Jūsų tėvas?
Lukanas liovėsi nužiūrinėjęs geismą žadinančią Leksės kūno dalį ir sukandęs dantis pakėlė akis į Aleksandro portretą, prie kurio ir pamatė Leksę ką tik įėjęs į galeriją. Gaila, paveikslas nė kiek nebuvo nukentėjęs.
Taip, patvirtino jis.
Ji palinksėjo galva.
Judu labai panašūs.
Lukano lūpos tvirtai susičiaupė.
Tik išvaizda, patikėkite.
Ji klausiamai kilstelėjo galvą.
Jūsų pasiklausius, galima pagalvoti, kad nelabai mylėjote tėvą.
Lukanas primerkė akis ir dar kartą nužvelgė Aleksandro atvaizdą, tapytą prieš keturiasdešimt metų. Atrodė, tarsi tai būtų jo paties portretas.
Aš gerai jo nepažinojau, todėl sunku pasakyti, ką jam jaučiau, galų gale tarė jis lediniu balsu.
O aš...
Lekse, gal pasikalbėkime apie ką kita? Lukanas demonstratyviai nusisuko nuo tėvo portreto ir žiūrėdamas į ją pašaipiai kilstelėjo antakį. Ar gerai išsimiegojote?
Tiesą sakant, Leksė miegojo blogai. Ilgai svarstė, į kokią pavojingą padėtį pateko. Juk bet kuriuo metu koks nors pažįstamas iš kaimelio kad ir ta pati Keitė Barton gali ateiti į Malberio dvarą ir ją atpažinti.
Tačiau iš tikrųjų negalėjo užmigti ir dėl nutikimo su Lukanu.
Nutikimo? Tai buvo daugiau nei nutikimas.
Vakar vakare ji audringai lyg laukinė atsidavė į jo rankas nieko panašaus iki Lukano ji nebuvo patyrusi. Tokio geismo, tokio proto aptemimo, kai, rodos, niekas daugiau neberūpi. Nerūpėjo net tai, kas iš tikrųjų yra Lukanas. Pamiršo netgi močiutę!
Visa tai Leksė prisiminė vėliau, kai nemigos kamuojama gulėjo lovoje ir iš naujo išgyveno jausmą, kurį sukėlė Lukano lūpų ir rankų prisilietimai. Tie jausmai taip giliai persmelkė sielą, kad iki šiol maudė visą kūną. Virpėjo vos prisiminusi tamsią jo galvą ant savo baltos krūtinės ir jausmą, kai glamonėjo lūpomis ir liežuviu jos krūtis ir šiltą vietelę tarp šlaunų. Jai rodėsi, kad ir vėl jaučia sukietėjusį Lukano penį ritmiškai ir maloniai lytint jai tą vietą.
Ji staiga suvokė, kad Lukanas ją traukia ir ji mielai su juo pasimylėtų!
Dabar žiūrėjo į tamsią garbaną, užkritusią ant plataus jo antakio, į ryškius ir aristokratiškus veido bruožus, nuo kurių paprastai dvelkė šalčiu, bet šaltis akimirksniu dingsta jam susijaudinus. Leksė grožėjosi raumeninga krūtine, aptempta plonu šokolado spalvos kašmyro megztiniu, ir džinsais, kurie aptempė tvirtas šlaunis. Dar sykį susižavėjusi juo Leksė prisiminė, kaip anądien jo geidė, ir net suvirpėjo.
Geidė to, kuris imtų nekęsti net jos įkvepiamo oro, jei sužinotų, kad ji Sianos vaikaitė!
Pirmą naktį svetimoje lovoje paprastai miegu blogai, trumpai paaiškino ji.
Tokie dalykai jums tikriausiai nepatinka, nusišaipė jis.
Tikrai ne, atšovė ji puikiai supratusi neišsakytą Lukano mintį.
Iš tikrųjų būtų įdomu, ką Lukanas pasakytų, jei ji prisipažintų, kad pastaraisiais metais be kelių atsitiktinių glamonių ji su vyrais neturėjo jokių fizinių santykių. Ir kad niekada gyvenime neteko patirti tokio intymumo, kokį praeitą vakarą patyrė su juo.
Įdomu, o kas tie keturi? Ji pasisuko į paveikslus, kabančius priešais.
Lukanas jautė, kaip ką tik į jį žiūrėjo Leksė. Matė geidulingas akis. Plykstelėjusį karštį. Bet ji greitai susivaldė.
Tai buvo protinga.
Ir išmintinga.
Jis suprato, kad būtų neprotinga, juo labiau neišmintinga, susižavėti Lekse Hamilton moterimi, kuri visiškai nepanaši į kitas jo patyrusias draugužes, su kuriomis jis paprastai mylėdavosi.
Leksė tiesiog pasakė tai, kas pirmiausia šovė į galvą, ko galbūt ir nederėjo sakyti. Ji užkabino emocines žaizdas, kurias Lukanas paprastai puikiai slėpdavo. O tylūs, aistringi šūksniai, kurie veržėsi jai iš gerklės, kai Lukanas ją bučiavo ir mylavo, taip pat buvo nekalti, nuoširdūs ir viliojantys...
Visi šie dalykai nepaprastai pavojingi vyrui, kuriam nė viena moteris nerūpėjo tiek, kad bent akimirką gailėtųsi išsiskyręs po trumpos pažinties.
Nesirengė kentėti ir dėl impulsyvios stačiokės Leksės Hamilton!
Pačiame centre Houkas, dešimtasis Stauerbridžo hercogas, kiti trys jo vaikai Sebastianas, Lučianas ir Arabelė, paaiškino Lukanas gana atžariai.
Ji kilstelėjo antakius.
Ar jums vardą davė nusižiūrėję nuo Lučiano?
Tikriausiai, tarė jis irzliu balsu. Gideono vardas taip pat dažnas mūsų giminėje.
Leksė žinojo, kad ir Aleksandro vardas buvo įprastas Sent Klerų šeimoje. Juo buvo pavadintas ne tik Lukano tėvas, bet ir jo proprosenelis.
Kiek žinau, nerūpestingai tęsė Lukanas, Gideono vardas šeimoje įsitvirtino, kai sūnų taip pavadino ledi Arabelė norėdama pagerbti jai gyvybę išgelbėjusį vyrą.
Leksė iš nuostabos išpūtė akis.
Kaip jis ją išgelbėjo?
Nieko apie tai nežinau. Atrodė, kad Lukanui tai nė kiek nerūpi. Na, laikas leistis žemyn, netrukus atvyks meistras.
Žinoma, šyptelėjo Leksė ir nusekė paskui jį šiek tiek nuliūdusi, kad Lukanas nepanoro jai papasakoti ledi Arabelės istorijos. Ar neprieštarausite, jei pasivaikščiosiu po apylinkes, kol tarsitės su meistru? lyg tarp kitko paklausė ji.
Tyčia taip paklausė.
Leksė stengėsi, kad Lukanui nekiltų jokių abejonių, nes pasivaikščiojimas buvo jai labai svarbus. Ji ketino aplankyti močiutę tai buvo jos šio ryto tikslas.
Paskui ji išsireikalaus Lukano pasižadėti, kad po pokalbio su meistru juodu iš karto grįžtų į Londoną.
Po vakarykščio suartėjimo Leksė tikrai nenorėjo praleisti dar vienos nakties drauge su juo Malberio dvare!
Atrodo, netrukus pradės snigti, pasakė Lukanas ir susiraukė.
Leksė pašaipiai nužvelgė jį.
Iš kur žinote?
Jis buvo suirzęs.
Žinau, nes prieš kelias minutes virtuvėje klausiausi orų prognozės!
Bet dėl to nebūtina būti atžariam! įgėlė ji.
Aš ir nesu atža... Lukanas staiga nutilo ir valdydamasis giliai įkvėpė. Jums patinka mane erzinti, tiesa? atsitokėjęs paklausė jis, blykstelėjus mėlynoms Leksės akims.
Patinka, pripažino ji.
Dėl to, kad esu savimyla, pasipūtėlis ir tikras asilas? ramiai paklausė jis.
Išgirdusi žodžius, kuriais jį išvadino aną vakarą, Leksė nuraudo ir šyptelėjo.
O jūs prisimenate kiekvieną žodį...
Žinoma, prisimenu, viską prisimenu! išrėkė Lukanas. Tie žodžiai buvo nepakartojami.
Ji susiraukė ir pažvelgė į jį.
Kaip suprasti?
Kaip norite.
Leksė droviai šyptelėjo.
Vadinasi, iki šiol jums niekas nėra šito sakęs?
Iki šiol man niekas nėra šito sakęs, šaipydamasis pakartojo jis.
Jos veidas persikreipė.
Vargšelis.
Lukanas vėl ėmė kikenti. Jam buvo sunku susivaldyti, nes Leksė ištarė tai labai nuoširdžiai.
O jums nederėtų būti tokiai patenkintai savimi!
Ji kilstelėjo tamsius antakius.
O aš ir esu patenkinta.
Nepritardamas jis pakraipė galva ir pasitraukė į šalį praleisdamas Leksę pirma savęs į virtuvę.
Ar jūs visuomet sakote tai, kas pirmiausia šauna į galvą?
Leksė linktelėjo.
Dažniausiai. Bet ne visada, pagalvojo susiraukusi. Jai tikrai derėtų atsargiau kalbėti su šiuo žmogumi.
Bet Leksė vis mažiau ėmė paisyti atsargumo...
Net ir dabar jai patiko erzinti Lukaną, matyti jį linksmą, besijuokiantį ir bent kelioms minutėms pamiršti, kas jis iš tikrųjų yra.
Viešpatie o gal ji nori artimiau pažinti Lukaną?
Jau pridarė kvailysčių įsiprašė pas Lukaną dirbti laikinąja sekretore trims dienoms, nors ketino tik vienai, bet ji negalėjo atsispirti jo žavesiui ir lyg besotė troško, kad jis ją bučiuotų, glamonėtų, o tai jau tikra beprotybė.
Beprotybė, kuriai reikia užkirsti kelią!
Ji atsisuko ir provokuojamai pažvelgė į jį.
Pavyzdžiui, dabar noriu pasakyti, kad čia smirda ir man trūksta gryno oro!
Lukanas prisimerkė ir pažiūrėjo į Leksę tokiu pat įžūliu žvilgsniu.
Kas jums čia smirda namas ar aš?
Ką norite, tą ir galvokite! guviai atrėžė ji, čiupo nuo kėdės švarkelį ir išbėgo, Lukanui net nespėjus atsikirsti.
Tiesą sakant, Lukanas to nė neketino daryti. Jis niekada nebėgiojo paskui moteris, nesirengė bėgti ir dabar.
Vis dėlto giliai širdyje norėjo...
Priėjusi mišką tuoj už Malberio dvaro Leksė patraukė apsnigtu takeliu link močiutės namo, kuris stovėjo pačiame kaimo gale. Šį takelį buvo pramynęs Aleksandras Sent Kleras, prieš daugelį metų lankydamas mylimą moterį.
Kai priėjo proskyną, vedančią prie užpakalinės baltai dažyto namo dalies, Leksė pamatė, kad jis visiškai nepasikeitęs. Langai išblizginti, stogas perdengtas naujomis nendrėmis, o iš kamino rūkstantys dūmai kvieste kvietė užeiti.
Leksė giliai įkvėpė ir dar kurį laiką pamindžikavo prie raudonų durų numanydama, kad užėjusi turės pasiaiškinti, kodėl ji yra čia.
Žinoma, apie vakarykštį nuotykį, kuris įvyko tarp jos ir Lukano, ji tikrai nepasakos, taip pat ir apie stiprią trauką, kurią jam juto ir beviltiškai stengėsi užgniaužti!
Septintas skyrius
Kur jus velnias nešioja? įsiutęs paklausė Lukanas.
Leksė stabtelėjo virtuvės tarpdury purtydama sniegą nuo plaukų ir palto. Ji pažvelgė į virtuvės gilumą ir pamatė prastai nusiteikusį Lukaną, kuris stumtelėjęs kėdę stojosi iš už ąžuolinio stalo.
Atsiprašau?.. guviai paklausė ji rūpestingai uždarydama duris.
Lukanas nebuvo toks naivus, kad patikėtų nekalta jos veido išraiška.
Sakėte, kad einate pasivaikščioti po dvaro teritoriją, bet grįžote po dviejų valandų! riktelėjo lediniu balsu.
Ji kilstelėjo antakį.
Ar per tą laiką norėjote man duoti darbo?
Žinoma, kad ne, juk kalbėjausi su meistru.
Taigi nieko blogo nenutiko, tiesa?
Nutiko, nes vos tik jūs išėjote, pradėjo snigti, pasakė jis akimis rodydamas į sušlapusius Leksės plaukus.
Nejaugi nerimavote dėl manęs, Lukanai?
Tiesą sakant, taip ir buvo: Lukanas tikrai ėmė nerimauti, Leksei taip ilgai negrįžtant. Lauke vis smarkiau šalo, be to, vos jai išėjus pro duris, ėmė taip gausiai snigti, kad per tą laiką žemę nuklojo net dviejų colių sniego sluoksnis.
Mano nerimas čia niekuo dėtas, Lekse, tarė jis nekantriai. Šios apylinkės jums nepažįstamos, sudirgęs tęsė. Galėjo įlūžti ledas, galėjote paskęsti ežere, juk žinote visko būna.
Jūs visą laiką tikitės blogiausio, Lukanai. O gal tai būtų išėję tik į gera daugiau nebesipainiočiau po kojomis, pasakė ji nutaisiusi liūdną veidą, tada išsinėrė iš palto ir užmetė jį ant kėdės atkaltės pradžiūti.
Lukanas pabandė įsivaizduoti negyvą Leksės kūną, plūduriuojantį po ledu, kuris jau buvo užtraukęs už dvaro esantį ežerą, ir nugara perbėgo šiurpuliai.
Po velnių, tai visai nejuokinga, Lekse!
Aš ir nejuokauju. Ji nekantravo baigti pokalbį. Bet neketinu kam nors teisintis dėl savo veiksmų, o ypač jums, tvirtai pridūrė.
Kol esate čia, su manimi, teks aiškintis! šiurkščiai atkirto jis.
Ji net sustingo.
Nė nemanau, atšovė ramiai, nors akys piktai kibirkščiavo.