Galiu lažintis, kad rytoj uždarys mokyklą.
Man patinka mokykloje, pasakė berniukas ir prikando lūpą.
Ir man patiko. Ryžtingai ir linksmai nusiteikusi ji nulėkė į virtuvę atsinešti kavos. Būdavo smagu, kai retkarčiais nereikėdavo ten eiti, bet apskritai man mokykloje patiko. Koks tavo mėgstamiausias dalykas?
Anglų kalba. Man patinka rašyti.
Tikrai? O ką rašai?
Istorijas. Jis susikūprino ir nudelbė akis. Tiesiog kvailystes.
Nemanau, kad tai kvailystės. Regana tikėjosi, kad nedaro klaidos lįsdama į teritoriją, kurią geriausia būtų palikti žinovams. Tačiau širdis paskatino ištiesti ranką. Ji suėmė Konorą už smakro ir atsisėdusi šalia švelniai kilstelėjo jo galvą. Turėtum didžiuotis. Žinau, mama tavimi didžiuojasi. Ji sakė, kad gavai apdovanojimą už rašinį.
Tikrai sakė? Jis nežinojo, kaip elgtis šypsotis ar vėl nuleisti galvą. Tačiau Regana laikė suėmusi jo veidelį. Jam pasidarė gera, šilta. Nespėjęs susivaldyti pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. Ji verkia naktimis.
Žinau, vaikeli.
Jis nuolat ją mušdavo. Žinojau tai. Girdėdavau. Bet nieko nepadariau, kad jį sustabdyčiau. Kad jai padėčiau.
Tu dėl to nekaltas. Regana instinktyviai pasisodino vaiką ant kelių ir apsikabino. Negali savęs kaltinti, Konorai. Tu nieko negalėjai padaryti. Bet dabar tu, tavo mama ir mažoji sesutė esate saugūs. Jūs pasirūpinsite vienas kitu.
Aš jo nekenčiu.
Ššš... Sukrėsta, kad toks pyktis gali lietis iš šito mažo žmogučio, Regana prispaudė lūpas jam prie plaukų ir ėmė sūpuoti berniuką.
Koridoriuje Kesė žengė žingsnį atatupsta. Draskoma įvairiausių jausmų ji pastovėjo ten akimirką, užsidengusi burną ranka. Tada sugrįžo į nedidelį miegamąjį kelti dukters į mokyklą.
Regana atvyko į Barlou namą anksčiau už furgoną ir baldams atvežti pasamdytus žmones. Vos atidarius duris ją pasitiko nuotaikingi statybų garsai. Tai dar labiau pakėlė nuotaiką.
Koridoriuje buvo patiestas brezentas, užtiesalai nuo dulkių. Voratinkliai ir pelėsiai pradingę. Dabar grindis buvo nuklojusios naujos ir kažkokios švarios dulkės.
Jai tai pasirodė tarsi savotiška egzorcizmo forma. Juokdamasi iš šios minties Regana pasižiūrėjo į laiptus. Tarsi norėdama patikrinti priėjo prie jų ir pradėjo lipti. Staiga ji pajuto šalčio gūsį, lyg kas būtų trenkęs kumščiu, ir atšoko dviem laipteliais žemyn. Sustojusi viena ranka įsikirto į turėklus, kitą prispaudė prie krūtinės bandydama atgauti kvapą.
O tu drąsi, už nugaros sumurmėjo Reifas.
Vis dar iš siaubo išplėstomis akimis Regana atsisuko į jį.
Maniau, kad tai tik mano vaizduotė. Kaip darbininkai užlipa ir nusileidžia šiais laiptais?
Vis dar iš siaubo išplėstomis akimis Regana atsisuko į jį.
Maniau, kad tai tik mano vaizduotė. Kaip darbininkai užlipa ir nusileidžia šiais laiptais?
Ne visi tai jaučia. O tie, kurie pajunta, sakyčiau, sukanda dantis ir galvoja apie būsimą atlygį. Jis priėjo prie laiptų ir paėmė ją už rankos. O kaip tu?
Niekada tuo nepatikėčiau, jei pati nebūčiau patyrusi. Neprieštaraudama ji leidosi jo nuvedama laiptais žemyn. Kai atidarysi viešbutį, svečiai bent turės apie ką pasikalbėti prie pusryčių stalo.
Brangioji, ir aš to tikiuosi. Duokš paltą. Apačioje sutvarkėme šildymą. Reifas nutraukė paltą jai nuo pečių. Šildo nedaug, bet jau nešalta.
Džiaugiuosi. Patenkinta, kad nebereikia drebėti, Regana atmetė plaukus už nugaros. Kas vyksta viršuje?
Visko po truputį. Noriu įrengti papildomą vonios kambarį. Gal surastum vieną tų senovinių vonių su liūto letenomis vietoj kojų ir kriauklę su pjedestalu? Tiks ir kopijos, jei nerasi originalių.
Duok man kelias dienas. Ką gi. Ji pasitrynė rankas ne tiek iš šalčio, kiek iš susijaudinimo. Pats parodysi ar teks maldauti?
Parodysiu. Reifui labai knietėjo parodyti, kas penkios minutės jis vis žvalgėsi pro langą jos laukdamas. Tačiau dabar ėmė nerimauti. Vergiškai dirbo ilgiau nei savaitę po dvylika, keturiolika valandų per parą, kad tas vienas kambarys, vienintelė vieta, pirmasis žingsnelis atrodytų idealiai.
Manau, spalva tinka. Užuot paėmęs ją už rankos, Reifas susikišo rankas į kišenes ir nuėjo prieky jos į svetainę. Puikiai kontrastuoja su grindimis ir kitais papuošimais. Buvo šiek tiek vargo su langais, bet užteko tik truputį pajudinti rėmus.
Regana tylėjo. Kelias akimirkas tiesiog stovėjo tarpduryje. Tada tyliai kaukšėdama batais įžengė vidun.
Kambarys spindėjo. Pro aukštus dailius grakščiai išlenktus langus saulės šviesa liejosi ant nušveistų senų pušinių grindų. Sienos buvo tamsios, blyškios mėlynos spalvos su dailia dramblio kaulo spalvos apdaila. Vieta prie lango buvo paversta žavinga niša, o židinio marmuras nugramdytas iki blizgesio. Ant sienų vėl sužydo nuostabių gėlių žiedų lipdiniai, kurie per tiek metų buvo apsinešę suodžiais ir purvu.
Reikia tik baldų, portjerų ir veidrodžio virš židinio. Reifas norėjo, kad ji ką nors pasakytų. Bet ką. Dar turėsiu pakeisti slankiąsias duris. Susiraukęs jis giliau susigrūdo rankas į kišenes. Na ką, kas nors ne taip? Gal pamiršau kokią svarbią autentišką detalę?
Nuostabu. Sužavėta Regana perbraukė pirštais per žvilgančią palangę. Tiesiog idealu. Nemaniau, kad taip sugebėsi. Trumpai nusijuokusi ji atsigręžė į Reifą. Atsiprašau, nenorėjau įžeisti.
Neįsižeidžiau. Ir pats gerokai nustebau supratęs, kad moku derinti detales.
Tu sugebi daug daugiau. Įpūtei šiam kambariui gyvybės. Turėtum didžiuotis.
Reifas susijaudino nuo tokių žodžių ir šiek tiek susigėdo.
Toks mano darbas. Plaktukas, vinys ir nuojauta.
Regana pasuko galvą, jis pastebėjo, kaip saulės spinduliai nuauksino jos plaukus. Reifui burnoje prisirinko seilių, o paskui ji išdžiūvo.
Ko jau ko, bet kuklumo iš tavęs nesitikėjau. Tikriausiai nusivarei nuo kojų, per tokį trumpą laiką tiek daug padaręs.
Daugiausia laiko atėmė apdaila.
Nuostabiai padirbėjai, sumurmėjo Regana lėtai, grakščiai sukdamasi ratu. Neįtikėtina.
Jam nespėjus nieko pasakyti, ji suklupo ant kelių ir pirštais perbraukė grindis.
Lygios kaip stiklas. Ji vos neuždainavo liesdama auksu nutviekstas lentas. Tik pažiūrėk, matyti visos gyslelės ir rievės! Ką naudojai? Kiek kartų lakavai? Reifui vis dar tylint ji pakėlė galvą ir atsitūpė ant kulnų. Svaigi šypsena nubluko pamačius jo žvilgsnį. Kas yra? Kas nutiko?
Geriau atsistok.
Jo balsas buvo šiurkštus. Reganai pakilus, Reifas laikėsi nuo jos nuošaliai. Dabar bijojo ją paliesti. Jei palies, neįstengs susivaldyti.
Tu labai tinki šiai vietai. Turėtum pamatyti save iš šalies. Esi tokia pat švari ir nublizginta kaip ši svetainė. Noriu tavęs taip smarkiai, kad nieko aplinkui nematau.
Jai, regis, širdis krūtinėje sustojo.
Vėl pradėsiu mikčioti, Reifai. Ji turėjo sąmoningai įkvėpti ir iškvėpti.
Kaip ilgai dar versi mane laukti? paklausė jis. Mes nebe vaikai. Žinome, ką jaučiame ir ko norime.
Būtent. Mes ne vaikai ir turime elgtis protingai.
Protingai tegul elgiasi senos bobos. Taip, mylėtis reikia atsakingai, bet tik ne protingai.
Nuo minties apie laukinį, nežabotą seksą su juo visas jos kūnas nutirpo.
Aš neišmanau, kaip elgtis. Nenoriu jausti to, ką jaučiu būdama su tavimi. Paprastai žinau, ką turiu daryti. Praverstų apie tai pasikalbėti.
Ne, tai tau reikia pasikalbėti. Aš jau pasakiau viską, ką norėjau. Netikėtai susierzinęs ir nusivylęs, kad nesugeba tvardytis, Reifas nusigręžė į langą. Atvažiavo tavo sunkvežimis. Aš turiu darbo viršuje. Sustatyk baldus, kur tik nori, po perkūnais.
Reifai...
Jis sustabdė ją, kol ji dar nespėjo paliesti.
Dabar geriau manęs neliesk. Balsas buvo tylus ir sunkiai valdomas. Būtų klaida. O tau klaidos nepatinka.
Taip nesąžininga.
O kas, po galais, sakė, kad aš sąžiningas? Ūmus jo mestas žvilgsnis, atrodo, suraižė ją į daugybę juostelių. Paklausk bet ko, kas mane pažįsta. Tavo čekis ant židinio atbrailos.
Siusdama Regana nudrožė paskui jį į koridorių.
Makeidai!
Reifas sustojo ant laiptų ir atsigręžė.
Ko nori?
Man neįdomu, ką kiti kalba ar galvoja apie tave. Jei būčiau į tai kreipusi dėmesį, nebūčiau prisileidusi tavęs arčiau kaip per tris pėdas. Susidomėjęs darbininkas kyštelėjo galvą į laiptinę. Pranyk! šūktelėjo ji ir Reifas nenorom nusišypsojo. Aš apsisprendžiu pati ir tada, kada noriu, tai išrėžusi ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo prie durų įleisti nešikų. Pats paklausk bet ko.
Kai atsigręžė, jo jau nebuvo. Pranyko kaip tie namo vaiduokliai.
Vos visko nesužlugdžiau, vėliau galvojo Reifas. Jis ir pats gerai nesuprato, kodėl taip sureagavo. Bendraudamas su moterimis paprastai nepratrūkdavo pykčiu ir nekeldavo reikalavimų. Galbūt čia ir bėda, mintijo jis glaistu tepdamas gipso kartono siūlę. Visada lengvai pavergdavo moterį.
Jam moterys patiko. Patiko jų išvaizda, mintys, kvapas ir kalbėjimo maniera. Švelnios, šiltos ir kvapnios, jos buvo viena įdomesnių gyvenimo pusių. Susiraukęs tekštelėjo daugiau glaisto, išlygino jį.
Moterys svarbios. Jam patiko bendrauti su jomis. Intymūs ryšiai, pripažino jis šykščiai šyptelėjęs, taip pat labai malonūs.
Po galais, juk jis vyras.
Ir namai svarbūs, mąstė Reifas tinkuodamas kitą sienos siūlę. Jis jausdavo pasitenkinimą remontuodamas namus; savo rankomis, liedamas prakaitą paversdavo juos ilgam kam nors tarnausiančia buveine. Patiko ir uždirbti pinigų.
Žmogui reikia valgyti.
Tačiau nė vienas namas iki šiol jam nebuvo toks svarbus kaip šis.
Ir nebuvo moters, tokios svarbios, kokia jam tapo Regana.
Aišku, ji sukapotų jį į gabalus ir sušertų šunims, jei išgirstų ją lyginant su akmeniu ir mediena. Abejojo, ar ji suprastų, kad jis pirmą kartą gyvenime taip stipriai ir besąlygiškai kuo nors žmogumi ar namu susidomėjo.
Šis namas buvo apsėdęs Reifą nuo vaikystės. Ją pamatė vos prieš mėnesį. Tačiau abu tarsi įaugo į kraują. Jis nė kiek neperdėjo sakydamas, kad per ją nieko daugiau aplinkui nemato. Regana persekiojo jį kaip ramybės nerandantis vaiduoklis, slankiojantis šio namo kambariais ir koridoriais.
Pamatęs ją šį rytą Reifas tarsi pakvaišo, užvirė kraujas, ir jis suklydo. Tikriausiai kaip nors galėjo viską ištaisyti. Tačiau pirmą kartą jį užvaldė jausmai jausmai, atmiešti geismu, ir Reifas nebežinojo, kaip elgtis.
Apsiramink, Makeidai, sudraudė save ir pasėmė glaisto iš kibiro. Ji nori erdvės, tai ir suteik ją. Juk jis turi laiko, o ir Regana nenulems viso jo gyvenimo. Galbūt ji tikrai nepaprasta, daug įdomesnė nei tikėjosi, tačiau vis tiek tik moteris.