Tai buvo visai dar jaunas vyriškis, žydas, stambus verteiva. Vertėsi jis kuo pakliuvo, o kadangi turėjo stebėtinai vinklų protą, greitą nuovoką ir neklystančią orientaciją, viskas jam puikiai klojosi. Buvo neaukštas, pagal savo ūgį jau kiek per storas, kakta pliktelėjusi, skruostai putlūs kaip vaiko, rankutės riebios, kojos trumpos; veidas jo buvo skaistus, bet atrodė nesveikas, ir kalbėjo jis neįtikėtinai lengvai.
Markizo de Ravenelio dukrą jis vedė iš išskaičiavimo, trokšdamas prasigauti su savo spekuliacijomis į tuos visuomenės sluoksnius, kuriems pats nepriklausė. Beje, markizas turėjo apie trisdešimt tūkstančių frankų metinių pajamų ir tiktai du vaikus, o Andermato turtas prieš vedybas, kai jam dar nebuvo nė trisdešimties metų, siekė penketą ar šešetą milijonų ir veikiai turėjo išaugti ligi dešimties ar dvylikos, dirva tokiam derliui buvo jau parengta. Ponas de Ravenelis, žmogus neryžtingas, silpnabūdis, nepastovus ir bevalis, iš pradžių su pasipiktinimu atmetė pasiūlymą susigiminiuoti su žydų šeima: jis negalėjo nė pagalvoti, kad jo duktė kada nors taps izraelito žmona; pusę metų jis spyrėsi, bet galiausiai neatlaikė pinigų maišo spaudimo ir sutiko su sąlyga, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai.
Tačiau visos viltys susilaukti vaikų iki šiol tebebuvo tuščios. Ir šit markizas, kuris jau prieš dvejetą metų susižavėjo Anvalio šaltiniais, prisiminė, kad daktaras Bonfilis savo brošiūroje žada pagydyti ir nevaisingumą.
Taigi jis pasikvietė dukterį, ir žentas pats ją čia atlydėjo, norėdamas padėti jai įsikurti ir, kaip patarė jo gydytojas Paryžiuje, pavesti daktaro Latono globai. Vos tik atvažiavęs, Andermatas tuojau pat susirado daktarą ir dabar išsamiai dėstė jam visus pastebėtus žmonos negalių simptomus. Baigdamas priminė, jog didžiausia jam baimė netekti paskutinės vilties tapti tėvu.
Daktaras Latonas leido jam išsišnekėti, paskui kreipėsi į jaunąją pacientę:
Gal jūs turite ką pridurti, ponia?
Ji atsakė rimtai:
Ne, pone, nieko.
Jis tarė:
Jeigu taip, tai paprašysiu jus štai ko: malonėkite nusirengti kelioninius rūbus, nusiimti korsetą ir užsivilkti vien tiktai baltą, visiškai baltą peniuarą.
Pamatęs, kad ji nustebo, daktaras gyvai ėmė aiškinti savo sistemą:
Dievaži, ponia, tai visai paprastas dalykas. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad visų ligų priežastis sugedęs kraujas arba kokia organiška yda, o dabar mes galvojame labai paprastai: daugeliu atvejų, konkrečiai ir jūsų, tie neaiškūs negalavimai, kuriais jūs skundžiatės, ir net sunkios, labai sunkios, mirtinos ligos gali kilti vien iš to, kad kuris nors organas dėl veikiai atrandamų priežasčių nenormaliai išsiplečia ir tuo susilpnina gretimus organus, sutrikdo harmoniją bei pusiausvyrą žmogaus kūne, išmuša iš vėžių arba sustabdo jo funkcijas, suvaržo visų kitų organų veiklą.
Jeigu, sakysim, žmogui išpūstas skrandis, lengvai gali susidaryti įspūdis, kad jis serga širdies liga: suspausta, nebegalėdama laisvai judėti, širdis ima daužytis, plaka neritmingai, kartais net su pertrūkiais. Kepenų arba kai kurių liaukų padidėjimas gali labai pakenkti organizmui, bet nepastabus gydytojas ieškos negalavimo priežasčių visai kitur.
Taigi visų pirmiausia turime nustatyti, ar visi ligonio organai yra reikiamo dydžio ir savo vietoje. Žmogaus sveikatą gali pakirsti net ir menkas nenormalumas. Todėl, ponia, jums leidus, aš kuo rūpestingiausiai jus apžiūrėsiu ir nubrėšiu ant peniuaro jūsų organų padėtį, ribas ir dydį.
Pasidėjęs cilindrą ant kėdės, daktaras kalbėjo laisvai ir su įkarščiu. Kai plati jo burna žiodavosi, dvi stambios raukšlės skustuose veiduose dar pagilėdavo, ir jis atrodydavo bent kiek panašus į dvasininką.
Andermatas susižavėjęs sušuko:
Šit kaip! Koks įžvalgumas! Nuostabu. Labai naujoviška, labai modernu.
Labai modernu, jo lūpose tai buvo didžiausias pagyrimas.
Kristianai visa tai atrodė be galo juokinga; ji pakilo ir nuėjo į savo kambarį, o po valandėlės grįžo su baltu peniuaru.
Gydytojas paprašė ją atsigulti ant kanapos, išsitraukė iš kišenės pieštuką su trimis grafitais juodu, raudonu ir mėlynu ir ėmė barkšnoti ir klausyti savo naująją pacientę, kiekvieną ištirtą organą žymėdamas ant peniuaro lengvais įvairių spalvų brūkšniais.
Kai jis taip pasidarbavo ketvirtį valandos, Kristiana liko panaši į žemėlapį su nubrėžtomis žemynų, jūrų, pusiasalių ribomis, valstybių sienomis, upėmis bei miestais, taip pat su visų tų geografinių objektų pavadinimais, nes palei kiekvieną skiriamąją liniją daktaras parašė du ar tris lotyniškus žodžius, tesuprantamus jam vienam.
Išklausęs visus ponios Andermat vidinius ūžesius ir ištuksenęs skardžiai ir dusliai skambančias jos kūno dalis, daktaras išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę raudonos odos aptaisais ir auksuotomis briaunomis, pagal abėcėlę padalintą skyreliais, pasižiūrėjo į rodyklę, atskleidė reikiamą puslapį ir užrašė: Stebėjimas Nr. 6347. Ponia A., 21 metų.
Paskui peržvelgė nuo galvos iki kojų išmargintą peniuarą ir, skaitydamas savo užrašus, kaip egiptologas kad skaito hieroglifus, persirašė juos į knygutę. Užbaigęs pareiškė:
Baimintis nėra ko, viskas normalu, yra tik vienas mažas, labai mažas nukrypimas, kurį atitaisys kokia trisdešimt angliarūgštės vonių. Be to, rytais iki pietų išgersite triskart po pusę stiklinės mineralinio vandens. Daugiau nieko. Aš vėl užeisiu pas jus po keturių ar penkių dienų.
Tada jis pakilo, nusilenkė ir išėjo taip skubiai, kad visi suglumo. Staigiai išeiti tokia buvo jo keistybė, ypatinga maniera. Jis manė, kad tai elegancijos ir itin gero tono požymis, paliekąs ligoniui didelį įspūdį.
Ponia Andermat nubėgo prie veidrodžio, pasižiūrėjo į save ir pratrūko linksmu vaikišku juoku:
Na ir juokdariai! Na ir komediantai! Bet juk čia yra dar vienas, ar ne? Aš tuoj pat noriu jį pamatyti! Vili, atvesk jį čionai! Turi dar būti trečias aš noriu jį matyti.
Vyras nustebęs paklausė:
Trečias? Kaip tai? Kodėl trečias?
Markizas turėjo paaiškinti, kaip buvo, ir atsiprašyti, nes kiek prisibijojo žento. Daktaras Bonfilis užėjęs su vizitu pas jį, o kadangi jis norėjęs išgirsti savo daktaro nuomonę ir apie Kristianą, tai ir atvedęs jį čia. Bonfilis senas, prityręs gydytojas, iš tiesų vertas pasitikėjimo, juoba kad yra kilęs iš šito krašto ir atradęs patį šaltinį.
Andermatas gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, kad jo žmoną gydysiąs vienas tik daktaras Latonas; markizas sunerimo ir ėmė svarstyti, kaip čia išsipainiojus iš keblios padėties, kad neužsigautų jo rūstusis gydytojas.
Kristiana, prisiminusi brolį, paklausė:
Ar Gontranas čia?
Tėvas atsakė:
Taip, jis atvažiavo prieš ketvertą dienų su savo bičiuliu, apie kurį tiek daug mums yra pasakojęs, su ponu Poliu Bretinji. Jie drauge keliauja po Overnę. Aplankė jau Mon Dorą ir Burbulę, o kitos savaitės gale važiuos į Kantalį.
Paskui jis paklausė dukterį, ar po nakties, praleistos traukinyje, ji nenorėtų ligi pusryčių numigti. Ne, ji puikiai pailsėjusi miegamajame vagone; per kokią valandą nusipraustų ir persirengtų, o paskui mielai eitų apžiūrėti kaimo ir gydyklos.
Tėvas ir vyras nuėjo į savo kambarius palaukti, kol ji susiruoš.
Veikiai Kristiana juodu pašaukė, ir visi jie išėjo iš viešbučio. Jinai iš pat karto susižavėjo kaimu, įsigūžusiu tarp medžių giliame slėnyje, kurį, atrodė, iš visų pusių lyg siena juosė aukšti it kalvos kaštonai. Tie šimtamečiai milžinai augo kur pakliuvo prie vartų, kiemuose, gatvėse. Be to, kone kas žingsnis fontanai: stūkso galu pastatytas didelis juodas akmuo, jame pragręžta skylutė, o iš jos trykšta skaidri srovė, lanku krintanti į akmeninį tvenkinėlį. Po stora lapijos danga sklydi aštrūs žalumynų ir tvartų kvapai. Overnietės lėtai vaikščioja gatvėmis arba stovi prie savo namų ir verpia suka mikliais pirštais juodą siūlą, traukdamos vilną iš kuodelio, užkišto už juostos. Visų apytrumpiai, aukščiau liesų kulkšnių, sijonai, mėlynos kojinės, kiklikai su savotiškomis petnešėlėmis, užvilkti ant drobinių marškinių, sausos, gyslotos rankos su kaulėtom plaštakom.
Ūmai netoliese pasigirdo muzika iš kažkur sklido keistai šokinėjantys garsai. Atrodė, lyg kas suktų seną rylą išklerusią, dusulingai cypiančią rylą.
Kristiana sušuko:
Kas gi čia?
Tėvas nusijuokė:
Tai kazino orkestras. Triukšmas nemažas, o muzikantų vos keturi.
Ir markizas nuvedė dukterį prie vienos trobos, kur ant kampo buvo prilipdyta raudona afiša su juodom raidėm:
ANVALIO KAZINO
Direktoriusp.Petriusas Martelis išOdeono Šeštadienį, liepos 6
DIDELIS KONCERTAS
Dirigentas maestras Sen Landri, Konservatorijos laureatas, laimėjęs antrąją premiją. Rojalio partiją grojap. lovelis, pirmasis Konservatorijos laureatas. Fleitos p. Nuaro, Konservatorijos laureatas. Kontraboso p. Nikordi, Briuselio Karališkosios akademijos laureatas.
Po koncerto didelis spektaklis
PAKLYDĘ MIŠKE
p. Puentijė vieno veiksmo komedija
Veikėjai:
Pjeras de Lapuentas p. Petriusas Martelis iš
Odeono
Oskaras Levejė p. Ptinivelis iš Vodevilio
Žanas p. Lapalmas iš Bordo Didžiojo teatro
Fi1ipina p. Odlen iš Odeono
Spektaklio metu orkestrui taip pat diriguos maestras Sen Landri.
Kristiana balsiai skaitė, juokėsi ir stebėjosi.
Tėvas vėl prašneko:
O, jie tave pralinksmins. Eime pasižiūrėti.
Pasukę dešinėn, įėjo į parką. Ligoniai oriu, lėtu žingsniu vaikštinėjo trimis alėjomis, sustodavo išgerti jiems skirtos stiklinės vandens ir vėl traukdavo tolyn. Kai kurie, sėdėdami ant suolų, braižė kažką smėlyje lazdos ar skėčio galu. Jie nieko nekalbėjo, vargu net ar ką galvojo ir atrodė vos gyvi tiek buvo apduję, susvaigę nuo stingdančio kurortų nuobodulio. Vien tiktai keisti orkestro garsai virpino šiltą tykų orą; nežinia kaip atsiradę, nežinia iš kur atskridę, jie sklaidėsi po medžių šakomis, ir atrodė, kad tik jie dar išjudina šias niūrias žmogystas.
Kažkas šūktelėjo:
Kristiana!
Jinai atsigręžė. Tai buvo jos brolis. Jis pribėgo prie sesers, pabučiavo ją, paspaudė ranką Andermatui, tada stvėrė Kristianai už parankės ir nusivedė alėja. Tėvas ir svainis atsiliko.
Broliui ir seseriai netrūko kalbos. Gontranas, aukštas elegantiškas jaunas vyriškis, jukus kaip ir sesuo, judrus kaip ir tėvas, nesirūpino niekuo pasaulyje, tik amžinai suko galvą, iš kur gavus tūkstantį frankų.
Maniau, kad tu miegi, sakė jis, šiaip jau seniai būčiau atėjęs tavęs pabučiuoti. O be to, Polis šįryt vedėsi mane į Turnoelio pilį.
Koks Polis? A, tai tavo bičiulis!
Polis Bretinji. Tiesa, tu jo nepažįsti. Šiuo metu jis vonioje.
Jis serga?
Ne, bet vis tiek gydosi. Neseniai mat buvo įsimylėjęs.