Rūškanu veidu atsistojo, ant nuogo kūno užsitempė džinsus ir basomis nušlepsėjęs iki vonios durų tyliai pabeldė.
Lekse...
Nedrįsk eiti vidun! šūktelėjo Leksė apimta nevilties, kai suprato, ko jis nori. Nejaugi žinodamas, kad ji užsidarė čia tam, jog atsikratytų skrandžio turiniu, nori dar labiau pažeminti stebėdamas, kaip nuoga susilenkia virš klozeto? Eik šalin, Lukanai, griežtai paliepė ir pažvelgė į duris, tarsi jis ten stovėtų ir viską matytų.
Gal galiu kuo padėti?..
Išsivemti? nusišaipė ji. Tai jau ne, labai ačiū! Eik, pati susitvarkysiu, nekantriai pakartojo.
Negaliu šitaip...
Tikrai gali. Pasisukusi Leksė pasiėmė rankšluostį, susivyniojo į jį ir atsistojo. Labai paprasta apsisuk ir išeik.
Ne.
Kodėl? Leksė nuleido vandenį, priėjo prie durų, atidarė jas ir pasižiūrėjo į Lukaną. Būdamas tik su išblukusiais džinsais, Lukanas atrodė toks patrauklus ir seksualus, kad Leksei pakirto kojas!
Plati raumeninga krūtinė, tvirtas plokščias pilvas, siauri klubai ir ilgos raumeningos džinsų aptemptos kojos. Sutrikusi ji greitai nukreipė žvilgsnį aukštyn, bet nieko nelaimėjo jo susitaršę ir netvarkingai krintantys ant kaktos plaukai taip pat atrodė seksualiai. Tamsios akys susirūpinusios, o dailios lūpos prašyte prašėsi pabučiuojamos.
Na, Leksė mielai būtų jas pabučiavusi, tačiau po ką tik patirto blogumo vis dar jautė šleikštulį!
Ji pasisuko prie kriauklės norėdama išsivalyti dantis.
Aš niekur neisiu, Lekse, pasigirdo ryžtingas Lukano balsas už nugaros. Mums reikia pasikalbėti.
Tik ne tai! Išsiskalavusi burną ji atsisuko į jį. Matyt, mano skrandžiui nepatiko valgis...
Sūris ir sausainiai? skeptiškai paklausė Lukanas.
Leksė pervėrė jį žvilgsniu.
Vis dėlto kažkas nepatiko! Ji prasmuko pro jį ir nuėjusi į miegamąjį pakėlė nuo kilimo pižamą.
Lukanas atsirėmė į vonios durų staktą ir stebėjo ją prisimerkęs. Juodi išsitaršę Leksės plaukai dar labiau išryškino skruostų blyškumą, vis dėlto ji atrodė labai seksualiai, nors ir buvo susisukusi į paskubomis pagriebtą rankšluostį, kuris glaudžiai aptempė pūpsančias krūtis, o po juo kyšojo nuogos dailios kojos.
Lukanui vėl sukilo geismas, per kojas perbėgo virpulys žiūrint, kaip nusisukusi ji pakelia rankas, apsivelka marškinėlius ir, nutraukusi rankšluostį žemyn, stipriai suveržia kelnių dirželiu liauną liemenį. Kai atsisuko į jį, Lukanas pastebėjo dailias krūtis, glaudžiai aptemptas šilkinio audinio.
Lukanas atsistūmė nuo staktos ir paniuręs prisimerkė geismas sukilo ne laiku ir ne vietoje.
Bet kas tau nutiko, Lekse?
Ji kilstelėjo smakrą.
Juk sakiau...
Šviežiu sūriu ir sausainiais neįmanoma apsinuodyti, nukirto jis.
Leksė būtų neprieštaravusi, jei Lukanas būtų daugiau apsirengęs, ją trikdė pokalbis su seksualiu vyru
Lukanas atrodė būtent taip. Per aptemtus džinsus akivaizdžiai matėsi padidėjęs jo vyriškumas.
Kad ji yra įsimylėjusi Lukaną, suvokė vos prieš kelias minutes...
Leksei ėmė virpėti rankos ir ji susikišo jas į pižamos kišenes.
Įmanoma, tvirtai pareiškė ji. Man būtent taip ir nutiko.
Jis papurtė galvą.
Sublogavai ne nuo sūrio ir sausainių.
Tai nuo ko, daktare Sent Klerai? ji įžūliai pažvelgė į jį.
Supratęs, kad ji šaiposi, jis tvirtai suspaudė lūpas.
Tikiuosi, pati pasakysi.
O ne. Leksė niekinamai papurtė galvą. Tu juk iš tų, kurie viską žino!
Lukanas giliai įkvėpė per nosį jis nesileis vėl išvedamas iš kantrybės, o ji, regis, to ir siekė...
Gal gailiesi to, kas įvyko?
Ji suraukė kaktą.
Juk sakiau, kad ne.
Ir kai pasakei, tau pasidarė bloga, niūriai burbtelėjo Lukanas, įsitikinęs, kad Leksė meluoja ir šią akimirką nėra nuoširdi. Kodėl taip yra, jis nežinojo.
Matyt, man nereikėjo valgyti sūrio vidurnaktį.
Tokio paaiškinimo aš nepriimu, Lekse.
Bet tai tiesa! mėlynos jos akys piktai blykstelėjo. O dabar išeik, Lukanai. Jaučiuosi siaubingai ir norėčiau prigulti.
Viena?
Na, žinoma, viena! O gal esi iškrypėlis ir mėgsti mylėtis su ligoniais?
Lukano aistra Leksei nebuvo iškrypėliška jis jos geidė ir tiek. Geismas nenumalšo net jiedviem pasimylėjus. Matyt, jis niekada ir nenumalš, kad ir kiek mylėtųsi su šia moterimi...
Jis sukando dantis.
Bus geriau, jei miegosiu kartu, nes naktį tau ir vėl gali pasidaryti bloga...
Argi nesakiau, kad prastai jaučiuosi ir nenoriu, jog kas nors tai matytų? sušnypštė ji.
Pritardamas Lukanas skubiai linktelėjo galvą.
Bet taip pat sakei, kad lauki nesulauki, kada vėl galėsi mylėtis su manimi.
Leksė trūkčiojamai įkvėpė. Taip, ji tikrai taip sakė. Bet tada dar nesuvokė, ką iš tikrųjų jaučia šiam vyrui. Dar nežinojo, kad myli Lukaną Sent Klerą, penkioliktąjį Stauerbridžo hercogą vyrą, kurį laikė didžiausiu savo priešu. O juk ji ir jos šeima yra niekinama jo.
Tai euforija po sekso, atšovė ji ir nusisuko. Žvelgdama į jį ir vėl troško patirti ankstesnį malonumą. Kaip šokoladas suvalgęs plytelę nori dar, nors ir žinai, kad bus bloga.
Lukanas linksmai šyptelėjo.
Įdomus palyginimas.
Leksė taip pat nusišypsojo žavia atvira šypsena.
Man taip atrodo.
Ar žinai, kad prie šokolado galima priprasti?
Bet jis turi būti tikras, be priemaišų, šelmiškai atšovė ji.
Lukanas suspaudė lūpas.
Lekse, mes mylėjomės ir tau patiko, tai kodėl dabar ginčijiesi?
Tikrai patiko, nenorom pripažino sau Leksė. Net labiau nei galėjo įsivaizduoti tai buvo tarsi stebuklas. Bet paskui ji suprato, kad buvo gera ir nuostabu tik todėl, kad myli Lukaną...
Kaip ir sakiau imame ginčytis, vos tik prašnekę. Ši kartą mano nuotaika prasta dėl to, kad blogai jaučiuosi. Ji gūžtelėjo pečiais.
Lukanas nieko neatsakė, tik ilgai žiūrėjo į ją nepaisydamas, kad Leksė taip pat įžūliai žvelgia į jį.
Netikiu tuo.
Žinai, Lukanai... man nusispjaut, tiki tu ar ne, tarė pavargusiu balsu. Abiem buvo smagu, ir aš to neneigiu. Bet dabar taip nėra. Todėl dar kartą prašau išeiti.
Lukanas sutrikęs pažvelgė į ją ir iš skvarbaus žvilgsnio suprato, kad toliau tęsti pokalbį beprasmiška.
Gerai, išeinu, netikėtai sutiko jis. Pasikalbėsime rytoj.
Rytoj manęs čia nebebus. Išvažiuosiu su tavimi ar be tavęs, nesvarbu! tvirtai pareiškė ji.
Rytoj manęs čia nebebus. Išvažiuosiu su tavimi ar be tavęs, nesvarbu! tvirtai pareiškė ji.
Lukanas ne juokais susierzino.
Automobilį vairuoju aš, Lekse, ir dar neaišku, ar rytoj galėsiu išvažiuoti. Jis nenorėjo išvažiuoti, kol išsiaiškins su Lekse, kas tarp jųdviejų įvyko.
Tada važiuosiu traukiniu.
O jeigu jie čia nevažinėja?
Važinėja, su pasitenkinimu pareiškė ji.
Lukanas prisimerkė.
Iš kur žinai?..
Leksė per vėlai susigriebė išsidavusi. Pasakė tai, ko nereikėjo. Išsidavė viską žinanti.
Pasitikrinau traukinių tvarkaraštį dar prieš važiuodama čia, įžūliai melavo ji atkišusi smakrą. Leksė seniai žinojo tikslų pro Stauerbridžą važiuojančių traukinių tvarkaraštį, nes dažnai lankydavo močiutę. Dėl visa ko, jei sumanyčiau išvažiuoti anksčiau, pridūrė.
Lukanui nebuvo juokinga, bet jis šyptelėjo ir palingavo galvą.
Tu tikrai kitokia!
Leksė pajuto, kad jai ir vėl darosi bloga.
Labanakt, Lukanai, tvirtai tarė ji.
Jam piktai išpūtus orą, suvirpėjo šnervės.
Dar niekas nėra manęs šitaip išgrūdęs lauk!
Lukano tonas buvo grasinantis ir Leksės nugara nuėjo pagaugais.
Man nerūpi, rytoj išvažiuosime ir daugiau nebesimatysime.
Jis trūktelėjo plačiais nuogais pečiais.
Jau sakiau manęs taip lengvai neišmesi.
Jau išmečiau!
Lukanas karčiai šyptelėjo.
Labos nakties, Lekse. Jis pakėlė nuo grindų savo megztinį ir neskubėdamas pasuko prie durų. Pasikalbėsime ryt iš ryto, dar kartą pakartojo.
Iš ryto manęs gali ir nerasti.
Prie durų jis atsigręžė.
Susirasiu. Kai grįšiu į Londoną, tikrai susirasiu, tvirtai ir ramiai tarė jis.
Pernelyg ramiai. Jis buvo pasiryžęs siekti tikslo, net jei Leksė ir nenorės su tuo taikstytis.
Lukanas Sent Kleras, toks išdidus ir nenuspėjamas, lėks paskui moterį? nusišaipė ji. O kas toliau?
Jis prisimerkė taip, kad vietoj akių liko tik du tamsūs plyšiai.
Žinok, Lekse, jei būsiu priverstas tave vaikytis, pasigailėsi.
Ji išpūtė akis.
Tu man grasini?
Tik konstatuoju faktą.
Ji nekantriai atsiduso.
Ar ne geriau viską palikti taip, kaip yra?
Jo lūpos susičiaupė.
Ne.
Ji šyptelėjo.
Nujaučiau, kad taip atsakysi.
Ir nenusivylei, tiesa? paklausė Lukanas be užuojautos. Saldžių sapnų, Lekse, kimiai pridūrė jis ir tyliai uždaręs duris išėjo.
Neištraukusi rankų iš pižamos kišenių Leksė skaudžiai suleido nagus į delnus tik taip prisivertė susivaldyti ir nebėgti paskui Lukaną. Būtų prašiusi pasilikti. Maldavusi apkabinti ir nebepaleisti...
Buvo kvaila to tikėtis, argi Lukanas vyras, kuris pasižadėjo sau neįsimylėti jokios moters įsigeistų Sianos vaikaitės ir pradėtų elgtis kitaip?
Kvaila ir tai, kad Leksė leido sau įsimylėti jį...
Jau pusiaudienis, miegale. Laikas keltis.
Leksė nutarė neatsimerkti. Lukano balsas skambėjo labai arti, vadinasi, jis stovi šalia lovos ir žiūri į ją pusiau prasmegusią tarp pagalvių.
Jai nerūpėjo, kiek valandų. Stengėsi neišsiduoti atsibudusi. Nenorėjo vėl jo pamatyti. Nenorėjo vėl susiginčyti kaip vakar.
Kai Lukanas išėjo iš miegamojo, Leksė jau niekaip nebegalėjo užmigti jai buvo liūdna, galvoje sukosi daugybė minčių, kurios neleido nurimti. Žinoma, kaip galima ramiai jaustis, kai esi kvailai įsimylėjusi Lukaną?
Vien tik apie tai pagalvojus jai vėl pasidarė negera!
Lukanas liūdnai pažvelgė į Leksę. Jis puikiai matė, kad ji nemiega ir tyčia nekreipia į jį dėmesio. O jis, visą naktį nemiegojęs, nebuvo nusiteikęs juokauti. Todėl nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir kambarį iškart užliejo šviesa.
Oi! Vaje! Kokia kiaulystė! Leksė staiga atsisėdo, akys, nepratusios prie šviesos, markstėsi, o plaukai netvarkingai styrojo į visas puses. Ji buvo panaši į piktą dygliakiaulę ir Lukanas vos susilaikė nešyptelėjęs. Melskis, kad tame puodelyje, kurį atnešei, būtų kava, antraip nušausiu! piktai burbtelėjo ji.
Čia kava, su pienu ir dviem gabalėliais cukraus, kokią mėgsti, nusijuokė Lukanas eidamas prie lovos ir tiesdamas jai kavą, kurią atnešė kaip taikos simbolį. Rytais, kaip matau, tau būna sunku?
Ir vėl tau užkliuvau, Lukanai! sušuko ji, piktai susiraukė ir nusibraukė kelias tamsias sruogas nuo veido. Pažiūrėjus į tave gali pamanyti, kad dar rytas. Laikydama puodelį abiem rankomis ji godžiai sriūbtelėjo.
Pikta dygliakiaulė, bet graži, savo nuosprendį patikslino Lukanas. Nors susivėlusi, nepasidažiusi ir nugulėtu skruostu jį jaudino net ir tokia Leksė. Tikra velniava!