Bet ir nekliudote, atrėžė Klifas.
Kliudymas ir yra skatinimas, atkirto ji.
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Megė žvelgė į pavojingąjį skardį.
Bet kodėl aš visa tai kalbu? sumurmėjo ji tyliai. Jūs nieko neišmanote, o aš nesirengiu jums aiškinti.
Aš žinau, kad jūs davėte interviu apie save ir savo vyrą vos kelios savaitės po jo mirties.
Jis išgirdo gilų jos atodūsį ir mintyse keikė save, kad visai ne laiku palietė per daug asmeniškus dalykus.
Ar bent nutuokiate, kaip įkyriai spauda mane atakavo? Megės balsas buvo žemas, ji nebežiūrėjo į jį. Ar žinote, kokį šlamštą jie tada spausdino? jos pirštai įsitempė. Išsirinkau patikimą reporterį, daviau jam patį nuoširdžiausią interviu tai vienintelis būdas nepabloginti situacijos. Interviu buvo skirtas Džeriui. Tik tiek dėl jo tegalėjau padaryti.
Klifas norėjo jai bakstelėti, gal net skaudžiai įdurti, bet tikrai nenorėjo įskaudinti.
Atleiskite man.
Jis uždėjo ranką Megei ant peties, bet ji atsitraukė.
Nebekalbėkime apie tai.
Šįkart jis suėmė ją už pečių ir atsuko į save.
Aš nepamirštu smūgių žemiau juostos, ypač kai smogiu pats sau.
Megė pabandė susitvardyti ir vėl prakalbo:
Esu išgyvenusi daugybę smūgių. Patarčiau jums nekritikuoti to, ko nepajėgiate suprasti.
Juk atsiprašiau, jis nepaleido Megės pečių, nors ji ir bandė ištrūkti. Bet nesu linkęs klausyti patarimų.
Megė nurimo. Jie vėl stovėjo arti vienas kito, beveik lietėsi. Pyktis, sumišęs su aistra, tapo vis sunkiau valdomas.
Tada nebeturime ką pasakyti vienas kitam.
Klystate, Klifo balsas buvo labai tylus, bet tvirtas. Mes dar nė nepradėjome kalbėtis.
Jūs dirbate man...
Aš dirbu sau, pataisė Klifas.
Toks Klifo išdidumas Megei buvo suprantamas ir ją žavėjo. O jo rankos tebebuvo jai ant pečių.
Aš moku jums už darbą.
Jūs mokate mano kompanijai. Tai verslas.
Tegul verslu viskas ir baigiasi.
Ir vėl klystate, sumurmėjo jis, bet atitraukė rankas.
Ketindama piktai atsikirsti Megė pravėrė burną, tik staiga nerimastingai ėmė loti šuo. Norėdama parodyti, kad šuo jai rūpi labiau, ji atsuko Klifui nugarą. Neištarusi nė žodžio nusileido šlaitu į daubą, kur ekskavatorius buvo iškasęs krūvą žemių ir akmenų.
Gana, Žudike, užkliuvusi už akmens Megė sodriai nusikeikė. Vis tiek nieko gero toj krūvoj nerasi.
Tačiau šunelis jos nepaisė ir rausė toliau. Lojimas nutilo, kai jis giliau įkišo nosį ir mėgaudamasis naujuoju žaidimu ėmė smagiai vizginti uodega.
Nustok, pasilenkusi tarė Megė ir bandė jį iš ten ištraukti, bet pargriuvo pati. Po velnių, Žudike.
Gulomis ji sugriebė šunį viena ranka ir patraukė į save nuo viršaus nuriedėjo keletas akmenų.
Pasisaugokite! iš viršaus sušuko Klifas džiaugdamasis, kad nė vienas akmuo neužkrito jai ant kojų.
Tikrai kvailas šuo! atsišaukė Megė, kai šunelis vėl ištrūko jai iš rankų. Dievai žino, ką jis rado šiame sąvartyne. Vien žemės ir akmenys, sumurmėjo atstumdama iki jos atriedėjusius akmenis.
Na, čiupkite jį ir lipkite atgal, kol dar abu sveiki.
Tai jau taip, sumurmėjo ji ir atsiduso. Jūs tikrai labai padėjote.
Šlykštėdamasi ji ėmė iš ten kabarotis, bet netikėtai pirštai sulindo į sudūlėjusią uolą, ant kurios buvo uždėjusi ranką. Tuštuma, smalsiai pamanė. Dėmesį patraukė nesiliaujantis šuns lojimas ir Megė pažvelgė žemyn. Staiga ėmė klykti. Klykė garsiai ir ilgai, net šuo išsigandęs užbėgo į viršų.
Pirma Klifo mintis bėgant šlaitu žemyn gyvatės. Pribėgęs sugriebė ir instinktyviai pakėlė ją ant rankų. Megė nustojo klykusi, bet kvėpavo tankiai ir nelygiai. Kol jis nešė ją šlaitu į viršų, ji laikėsi įsitvėrusi Klifo marškinių.
Kaulai, sušnabždėjo ji. Paskui užmerkė akis ir padėjo galvą Klifui ant peties.
O, Dieve!
Klifas pažvelgė žemyn ir išvydo, ką mašina ir šuo buvo atkasę. Dauboje, tarp akmenų ir žemių, gulėjo, kaip Megė ir sakė, žemėti kaulai, nors galėjo būti tik paprasčiausios baltos lazdelės. Bet visos abejonės išsisklaidė, kai vos už kelių colių nuo tos vietos, kur buvo nugriuvusi Megė, Klifas pamatė ant kaulų užkritusią žmogaus kaukolę.
KETVIRTAS SKYRIUS
Man jau geriau, Megė sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė Klifo paduotą stiklinę vandens. Kai skausmas pirštuose šiek tiek atslūgo, ji ištiesė juos. Taip rėkiau, kad dabar jaučiuosi tikra kvailė.
Klifas matė, kad ji vis dar išblyškusi. Nors stiklinę laikančios rankos nebedrebėjo, krumpliai buvo išbalę. Plačiai atmerktos, pilnos ką tik patirto siaubo akys atrodė šiek tiek per didelės jos veidui. Jis paglostė jos plaukus, bet tuoj susikišo rankas į kišenes.
Natūrali reakcija.
Turbūt, Megė pažvelgė į jį ir pabandė nusišypsoti. Buvo šalta ir ji kone meldėsi, kad nepradėtų priešais jį drebėti. Dar niekada nebuvau atsidūrusi tokioje... situacijoje.
Klifas kilstelėjo antakį.
Aš taip pat.
Tikrai? kažkodėl ji norėjo manyti, kad ir jam taip yra buvę. Tada nebūtų taip baisu ir ne taip asmeniška.
Nieko nematančiomis akimis Megė žvelgė į grindis, kol suinkštė jai prie kojų gulintis šuo.
Bet argi jūs dirbdami neatkasate daugybės visokių... ji sudvejojo nežinodama, kaip suformuluoti klausimą, ...daiktų?
Megė buvo visai arti, ir numanė ji tai ar ne, bet tos didelės rudos akys pasufleravo Klifui paprastą atsakymą.
Tokių neteko.
Tylos akimirką jų žvilgsniai susitiko ir Megė linktelėjo galvą. Jeigu ji ko nors ir išmoko pasirinkusi tokią sunkią, reikalaujančią įtempti visas jėgas profesiją tai priimti viską taip, kaip yra.
Taigi nė vienas iš mudviejų neturime nė menkiausio supratimo, iš kur jie ten atsirado, lengvas atodūsis buvo paskutinis jos silpnumo ženklas. Manau, reikėtų kreiptis į policiją.
Taip.
Kuo labiau rimo Megė, tuo sunkiau darėsi Klifui. Ji išklibino kažką, ką jis buvo nusprendęs laikyti užgniaužęs savyje. Rankos kišenėse buvo suspaustos į kumščius Klifas iš visų jėgų stengėsi įveikti troškimą ją paliesti. Atstumas geriausia gynyba.
Jūs pati paskambinkite, gyvai tarė Klifas, o aš pasirūpinsiu, kad darbuotojai nelįstų prie daubos.
Megė ir vėl linktelėjo galvą. Ji žvelgė į jį, einantį prie durų. Klifas atidarė jas ir stabtelėjo. Stovėjo dvejodamas. Būtų stipriai nusikeikęs, jei tik būtų radęs tam priežastį. Kai atsisuko, ji pastebėjo jo veide susirūpinimą, kurį jau buvo mačiusi jam kalbantis su Džoise.
Mege, ar gerai jaučiatės?
Klausimas ir balso intonacija ją nuramino. Gal padėjo patyrimas, kai žinai, ką reiškia būti prislėgtam kito žmogaus silpnumo.
Taip, dėkui.
Palaukusi, kol už jo užsitrenkė durys, Megė padėjo galvą ant stalo.
Gerasis Dieve, kur ji pateko?! Normaliame pasaulyje žmonės neranda savo kiemuose kitų žmonių lavonų. Sidžėjus pasakytų, kad tai visiškai necivilizuota. Nurijusi isterišką juoką Megė atsitiesė. Vis dėlto nepaneigsi žmogaus palaikai tikrai yra ir ji turi kažką daryti. Giliai atsidususi nuėjo prie telefono ir surinko operatorės numerį.
Sujunkite mane su policija, greitakalbe išbėrė Megė.
Po kelių minučių ji išėjo į lauką. Tikėjosi pranešusi policijai apie radinį nusiraminti. Taip neatsitiko. Ji nėjo prie daubos, bet negalėjo viena sėdėti namuose ir laukti. Sukdama ratus pievelėje priešais namą rado patogų akmenį ir atsisėdo. Šunelis išsitiesė saulės atokaitoje prie jos kojų ir užmigo.
Megė beveik patikėjo, kad radinys toje žemių ir akmenų krūvoje tik jos vaizduotės vaisius. Tokiems dalykams šios vietos pernelyg ramios. Oras per švelnus, saulė per šilta. Jos žemė šiek tiek atšiauri, bet rūpestis dėl jos turėtų atitolinti kitas, daug rimtesnes bėdas. Megė svarstė, ar ne dėl to ji ir pasirinko gyvenimą čia. Gal norėjo apsiginti nuo pasaulyje vyraujančio chaoso? Čia rado prieglobstį nuo nuolatinio spaudimo ir reikalavimų, kurie jau taip seniai temdė jos gyvenimą. Ar ši vieta ir yra tie namai, kurių ji visada troško, ar tik laikinas prieglobstis? Ji stipriai užmerkė akis. Jei taip, ji silpna ir nenuoširdi o šių dviejų savybių Megė labiausiai nemėgo. Kodėl ką tik nutikęs įvykis iškėlė jai klausimus, apie kuriuos anksčiau nė nepagalvodavo? Mėgindama vėl atgauti dvasios ramybę ji pajuto, kad kažkas užstojo saulės šviesą. Atsimerkusi išvydo Klifą.
Nežinia kodėl jai tai suteikė jėgų. Ji nė už ką neprisipažintų jam suabejojusi savimi. Tik ne jam.
Kas nors netrukus turėtų atvažiuoti, ji rankomis apsikabino kelį ir pažvelgė į mišką.
Gerai.
Juodu keletą minučių patylėjo žvelgdami į medžius. Galiausiai Klifas pritūpė prie jos. Keista, pagalvojo, bet dabar ji atrodo daug silpnesnė nei tada, kai jis nešė ją į virtuvę. Ne visi vienodai reaguoja, nusprendė ir panoro vėl laikyti ją glėbyje, tvirtai ir švelniai kaip tada. Tas artumas išjudino kažkokius stiprius jo geidulius. Kaip jos muzika beveik taip pat, kaip jos muzika.
Gerai.
Juodu keletą minučių patylėjo žvelgdami į medžius. Galiausiai Klifas pritūpė prie jos. Keista, pagalvojo, bet dabar ji atrodo daug silpnesnė nei tada, kai jis nešė ją į virtuvę. Ne visi vienodai reaguoja, nusprendė ir panoro vėl laikyti ją glėbyje, tvirtai ir švelniai kaip tada. Tas artumas išjudino kažkokius stiprius jo geidulius. Kaip jos muzika beveik taip pat, kaip jos muzika.
Pagalvojo, kad reikėjo nepriimti užsakymo. Nusigręžti ir nueiti tada, kai pirmąkart ją pamatė. Jis pažvelgė į ją, paskui į besileidžiantį daubon šlaitą.
Ar kalbėjote su Stanu?
Stanu? išsiblaškiusi Megė žvelgė į Klifo profilį. Tą akimirką jis buvo visai šalia, bet tarsi už tūkstančio mylių. A, su šerifu? akimirksnį ji panoro, kad jis ją paliestų. Paprasčiausiai uždėtų ranką. Ne, skambinau ne jam. Paprašiau operatorės, kad sujungtų su policija. Ji sujungė mane su Hagerstauno policijos skyriumi, Megė nutilo ir laukė komentaro apie tipiškai miesčionišką jos poelgį.
Aš paleidau darbininkus, sumurmėjo Klifas. Taip geriau. Bus mažiau painiavos.
Ak, Megė tikrai jautėsi ne savo kailyje, nes nė nepastebėjo, kad darbininkų ir sunkvežimių nebėra. Prisivertė pakelti akis ir pamatė ekskavatorių, tebestovintį toje pačioje vietoje, ant šlaito virš daubos tokį didelį, geltoną ir tylų. Saulė kaitino jai nugarą, bet oda buvo šalta kaip ledas. Reikia ką nors pasakyti, pamanė ir atsilošė. Taip, neabejoju, kad jūs teisus. Ar paskambinti jums į biurą, kai policija leis tęsti darbus? balsas skambėjo dalykiškai. Jos gerklė išdžiūvo nuo minties, kad gali likti viena, visiškai viena su visu tuo, kas guli dauboje.
Klifas pasuko galvą. Nieko nesakydamas nusiėmė akinius nuo saulės ir jų akys susitiko.