Polis Bretinji. Tiesa, tu jo nepažįsti. Šiuo metu jis vonioje.
Jis serga?
Ne, bet vis tiek gydosi. Neseniai mat buvo įsimylėjęs.
Tai jis nori angliarūgštės voniomis ar gerai pasakiau: angliarūgštės? išsigydyti nuo meilės?
Taip, jis daro visa, ką tik aš jam patariu. O, kaip jis buvo sukrėstas! Tai smarkus, pašėlęs vyrukas. Jis vos nenumirė. Norėjo ir ją nužudyti. Jinai aktorė, žinoma aktorė. Jis ėjo iš proto dėl jos. O ji, savaime aišku, jį apgaudinėjo. Baisi buvo drama. Tada aš jį ir išsivežiau. Dabar jau kiek atsitokėjo, bet vis dar apie ją galvoja.
Sesuo iš pradžių šypsojosi, bet paskui rimtai pasakė:
Įdomu bus jį pamatyti.
Beje, žodis meilė beveik nieko nesakė jos širdžiai. Kartais ji galvodavo apie ją, panašiai kaip vargeta kad galvoja apie kokį perlų vėrinį ar briliantų diademą: gera būtų gauti tokį daikčiuką, bet, deja, jis prieinamas tiktai kitiems. Kas yra meilė, ji sužinojo iš kelių romanų, kuriuos perskaitė iš dykystės, bet neteikė jai didelės reikšmės. Ji retai tesvajojo ir, būdama ramios natūros, jautėsi laiminga ir patenkinta gyvenimu. Nuo vestuvių praėjo pustrečių metų, bet ji dar nebuvo atbudusi iš jaunų, naivių merginų miego to širdies, proto ir jausmų miego, kurs kitai moteriai tęsiasi ligi mirties. Gyvenimas atrodė jai paprastas, mielas ir nesudėtingas, ir ji niekad neklausė savęs, kokia jo prasmė ar tikslas. Ji gyveno, ir viskas: miegojo, skoningai rengėsi, juokėsi ir buvo patenkinta! Ko gi jai trūko?
Kada jai pristatė Andermatą kaip busimąjį sužadėtinį, ji iš karto su vaikišku pasipiktinimu atmetė pasiūlymą: žydas niekad nebūsiąs jos vyras. Tėvas ir brolis dygė josi tokiom vedybom ne mažiau už pačią Kristianą ir davė taip pat griežtai neigiamą atsakymą. Andermatas pasitraukė, dingo iš horizonto. Bet po trijų mėnesių jis paskolino Gontranui daugiau kaip dvidešimt tūkstančių frankų, o markizas irgi palengva pakeitė savo nuomonę, nors ir dėl kitų priežasčių. Jei kas atkakliai ko reikalaudavo, jis visados nusileisdavo, nes buvo savanaudis ir troško ramybės. Duktė sakydavo: O, mūsų tėčio galvoj tikra maišalynė! Ir tai buvo tiesa. Neturėjo jis nei pažiūrų, nei įsitikinimų, nei tvirtos nuomonės, ir, ūmai kuo nors susižavėjęs, vėl ūmai ir atšaldavo. Čia jis, žiūrėk, pasiduoda trumpalaikei poetiškai ekstazei ir, stodamas už senas savo giminės tradicijas, agituoja už karalių, tik, suprantama, už išmintingą, liberalų, apsišvietusį karalių, neatsilikusį nuo amžiaus, čia vėl, perskaitęs Mišlė ar kurio kito mąstytojo demokrato knygą, imasi karštai ginti žmonių lygybę, naujų laikų idėjas, vargšų, engiamųjų ir bedalių reikalavimus. Pasidavęs momento nuotaikai, jis galėjo patikėti bet kuo, ir sena jo bičiulė ponia Ikardon, turinti plačius ryšius su izraelitų šeimomis ir trokštanti suvesdinti Kristianą su Andermatu, puikiai žinojo, kaip prie jo prieiti ir kokiais argumentais įtikinti.
Jinai ir ėmė jį prikalbinėti, įrodinėdama, kad žydų tautai, kuri lig šiolei buvusi engiama, panašiai kaip prancūzų tauta prieš revoliuciją, išmušusi keršto valanda, ir dabar ji pati engsianti kitus, nes turinti savo rankose visagalį auksą. Markizas nebuvo tikintis, bet pripažino, kad dievas kaip legislatyvinė idėja yra patikimesnė priemonė kvailiams, tamsuoliams ir bailiams pažaboti negu plika teisingumo idėja, ir žiūrėjo į religines dogmas su atlaidžiu abejingumu. Konfucijus, Mahometas ar Jėzus Kristus tarp jų jam nebuvo skirtumo, visus jis lygiai nuoširdžiai gerbė. Jėzaus nukryžiavimas, markizo akimis žiūrint, anaiptol nebuvo gimtoji šios tautos nuodėmė, o tik didelė politinė klaida. Todėl tepraslinko vos kelios savaitės, ir jis ėmė žavėtis viešai neafišuojama, bet nenuilstama persekiojamų žydų veikla, visa nugalinčia jų energija. Kitomis akimis pažvelgęs į jų šaunų triumfą, jis susidarė nuomonę, kad tai teisingas atpildas už panieką, kurią jie kentė ilgus amžius. Jis pamatė, kad žydai valdo karalius, kurie valdo tautas, kad jų valia laikos ar griūva sostai, kad jie gali nusmukdyti ligi bankroto ištisą naciją lyg kokį vyno pirklį, kad jie išdidžiai stovi prieš nuolankius valdovus ir svaido nešvarų savo auksą į praviras pačių katalikiškiausių monarchų skrynutes, o tie atsidėkodami dalija jiems bajorystės dokumentus ir koncesijas geležinkeliams tiesti.
Ir jis pareiškė, kad nesipriešina Viljamo Andermato ir Kristianos de Ravenel vedyboms.
Kai dėl Kristianos, tai ponia Ikardon, sena jos motinos bičiulė, po markizės mirties tapusi nuoširdžiausia dukters patarėja, tėvo padedama, nejučia palenkė jos valią, ir jinai, broliui savanaudiškai tylint, sutiko tekėti už šito lobingo storulio, jauno ir nebjauraus, tik anaiptol ne mielo, kaip būtų kad sutikusi praleisti vasarą kokioj nors nykioj vietovėj.
Dabar ji pripažino, kad tai geras žmogus, paslaugus, nekvailas, lipšnus intymiuose santykiuose, bet dažnai traukė jį per dantį drauge su Gontranu, išdavikiškai pamiršusiu jam padarytas paslaugas.
Jis tarė seseriai:
Tavo vyras niekad nebuvo taip dailiai rausvas ir plikas kaip šiandien. Atrodo jis lyg nesveika gėlė ar nuskustas kelių dienų paršiukas. Iš kur tik jis ima tokias spalvas?
Ji atsakė:
Bent jau aš čia niekuo dėta. Kartais man norisi užklijuoti jį ant saldainių dėžutės.
Tuo tarpu jie priėjo gydyklą.
Ant šiaudinių kėdžių abipus durų sėdėjo du vyrai ir, atrėmę nugaras į sieną, rūkė pypkes.
Gontranas tarė:
Žiūrėk, kokie įdomūs tipai. Va šitas, kur sėdi po dešinei, kuprys su feska ant galvos, tai dėdė Prentanas, buvęs kalėjimo prižiūrėtojas Riome, o dabar Anvalio gydyklos užvaizdas ir kone direktorius. Jam niekas nepasikeitė jis komanduoja ligonius, kaip anksčiau areštantus. Kiekvienas, kas tik ima vonias, jam kalinys, vonių kabinos vienutės, dušinė karceris, o kabinetas, kur daktaras Bonfilis plauna skrandžius Baradiuko zondu, užunarvis slaptam kankinimui. Jis grubus kaip vežikas, gauruotas kaip meška, dvokia kaip nutekamasis griovys ir nesisveikina su jokiu vyriškiu, įsitikinęs, kad kiekvienas nuteistasis tai paniekos vertas sutvėrimas. Su moterimis elgiasi kur kas pagarbiau ir net žiūri į jas su tam tikra nuostaba, nes Riomo kalėjime savo žinioje moterų neturėjo. Kadangi tasai pasmerktųjų prieglobstis buvo skirtas tik vyrams, jis dar nepriprato kalbėtis su dailiąja lytimi. O antrasis kasininkas. Galvą guldau, kad jis neparašys tavo pavardės, na, pamatysi!
Ir Gontranas, kreipdamasis į žmogų, sėdintį po kairei, lėtai, aiškiai ištarė:
Pone Seminua, štai mano sesuo, ponia Andermat, ji nori užsisakyti dvylika vonių.
Kasininkas, aukštas, liesas, prastai apsidaręs žmogėnas, pakilo, įėjo į savo kontorą priešais vyriausiojo gydytojo kabinetą, atsivertė ligonių knygą ir paklausė:
Pavardė?
Andermat.
Kaip sakote?
Andermat.
Prašom sakyti paraidžiui.
A-n-d-e-r-m-a-t.
Aišku.
Ir jis iš lėto ėmėsi rašyti. Kai baigė, Gontranas paprašė:
Malonėkite perskaityti mano sesers pavardę.
Prašom. Ponia Anterpat.
Kristiana, juokdamasi ligi ašarų, užmokėjo už abonementą, paskui paklausė:
O kas per triukšmas ten aukštai?
Gontranas paėmė ją už parankės.
Eime pažiūrėti.
Antrajame aukšte girdėjosi įnirtingi balsai. Juodu užkopė laiptais, atidarė duris ir išvydo didelę kavinės salę su biliardu viduryje. Abipus biliardo stovėjo du vyrai be švarkų, su ilgomis lazdomis rankose, ir azartiškai ginčijosi.
Aštuoniolika!
Septyniolika!
Sakau jums, mano aštuoniolika!
Netiesa, septyniolika!
Tai buvo kazino direktorius Petriusas Martelis iš Odeono ir jo trupės komikas Lapalmas iš Bordo Didžiojo teatro. Juodu lošė savo eilinę partiją.
Petriusas Martelis, stambus vyriškis su didžiuliu pilvu, liumpsinčiu po marškiniais ir uždribusiu virš kelnių, kurios laikėsi dievai žino kaip, ilgą laiką mėtėsi iš vietos į vietą kaip trečiaeilis aktorius, o dabar, stojęs vadovauti Anvalio kazino, kiauras dienas siurbsnojo gėrimus, skirtus kurortininkams. Jis nešiojo didžiausius karininkiškus ūsus ir nuo ryto lig vakaro markino juos alaus putose ir saldžiuose lipniuose likeriuose. Seną komiką Lapalmą jis pasikvietė į partnerius, ir šis taip pat užsidegė baisia aistra biliardui.
Vos pakilę iš lovos, juodu tuoj pradėdavo savo pirmąją partiją, plūsdavosi, grasindavo kits kitam, trindavo užrašus, paskui greitomis prarydavo pusryčius ir, stoję vėl prie žaliojo stalo, niekam iš svečių jo nebeužleisdavo.
Šitaip atbaidę visus, jie smagiai sau stūmė dienas, nors buvo aišku, kad sezono pabaigoje Petriuso Martelio laukia bankrotas.
Susikrimtusi kasininkė nuo ryto lig vakaro stebėjo šią nesibaigiančią partiją, nuo ryto lig vakaro klausėsi nepaliaujamų ginčų ir nuo ryto lig vakaro nešiojo dviem nenuilstantiems žaidėjams pilnus bokalus arba taureles.
Gontranas išsivedė seserį:
Einam į parką. Ten vėsiau.
Praėję gydyklą, juodu pamatė kinų stiliaus altaną, kurioje grojo orkestras.
Jaunas šviesiaplaukis vyriškis įnirtingai čirpino smuiku ir drauge dirigavo trims keistos išvaizdos muzikantams, sėdintiems priešais jį, mataruodamas galvą, į taktą kratydamas plaukus, linkčiodamas priekin, švytuodamas kairėn ir dešinėn tarsi dirigento lazdelė. Tai buvo maestras Sen Landri.
Jis ir jo kompanionai pianistas, kurio instrumentą kas rytą užkeldavo ant ratukų ir atridindavo iš gydyklos vestibiulio į altaną, didžiulio ūgio fleitistas, kuris čiulpė savo fleitą lyg degtuką, virbindamas ją storais, putniais pirštais, ir kontrabosistas, iš pažiūros tikras džiovininkas, išsijuosę muzikavo, meistriškai imituodami išklerusios rylos garsus, kurie taip nustebino Kristianą, kai ji dar buvo kaimo gatvėje.
Kai ji sustojo pasižiūrėti į muzikantus, kažkoks ponas pasisveikino su jos broliu:
Labą rytą, mielas grafe.
Labas, daktare.
Gontranas pristatė jį Kristianai:
Mano sesuo. Daktaras Onora.
Išvydusi trečiąjį daktarą, Kristiana vos susilaikė neprajukusi.
Jis nusilenkė ir maloniai pasiteiravo:
Tikiuos, ponia, jūs ne ligonė?
Deja, turbūt taip.
Jis daugiau neklausinėjo ir užvedė kitą kalbą:
Žinote, mielas grafe, netrukus galėsime pamatyti gale kaimo labai įdomų reginį.
Kas gi ten bus, daktare?
Senis Oriolis sprogdins savo uolą. Jūs, kaip matau, nelabai susidomėjote, bet mums tai didelis įvykis.
Ir jis ėmė pasakoti.
Visi vynuogynai slėnio gale, toj vietoj, kur atsiveria tarpeklis, priklauso seniui Orioliui, turtingiausiam ūkininkui visoje apylinkėje (kiek žinoma, jo metinės pajamos daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių frankų). O ten, kur slėnis, jau kiek praplatėjęs, tuoj pat už kaimo, stūkso neaukštas kalnas, tikriau sakant, didelė kalva, ir šitos kalvos šlaituose užveisti patys geriausi Oriolio vynuogynai. Ir pačiame vieno jų vidury, prieš pat kelią, visai netoli upeliuko, riogso milžiniškas akmuo, tikra uola, trukdanti darbams ir užstojanti saulę nemažam to sklypo kampui.