Betgi tavo motina net nedalyvavo laidotuvėse...
Ne, nedalyvavo. Bet tavo močiutė to nežinojo, švelniai paaiškino jis. Be to, manydama, kad jų meilė sukėlė visiems per daug skausmo, ji atsisakė tekėti už mano tėvo.
Ką?
Tai tiesa, Lekse, tyliai, bet tvirtai tarė jis. Jei manimi netiki, kai baigsime pokalbį, galėsi pati jai paskambinti ir neabejoju, kad ji patvirtins viską, ką sakau ir dar pasakysiu... Sutinki?
Leksei atrodė, kad iš po kojų ima slysti žemė. Pamažu, bet neišvengiamai dingsta jos išankstinės nuostatos.
Ar ji gali tikėti Lukano žodžiais? Jis įrodinėja savo tiesą net ir žinodamas, kad Leksė gali bet kada, net nebaigus jiems kalbėtis, paskambinti močiutei...
Sutinku, linktelėjo galvą Leksė.
Dabar mudu prisėsime, gurkštelėk vyno, Lekse, pasiūlė Lukanas pritraukdamas jai kėdę. Noriu tau dar kai ką pasakyti, įsitaisykime patogiau, pridūrė jis pastebėjęs, kad ji dvejoja.
Nuo jo bučinių Leksei šiek tiek maudė lūpas, o galva net spengė nuo to, ką išgirdo.
Gerai. Ji prisėdo ant kėdės ir akimis sekė Lukaną, kol jis apėjo stalą ir įsitaisė priešais. Sakai, močiutė atsisakė tekėti už tavo tėvo?
Jis vos šyptelėjo.
Ir ne kartą.
Ji pati tau taip sakė?
Taip.
Ir tu patikėjai?
Taip.
Leksė pakėlė taurę ir prieš tęsdama šiek tiek nugėrė vyno.
Negaliu tuo patikėti...
Tuo, kad ji atsisakė? Ar tuo, kad tikiu ja? pasiteiravo Lukanas.
Ir tuo, ir tuo!
Jis nusišypsojo, šį kartą plačiau.
Bet tai tik pradžia!
Ji sumišusi pažvelgė į jį.
Ar yra dar kas nors, ką turėčiau žinoti?
Lukanas lėtai pasukiojo galvą.
Tu dar nežinai paties įdomiausio.
Leksė rūsčiai pažvelgė į jį.
Kartais tu būni nepakenčiamas, Lukanai!
Taip ir yra, pritarė jis ir, užuot atsiprašęs, išsiviepė. Tavo močiutė papasakojo man ir tai, ko iki šiol nežinojau. Jis šiek tiek palinko į priekį. Pavyzdžiui, ar žinai, kad juodu su mano tėvu buvo pažįstami ir mylėjo vienas kitą dar tada, kai jis nebuvo sutikęs mano motinos?
To negali būti. Leksė nustebusi papurtė galvą. Močiutė Siana buvo ištekėjusi. Turėjo dukterį... mano motiną.
Jie buvo pažįstami, iki jai ištekant už tikrojo tavo senelio, Lekse...
Jos akys tarsi savaime išsprogo.
Aš... bet kaip tai galėjo nutikti?
Lukanas pagyvėjo.
Juodu augo Malberio dvare. Aleksandras buvo dvaro savininko sūnus ir būsimasis paveldėtojas, o močiutė virėjo dukra. Neverta nė sakyti, kad mano senelis, tuo metu jau Stauerbridžo hercogas, į jų draugystę žiūrėjo nepalankiai. Ir netgi sąmoningai stengėsi juos išskirti, paniuręs pridūrė jis.
Leksė su siaubu pagalvojo, kuo baigėsi istorija...
Kai Aleksandras pakluso tėvui ir išvyko studijuoti į Oksfordą, po kelių dienų jo tėvas apgyvendino virėją ir jos dukterį Norfolke, savo bičiulio name, liūdnai tęsė jis. Siana ir Aleksandras buvo susitarę, kad kai tik jis sužinos savo adresą, iš karto parašys jai laišką ir juodu susirašinės iki pat Kalėdų, o tada, kai jis grįš per šventes, įteiks juos tėvui, kad įrodytų jų meilę ir pabandytų jį perkalbėti. Lukanas iš pasibjaurėjimo nusipurtė. Tikriausiai jau numanai, kas buvo toliau?
Leksė skausmingai suraukė kaktą.
Vos tik laiškai pasiekdavo Malberio dvarą, juos perimdavo hercogas?
Lukanas stipriai sukando dantis.
Ne tik perimdavo, bet ir sunaikindavo, net nebandydamas jų persiųsti į Norfolką, kur gyveno Siana, patvirtino jis dusliu balsu. Tas pats atsitiko ir su Sianos laiškais Aleksandrui Malberio dvaras pasirūpino, kad jie būtų sunaikinti.
Galiausiai Siana patikėjo, kad Aleksandras, pradėjęs studijuoti, ją pamiršo, skaudančia širdimi pripažino Leksė.
Neįtikėtina, tiesa? niūriai paklausė Lukanas ir atsistojo.
Leksė pritariamai linktelėjo.
Prieš penkiasdešimt metų dar nebuvo technologijų, kokias turime šiandien. Nebuvo mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto. Siana ir Aleksandras galėjo bendrauti tik laiškais.
Leksė pritariamai linktelėjo.
Prieš penkiasdešimt metų dar nebuvo technologijų, kokias turime šiandien. Nebuvo mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto. Siana ir Aleksandras galėjo bendrauti tik laiškais.
Lukanas piktai linktelėjo.
Tačiau mano senelis pasirūpino, kad laiškai jų nepasiektų. Kai Aleksandras Kalėdoms grįžo namo, tėvas jam paaiškino, kad virėja pasiprašė atleidžiama ir išvyko kartu su dukra. Ir net nepasakė kur. Tikino Aleksandrą susitaikyti su tuo, kad draugystė su Siana baigėsi, ir gyventi toliau.
Sunku patikėti, kad taip galėjo nutikti, liūdnai tarė Leksė.
Taip, Lukanas garsiai įkvėpė pro nosį. Po kurio laiko Siana ištekėjo už vaikino iš Norfolko ir juodu susilaukė dukters, tavo motinos, o mano tėvas iškart po universiteto baigimo turėjo perimti dvarą, nes tėvas netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Dabar, kai visa tai žinau, imu abejoti, ar tas senis išvis turėjo širdį! bjaurėdamasis pridūrė jis.
Jis pasielgė negailestingai ir žiauriai, pritarė Leksė. Bet galbūt taip elgėsi linkėdamas gero...
Tavo močiutė taip pat bandė jį pateisinti tokiais pat žodžiais, nekantriai pertraukė ją Lukanas. Bet iš tikrųjų jis elgėsi nedorai ir žiauriai, netgi negarbingai, laikėsi savo Lukanas. Jei nebūtų įsikišęs, mano tėvas ir tavo močiutė būtų susituokę nebūtų reikėję laukti šitiek metų, kol galės gyventi kartu.
Tada nebūtų nei tavęs, nei dviejų tavo brolių, nei manęs...
Tai, ką papasakojo Lukanas, skambėjo neįtikėtinai Leksei ši istorija buvo panaši į graikų tragediją. Tragiška ir liūdna. Bet ji mylėjo Lukaną ir jai buvo sunku įsivaizduoti, kad juodu galėjo neišvysti šio pasaulio.
Mano senelis sąmoningai sugriovė dviejų jaunų žmonių gyvenimus. Jis piktai papurtė galvą. Močiutė man pasakojo, kad gyvendama su tavo tikruoju seneliu ji jautėsi laiminga, jis ją labai mylėjo. Ne taip kaip Aleksandras, bet vis dėlto mylėjo. Kita vertus, mano tėvas atsidavė vien dvarui. Tiesa, galiausiai jis vedė, bet tik todėl, kad dvarui reikėjo paveldėtojo. Tuo metu, kai jis susipažino, o vėliau ir susituokė su mano motina, jam buvo beveik trisdešimt, o jai tik devyniolika. Apie tai esu kalbėjęs su mama ir ji patvirtino, kad jų santuoka buvo labai trapi sugriuvo iškart, vos tėvas pamatė Sianą viename jo draugo vakarėlyje, kurį, pasirodo, abu pažinojo.
Bet meilės žaidimų tarp jų nebuvo, Lukanai, tvirtai pasakė Leksė. Žinoma, abu suprato, kad tebemyli vienas kitą ir kad jųdviejų meilė neleistina, nes tada Aleksandras jau buvo vedęs. Tikrai žinau, kad drauge jie apsigyveno tik po tavo tėvų skyrybų.
Taip, aš tai žinau.
Ji kilstelėjo tamsius antakius.
Ar taip pat iš močiutės?
Taip.
Ji nusišypsojo.
Įsivaizduoju, kaip ji nustebo tave pamačiusi! Juk esi toks panašus į senelį Aleksą, paaiškino ji dusliu balsu, Lukanui klausiamai žvelgiant į ją.
Jis pritariamai linktelėjo ir įdėmiai įsispoksojo.
O tu labai panaši į močiutę.
Leksė pajuto, kad jos skruostai ima kaisti.
Keista, tiesa?
Visai ne. Lukanas lėtai papurtė galvą.
Leksė nuleido akis, nes nežinojo, ką dar galėtų pridurti.
Bet man, Lukanai, vis tiek neaišku, kodėl...
Kas kodėl?
Ji suraukė kaktą.
Kodėl nusprendei pasikalbėti su mano močiute, o paskui dar ir su savo motina...
Lukanas klausiamai pažvelgė į ją.
Ar tiki likimu, Lekse?
Kaip suprasti? įtariai paklausė ji.
Jis liūdnai šyptelėjo.
Tik pagalvok: Aleksandras, nepaisydamas visų sunkumų, mylėjo Sianą, o po penkiasdešimties metų jo vyriausias sūnus sutinka ir įsimyli jos vaikaitę!
Penkioliktas skyrius
Lukanas tikėjosi, kad Leksė kaip nors sureaguos išgirdusi jo meilės prisipažinimą.
Bet ji tylėjo, vadinasi, nemyli jo!
Ji žvelgė į jį mėlynomis didelėmis akimis ir iš jos veido buvo matyti, kad yra sukrėsta.
Lukanas susikišo rankas į kišenes.
Nesisielok, Lekse, kreivai šyptelėjo jis. Aš ir nesitikėjau, kad tu iškilmingai pareikši mylinti. Aš tik... po tėvų skyrybų apskritai nustojau tikėti meile. Kadaise sau prisiekiau, kad jokiai moteriai nerodysiu jausmų. Bet sutikau tave. Jo veidas nušvito. Iš pirmo žvilgnio supratau, kad tu ypatinga.
Betgi aš tau nepatikau...
O ne, patikai, patikino jis tyliu balsu. Tą rytą visą laiką įsivaizdavau, kaip mudu mylimės. Ant stalo. Ant grindų. Prie sienos. Ėjau iš proto! Mane apėmė baisus pavydas matant, kaip tu familiariai bendrauji ir juokauji su Endriumi Proktoru!
Tikrai?
O taip, prisipažino Lukanas nebijodamas būti išjuoktas. Taip nervinausi, kad net Gideonas šaipėsi!
Vadinasi, tavo brolis žinojo, kaip jautiesi?
Taip, jis suprato. Tu mane sužavėjai, Lekse... pajutau tau potraukį, kokio nejutau jokiai kitai moteriai. Jis šyptelėjo. Žinau, kad man nereikėjo pasiduoti aistrai ir vežtis tavęs į Malberio dvarą. Bet neatsispyriau. Labai kankinausi, kai atsidūriau taip arti tavęs. Bet tuo pačiu metu jaučiau, kad dar esu gyvas, sugebu jausti, nors ir buvau pasižadėjęs nepasiduoti jausmams.
Vadinasi, nebepyksti ant savo tėvo?
Manau, kad niekada ir nepykau ant jo. Jis atsiduso. Aš buvau nusivylęs. Negalėjau pamiršti patirtos skriaudos. Bet, po galais, jis Sianą mylėjo taip karštai, kaip aš myliu tave, ir man jo gaila, nes suprantu jo skausmą ir neviltį! Ir džiaugsmą, kai jis vėl ją sutiko ir abu suprato, jog vis dar myli vienas kitą! tyliai pridūrė jis. Klausei, kodėl nutariau pasikalbėti su tavo močiute, paskui su savo motina, kodėl jos susitiko ir šiuo metu Malberio dvare vis dar mėgina viską išsiaiškinti?
Leksė sunkiai nurijo seiles ir apsilaižė sausas lūpas.
Iš tikrųjų kodėl?
Lukanas nusijuokė pats iš savęs.
Norėjau, kad tarp mūsų dingtų visi nesusipratimai ir patikėtum, jog aš tave tikrai įsimylėjęs. Ir noriu vesti. Aš tavęs nepaleisiu, Lekse, karštai tarė jis. Darysiu viską, kad niekas nestotų mums skersai kelio. Būsiu įkyrus ir visą laiką šmėžuosiu tau prieš akis, kad ir kur tu pasisuktum!
Leksė niekada nebūtų pagalvojusi, jog Lukanas apskritai kada nors norėtų įkyrėti kokiai nors moteriai. Juo labiau jai!
Lukanas ją myli.
Lukanas nori ją vesti.
Ne... tu... vebleno ji lyg kokia pusprotė. Ir iš tikrųjų prarado amą! Per tas penkias dienas jai vos neplyšo širdis, o dabar Lukanas siūlo jai gyvenimą rojuje.
Lukanas paėmė ją už rankų ir įdėmiai pažvelgė.
Aš tikrai myliu tave, Lekse. Beprotiškai myliu. Bet matau, kad išgąsdinau tave...
Neišgąsdinai, Lukanai. Ji spustelėjo jam rankas. Esu apstulbusi, ne išsigandusi. Mane apėmė siaubas.
Siaubas? nustebęs pakartojo jis.
Tą pačią akimirką Leksė nusikratė visų abejonių Lukanas, tas arogantiškas savimyla, ją myli ir tuo neabejoja!