Visi būtume ėję. Šeinas žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir staigiai, taip, kaip negalima, apsuko pikapą. Devas su Džeradu būtų pagražbyliavę apie teisę ir įstatymus. Būtume apsistumdę. O tada nuėję visi kartu. Apgailestaudamas jis papurtė galvą. Būtų buvę linksma.
Linksma! Ji vos nesusijuokė atlošusi galvą į sėdynę.
Niekam nevalia blogai elgtis su Makeido moterimi.
Ak, tikrai? Tai toks šiuo metu mano statusas?
Išgirdęs jos balso toną Šeinas atsargiai žvilgtelėjo ir pastebėjo karingai spindinčias akis.
Tik norėjau pasakyti... matant jus abu su Reifu... Tai yra kaip jis į tave... Net ir Makeidas suprato, kada atsitraukti. Geriau apie tai nepostringausiu.
Jis sustojo prie laiptų į jos butą ir pažvelgė viršun į duris.
Atrodo, mane kažkas aplenkė.
Ką? Ji vis dar nesitvėrė pykčiu.
Aš patikrinsiu, bet iš čia atrodo, kad jos jau sutaisytos. Šeinas išlipo iš pikapo, pakilo laiptais. Taip. Kelios įpjovos ir įbrėžimai, bet durys jau ant vyrių. Norėdamas patikrinti, pajudino jas, apžiūrėjo spyną. Tvirtos. Tikriausiai Reifas tuo pasirūpino.
Aišku. Ji niekaip negalėjo nurimti. Matyt, reikės jam padėkoti.
Taip. Šeinas pradėjo leistis laiptais. Ar tau viskas bus gerai? Gal nori, kad ko nors atneščiau ar pabūčiau kartu?
Ne, ne, viskas gerai. Tikrai. Šiek tiek drebančiomis rankomis Regana išsitraukė raktus ir atrakino duris. Ačiū, kad parvežei.
Nėra už ką. Skubėdamas į pikapą Šeinas pagalvojo, kad Reifo laukia nemalonumai. Dideli. Todėl ir šypsojosi visą kelią važiuodamas namo.
10
Buvo gera ką nors trankyti. Net jei tai tik vinis. Bijodamas, kad ko nors neužsipultų, Reifas užsidarė rytinio sparno miegamajame. Į darbininkus mestas žvilgsnis perspėjo laikytis nuo jo atokiau jei nori išsaugoti visus dantis.
Plaktukų kaukšėjimas, aidu atsimušantis nuo sienų, ir kiti įnirtingi remonto garsai derėjo prie jo niūrios nuotaikos. Reifas nesinaudojo vinių šaudykle, kalė vinis plaktuku norėdamas duoti darbo raumenims. Kiekvienas statramstis, kurį mosuodamas ranka sutvirtino vinimis, jam buvo Džo Dolino veidas.
Kai durys už jo atsidarė, Reifas neatsisukdamas iššiepė dantis.
Dink iš čia, po velnių, antraip išmesiu iš darbo.
Gerai, imk ir atleisk mane. Regana garsiai jas užtrenkė sau už nugaros. Tada galėsiu pasakyti tai, ką noriu, nebijodama pakenkti mūsų darbo santykiams.
Jis grįžtelėjo per petį. Pastebėjo, kad Regana spėjo persirengti. Ne tik persimovė kelnes, pasikeitė viską marškinėlius, švarkelį, papuošalus. Nuo plaukų iki batų vėl buvo švari ir tvarkinga. Bet Reifas prisiminė, kaip visai neseniai ji atrodė išsekusi, išblyškusi, kruvinais drabužiais.
Geriau šiuo metu tau čia nebūti. Jis paėmė vinį ir ją suvarė į medį.
Tu teisus, Makeidai, bet aš jau čia.
Pirmiausia ji turėjo išsimaudyti po dušu, nusitrinti kiekvieną odos lopinėlį ir išmesti visus drabužius, kuriais vilkėjo, kai ją lietė Džo. Dabar buvo aprimusi ir pasiruošusi susitikti su Reifu Makeidu.
Noriu sužinoti, kas, po galais, tau darosi?
Jeigu jis pasakytų, ji tikriausiai nusijuoktų jam į akis. O tada jis nebeįstengtų tvardytis Reifas buvo tuo įsitikinęs.
Aš užsiėmęs, Regana. Dėl tokio oro praradau visą darbo dieną.
Tik netaukšk nesąmonių. Atsisuk į mane, kai su tavimi kalbuosi, po perkūnais! Bet jis neatsisuko, o toliau kalė vinis į medieną, tada ji sugniaužė kumščius ir įsisprendė į šonus. Kodėl išėjai iš Devino kabineto? Tiesiog ėmei ir pasišalinai?
Reikėjo šį tą padaryti.
Norėdama parodyti, ką apie tai mano, ji paspyrė įrankių dėžę.
Tikriausiai turėčiau tau padėkoti už sutaisytas duris?
Atsiųsiu sąskaitą.
Kodėl pyksti ant manęs? pareikalavo paaiškinti Regana. Aš nieko nepadariau...
Ji sulaikė kvėpavimą, kai plaktukas nušvilpė per kambarį ir atsitrenkė į ką tik sutvarkytą sieną.
Ne, po perkūnais, tu nieko nepadarei! Tiesiog tave stumdė, žalojo, apibrozdino, sukruvino ir vos neišprievartavo! Kodėl, po galais, man tai turėtų rūpėti?!
Vienas iš mūsų privalo nusiraminti, pasakė sau Regana. O kadangi jo akys liepsnojo, rami turėjo būti ji.
Žinau, kad susikrimtai dėl to, kas atsitiko.
Taip, susikrimtau! Jis paėmė įrankių dėžę, pakėlė ir numetė, nes tai buvo geriau nei užsipulti Reganą. Metalas ir plienas su trenksmu tarsi mažytės bombos pabiro ant žemės. Aš tiesiog truputėlį nusiminęs. O dabar dink iš čia.
Neišeisiu. Ji kilstelėjo smakrą. Nagi, pirmyn, galiūne, dar ką nors numesk. Kai išsiliesi, tada ir pasikalbėsime kultūringai.
Kada tu įsikalsi sau į galvą, kad aš nesu ir niekada nebūsiu kultūringas?
Manau, tuoj mane įtikinsi savo riksmu, atšovė ji. Kas toliau? Gal nori užpulti? Tik įrodysi, kad esi šaunesnis vyras už Džo Doliną.
Jo akys iš pykčio pajuodavo. Akimirką Regana pamanė, kad mato jose nuoskaudą, sumišusią su įniršiu. Ir jai pasidarė gėda.
Atleisk. Ji nerangiai pakėlė rankas. Tu to nenusipelnei. Nenorėjau įžeisti.
Dabar liko tik pyktis, Reifas įnirtingai stengėsi jį užgniaužti.
Tu dažniausiai sakai, ką iš tikrųjų galvoji. Jis iškėlė ranką, kol ji nespėjo prasižioti. Nori pasikalbėti, gerai. Pasikalbėkime, po perkūnais.
Reifas nuėjo prie durų ir dar labiau įširdo išvydęs, kaip ji nevalingai krūptelėjo. Atplėšęs duris sustugo visiems gaudžiančio namo kampams:
Lauk! Visi lauk, dabar pat!
Vėl užtrenkė duris ir apsidžiaugė išgirdęs skubius žingsnius ir žvangančius įrankius.
Nebūtina sustabdyti visų darbų, prabilo Regana. Užtruksime vos kelias minutes.
Kartais tiesiog nebūna taip, kaip tikiesi.
Nesuprantu, ką nori pasakyti?
Ne, tikrai nesupranti. Supykęs jis vėl atplėšė duris. Ei, kas nors duokite man cigaretę! sušuko. Tačiau niekas nedrįso prie jo prisiartinti, todėl Reifui teko vėl jas užtrenkti.
Regana žiūrėjo beveik susižavėjusi, kaip jis matuoja dideliais žingsniais kambarį ir plūstasi. Marškinių rankovės atraitotos iki alkūnių, įrankių diržas nusmukęs ant klubų tarsi pistoleto dėklas.
Galvą buvo apsijuosęs susukta skarele, kad sugertų prakaitą. Jis atrodo, pamanė ji, kaip banditas, pasiruošęs žudyti ar vogti. Nors ir absurdiška, bet ją apėmė aistra.
Galėčiau išvirti kavos, prabilo ji, bet staiga nutilo pamačiusi jo aštrų kaip skustuvo ašmenys žvilgsnį. O gal ir ne. Reifai...
Užsičiaupk, gerai?
Ji ištiesino nugarą.
Man nepatinka, kai su manimi taip kalbama.
Pratinkis. Per ilgai tvardžiausi būdamas su tavimi.
Tvardeisi? Regana išpūtė akis. Jei Reifas nebūtų panašus į maniaką, ji būtų nusikvatojusi. Vadinasi, tvardeisi? Norėčiau pamatyti, kaip elgiesi atsipalaidavęs!
Tuoj pamatysi, šiurkščiai suurzgė jis. Įsiutai, kad aš išėjau? Ką gi, dabar pamatysi, kas būtų nutikę, jei būčiau neišėjęs.
Neliesk manęs. Ji greitai pakėlė sugniaužtus kumščius tarsi boksininkas, pasiruošęs kovai. Nedrįsk.
Degančiomis akimis jis suėmė jos kumštį ir lėtai nustūmė Reganą iki sienos.
Ir tu nedrįsk, brangioji. Siūliau išeiti, bet tu pasilikai.
Nevadink manęs brangiąja tokiu tonu!
Pamačiusi, kaip jis išsišiepė, Regana beveik tikėjosi išvysti vilko iltis.
Tu tikras šedevras. Reifas nuleido jos ranką ir pasitraukė į šalį, nes taip buvo saugiau jiems abiem. Nori žinoti, kodėl išėjau? Tai tau labai svarbu? Todėl čia ir atvažiavai? Pas mane?
Taip.
Bet ryte, kai jis tau grasino, manęs neieškojai. Neatskubėjai ir tada, kai jis tave užpuolė! Tai ir yra blogiausia, įskaudintas pamanė jis.
Turėjau pasakyti Devinui, pamėgino aiškintis Regana.
Taip. Turėjai pasakyti Devinui. Karčiai ramus jis atsisuko į ją. Žinai, ką aš išgirdau tavo gražiame, išsamiame pasakojime, Regana? Dolinas atėjo į parduotuvę šįryt, kaip aš vakar ir maniau.
Ir aš susitvarkiau, atrėmė ji. Kaip ir sakiau.
Kurgi ne! Tu tiesiog puikiai moki susitvarkyti. Jis grasino tau. Išgąsdino.
Taip, tiesa, aš išsigandau. Kaip ir dabar, pamanė ji, supratusi, kur link šis pokalbis krypsta. Todėl ir paskambinau Devinui.
Bet ne man. Nuvykai pas jį į būstinę ir parašei pareiškimą dėl užpuolimo.
Taip, žinoma. Norėjau, kad Džo suimtų.
Kaip gražu! O tada nuėjai nusipirkti maisto!
Aš... Regana susinėrė rankas, paskui vėl jas nuleido. Pamaniau... žinojau, kad Kesė nuliūs, todėl norėjau... Pamaniau, kad jei pagaminsiu ką nors skanaus, abi geriau pasijusime.
Visą tą laiką, kol ėjai pas Deviną, vėliau į parduotuvę ir atgal, tau nešovė mintis paskambinti man?
Aš... Regana išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Gerai. Taip. Aš iš karto norėjau skambinti tau, bet nusiraminusi persigalvojau.
Nusiraminusi?
Taip. Supratau, kad tai mano rūpesčiai ir pati turiu juos įveikti.
Jos atvirumas tarsi ašmenys pjaustė, žalojo jam sielą. Reifas beveik matė save padalytą perpus: viena dalis buvo aklas įsiūtis, kita kančia.
O kai jis tave sučiupo, kai lietė rankomis, sužeidė, norėjo... Reifas negalėjo to ištarti garsiai. Jei ištars, suduš į daugybę šukių. Ir po viso to nepanorai man paskambinti. Sužinojau tik iš Šeino, nes jis tuo metu buvo pas Deviną ir pamanė, jog man bus įdomu išgirsti!
Regana suprato, kad kažkaip užgavo jį. Nenorėjo to. Nežinojo, kad jį galima užgauti.
Reifai, aš apskritai negalvojau. Ji žengė artyn, tačiau sustojo suvokusi, jog nieko tuo nepasieks. Buvau apdujusi. O kai vėl galėjau blaiviai mąstyti, jau sėdėjau Devino kabinete. Viskas įvyko taip greitai. Regana troško, kad jis suprastų. Kurį laiką atrodė, jog manęs ten nėra.
Pati sprendei savo problemas.
Turėjau. Kas iš to, jei būčiau sukiužusi?
Tu tikrai moki suimti save į rankas. Jis priėjo, paėmė plaktuką. Viską darai pati viena.
Aš noriu tokia būti. Stengiuosi, nes...
Nes nenori būti panaši į savo mamą, Reifas užbaigė už ją.
Dabar toks nusistatymas jai pasirodė tiesiog kvailas.
Gerai, iš dalies tai tiesa. Aš kaip tik to ir trokštu, tačiau šiuo atveju viskas kitaip. Neskambinau tau tik todėl, kad...
Tau manęs nereikėjo. Dabar jo akys buvo ramios, jau nebeliepsnojo. Reifas jautėsi lyg sustingęs į ledą. Tau manęs visai nereikia.
Reganą apėmė panika.
Netiesa.
O taip, seksas nuostabus. Jis ramiai, bet nelinksmai šyptelėjo. Mes puikiai derame. Aš pats kaltas, kad man tai tapo asmeniška. Daugiau nedarysiu tokios klaidos.
Tai neturi nieko bendra su mūsų fiziniais santykiais.
Aišku, kad turi. Reifas ištraukė vinį iš maišelio, nusitaikė. Nuo pat pradžių tai buvo susiję vien su seksu. Tik tiek tarp mūsų yra. Ir užtenka. Trenkęs plaktuku įkalė vinį. Žinai, kur mane rasti, kai užsinorėsi.
Regana išblyško, širdį sukaustė šaltis.
Taip kalbėti siaubinga.