Akimirką pagalvojusi Megė prisiminė:
Juk jūsų vyras šerifas, tiesa?
Taip. Morganvilis ramus miestelis, ne toks kaip Los Andželas, bet ir čia jam pakanka darbo, Džoisė nusišypsojo, bet Megė netikėtai pajuto jos balse įtampą. Na, mes tiesiog ne miesto žmonės.
Taigi, Megė irgi nusišypsojo. Ir aš supratau, kad esu ne miesto žmogus.
Man keista, kad jūs galėjote mesti... Džoisės veidas išdavė ją kažką žinant. Norėjau pasakyti čia visiškai kitoks gyvenimas negu Beverli Hilse.
Kitoks, pritarė Megė. Ar tik nėra kokios potekstės šiuose Džoisės žodžiuose, kaip ir anąkart svajingame ir padrikame Luelos kalbėjime? Bet kitokio aš ir norėjau.
Ką gi, aš tikrai džiaugiuosi, kad jūs nusipirkote šią žemę, ir dar taip greitai. Stanas pyktelėjo, nes ėmiausi reikalo nepasitarusi su juo. Kas žino, jei nebūtumėte taip netikėtai čia atvykusi, gal jis dar būtų mane atkalbėjęs.
Matyt, mes abi turėtume būti dėkingos likimui, kad atvykusi čia pastebėjau užrašą: Parduodama".
Megė bandė mintyse viską surikiuoti. Atrodo, namas išskirtinai priklausė Džoisei, jos vyras ar motina neturėjo į jį jokių teisių. Bet kodėl Džoisė neišnuomojo ar nepardavė jo anksčiau?
Iš tikrųjų, panele Ficdžerald, aš atvykau dėl savo mamos. Ji sakė man, kad lankėsi čia prieš kelias dienas.
Taip. Miela moteris.
Tiesa, Džoisė pasisuko į besidarbuojančius darbininkus ir sunkiai atsiduso. Megė jau neabejojo: čia iš tiesų yra kažkokia paslaptis. Norėčiau paprašyti jūsų paslaugos. Jei ji imtų jums trukdyti, pirmiau pasakykite man, o ne jai.
Kodėl ji turėtų man trukdyti?
Džoisės atodūsyje galėjai išgirsti nuovargį ar neviltį.
Mama gyvena praeities prisiminimais. Ji taip ir neatsigavo po mano tėvo mirties. Kai kuriuos žmones tai trikdo.
Megė prisiminė tą nejaukumą apsilankius Luelai. Vis dėlto ji papurtė galvą.
Jūsų motina gali čia kartkartėmis lankytis, ponia Eidži.
Dėkoju, bet pažadėkite, kad pranešite man, jeigu... Na, jei norėsite, kad ji nebesirodytų pas jus. Dažnai čia ateidavo, netgi kai namas jau buvo negyvenamas. Nenoriu, kad maišytųsi jums po kojų. Ji nežino, kas jūs esate. Džoisė staiga sutriko ir pasitaisė: Norėjau pasakyti, mama nesupranta, kad tokie žmonės kaip jūs būna labai užsiėmę.
Megė prisiminė klaidžiojančias akis, nelaimingas lūpas. Ją vėl suėmė apmaudas.
Gerai, jei ji kels man nepatogumų, pranešiu jums.
Džoisės veidas nušvito palengvėjimu.
Dėkoju, panele Ficdžerald.
Mege.
Na, taip... Džoisė nedrąsiai nusišypsojo. Suprantu, kad jūsų padėties žmonės nemėgsta, kai jiems kas nors nuolat lenda į akis.
Megė nusijuokė prisiminusi, kad visą rytą ją trukdė telefono skambučiai iš Kalifornijos.
Aš nesu atsiskyrėlė, tarė ji, nors jau nebebuvo tuo tvirtai įsitikinusi. Ir nesu labai karšto būdo. Kai kurie žmonės netgi laiko mane normalia.
Na... Neturėjau to galvoje...
Žinau. Atvažiuokite, kai būsiu suremontavusi grindis, išgersime kavos.
Ačiū, būtų smagu. Ak, vos nepamiršau, ji įkišo ranką į savo drobinį krepšį ir ištraukė voką. Mama sakė, kad norėjote jas pamatyti. Kelios senos nuotraukos.
Taip, Megė džiugiai paėmė voką. Ji nė nesitikėjo, kad Luela atsimins ir perduos jas. Tikiuosi, jos padės man suplanuoti, kaip čia viską sutvarkyti.
Mama sakė, kad galite laikyti jas kiek tinkama, Džoisė neryžtingai maigė rankinės dirželį. Jau turiu skubėti namo. Mano jaunėlis grįžta iš darželio vidurdienį, ir Stanas kartais pareina pietų, o aš dar nesutvarkiau namų. Tikiuosi, susitiksime kada nors mieste.
Tikrai susitiksime, Megė pasikišo voką po pažastimi. Perduokite savo mamai linkėjimų nuo manęs.
Megė buvo beeinanti į namą, bet uždėjusi ranką ant durų rankenos pastebėjo, kad prie Džoisės priėjo Klifas. Smalsumas privertė ją sustoti. Klifas paėmė brunetę už rankų. Nors per motorų ūžesį ji negirdėjo, apie ką jie kalbasi, bet buvo aišku, kad gerai pažįsta vienas kitą. Klifo veidas buvo švelnus tokio ji dar nebuvo mačiusi ir šiek tiek susirūpinęs. Jis pasilenkė arčiau, tarsi Džoisė būtų kalbėjusi labai tyliai, ir palietė jos plaukus. Broliškas prisilietimas? svarstė Megė. O gal meilužio?
Ji matė, kaip Džoisė papurtė galvą, apgraibomis susirado durelių rankeną ir įlipo į automobilį. Klifas akimirką pasilenkė prie lango. Ar jie ginčijasi? Megė pajuto kažkokią įtampą tarp jų. O gal jai tik pasirodė? Stebėdama tylią sceną ant keliuko Megė matė, kaip Klifas atsitraukė nuo lango ir automobilis nuvažiavo. Klifas pastebėjo Megę, kai ši vėrė duris, ir jų žvilgsniai susidūrė.
Juos skyrė gal šimtas pėdų, ore aidėjo darbininkų šūksniai, burzgė mašinos. Saulė kaitriai kepino ir Megei su megztiniu pasidarė per karšta. Nugara netikėtai sudrėko nuo prakaito. Gal tai priešiškumas? Megė bandė save įtikinti, kad tikrai priešiškumas, o ne pirmieji pavojingos aistros ženklai.
Juos skyrė gal šimtas pėdų, ore aidėjo darbininkų šūksniai, burzgė mašinos. Saulė kaitriai kepino ir Megei su megztiniu pasidarė per karšta. Nugara netikėtai sudrėko nuo prakaito. Gal tai priešiškumas? Megė bandė save įtikinti, kad tikrai priešiškumas, o ne pirmieji pavojingos aistros ženklai.
Ji troško perbėgti tą šimtą pėdų per kiemą ir pažiūrėti, kas bus toliau. Vien pagalvojus apie tai Megei užvirė kraujas. Klifas nejudėjo, bet ir akių nuo jos nenuleido. Netikėtai nutirpusiais pirštais ji pasuko durų rankeną ir įėjo į vidų.
Po dviejų valandų Megė vėl išėjo į lauką. Ji ne toks žmogus, nebėgs nuo iššūkių nei nuo savo jausmų, nei nuo nesėkmių. Dėl viso to tikrai kaltas tik Klifas Delanis. Plėšdama linoleumą Megė prisiekinėjo sau, kad jeigu ir leis Klifui priartėti prie jos, tai tik dėl jo patrauklaus vyriškumo ir seksualumo. Ir dar dėl to, kad jis kitoks. Kitoks nei visi iki šiol jos sutikti vyrai. Jis jai nepataikavo toli gražu. Nedemonstravo tuščio žavesio. Nesididžiavo savo kūno sudėjimu, išvaizda ar išprusimu. Tikriausiai dėl jo išskirtinumo jai buvo sunku apsispręsti, kaip elgtis.
Vaikščiodama aplink namą Megė nusprendė, kad Klifo kompanija gerai padirbėjo jos žemėje. Ji stabtelėjo prie skardžio. Vijoklių, erškėčių ir storų žagrenių nebebuvo. Ten, kur neseniai kerojo apleistos raizgios džiunglės, dabar buvo suverstos krūvos gero dirvožemio. Nebebuvo ir medžio, pavojingai palinkusio virš jos namo liko tik kelmas. Du darbininkai blizgančiomis nuo prakaito nugaromis ritino akmenį ten, kur šlaitas pereina į veją.
Nusprendusi, kad Klifas Delanis puikiai viską kontroliuoja, Megė nuėjo apžiūrėti kitos kiemo pusės. Čia visa, kas labiausiai rėžė akį, irgi buvo išvalyta. Vyras su neįprastai didele barzda ir darbo drabužiais sėdėjo aukštai ekskavatoriaus sėdynėje tarsi patogiame fotelyje. Ekskavatorius giliai suleisdavo tuščius savo gniaužtus į akmenuotą žemę ir ištraukdavo pilnus. Megė prisidengė akis nuo saulės ir stebėjo ekskavatoriaus darbą, kol šunytis ėmė trintis jai apie kojas ir urgzti. Kiekvienąkart, kai ekskavatorius išpildavo žemes, šuo pradėdavo loti. Juokdamasi Megė pritūpė prie jo, pakasė paausius, paglostė.
Nebūk bailiukas, Žudike. Neleisiu tavęs skriausti.
Jumis dėtas neičiau artyn prie ekskavatoriaus, tarė Klifas jai už nugaros.
Ji pasuko galvą ir prisimerkė nuo saulės.
Aš neisiu, man ir čia gerai.
Megei nepatiko, kad saulė ją akina, ir ji atsistojo.
Jūs čia greitai tvarkotės.
Kol neužėjo liūtis, dar norime pasodinti augalus ir sutvirtinti šlaitą, jis parodė pirštu į skardį. Tada čia bus tikra velniava.
Suprantu, ji nusuko žvilgsnį į ekskavatorių, nes tie jo akiniai nuo saulės vėl ėmė erzinti. Jūs turite tikrai daug darbininkų.
Klifas užsikišo nykščius už kišenių.
Gana daug.
Prieš porą valandų pajutęs kilusį geismą Klifas manė, kad tai tik jo vaizduotė. Dabar jau nebegalėjo to neigti.
Megė nebuvo iš tų moterų, kurios jam patinka, bet vis dėlto jis troško jos. Ji nebuvo iš tų, kurią būtų norėjęs išsirinkti, bet vis dėlto išsirinko. Kol dar nebuvo palietęs jos ranka, būtų galėjęs ramiausiai atstumti.
Jie stovėjo labai arti vienas kito. Geismas, kurį Megė pajuto prieš kelias valandas, dabar vėl veržėsi lėtai, gundomai, kol visas jos kūnas įsitempė. Ji žinojo, kad galima pajusti potraukį visai nepažįstamam vyriškiui, su kuriuo prasilenki gatvėje. Viskas priklauso nuo temperamento. Bet jos geismas dar niekada nebuvo toks vitališkas kaip dabar. Ji beprotiškai troško, kad jo rankos ją apkabintų, troško gauti ir teikti pasitenkinimą ar dar ką nors, kas taip įaudrina jausmus. Tai jaudino, tai teikė tokį malonumą, kokio ji dar niekada nebuvo patyrusi. Megė atsigręžė į jį, visiškai nežinodama, ką sakyti.
Man nelabai patinka visa tai, kas vyksta.
Klifas neapsimetė ne taip supratęs. Abu žinojo, kad kalbama ne apie kūdrą ar ekskavatorių.
Ar turite iš ko rinktis?
Megė suraukė antakius reikia elgtis truputėlį apdairiau. Jis nebuvo toks kaip visi jos iki tol sutikti vyrai, taigi standartinės taisyklės netiko.
Atsikrausčiau, nes norėjau čia gyventi ir dirbti. Taip pat ir dėl to, kad galėčiau būti viena. Ketinu taip ir toliau gyventi.
Klifas tiriamai pažvelgė į ją, tada mostelėjo besirengiančiam pietauti ekskavatorininkui, kad pasišalintų.
Aš ėmiausi darbo, nes norėjau sutvarkyti šią žemę. Ketinu tai ir padaryti.
Megė linktelėjo, tačiau įtampa neatslūgo.
Mes vienas kitą teisingai supratome.
Ji nusisuko ir jau norėjo eiti, bet Klifas uždėjo ranką jai ant peties.
Manau, kad mes abu šį tą supratome.
Jai ėmė spazmuoti pilvo raumenis. Jo pirštai vos lietė jos megztinį, ji jų net nejautė, bet per nugarą tarsi skruzdėlės perbėgo. Oras tapo tvankesnis, karštesnis, darbininkų šūksniai nutolo.
Nesuprantu, ką turite omenyje.
Suprantate.
Taip, ji viską gerai suprato.
Aš jūsų visai nepažįstu, išlemeno Megė.
Klifas švelniai suėmė jos plaukų sruogelę.
Aš negalėčiau pasakyti to paties.
Megei sukilo pyktis, nors ji ir suprato, kad jis ją tyčia erzina.
Ar tikite viskuo, ką perskaitote bulvariniuose laikraščiuose ir žurnaluose? norėdama išlaisvinti plaukus ji loštelėjo galvą. Stebiuosi, kad dosniai gamtos apdovanotas vyriškis, kuriam gerai sekasi gyvenime, gali būti toks tamsuolis.
Klifas ramiai priėmė smūgį ir linktelėjo galvą.
O aš stebiuosi, kad moteris, kuriai taip gerai sekasi ir kuri yra taip dosniai apdovanota gamtos, gali būti tokia kvaila.
Kvaila? Ką, po velnių, norite pasakyti?
Man atrodo kvaila skatinti žurnalistus aprašinėti kiekvieną savo gyvenimo detalę.
Megė sukando dantis ir pabandė giliai įkvėpti. Nei viena, nei kita nepadėjo.
Aš išvis neskatinu žurnalistų nieko daryti.