Aš jau seniai tave myliu, Lukanai, džiaugsmingai prisipažino ji. Įsimylėjau ten pat, Malberio dvare. Nepaisydama sunkumų ir daug nesvarstydama, tyčia kartojo jo žodžius. Myliu tave, Lukanai! Jos veidas švytėjo.
Lukanas neteko amo. Mintys jo galvoje susipynė. Nerasdamas tinkamų žodžių jis tik stovėjo ir žiūrėjo į Leksę. Argi ne nuostabu, kad ši graži moteris, kurią jis mylėjo ir dievino, ką tik jam atsakė tuo pačiu.
Ji erzinamai nusišypsojo jam.
Niekada nemaniau, kad taip galėtų nutikti.
Kas?
Kad arogantiškas, savimi pasitikintis Lukanas Sent Kleras prarastų kalbos dovaną! akiplėšiškai tarė ji. Sakyk... ar taip bus visada, kai išgirsi iš manęs meilės žodžius?
Ji atkuto. Priešais Lukaną vėl stovėjo ta pati įžūli mergiotė, dėl kurios jis buvo pametęs galvą!
Ne, kimiai tarė jis ir tvirtai ją apkabino. Štai kas nutiks kaskart, kai pasakysi, kad myli mane!
Jis pasilenkė ir pabučiavo Leksę norėdamas įrodyti, kaip karštai myli. Ir kad niekada nesiliaus mylėjęs.
Po mėnesio...
Ko šypsaisi kaip katinas pamatęs lašinius? įtariai paklausė Leksė Lukano. Jis sukikeno.
Tai buvo jų vestuvių diena. Diena, kai abiejų šeimos suvažiavo į Malberio dvarą pasidžiaugti jaunavedžių meile. Diena, kurios Leksė laukė nuo pat akimirkos, kai Lukanas prisipažino ją mylįs, o ji atsakė tuo pačiu.
Lukanas žvelgė į Leksę meilės kupinu žvilgsniu jiems šokant didžiojoje Malberio dvaro salėje. Dabar jis buvo kitoks. Vos prieš penkias savaites, kai Leksė su juo susipažino, Lukanas buvo šaltas ir abejingas. Dabar jis atrodė atsipalaidavęs, o jo akys visą laiką švytėjo iš meilės, kurią jautė Leksei.
Jis papurtė galvą.
Ištisas penkias savaites Gideonas šaipėsi iš manęs, kad esu įsimylėjęs, o dabar man linksma, nes iš jo veido matau, kad jis suprato, jog šaipėsi be reikalo!
Leksė pažvelgė į svainį, kuris vienišas stovėjo kambario kampe ir liūdnai žvelgė į brolį.
Ką ir vėl iškrėtei, Lukanai? ji priekaištingai pažvelgė į vyrą.
Nesuk galvos dėl to, atsakė jis ir žaismingai spustelėjo pirštu jai į nosį. Geriau galvok apie tai, kas mūsų laukia šiąnakt. Jis išsišiepė ir pažiūrėjo į ją išbadėjusio vilko akimis.
Pamačiusi žibančias jo akis Leksė nutirpo iš aistros.
Pasidarei tikras nedorėlis, Lukanai Sent Klerai, atlaidžiai sumurmėjo ji.
Imu pavyzdį iš savo žmonos hercogienės, nusikvatojo jis.
Jo hercogienė.
Neįtikėtina, nuo šiol Leksė bus Stauerbridžo hercogienė.
Bet užvis svarbiausia jai buvo tai, kad yra vienintelė Lukano mylimoji.
O jis vienintelis jos mylimas vyras.
Jų meilė vienas kitam buvo tokia stipri, kad nė vienas neabejojo, jog ji tęsis amžinai, iki mirties.