Reifas atsisėdo šalia ir draugiškai apkabino ją per pečius.
O kas nebėgtų?
Šūvis, prisiminė Regana. Jau buvau beveik laiptų apačioje, kai išgirdau šūvį. Man net ausyse suspengė. O tada atsidarė lauko durys ir užgeso šviesos.
Neturėjau vėluoti. Jis netikėtai palinko ir pabučiavo ją. Atleisk.
Nesvarbu.
Vieni žmonės kažką jaučia šiame name, o kiti ne. Tu man pasirodei ramaus, praktiško būdo.
Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės.
Tikrai?
Ryžtinga, pridūrė jis šypsodamasis. Regis, turi lakesnę vaizduotę, nei maniau. Jau geriau jautiesi?
Taip.
Tikrai nenori dar pasėdėti man ant kelių?
Tikrai ne, ačiū.
Nenuleisdamas žvilgsnio Reifas nubraukė voratinklį jai nuo plaukų.
Nori išeiti?
O taip.
Jis pasiėmė paltą.
Norėčiau tave kai kur nusivežti.
Nebūtina. Sakiau, kad man... Ji atsistojo, o kadangi jis nesitraukė, atsitrenkė jam į krūtinę. Viskas gerai, išstenėjo.
Verslo reikalais, mieloji. Reifas užkišo plaukų sruogą jai už ausies, sprigtelėjo keturkampį akvamariną jos ausyje. Neilgam. Manau, turėtume susirasti šiek tiek šiltesnę ir svetingesnę vietelę smulkmenoms aptarti.
Regana turėjo sutikti, kad pasiūlymas protingas. Netgi labai. Ji pasiėmė lagaminėlį ir nuėjo priešais jį durų link.
Regana?
Ką?
Tu išsitepei veidą. Reifas nusijuokė pamatęs piktą žvilgsnį ir pakėlė ją ant rankų. Nepaisydamas protestų nusinešė per sulūžusią verandą. Turi žiūrėti, kur eini, pasakė statydamas ant kojų prie visureigio.
Visada žiūriu.
Neabejoju, sumurmėjo jis eidamas aplink automobilį.
Jis nusileido keliuku žemyn, apvažiavo jos automobilį ir nuvairavo tolyn.
Maniau, seksiu paskui tave, tarė Regana.
Tikriausiai nenorėjai pasakyti, kad seksi paskui mane iki gyvenimo galo, tad geriau važiuokime vienu automobiliu. Vėliau tave parvešiu.
Iš kur?
Iš namų namučių, brangioji.
Saulei nutvieskus baltus laukus, apsnigtas Makeidų ūkis priminė gražią Currier & Ives graviūrą. Akmeninis namas su dengta veranda, skliautuotas raudonų plytų daržinės stogas, visokių orų matę ūkiniai pastatai ir pora auksaspalvių šunų, lojančių ir drabstančių sniegą iš po kojų, visiškai užpildė paveikslėlį Reganai jis atrodė nuostabus.
Jai daugybę kartų teko važiuoti pro Makeidų ūkį kai rusvi laukai buvo suarti, kai juose džiūvo šienas ir augo kukurūzai. Netgi buvo kartą ar du sustojusi pamatė traktoriumi važiuojantį Šeiną ir pagalvojo, kad jis nuostabiai tinka šiai žemei.
Tačiau Reifo Makeido tokiame paveikslėlyje negalėjo įsivaizduoti.
Neatrodo, kad būtum sugrįžęs gyventi ūkyje?
Ne, po perkūnais. Šeinas ūkį myli, Devinas toleruoja. Džeradas vertina jį kaip veikiančią įmonę.
Reifui pastačius visureigį prie savo automobilio, Regana pakreipė galvą.
O tu?
Nekenčiu jo.
Nejauti jokių saitų su žeme?
Taip nesakiau. Nekenčiu ūkininkavimo. Reifas iššoko iš visureigio, caktelėjo liežuviu šokinėjantiems retriveriams. Reganai nespėjus nužengti į sniego pusnį, jis vėl pakėlė ją ant rankų.
Nustok mane nešioti. Aš kuo puikiausiai moku vaikščioti per sniegą.
Su miestiškais batais. Nors ir dailiais, pakomentavo jis nešdamas ją į verandą. Tavo mažos pėdos. Nelįskit! sukomandavo šunims. Sklandžiai atidarė duris ir prilaikydamas alkūne įnešė ją vidun.
Ei, Reifai, ką čia turi?
Šypsodamasis Reifas kilstelėjo Reganą rankose ir mirktelėjo Šeinui.
Susiradau moterį.
Labai patrauklią. Šeinas įmetė rankoje laikytą malką į židinį ir atsitiesė. Jo akys, kurių spalva priminė virš jūros kylantį rūką, linksmai spindėjo. Sveika, Regana.
Labas, Šeinai.
Gal turi karštos kavos? paklausė Reifas.
Žinoma. Šeinas bato galu stumtelėjo malką į vietą. Virtuvė visada veikia.
Gerai. O dabar pranyk.
Nemandagiai pasielgei. Regana nusipūtė plaukus nuo veido, Reifui nešant ją prieškambariu į virtuvę.
Tu šeimoje vienturtė, ar ne?
Taip, bet...
Taip ir maniau. Jis nuleido ją į vieną pintų kėdžių prie virtuvės stalo. Kokią kavą geri?
Juodą, be cukraus.
Kokia moteris. Reifas nusivilko paltą ir užmetė ant durų kablio, kur jau kabėjo sunki darbinė brolio striukė. Iš spintelės stiklinėmis durelėmis išėmė du žvilgančius baltus puodelius. Gal nori ko nors prie kavos? Vilties neprarandančios moterys dažnai iškepa Šeinui sausainių. Matyt, kaltas tas jo dailus, doras veidelis.
Tikrai dailus. Jūs visi dailūs. Ji nusivilko paltą murmėdama iš malonumo, kad pagaliau šilta. O sausainių atsisakysiu.
Reifas padėjo garuojantį puodelį priešais ją. Kaip įpratęs, apsuko kėdę ir apsižergęs ją atsisėdo.
Tai gal ir darbo atsisakysi?
Neskubėdama Regana patyrinėjo savo kavą, paragavo ir suprato, kad ji nuostabi.
Turiu keletą daikčiukų parduotuvėje, kurie, mano manymu, tau patiks. Kai jau galėsime imtis namo. Taip pat pasidomėjau tradicinėmis to laikotarpio spalvomis ir audiniais.
Tai reiškia taip ar ne, Regana?
Ne, aš neatsisakysiu. Ji pakėlė akis į jį. Ir tau tai nemažai kainuos.
Dėl nieko nesijaudini?
Aš taip nesakiau. Bet dabar žinau, ko laukti. Patikėk, antrą kartą nenualpsiu tau po kojomis.
Labai tikiuosi. Siaubingai mane išgąsdinai. Ištiesęs per stalą ranką jis pradėjo žaisti su jos pirštais. Jam patiko jų švelnumas ir gležnumas, brangakmenių ir aukso spindesys. Tyrinėdama nieko neatkasei apie du kapralus?
Du kapralus?
Turėtum paklausti senosios ponios Mec. Jai patinka pasakoti tą istoriją. Koks čia laikrodis? Susidomėjęs Reifas užkišo pirštą už dvigubo juodo guminio dirželio.
Maždaug 20 amžiaus trečio dešimtmečio. Guma ir markazitas. O ką turiu žinoti apie tuos du kapralus?
Atrodo, du kareiviai pasimetė nuo savo pulkų mūšio metu. Kukurūzų laukas į rytus nuo čia skendėjo dūmuose sproginėjant parakui. Kai kurie būriais klaidžiojo tarp medžių, kiti tiesiog pasiklydo ar merdėjo.
Dalis mūšio vyko čia, jūsų laukuose?
Dalis. Parko tarnyba yra pažymėjusi tai specialiais ženklais. Taigi tie du vienas priklausė Sąjungai, kitas Konfederacijai atsiskyrė nuo savo pulkų. Jie buvo dar visai jauni, tikriausiai baisiai išsigandę. Nelaimei, abu susitiko girioje, kuri skiria Makeidų ir Barlou žemes.
A. Susimąsčiusi ji nusibraukė atgal plaukus. Buvau pamiršusi, kad abu ūkiai ribojasi.
Tiesiai per girią nuo mūsų namų iki jų mažiau nei pusė mylios. Taigi jie susidūrė akis į akį. Jei nors vienas būtų turėjęs bent kruopelę sveikos nuovokos, būtų nėręs į krūmus ir dėkojęs Dievui, kad spėjo pasislėpti. Bet jie taip nepadarė. Reifas pakėlė puodelį. Vienas kitam įtaisė po skylę. Neaišku, kuris pirmas nušliaužė tolyn. Konfederatų kareivis nusigavo iki Barlou namų. Tikriausiai buvo leisgyvis, bet sugebėjo užropoti verandos laiptais. Viena iš tarnaičių pamatė jį ir, kadangi buvo pietinių valstijų šalininkė, įsitraukė vidun. O gal tiesiog pasigailėjo kone mirtinai nukraujavusio vaikio.
Ir jis numirė namuose, sumurmėjo Regana gailėdamasi, kad visa tai labai aiškiai įsivaizduoja.
Taip. Tarnaitė nubėgo pakviesti šeimininkės. Abigalės Obrajan Barlou, Karolinos Obrajan dukros. Abigalė paliepė užnešti vaikinuką į antrą aukštą, kur galėtų sutvarstyti žaizdas. Bet atėjo jos vyras ir nušovė tą vaikį tiesiai ant laiptų.
Liūdesį staiga pakeitė siaubas.
O Dieve! Kodėl?
Jo žmona neturėjo net prisiliesti prie konfederatų kareivio! Ji mirė po dvejų metų savo kambaryje. Pasakojama, kad nuo to karto savo vyrui nepratarė nė žodžio nors tikriausiai ir anksčiau jie nelabai turėjo apie ką kalbėtis. Tai buvo iš anksto tėvų suplanuotos vedybos. Sklido gandai, kad jis dažnai ją mušdavo.
Kitais žodžiais tariant, įsitempusi pasakė Regana, jis buvo tikras despotas.
Tokia štai istorija. Abigalė buvo švelni ir labai nelaiminga.
Pakliuvusi į spąstus, sumurmėjo Regana galvodama apie Kesę.
Vargu ar tais laikais žmonės kalbėdavo apie smurtą šeimoje. Skyrybos... Jis gūžtelėjo pečiais. Tikriausiai tokios galimybės ji neturėjo. Šiaip ar taip, vaikinuko nugalabijimas jos akyse perpildė kantrybės taurę. Tokio žiaurumo ji nepakėlė. Bet tai tik dalis istorijos. Ta, kurią yra girdėjęs visas miestas.
Ar žinoma ir daugiau? Regana atsidususi pakilo. Mielai išgerčiau dar kavos.
Jankis nusvirduliavo į kitą pusę, tęsė Reifas, prieš tai tyliai padėkojęs, kad įpylė kavos ir jam. Mano prosenelis rado jį be sąmonės prie rūkyklos. Prosenelis buvo netekęs vyriausiojo sūnaus prie Buliaus upelio jis mirė vilkėdamas pilką konfederatų uniformą.
Regana užsimerkė.
Jis nušovė vaikiną.
Ne. Gal ir toptelėjo tokia mintis, gal norėjo tiesiog nueiti ir palikti jį mirtinai nukraujuoti. Tačiau parsinešė namo, į virtuvę. Jis, žmona ir dukterys sutvarstė žaizdas ant stalo. Ne, ne ant šito, pridūrė Reifas, vos pastebimai šyptelėjęs.
Tai bent nuraminai.
Kelis kartus jis buvo atgavęs sąmonę, norėjo kažką pasakyti. Bet buvo per silpnas. Ištempė visą dieną ir beveik visą naktį, o paryčiais mirė.
Jie bent jau stengėsi jam padėti.
Taip, bet jų virtuvėje gulėjo negyvas Sąjungos kareivis, grindys buvo išteptos krauju. Visi jų pažįstami žinojo, kad jie yra užkietėję Pietų šalininkai, jau praradę vieną sūnų šiame kare, o kiti du vis dar kovojo konfederatų pusėje. Jie išsigando ir paslėpė kūną. Sutemus palaidojo jį su uniforma, ginklu ir motinos laišku kišenėje. Reifas ramiai pažvelgė į Reganą. Štai kodėl vaidenasi ir šiuose namuose. Pamaniau, kad tau bus įdomu.
Ji kurį laiką tylėjo, paskui pastūmė į šalį kavos puodelį.
Ir šitame name vaidenasi?
Name, girioje, laukuose. Pripranti prie viso to, prie nedidelio triukšmo, keistų pojūčių. Mes niekad apie tai daug nekalbėjome tiesiog taip yra. Gali kažką pajusti girioje arba laukuose, kai rytas ūkanotas ir tylus. Jis šyptelėjo pastebėjęs smalsumą jos akyse. Netgi niekuo netikinčius buvusio mūšio lauke apima keistas jausmas. Po mamos mirties net ir namas atrodė neramus. O gal tai tik aš buvau praradęs ramybę.
Todėl ir išvažiavai?
Išvažiavau dėl daugybės priežasčių.
O sugrįžai?..
Taip pat esama vienos kitos priežasties. Papasakojau tau pirmą istorijos dalį, nes, manau, turėtum žinoti apie Barlou namus, jei ruošiesi ten dirbti. O visa kita papasakojau... jis ištiesė ranką ir atsegė dvi juodas jos švarkelio sagutes, nes ketinu kurį laiką čia pagyventi. Dabar apsispręsk, norėsi, kad tave atsivežčiau čia, ar man atvažiuoti pas tave.
Mano prekės parduotuvėje, taigi...
Aš kalbu ne apie prekes. Jis suėmė už smakro ir nenuleisdamas akių pabučiavo ją į lūpas.
Iš pradžių švelniai, lyg tirdamas. Tada, sumurmėjęs iš malonumo, giliau, praverdamas ir šildydamas jos lūpas. Jis matė tankiai plazdančias blakstienas, juto, kaip ji atsiduso, kaip smarkiai ėmė tvinkčioti pulsas žemiau smakro, po jo pirštais. Miglotas odos kvapas ir vėsaus vandens skonio lūpos sudarė gundantį kontrastą.