Susierzinusi, kad Reifas nepasirūpino nuvalyti sniego, Regana sustojo šalikelėje.
Pasiėmusi lagaminėlį ji ėmė klampoti į kalvą.
Kojoms iki kulkšnių smingant sniegan, pasiguodė, kad susiprotėjo apsiauti aulinius batus. Norėjo apsivilkti dalykinį kostiumėlį ir apsiauti batelius aukšta pakulne, tačiau prisiminė, kad nebuvo numačiusi padaryti įspūdžio Reifui Makeidui. Pilkos kelnės, pagal užsakymą siūtas švarkelis ir juodas megztinis aukšta atlenkiama apykakle buvo tinkama dalykinė apranga tokiai užduočiai. Kadangi abejojo, ar namas šildomas, raudonas vilnonis paltas bus labai parankus tiek lauke, tiek viduje.
Pastatas išties nepaprastas, kerintis, pagalvojo ji pakilusi ant kalvos. Kaip stiklas saulėje spindinčios žėručio dėmelės akmenyje atsvėrė lentomis užkaltų langų niūrumą. Nors verandos buvo susmegusios, pats namas stūksojo tiesus ir išdidus mėlyno dangaus fone.
Jai patiko, kaip rytinis sparnas išsikišęs į priekį griežtu kampu. Patiko, kaip nuo stogo stiebiasi trys kaminai, tarsi tik ir laukdami paleisti dūmus. Jai netgi patiko sulaužytų langinių vaizdas.
Reikės juo pasirūpinti, užjaučiamai pagalvojo Regana ir pati nusistebėjo savo jausmais. Namas trokšta, kad jį kas nors mylėtų, priimtų tokį, koks yra. Jam reikia ko nors, kas vertintų jo jėgą ir suprastų trūkumus.
Regana papurtė galvą ir nusijuokė iš savęs. Atrodė, tarsi ji galvotų ne apie namą, o apie vyrą Reifą Makeidą.
Ji priėjo arčiau per gilias pusnis. Akmenys ir peraugę brūzgynai atrodė kaip gruoblėti luitai po sniegu, tarsi vaikai po antklodėmis, sumanę iškrėsti kokį pokštą. Gervuogės iš pasalų kabinosi į kelnes aštriais plonais dygliais. Kadaise pievelė buvo vešli, žalia, pilna ryškiaspalvių gėlių.
Jei Reifas turi vaizduotę, ji ir vėl bus tokia.
Priminusi sau, kad aplinkos tvarkymas jai neturėtų rūpėti, Regana nuklampojo prie aplūžusios fasadinės verandos.
Jis vėluoja, susiraukusi pamanė ji.
Apsidairė, patrepsėjo norėdama sušilti ir žvilgtelėjo į laikrodį. Negi jis tikisi, kad ji stovės šaltyje ir vėjyje? Lauks jo dešimt minučių, ne daugiau. Tada paliks raštelį, labai griežtą raštelį apie pareigą laikytis susitarimų, ir pasišalins.
Bet nepakenks, jei pasižiūrės pro langą.
Atsargiai statydama kojas, kad nepataikytų ant sulūžusios pakopos, ji užlipo verandos laiptais. Medinėmis kopėtėlėmis turėtų vytis visterijos arba sukučiai, pamanė ji ir akimirką beveik užuodė silpną, saldų pavasario dvelksmą.
Tik priėjusi prie durų ir suėmusi apvalią rankeną Regana suprato, kad toks ir buvo jos ketinimas. Žinoma, bus užrakinta, pagalvojo. Net ir mažuose miesteliuose atsiranda vandalų. Tačiau rankena lengvai pasisuko.
Būtų protinga užeiti vidun, pasislėpti nuo vėjo ir pradėti dairytis po namą. Tačiau Regana staigiai atitraukė ranką. Tyloje jos pagreitėjęs kvėpavimas atrodė neįprastai garsus. Dailiomis odinėmis pirštinėmis apmautos rankos staiga sužvarbo ir ėmė tirtėti.
Matyt, pritrūkau kvapo lipdama laiptais, pagalvojo Regana. Drebu nuo vėjo. Tik tiek. Tačiau atsėlinusi baimė neapleido.
Susigėdusi ji neramiai apsidairė. Niekas nematė jos juokingos reakcijos. Tik sniegas ir medžiai.
Regana giliai įkvėpė, nusišaipė iš savęs ir atvėrė duris.
Jos, žinoma, sugirgždėjo. To buvo galima tikėtis. Išvydusi erdvų vestibiulį ji taip apsidžiaugė, kad užmiršo visas baimes. Regana uždarė duris, atsirėmė į jas nugara ir atsiduso.
Visur buvo pilna dulkių ir pelėsių, sienos išmargintos drėgmės dėmių, grindlentės sugadintos pelių, voratinkliai karojo it purvinos marlės gabalai. Tačiau ji matė sodrią, tamsiai žalią spalvą, kreminės dramblio kaulo spalvos apdailą, nupoliruotas pušines grindis, žydintį centifolijos ūsą.
Štai ten, pamanė ji, tiktų ovalus medžioklės staliukas su Drezdeno porceliano vaza, pilna rožių, o iš šonų po sidabro žvakidę. Nedidelė riešutmedžio prieškambario kėdė su išdrožinėtu atlošu, kaltinio žalvario lietsargių stovas, veidrodis paauksuotais rėmais.
Reganos galvoje sukosi mintys apie tai, kaip viskas atrodė ir atrodys ateityje, vaikščiodama po kambarius ji nejuto šalčio, nuo kurio iškvepiami garai virsdavo debesėliais.
Svetainėje ji gėrėjosi Roberto Adamo židiniu. Marmuras buvo nešvarus, bet nesugadintas. Parduotuvėje turi dvi vienodas vazas, kurios puikiai tiks ant židinio atbrailos. Ir suolelį siuvinėtu apmušalu pavargusioms kojoms ištiesti prie ugnies.
Sužavėta Regana išsitraukė užrašų knygelę ir ėmėsi darbo.
Voratinkliai kibo prie plaukų, nešvarumai ištepė skruostą, batai apdulkėjo, o Regana vis matavo ir braižė. Jautėsi devintame danguje. Nuotaika buvo tokia pakili, kad kai išgirdo žingsnius, atsisuko su šypsena, visai užmiršusi, jog norėjo jį išbarti.
Tai nuostabu. Aš negaliu... Priešais ją nieko nebuvo.
Susiraukusi Regana išėjo iš svetainės į vestibiulį. Norėjo pašaukti, bet pastebėjo, kad ant dulkinų grindų matyti tik jos pačios pėdsakai.
Tikriausiai pasigirdo, nuramino save ir nusipurtė. Dideli, tušti namai skleidžia įvairiausius garsus. Smenganti mediena, į langus pučiantis vėjas... graužikai. Regana nusivaipė. Ji nebijojo pelių, vorų ar girgždančių lentų.
Tačiau kai virš galvos sudejavo grindys, ji suspiegė. Širdis pradėjo daužytis kaip persigandusio paukštelio. Nespėjusi susitvardyti išgirdo aiškų užveriamų durų garsą.
Tą pačią akimirką Regana pasileido per vestibiulį prie lauko durų ir staiga suprato.
Reifas Makeidas.
Ak, jis mėgina gudrauti, piktai pagalvojo Regana. Turbūt įsliūkino į namus pirma jos pro užpakalines duris. Dabar sėdi viršuje ir juokiasi, kad ji kaip kokia kvaila gotikos laikų herojė lekia iš namų su baimingai besikilnojančia krūtine. Na jau ne. Ji ryžtingai ištiesino pečius. Pakėlusi smakrą nužygiavo prie įvijų laiptų.
Labai juokinga, Makeidai! sušuko ji. O dabar, jei jau baigei apgailėtinai pokštauti, norėčiau imtis darbo.
Kai šaltas vėjo gūsis palietė odą, Regana iš netikėtumo sustojo. Ranka, kuria rėmėsi į turėklą, nutirpo, o veidas sustingo. Grakščiai išlenktų laiptų pusiaukelėje ji susvyravo. Iš sąstingio pabudino jos pačios tylus aiktelėjimas. Keturiais lengvais šuoliais Regana užbėgo iki pirmos laiptų aikštelės.
Skersvėjis, tikino save pykdama, kad vos nekūkčioja. Tik bjaurus skersvėjis.
Reifai... balsas užlūžo ir Regana dar labiau supyko ant savęs. Prikandusi lūpą žiūrėjo į ilgą koridorių ir besirikiuojančias uždaras paslaptingas duris. Reifai! dar kartą šūktelėjo stengdamasi, kad balse būtų justi irzlumas, o ne baimė. Privalau laikytis darbų grafiko, net jei tau nerūpi, tai gal pradėkime?
Staiga ji išgirdo, tarsi kas brūžintų medį į medį, paskui garsiai pokštelėjo durys ir koridoriumi nuaidėjo širdį veriantis moters verksmas. Pamiršusi orumą Regana skriste nuskrido laiptais žemyn. Jau beveik apačioje išgirdo šūvio garsą.
O tada durys, prie kurių galvotrūkčiais lėkė, sudejavusios lėtai atsivėrė.
Kambarys apsisuko vieną kartą, kitą... ir pranyko.
Nagi, mieloji, atsipeikėk.
Regana pasuko galvą, sudejavo ir suvirpėjo.
Atsipeikėk, drauguže. Atmerk savo dideles mėlynas akis.
Atsipeikėk, drauguže. Atmerk savo dideles mėlynas akis.
Paklususi be galo meiliam balsui ji atsimerkė. Ir įsismeigė tiesiai Reifui į akis.
Tai visai nejuokinga.
Jis su palengvėjimu nusišypsojo ir paglostė jai skruostą.
Kas?
Slėptis viršuje ir mane gąsdinti. Ji sumirksėjo, kad pasaulis vėl nušvistų ryškiomis spalvomis, ir suprato gulinti jo glėbyje svetainėje ant suolelio prie lango. Leisk atsisėsti.
Geriau nereikia. Tu tebedrebi. Pagulėk minutėlę. Jis kilstelėjo Reganą, kad ji galėtų padėti galvą ant jo sulenktos rankos.
Man viskas gerai.
Tu balta kaip popierius. Jei turėčiau gertuvę, sugirdyčiau šlakelį brendžio. Dar nebuvau matęs taip gracingai nualpusios moters. Spėjau tave sugauti, kol nesusmukai ant žemės ir neatsitrenkei galva į grindis.
Jei tikiesi, kad už tai padėkosiu, pamiršk. Regana pabandė jį atstumti, bet jis nepajudėjo. Tu dėl to kaltas.
Ačiū. Labai malonu, kai vien mane pamačiusi moteris krinta po kojomis. Štai. Jis vėl pirštu perbraukė jai per skruostą. Po truputį atgauni spalvą.
Jei tu šitaip ruošiesi su manimi dirbti, geriau atsiimk užsakymą ir... Ji sugriežė dantimis. Leisk atsisėsti.
Pabandykime šitaip. Jis kilstelėjo ją ir pasodino ant suolo šalia savęs. Rankas šalin, pridūrė ir pakėlė savąsias. O dabar papasakok, kodėl taip širsti ant manęs?
Susiraukusi ji pasivalė išpurvintas kelnes.
Pats puikiai žinai.
Žinau tik tiek, kad man įžengus pro duris tu kaip gulbė nėrei žemyn.
Dar niekada nebuvau nualpusi. Jai buvo siaubingai gėda, kad taip nutiko dabar ir dar jam matant. Jei nori, kad dirbčiau šiame name, gąsdinti mane iki nualpimo ne pati geriausia mintis.
Jis įdėmiai pasižiūrėjo į ją, tada paieškojo kišenėje cigarečių, kurių buvo atsisakęs lygiai prieš aštuonias dienas.
Ir kaip aš tave išgąsdinau?
Vaikščiodamas viršuje, atidarinėdamas bei uždarinėdamas duris ir skleisdamas tuos kvailus garsus.
Galbūt turėčiau tau iš karto pasakyti, kad mane užlaikė ūkyje. Išvažiavau iš ten tik prieš penkiolika minučių.
Netikiu.
Visai tavęs nekaltinu. Jis negalėjo rūkyti, todėl turėjo judėti. Atsistojęs nuėjo prie židinio. Atrodė, kad pastebėjo dūmelį nuo, regis, ką tik užgesusios ugnies. Šeinas buvo namie. Taip pat ir Si Martinas. Dabar jis meras.
Žinau, kas toks Si Martinas, irzliai atšovė Regana.
Būtum jį pažinojusi mokykloje, nusijuokė Reifas. Jis buvo tikras asilas. Na, nesvarbu. Si užsuko paklausti, ar Šeinas nenuvalytų jo keliuko. Jis vis dar buvo ten, kai išvažiavau. Prieš penkiolika minučių. Pasiskolinau iš Šeino keturiais ratais varomą visureigį, kad užkopčiau į šią kalvą. Pastačiau jį ir įžengęs pro duris spėjau pamatyti, kaip tu griūvi apalpusi.
Jis sugrįžo prie jos, nusivilko paltą ir apklostė jai kojas.
Beje, o kaip tu patekai vidun?
Aš... ji pažvelgė į jį ir sunkiai nurijo seiles. Atidariau duris.
Jos buvo užrakintos.
Ne, nebuvo.
Pakėlęs antakį Reifas subarškino raktais kišenėje.
Įdomu.
Juk tu nemeluoji, akimirką patylėjusi tarė ji.
Šį kartą ne. Tai ką gi tu girdėjai?
Žingsnius. Bet čia nieko nebuvo. Norėdama sušilti Regana pakišo rankas po paltu. Viršuje girgždėjo grindys. Aš nustebau. Netikėtai pasidarė labai šalta ir aš išsigandau. Todėl užlipau laiptais viršun.
Išsigandai, todėl užlipai laiptais, užuot išbėgusi laukan?
Pamaniau, kad tai tu vaikštai viršuje. Norėjau apšaukti. Ji blankiai šyptelėjo. Įsiutau, kam privertei krūpčioti iš baimės. Pažvelgiau į koridorių. Tikriausiai supratau, kad tavęs ten nėra. Išgirdau girgždant medį, tada garsiai užsitrenkė durys ir kažkas pravirko. Aš puoliau bėgti.