji ištraukė cukruotą slyvą. Imk ir skuosk iš čia, kol mūsų dar nepastebėjo.
Persisvėrusi per laiptų turėklus Serena pažvelgė į apačią.
Fiona Makgregor? paklausė dragūnas, vilkintis uniformą su puošniais antsiuvais.