Į jos žodžius Lukanas nekreipė dėmesio.
Pirmosios snaigės nesukėlė jam susirūpinimo, nes pamanė, jog dėl šalčio Leksė netrukus apsisuks ir grįš namo. Tačiau, praėjus vos valandai, jis apsivilko paltą ir nutarė eiti jos ieškoti.
Aplink Malberio dvarą plytėjo didžiuliai žemės plotai tokie dideli, kad Lukano pastangos viską apieškoti buvo beprasmės. Sniege jis neaptiko net pėdsakų, pagal kuriuos galėtų atsekti, į kurią pusę nuėjo Leksė. Po dvidešimties minučių bevaisių paieškų grįžo į virtuvę, atsisėdo ir ėmė tiesiog laukti.
Kas minutę jo susierzinimas vis aštrėjo.
Šis susierzinimas iki pažinties su Lekse Hamilton Lukanas manė, kad sugeba valdytis pokalbiui nežadėjo nieko gero.
O aš manau, kad teks, išspaudė jis grasinančiu balsu.
Ji kietai sučiaupė lūpas.
Galite daryti, ką norite, Lukanai, bet šito nesulauksite.
Kur bastėtės net dvi valandas? Lukanas vėl ėmė kamantinėti griežtu balsu.
Bet Leksė nė nemanė sakyti teisybės.
Negalėjo jos atskleisti.
Močiutė nustebo, bet ir nepaprastai apsidžiaugė taip greitai vėl pamačiusi Leksę, nes Kalėdas jie sutiko Londone drauge. Tačiau Siana greitai paniuro sužinojusi, kaip ir kodėl Leksė yra čia.
Pokalbis nebuvo malonus. Visų pirma močiutė nepritarė Leksės sumanymui įsidarbinti pas Lukaną. Labai susikrimto, kad vaikaitės gudrybė atsisuko prieš ją pačią ir ji neturėdama kitos išeities kartu su Lukanu turėjo atvyko į Malberio dvarą.
Močiutė įspėjo, kad Lukanas baisiausiai įsiustų sužinojęs tiesą.
Galėjo to ir nepriminti, Leksė pati suprato: jį apims baisus pyktis, jei tik sužinos, kad yra Sianos vaikaitė. Tada ims nekęsti savęs taip pat ir jos už tai, kad ją bučiavo...
Leksė stengėsi išvengti jo tamsių akių žvilgsnio.
Juk sakiau buvau pasivaikščioti.
Ir kurgi vaikščiojote? Lukanas įtariai stebėjo ją pusiau prisimerkęs, stengdamasis suprasti, kodėl ji vengia tiesaus atsakymo. Buvo įsitikinęs, kad Leksė nėra buvusi Glosteršyre ir nieko čia nepažįsta tad kodėl nenori pasakyti, kur klaidžiojo visą tą laiką?
Šen bei ten, visur, tarė ji stengdamasi išlaikyti nerūpestingą toną ir nuėjo įsipilti kavos. Dar norėsite? pasiūlė ir jam kilstelėjusi kavinuką.
Ne. Lukano netenkino toks atsakymas. Vis dėlto norėčiau žinoti, kur vaikščiojote.
Dėl Dievo, Lukanai. Esu suaugusi moteris, nebe vaikas. Ji su trenksmu įstatė kavinuką į kavavirę, atsisuko ir piktai dėbtelėjo į jį.
Lukanas sučiaupė lūpas ir vienu šuoliu iš kito virtuvės galo išdygo šalia jos užstodamas kelią, jei ji kartais sumanytų bėgti.
Matyt, buvote kur nors pasislėpusi, antraip ir pati, ir jūsų paltas būtų kiaurai permirkę, o taip nėra...
O jūs, matyt, pasirinkote ne tą profesiją, esate pernelyg smalsus ir kišatės ne į savo reikalus! pašaipiai atkirto ji.
Lukanas tvardydamasis giliai įkvėpė, susikišo rankas į kišenes ir įbedė į ją žvilgsnį.
Jūs mane siutinate, tokios nesutramdomos užsispyrėlės kaip gyvas nesu sutikęs.
Ji išsišiepė.
Užtat galėčiau būti tinkama pora pasipūtusiam ir savimylai asilui, tiesa?
Ji ir vėl pradeda, pagalvojo Lukanas, pyktis ėmė slūgti ir jis pralinksmėjo.
O jūs iš tikrųjų nepakenčiama.
Pati žinau. Ji liūdnai palingavo galvą. Kai buvau maža, iš proto varydavau tėvus. Gal dėl to ir esu vienintelis jų vaikas!
Lukanas pagalvojo, kad ji pirmą kartą prasitarė apie asmeninį gyvenimą.
Ir kaip jautėtės? Aš augau su dviem porą metų jaunesniais už mane broliais, taigi net neįsivaizduoju, ką reiškia būti vienturčiu.
Kartais pasijunti labai vienišas. Leksė stengėsi būti atsargi, nenorėjo per daug pasakoti apie save. Bet man pavyko nugalėti visus sunkumus, pridūrė ji žaismingai ir atsitiesė. Na, ir ką gi veiksime iki vakaro? Gal man reikėtų atlikti kokią užduotį, kurią buvote numatęs atsiveždamas čionai? O gal grįžkime į Londoną, kol pūga neįsismarkavo? pridūrė ji ir suraukusi kaktą pažiūrėjo pro virtuvės langą į krintančias snaiges.
Ji nenorėjo likti Malberio dvare dar kelioms dienoms ir naktims ir būti užversta sniegu kartu su Lukanu.
Tik pagalvokite, Lukanai, pridūrė ji viltingai. Vos po kelių valandų galėtumėte išmesti mane iš galvos!
Grįžti į Londoną tikrai gera mintis, pagalvojo Lukanas ir susiraukė. Ne tik dėl to, kad sninga!
Jei liktų čia su Lekse dar vieną ar dvi dienas, padarytų didelę klaidą ši moteris mokėjo jį prajuokinti, o jis to visai nenorėjo.
Tačiau...
Štai čia ir glūdėjo esmė.
Jis daugelį metų vengė Malberio dvaro ir visko, kas su juo susiję, bet dabar, tiesą sakant, Lukanas nenorėjo iš jo išvažiuoti. Ne todėl, kad būtų troškęs pasilikti dvare, bet todėl, kad grįžusi į Londoną Leksė tikrai pasirūpins, kad agentūra vietoj jos atsiųstų kitą laikinąją sekretorę.
Tačiau...
Štai čia ir glūdėjo esmė.
Jis daugelį metų vengė Malberio dvaro ir visko, kas su juo susiję, bet dabar, tiesą sakant, Lukanas nenorėjo iš jo išvažiuoti. Ne todėl, kad būtų troškęs pasilikti dvare, bet todėl, kad grįžusi į Londoną Leksė tikrai pasirūpins, kad agentūra vietoj jos atsiųstų kitą laikinąją sekretorę.
Bet argi pats apie tai nesvajojo dar vakar vakare, Leksei nuėjus gulti? Ar nebuvo pasiryžęs išmesti jos iš galvos? Niekada jos nesutikti ir nieko apie ją nebegirdėti? Atsiriboti nuo visų abejingumo siena, kurios niekas nedrįstų peržengti?
Juk būtent taip ir buvo nusprendęs!
Vis dėlto...
Labai ilgai neapsisprendžiate, Lukanai. Leksė pertraukė mintis vėl jį suerzindama.
Ji pažvelgė į jį ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.
Ir aš norėčiau grįžti, bet bijau, kad bus nesaugu. Reikėtų palaukti keletą valandų, gal nustos snigti.
Tamsus jos antakis vėl kilstelėjo.
O jei nesiliaus?..
Jis gūžtelėjo pečiais.
Bijau, kad tada mudu čia užstrigsime dar vienai nakčiai.
Šito Leksė tikrai nenorėjo.
Močiutei pažadėjo, kad to nebus!
Siana buvo susirūpinusi ne tik dėl Leksės, bet ir dėl Lukano Sent Klero. Ji žinojo, kad Sent Klerų šeima jos nekenčia, vadinasi, nekenčia ir jos artimųjų. Ji nusiramino tik gavusi pažadą, kad vos Leksė grįš į Londoną, iškart nutrauks visus ryšius su Lukanu.
Kai prisiekė, Leksė nepagalvojo, kad dėl pūgos gali čia užstrigti su juo dar kelioms dienoms!
Ji ryžtingai krestelėjo galvą.
Manau, kad reikėtų važiuoti nedelsiant.
Lukanas šypsodamasis žiūrėjo į tvirtai sučiauptas Leksės lūpas ir akis, net blizgančias iš užsispyrimo.
Supraskite pagaliau, Lekse, kas yra diktatūra, o kas demokratija! Aš turėsiu vairuoti, todėl manau, kad važiuoti tokiu oru yra nesaugu.
Tarp tamsių antakių įsirėžė raukšlė.
Dėl Dievo meilės, jūsų automobilis pritaikytas važinėti tokiu oru!
Jis gūžtelėjo pečiais.
Vis dėlto nenorėčiau rizikuoti. Taigi nuspręsta, o dabar laikas pietauti. Ką valgysime?
Leksė vėpsojo į jį susiraukusi.
Kadangi čia nurodinėjate jūs, o aš esu tik vargana, paklusni pelytė, jūs ir rinkitės. O kai išsirinksite, pats ir pasigaminkite. Einu į viršų susidėti daiktų, kad, atėjus laikui išvykti, nereikėtų gaišti! Ji staigiai apsisuko ir išėjo iš virtuvės.
Lukanas išsišiepė ir su malonumu stebėjo, kaip Leksė provokuojamai kraipydama sėdmenis eina iš kambario ir užtrenkia duris.
Su Lekse Hamilton neįmanoma susitarti, ji tikra priešgyna ir užsispyrusi kaip asilas, bet kartu ir labai moteriška bei seksuali, tokios moters Lukanui dar neteko sutikti.
Ir dėl to pavojinga...
Na?
Lukanas atsilošė kėdėje ir žvelgė į virtuvės tarpduryje pasirodžiusią Leksę.
Kas na?
Leksė piktai nužiūrinėjo jį, kol jis ir toliau sėdėjo prie virtuvės stalo ramiai kramsnodamas skrebutį.
Matote? Jau nebesninga.
Lauke buvo matyti vos kelių colių sniego sluoksnis tikrai ne kliūtis jo milžiniškam automobiliui, kuris stovėjo aikštelėje.
Matau.
Ir ką?
Ką...
Jei ir vėl pasakysite na ir kas, aš jums trenksiu! įsiutusi iškošė Leksė, žvelgdama į neįtikėtinai ramų Lukano veidą. Ji buvo tokia įširdusi, kad iš tikrųjų galėjo ką nors sudaužyti, gal net ir aptalžyti!
Po apsilankymo pas močiutę pasijuto dar labiau prislėgta, juk bet kurią akimirką galėjo paaiškėti, kad ji yra Sianos vaikaitė.
Jei taip atsitiktų, Lukanas imtųsi kenkti ne tik jai, bet ir visai Sekretorių agentūrai...
Lukanas kilstelėjo tamsius antakius.
Aš tik norėjau sužinoti, ką palikote Londone, kad taip skubate sugrįžti?
Civilizaciją!
Jis nusijuokė, toks Leksės atsakymas jam patiko, kaip, beje, ir visi kiti. Ji net nesusimąstė, kad prieš atsakant reikėtų pagalvoti. Šis bruožas jį nepaprastai žavėjo, nes pats ilgai ir sunkiai ieškodavo tinkamų žodžių. Ne tik todėl, kad nuo jo veiksmų ir žodžių priklausė milijoninės sumos ir tūkstančių žmonių darbo vietos tiesiog toks buvo jo charakteris. Jis tai darė sąmoningai.
Lukanas ryžtingai papurtė galvą.
Aš čia liksiu iki rytojaus.
O aš noriu važiuoti šiandien!
Jis gūžtelėjo pečiais.
Vien norų nepakanka.
Nebūkite juokingas...
Ne, Lekse, šį kartą tokia esate jūs... niūriai pareiškė jis.
Bet manęs čia niekas nelaiko.
Vakar prieš išeidamas Džonas užsiminė, kad norėtų apie kai ką su manimi pasikalbėti, iki išvykstant į Londoną. Lukanas iš aukšto pažiūrėjo į ją ir susiraukė.
Leksė nurimo.
Apie dvaro reikalus?
Tikriausiai, pritarė Lukanas linktelėdamas galvą.
Šit kaip, Leksei palengvėjo pasirodo, Lukanas nėra jau toks bjaurus. Jis nori pasilikti dėl svarios priežasties.
Bet kodėl Lukanas ėmė juoktis ir dar taip garsiai?
Kai juokiasi, jis tampa tarsi kitu žmogumi akys žvelgia maloniai, lūpų kampučiuose atsiranda juoko raukšlelės, o kairiajame skruoste duobutė. Ta duobutė tokia gundanti, kad Leksei norėjosi prieiti arčiau ir lyžtelėti ją...
O Dieve švenčiausias!
Kodėl, vos atsidūrusi šalia šio vyro, ji ima galvoti apie seksą?
Norėtų pasimylėti su juo iš meilės. Seksas dėl sekso niekada neviliojo. Gal dėl to, kad būdama dvidešimt ketverių, ji dar buvo nepraradusi nekaltybės!
Šiaip ar taip, Leksė neabejojo, kad Lukanui ji galėtų atsiduoti. Tik Lukanui.
Ar į tokias pat pinkles prieš daugelį metų pateko ir jos močiutė, kai susipažino su Aleksandru? Ar Lukanas Leksei daro tokį pat poveikį, kokį jo tėvas darė Sianai? Tokį stiprų, kad išmintinga ir logiškai mąstanti moteris viską pamiršta ir ima galvoti tik apie jį?
Jei taip, Leksei viso to nereikia!
Na, jei tai dėl dvaro... Ji mikliai linktelėjo galvą suvokusi, kad Lukanas stovi pernelyg arti jos.
Dėkui, kad mane suprantate, tyliai sušnabždėjo jis.
Labai prašom. Leksė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo hipnotizuojančių jo akių. Abu išmušė karštis, o kai Lukanas švelniai palietė jai skruostą, ji ėmė degte degti.
Ką jūs darote? teišlemeno ji.