Reifas išgirdo aimaną ir pajuto ledinį oro gūsį. Šiek tiek padvejojęs vėl ėmėsi lyginti siūlę.
Taip, taip, girdžiu tave, sumurmėjo jis. Ir tu turėtum pratintis prie draugijos, nes aš niekur iš čia nedingsiu.
Garsiai trinktelėjo durys. Dabar šios mažytės, nesibaigiančios dramos jam kėlė juoką. Žingsniai ir girgždesiai, aimanos ir šnabždesiai. Beveik jautėsi viso to dalimi. Tarsi koks globėjas, bandantis atgaivinti namą tiems, kurie taip ir nepaliko jo.
Gaila, kad niekas iš nuolatinių gyventojų iki šiol jam nepasirodė. Būtų įdomu pamatyti juos, ne tik girdėti. Staiga nugara perbėgo šiurpuliukai, tarsi kažkas būtų jį palietęs lediniais pirštais.
Ir pajusti, mintyse pridūrė Reifas.
Kai pradėjo glaistyti kitą gipso kartono dalį, koridoriuje pasigirdo žingsniai. Jo nuostabai, žingsniai sustojo už kambario, kuriame jis dirbo, durų. Atsigręžęs Reifas pamatė, kaip sukasi apvali durų rankena, tuo metu už nugaros užgeso lempa ir kambarys paskendo tamsoje.
Kad ir kaip savigarba neleido to pripažinti, bet širdis ėmė pašėlusiai plakti. Norėdamas atsikvošėti Reifas tyliai susikeikė ir nusibraukė staiga sudrėkusius delnus į dėmėtus džinsus. Aklinoje tamsoje apgraibomis nužingsniavo prie durų. Jos staigiai atsivėrė ir trenkė jam į veidą.
Dabar Reifas jau ne murmėjo, o spjaudėsi keiksmais. Akyse sukosi žvaigždutės. Pasipiktinęs pajuto iš nosies varvant kraują.
Išgirdo baugų klyksmą, koridoriaus šešėliuose pamatė vaiduoklišką figūrą ir nedvejojo. Skausmo ir pykčio genamas šovė priekin. Vaiduoklis ar ne, vis tiek turės atlyginti už suknežintą nosį. Tik po kelių akimirkų suvokė, kad rankose rangosi šiltas kūnas, paskui atpažino ir kvapą.
Ji iš tikrųjų man vaidenasi, piktai pagalvojo jis.
Ką, po perkūnais, čia darai?
Reifai? cyptelėjo Regana. Ji išskėtė tamsoje rankas, viena dar spėjo trinktelėti jam per smakrą, o tada širdingai apsikabino. Varge, siaubingai išgąsdinai. Maniau... nežinau. Išgirdau... užlipau. Ak, čia tu.
Tai, kas iš manęs liko. Plūsdamasis jis tvirtai atstūmė ją. Iš laiptinės sklindančios šviesos pakako, kad įžiūrėtų išblyškusį veidą ir iš baimės išplėstas akis. Ką čia darai?
Aukcione nupirkau keletą daiktų ir pamaniau, kad pastatysiu juos... tu kruvinas!
Negali būti! Susiraukęs žiūrėdamas į ją jis nusivalė ranka panosę. Tikriausiai nesulaužei. Tikiuosi.
Aš... Regana pasitrynė krūtinę, tarsi norėdama įsitikinti, ar širdis neplyšo pusiau. Ar aš tau sudaviau durimis? Atsiprašau. Štai. Iš kišenės ištraukė popierinę nosinaitę. Labai atsiprašau, pakartojo ir pradėjo valyti kraują. Aš tik... Ji bejėgiškai pabandė apsimesti, kad žagsi, užuot juokusis. Nepagalvojau... Ji pasidavė, susiėmė nuo tramdomo juoko skaudamą pilvą ir nuslydo ant žemės.
Tikrai beprotiškai juokinga.
Atleisk. Negaliu susivaldyti. Pamaniau... nežinau, ką galvojau. Išgirdau jį arba ją, kad ir kas tai būtų. Tiesiog įsigeidžiau užlipti į viršų ir savo akimis pamatyti. O tada tu išlėkei pro duris.
Džiaukis, kad neužtvojau tau, maloniai tarė Reifas.
Suprantu. Suprantu.
Reifas prisimerkė žiūrėdamas į juoko purtomą Reganą.
Vis dar galėčiau.
Ak, padėk man atsistoti. Kikendama ji nusivalė ištryškusias ašaras. Uždėkime ledo tau ant nosies.
Galiu ir pats savimi pasirūpinti. Reifas suėmė ją už riešo ir ne per švelniausiai pastatė ant kojų.
Aš tave išgąsdinau? Leisdamasi paskui jį laiptais Regana stengėsi, kad jos balsas skambėtų nuolankiai ir atsiprašomai.
Atsipeikėk.
Bet juk girdėjai girdėjai, tiesa? Ji įsitempė, sulaikė kvapą, abiem einant pro šaltą vietą.
Aišku, girdėjau. Taip būna kiekvieną naktį ir keletą kartų per dieną.
Ir... tai tavęs nė kiek nebaugina?
Reifas apsidžiaugė galįs išdidžiai žvilgtelėti į ją per petį.
O kodėl turėtų bauginti? Tai ir jų namai.
Tikriausiai. Ji apsidairė po virtuvę. Ši buvo visiškai tuščia ir vis dar suodina. Čia stovėjo mažas aplamdytas šaldytuvas, viryklė su dviem veikiančiais degikliais ir stalą atstojančios senos durys, paguldytos ant dviejų ožių. Reifas pasuko tiesiai prie rauplėtos ketaus kriauklės ir paleido šaltą vandenį. Ar turi švarų rankšluostį?
Užuot atsakęs, jis pasilenkė ir šliūkštelėjo šalto vandens rieškučias ant savęs. Nutaisiusi kaltą veido išraišką Regana susinėrė rankas.
Aš labai atsiprašau, Reifai. Ar skauda?
Taip.
Jis čiupo atspurusį rankšluostį ir nusišluostė veidą. Tylėdamas nužingsniavo prie šaldytuvo, ištraukė iš jo butelį alaus.
Kraujuoti jau liovėsi.
Reifas nusuko dangtelį, numetė šalin ir iš karto nugėrė trečdalį. Regana nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms neprošal pasiteisinti dar kartą.
Aš nemačiau tavo automobilio. Todėl ir maniau, kad name nieko nėra.
Devinas mane pavežė. Jis nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms reikia liautis ant jos pykus. Norėjau dar šiek tiek padirbėti naktį, įsikurti čia. Šiąnakt turėtų užklupti pūga, todėl pagalvojau, kad geriau nepalikti automobilio prie namo. Jei prireiktų, galiu ir pėsčiomis nueiti į miestelį.
Na taip. Dabar viskas aišku.
Nori alaus?
Ne, ačiū, aš negeriu alaus.
Šampano nebeturime.
Man laikas važiuoti. Tiesą sakant, pradeda snigti. Nesmagiai pasijutusi ji nusibraukė atgal plaukus. Atsivežiau keletą žvakidžių ir labai gražių židinio įrankių. Tik norėjau pasižiūrėti, kaip jie čia atrodytų.
Jis vėl pakėlė prie lūpų butelį nenuleisdamas nuo jos akių.
Na, tai kaip jie atrodo?
Nežinau. Viską palikau prieškambaryje, nes išgirdau šitą... vakaro šou.
Ir nusprendei geriau medžioti vaiduoklius nei puošti namus.
Atrodo. Gal dabar viską išdėlioti, prieš išvažiuojant?
Su alumi rankoje Reifas nusekė paskui Reganą.
Tikiuosi, atvėsai nuo šįryt?
Ne visai. Ji mestelėjo į jį žvilgsnį ir nuėjo į pagrindinį vestibiulį. O buvo gana malonu suknežinti tau nosį, nors ir netyčia. Elgeisi kaip tikras mulkis.
Jis prisimerkęs stebėjo, kaip Regana paima vestibiulyje paliktą dėžę ir grakščiai nuplaukia į svetainę.
Buvau su tavimi atviras. Kai kurioms moterims patinka sąžiningi vyrai.
Kai kurioms patinka ir mulkiai. Ji padėjo dėžę ant apskrito stalelio, kurį nešikams buvo paliepusi pastatyti prie lango. Tik ne man. Mėgstu paprastumą, mandagų elgesį ir taktiškumą. Tau, beje, šios savybės nebūdingos. Atsisukusi nusišypsojo. Bet manau, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms galėtume paskelbti taiką. Kas anksčiau buvo sulaužęs tau nosį?
Džeradas, kai dar buvome vaikai ir mušėmės klojime. Jam pasisekė.
Hmm... Ir kodėl broliška meilė Makeidams siejasi su sukruvintomis nosimis? Vadinasi, čia įsirengei stovyklavietę? Ji mostelėjo į miegmaišį, numestą prie židinio.
Tai šilčiausias kambarys visame name. Ir švariausias. O kokios tos aplinkybės, išlyginančios rezultatą tarp mūsų?
Nestatyk to butelio be padėkliuko. Atsidususi ji priėjo, paėmė vieną iš pasidabruoto krepšelio ir padavė jam. Negali elgtis su antikvariniais baldais kaip su...
Baldais? Užbaigė jis, bet padėkliuką paėmė. Tai kokios tos aplinkybės, Regana?
Pirmiausia, mūsų darbo santykiai. Vėl susijaudinusi ji ėmėsi sagstytis paltą eidama prie lango. Abu stengiamės sutvarkyti šį namą, todėl neapsimoka pyktis. Jie gražūs, tiesa? Ji ištraukė židinio įrankius, perbraukė pirštu per išlenktą anglių semtuvėlio rankeną. Dar reikėtų nublizginti.
Tiks labiau nei laužtuvas, kuriuo dabar naudojuosi. Susikišęs nykščius į kišenes jis žiūrėjo, kaip Regana nunešė įrankius prie židinio, visus kruopščiai išrikiavo stove ant akmeninio pado.
Nežinau, kokias malkas kūreni, bet ugnis dega gražiai. Draskoma drąsos ir abejonių ji įsistebeilijo į liepsnas. Vis dar ieškau tinkamos uždangos. Ši nelabai tinka. Galime ją panaudoti viename iš kambarių viršuje. Manau, jie visi bus veikiantys. Židiniai.
Galiausiai, taip.
Jis pažinojo ją vos kelios savaitės. Tai iš kur galėjo atspėti, kad ji kovoja pati su savimi? Nušviesta židinio ugnies, tiesia nugara ir su plaukų banga, dengiančia pusę veido, atrodė atsipalaidavusi ir pasitikinti savimi. Galbūt įtarimą sukėlė kietai sunerti pirštai ar akys, vengiančios jo žvilgsnio? Vis dėlto Reifas suprato, kad jos širdyje verda kova.
Kodėl atvažiavai, Regana?
Jau sakiau. Nuleidusi rankas ji sugrįžo prie dėžės. Automobilyje turiu ir daugiau daiktų iš aukciono. Bet tu dar jiems nepasirengęs. O šitos... Regana atsargiai išvyniojo sunkias krištolines žvakides. Jos labai čia tiks. Štai ant šio stalo. Į vazą reikės pamerkti gėlių. Netgi žiemą. Ji gražiai sustatė žvakides šalia Doultono vazos, kurią jau buvo jam atvežusi anksčiau. Labai tiks tulpės, kai tik jų atsiras, toliau kalbėjo ji išvyniodama atsineštas dvi plonas baltas žvakes. Tačiau bus gerai ir chrizantemos, ir rožės, žinoma. Ji šypsodamasi atsigręžė į Reifą. Na, ką manai?
Nieko nesakęs jis paėmė nuo židinio atbrailos degtukų dėžutę ir priėjęs uždegė žvakes. Pažvelgė į ją švelnioje jų skleidžiamoje šviesoje.
Jos tikros.
Turėjau omenyje bendrą įspūdį, visą kambarį. Radusi gerą pretekstą pasitraukti nuo jo, Regana pradėjo žingsniuoti po kambarį, perbraukė ranka per išlenktą minkštasuolio atlošą.
Tobula. Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau.
Aš nesu tobula. Žodžiai ištrūko iš lūpų netikėtai jiems abiem. Pradedu nervintis, kai taip kalbi. Iš manęs visada buvo laukiama idealumo, o aš tokia nesu. Nesu tokia harmoninga kaip šis kambarys, nors ir labai to norėčiau. Manyje tikra painiava. Ji nervingai persibraukė pirštais plaukus. Anksčiau tokia nebuvau. Nebuvau. Ne, lik, kur esi. Ji greitai atšoko, kai Reifas žengė link jos. Tiesiog stovėk ten.
Susinervinusi ji mostelėjo, tarsi norėdama nubaidyti jį, tada pradėjo žingsniuoti po kambarį.
Išgąsdinai mane šįryt. Supykdei, bet labiau išgąsdinai.
Reifas vos nulaikė rankas.
Kodėl?
Niekas iki šiol taip manęs negeidė kaip tu. Žinau, jog manęs geidi. Ji sustojo, pasitrynė rankas virš alkūnių. Žiūri taip, tarsi žinotum, kas mūsų laukia. Ir aš negaliu nieko pakeisti.
Maniau, kad leidžiu tau rinktis, atvirai pasakiau, ką galvoju.
Ne, ne, pakartojo Regana staigiai pakėlusi rankas. Aš negaliu užgniaužti savo jausmų. Turi tai žinoti. Pats puikiai supranti, kokį poveikį darai aplinkiniams.
Mes nekalbame apie kitus žmones.
Gerai žinai, kaip veiki mane! beveik sušuko ji, tada sugniaužė kumščius bandydama susitvardyti. Supranti, kad trokštu tavęs. O kodėl neturėčiau? Pats sakei, jog esame suaugę ir žinome, ko norime. Ir kuo labiau aš spyriojuosi, tuo kvailiau jaučiuosi.
Jo akyse mirguliavo šešėliai nuo plazdančios žvakių šviesos.