Pamatė jį suklupusį laiptų aikštelėje, ranką prispaudusį prie veido, o pro pirštus lašėjo kraujas. Tarsi transe Regana atsistojo ir lėtai dėliodama į priekį vieną koją po kitos pasiekė užkandinę. Kadangi ausyse garsiai ūžė, ji kvėpavo giliai ir atsargiai.
Įėjo vidun, uždarė sau už nugaros duris, net nepastebėjusi, kad viena palto rankovė kabo atplyšusi, o kelnių keliai pradrėksti ir kruvini.
Kesei iš rankų iškrito padėklas su indais.
Regana! Dieve mano!
Reikėtų paskambinti Devinui, lėtai ištarė Regana. Džo laiptinėje prie mano buto. Tikriausiai jį sužeidžiau. Patalpa pradėjo suktis akyse ir ji ranka atsirėmė į sėdynės atlošą. Man reikia atsisėsti.
Paskambink Devinui! šūktelėjo Edė ir pribėgusi padėjo Reganai atsisėsti. Nuleisk galvą. Greitu judesiu neleido jos galvą žemyn prie kelių. Kvėpuok giliai ir lėtai, štai, gera mergaitė. Paskubomis peržvelgė patalpą, kur sėdėjo kokie šeši klientai. Na, ko laukiate? Kuris nors iš jūsų, stipruolių, bėkite ir sulaikykite tą kalės vaiką, kol atvyks šerifas. Horacijau, pakelk savo storą subinę ir atnešk Reganai stiklinę vandens.
Gergždžiančiu balsu išrėkti Edės įsakymai visus išjudino. Patenkinta ji lėtai atlošė Reganos galvą.
Šiek tiek atgavai veido spalvą, pareiškė ir atsitūpė ant kulnų. Išsiėmė cigaretę iš prijuostės kišenės ir prisidegė degtuku. Įtraukusi vieną ilgą dūmą nusišypsojo. Tikiuosi, smarkiai jį sužeidei, mieloji. Labai smarkiai.
Sėdėdama Devino būstinėje su kavos puodeliu, kurį jai buvo padavęs Šeinas, Regana tikėjosi, kad blogiausia jau praeityje. Viskas įvyko taip greitai ir jos vis dar neapleido jaudulys. Tačiau klaiki baimė atslūgo ir ji galėjo galvoti.
Šalimais tylėdama sėdėjo Kesė. Šeinas, kaip boksininkas prieš dvikovą, vaikščiojo pirmyn ir atgal. Devinas prie stalo ramiai pildė pranešimą.
Atleisk, kad prašau dar kartą viską papasakoti, Regana, pradėjo jis. Kuo aiškesnis bus tavo pareiškimas, tuo greičiau viską užbaigsime.
Nieko tokio. Dabar jau neblogai jaučiuosi, tikrai. Išsiblaškiusi ji pačiupinėjo suplyšusias kelnes. Kelius vis dar degino skausmas. Tiek nuo staigaus kritimo ant asfalto, tiek nuo Edės gausiai užtepto antiseptinio tepalo. Norėčiau kuo greičiau tai užbaigti. Galiu...
Ji staiga nutilo, kai su triukšmu atsivėrė durys. Akimirką matė tik Reifo veidą išblyškusį, akmeninį, nušviestą žalių žudikiškai veriančių akių. Jos širdis ėmė beprotiškai daužytis. Nespėjus jai atsistoti, Reifas prišoko artyn, pakėlė ją ir suspaudė glėbyje taip stipriai, kad net suskaudo šonkaulius.
Tu sveika? Nesužeista? Jo balsas buvo šiurkštus ir aštrus tarsi stiklo šukė. Jis negalėjo galvoti. Jautė vien tik siaubą nuo tos akimirkos, kai išgirdo apie užpuolimą. Glaudė ją prie savo įsitempusio, ledinio kūno, o veidu įsikniaubė jai į plaukus.
Regana pradėjo nevaldomai virpėti.
Man viskas gerai. Tikrai, aš... Tačiau balsas sudrebėjo. Jei būtų galėjusi pasislėpti, taip ir būtų padariusi.
Jis tave nuskriaudė? Stengdamasis, kad nesudrebėtų ranka, jis paglostė Reganai plaukus, pakėlė jos veidą norėdamas pats įsitikinti. Ar jis tave lietė?
Ji tik papurtė galvą ir vėl nuleido prie jo peties.
Globėjiškai ir švelniai ją apglėbęs, Reifas pažvelgė pro Reganos galvą į Deviną. Akys liepsnojo kaip deglai.
Kur jis?
Sulaikytas.
Reifas pasisuko į kameras pastato gilumoje.
Jis ne čia, Reifai. Nors kalbėjo ramiai, Devinas buvo pasirengęs pulti. Tu negalėsi jo pasiekti.
Manai, pajėgsi mane sulaikyti?
Jam už nugaros stovėjęs Džeradas, uždėjo ranką broliui ant peties.
Gal geriau atsisėsk.
Piktai suniurzgęs Reifas nustūmė jį sulaikyti norinčio brolio ranką.
Pasitrauk!
Dabar tai teisėsaugos reikalas, lėtai stodamasis pasakė Devinas.
Velniop teisėsaugą ir tave kartu. Noriu žinoti, kur jis.
Jei jį rastum, Reifai, aš palaikyčiau tavo paltą. Nenustygdamas vietoje Šeinas kietai šyptelėjo. Bet tu neturi palto. Niekad nemėgau to kalės vaiko.
Užsičiaupk, sumurmėjo Džeradas, žvilgtelėjęs į tylinčią Kesę.
Susikišk tas teisininko kalbas kur nori, atrėžė Šeinas ir sugniaužė kumščius. Aš palaikau Reifą.
Man nereikia nei tavęs, nei ko nors kito. Nestok man skersai kelio, Devinai.
Aš jau stoviu. Atsisėsk, antraip įkišiu tavo subinę į kamerą.
Jis pajudėjo taip greitai, kad Regana vos spėjo suspigti, o Reifas jau buvo peršokęs stalą ir suėmęs Deviną už marškinių. Ji niekad nemanė, jog ją kas nors gali ginti, tačiau jų riksmai, dviejų už jos stovinčių Makeidų kovinė nuotaika privertė sudrebėti. Neabejojo, kad bet kurią akimirką pasilies kraujas.
Liaukitės! šūktelėjo ji, tačiau balsas buvo tylus ir virpantis, palyginti su niršiais žodžiais, kuriais buvo svaidomasi šiame kambaryje. Pasakiau, liaukitės! pakartojo Regana, apsikabinusi save rankomis. Kažkas už jos sudužo ir širdis ėmė plakti dar smarkiau. Tuoj pat liaukitės! garsiai suklykė ji.
Stebinanti jėga jos balse privertė Reifą nuleisti kumštį ir baigti grumtis. Keturi vyrai atšiauriomis akimis atsisuko į ją tarsi statulos, sustingusios mūšio įkarštyje.
Jūs elgiatės kaip vaikai. Dar blogiau. Ką tuo pasieksite, jei dabar visi keturi susimušite? Visada taip! tarė Regana, labiau pasibjaurėjusi nei išsigandusi. Tipiškas būrelio kietakakčių babuinų elgesys. Tikri didvyriai! Paniekinamai prunkštelėjusi ji griebė paltą. Nesiruošiu čia stovėti ir žiūrėti, kaip daužote vienas kitą.
Regana, atsisėsk. Kadangi ji vis tiek žengė prie durų, Reifas nusikeikė ir nusekė paskui. Sėskis, pakartojo stengdamasis nuslopinti įniršį ir švelniai atsukti ją į save. O varge, pasižiūrėk į savo rankas!
Sukrėstas jis suėmė jos rankas ir prispaudė lūpas prie nubrozdintų delnų. Pamatę tokį gestą kiti Makeidai pasijuto nesmagiai ir nusisuko.
Ko iš manęs tikiesi? Išgaravus pykčiui Reifas tapo bejėgis. Kaip, manai, aš turėčiau jaustis?
Nežinau. Ji ir pati nesuprato, ką dabar jaučia matydama į ją įsmeigtą žvilgsnį. Noriu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, Reifai. Leisk man atsakyti į Devino klausimus ir eiti namo.
Gerai. Reifas paleido ją ir atsitraukė. Daryk, ką reikia.
Ji sugrįžusi atsisėdo ant kėdės, paėmė dar vieną Džerado pasiūlytą puodelį. Devinas klausė, ji atsakinėjo. Reifas klausėsi. Tada, netaręs nė žodžio, išėjo.
Regana troško nesijausti įžeista, norėjo jį suprasti.
Devinai, ar gali pasakyti, kas dabar bus?
Mano pavaduotojas apžiūrės Džo ligoninėje ir iš karto atvažiuos čia. Džo bus pervežtas. Jis sulaužė lygtinio paleidimo ir apribojimo taisykles, todėl kalėjime prabus visą laiką, kiek buvo anksčiau priteista.
Nors tiek, pagalvojo Devinas, žvilgtelėjęs į Kesę. Per pusę valandos ji nesujudėjo ir neištarė nė žodžio.
Dabar jam bus pateikti papildomi kaltinimai, tęsė jis. Įsilaužimas, užpuolimas, bandymas išprievartauti. Taip pat sugadinta nuosavybė. Jei jis bus teisiamas, tau reikės liudyti.
Aš paliudysiu.
Tokiomis aplinkybėmis advokatas turbūt siūlys jam tartis ir prisipažinti kaltu.
Džeradas linktelėjo, pamatęs klausiamą Devino žvilgsnį.
Ir aš taip siūlyčiau.
Ką gi. Sunku neimti neapkęsti teisinės sistemos, galvojo Devinas, kai tai susiję su tavimi asmeniškai. Bet kuriuo atveju jis ilgai bus uždarytas. Manau, gaus nuo trejų iki penkerių metų. Daugiau jums nekels rūpesčių. Nė vienai iš jūsų.
Gerai. Regana giliai įkvėpė. Viskas baigta. Mes su Kese galime eiti namo?
Žinoma. Dar susisieksime.
Negaliu eiti su tavimi, prabilo Kesė pirmą kartą nuo tada, kai įžengė į šerifo būstinę. Jos balsas buvo tylus ir gergždžiantis.
Aišku, kad gali.
Kaip aš galėčiau? Ji pasižiūrėjo į pilkas bjauriai suplėšytas Reganos kelnes. Kaip tu pati gali norėti po to, ką jis tau padarė?
Ką jis padarė, tyliai ištarė Regana. Ne tu, Kese. Tu už tai nesi atsakinga.
Žinoma, esu. Nors ir sunkiai, Kesė pakėlė galvą ir pažvelgė Reganai į akis. Žinau, ką būtų tau padaręs, jei nebūtum jo sustabdžiusi. Būtų nuskriaudęs tave, kad atsiskaitytų su manimi. Regana, tu esi geriausia mano draugė.
Tai leisk man ir toliau būti tavo drauge.
Norėčiau ir žinau, kad tu man jau atleidai.
Kese, aš neturiu ko tau atleisti. Negalvok taip, sumurmėjo Regana, suėmusi Kesę už rankų.
Privalau sugalvoti, kaip atleisti sau pačiai. Parsivesiu vaikus namo ir stengsiuosi, kad jie turėtų tokį gyvenimą, kokio nusipelnė. Privalau pati pasirūpinti savimi ir jais.
Po kelių dienų, pasiūlė Regana.
Ne, dabar. Ji užsimerkė, nusiramino ir atsisuko į Džeradą. Ar galėsi man padėti, Džeradai?
Žinoma. Ko tik tau reikės, mieloji. Yra daugybė programų...
Ne. Kesė kietai sučiaupė lūpas. Atėjo laikas, nors ir pavėluotai, padėti tašką. Noriu parašyti pareiškimą skirtis. Šiandien. Pasakyk, ką reikia daryti.
Gerai. Džeradas ištiesė jai ranką ir padėjo atsistoti, o tada apsikabino per pečius. Eime su manimi. Aš tau padėsiu.
Seniai laikas, sumurmėjo Šeinas, vos tik durys užsidarė. Jis gūžtelėjo pamatęs deginantį Devino žvilgsnį. Ei, visi žinome, kad ji seniausiai turėjo palikti tą šunsnukį!
Nesiginčysime su tavimi. Regana atsistojo ir nustebo, kad nesijaučia tokia tvirta, kaip tikėjosi. Bet jai buvo be galo sunku taip pasielgti. O dar sunkiau bus eiti iki galo.
Kesė nebūtų apsisprendusi, jei jis nebūtų sužeidęs kito žmogaus, sumurmėjo Devinas. Tik tai galėjo ją paskatinti veikti.
Tai džiaugiuosi, jog taip ir atsitiko. Be to, džiaugiuosi, kad ir aš jam atsilyginau. Regana giliai iškvėpė ir uždavė klausimą, kuris seniai nedavė ramybės. Ar aš sužeidžiau jam akį, Devinai?
Pasakysiu, kai pats žinosiu. Jei tik norėsi.
Noriu žinoti. Ji ištiesė ranką. Užuot paspaudęs, jis palaikė ją delne. Tu buvai nuostabus. Žinau, kad Reifas supykęs, bet jis neturėjo taip kalbėti. Padarei viską, ką galėjai. Pasielgei teisingai.
Jei būčiau viską daręs teisingai, to net nebūtų nutikę.
Juk žinai, kad nelabai galėjai kuo padėti. Ji spustelėjo jam ranką ir sumirkčiojo, kai jos ranka pradėjo virpėti. Einu namo, išgersiu aspirino ir kelioms valandoms prigulsiu. Paskambink, kai ką nors sužinosi.
Gerai. Šeinai?
Jau tave pralenkiau. Kaip visada. Jis laikė Reganos paltą, padėjo apsivilkti. Parvešiu namo ir sutaisysiu duris.
Ačiū. Šyptelėjusi ji pabučiavo jį į skruostą. Nors ir primena babuinus, broliai Makeidai nėra jau tokie blogi.
Brangute... Jis apkabino ją per liemenį ir išsivedė, mes tikrai blogi. Pasimatysime vėliau, Devai. Padėjęs įlipti į pikapą Šeinas tarė: Reifas atsitokės. Jam tik reikia kam nors trinktelėti.
Ir tai padeda?
Kuo puikiausiai. Jis uždarė dureles, apėjo automobilį ir atsisėdo prie vairo.
Būtum ėjęs su juo? Ieškoti Džo.