Iš viso to darau tokias išvadas:
Pirma, norint rasti mineralinį vandenį, reikia atsekti vienas ant kito slūgstančių granito klodų kryptį ir nuolydį.
Antra, norint, kad tas vanduo neišsektų, reikia neleisti, kad sprogymes užkimštų klinties nuosėdos: gręžti mažus dirbtinius šuliniukus ir juos rūpestingai užlaikyti.
Trečia, norint pavogti kaimyno šaltinį, reikia išgręžti angą į tą pačią granito sprogymę, tiktai žemiau, o ne aukščiau versmės; savaime suprantama, gręžinys turi būti šiapus molingojo masyvo, verčiančio vandenį kilti aukštyn.
Turint visa tai omeny, galima pasakyti, kad šiandien atrasto šaltinio padėtis nuostabiai gera: jis yra vos už kelių metrų nuo tos natūralios užtvaros. Norint steigti naują gydyklą, reikia ją statyti kaip tik čionai.
Kai jis baigė kalbėti, stojo tyla.
Sužavėtas Andermatas tiek tepasakė:
Tai mat, ką reiškia pažvelgti už kulisų paslaptingumo kaip nebuvę! Jūs brangus žmogus, pone Obri-Pasterai!
Be jo, tiktai markizas ir Polis Bretinji tesuprato inžinieriaus aiškinimą. Ir tiktai Gontranas nieko nesiklausė. Visi kiti, nustėrę iš nuostabos, išplėtę akis, gaudyte gaudė kiekvieną inžinieriaus žodį, o ypač dievotosios našlės Paj, kurioms knietė mintis, ar šitoks aiškinimas nėra kartais šventvagiškas: juk tokie gamtos reiškiniai iš anksto nulemti dievo ir vyksta tik iš jo paslaptingos malonės. Motina jautė pareigą įterpti savo žodį:
Apvaizdos keliai nežinomi.
Damos, sėdinčios per vidurį stalo, pritariamai linksėjo galvas: girdėdamos nesuprantamus išvedžiojimus, jos irgi sunerimo.
Ponas Rikjė, žmogus plytos spalvos veidu, pareiškė:
Kas man rūpi, iš kur teka tie Anvalio vandenys vulkanų ar iš mėnulio... Aš žinau tik tiek, kad štai jau dešimt dienų, kai juos vartoju, o jokio pagerėjimo nejaučiu.
Ponas ir ponia Šofūrai užprotestavo: jų vaikas pirmąsyk per šešerius savo ligos metus pradėjęs judinti dešinę kojytę.
Rikjė atvertė:
Ką gi, tas tik rodo, kad mes sergame skirtingomis ligomis, ir anaiptol nerodo, kad Anvalio vandenys gydo skrandžio ligas.
Jis neslėpė savo įtūžio ir nusivylimo nauju nesėkmingu savo bandymu.
Tačiau ponas Monekiu, paėmęs žodį savo dukters vardu, irgi patvirtino, kad štai jau savaitė, kai jo dukteriai pasitaisęs virškinimas ir jai nebereikią per pietus kilti nuo stalo.
Aukštoji mergina nukaito ir įbedė nosį lėkštėn.
Ponios Paj pridūrė, kad joms taip pat geriau.
Rikjė perpyko ir, staigiai pasigręžęs į abi našles, paklausė:
Jūs, ponios, sergate skrandžiu?
Tos atsakė vienu balsu:
Taip, mes nevirškiname jokio maisto.
Vos nepašokęs nuo kėdės, Rikjė sumirksėjo:
Jūs?.. Jūs?.. Bet užtenka tik pažvelgti į jus... Jūsų nesveikas skrandis? Tai dėl to, kad per daug valgote.
Ponia Paj, motina, užsiplieskusi atžėrė:
Užtat jūs, pone, iš tiesų nepagydomas skrandininkas, tuo nėra ko abejoti. Tą rodo visas jūsų elgesys. Ne be reikalo žmonės sako, kad tas, kas turi sveiką skrandį, visados ras ir meilų žodį.
Sena ir labai liesa dama, kurios pavardės niekas nežinojo, oriai pasakė:
Manyčiau, kad Anvalio vandenys visiems daugiau padėtų, jeigu viešbučio savininkas bent retkarčiais prisimintų, kad jo klientai yra ligoniai. Kaip sau norite, juk valgių, kuriais jis mus vaišina, neįmanoma suvirškinti.
Visi, kas tik sėdėjo už stalo, jai pritarė, lyg būtų tik ir laukę progos išlieti savo pasipiktinimą viešbučio savininkui. Žmones, kuriems trys daktarai, Bonfilis, Latonas ir Onora, liepia valgyti vien lengvą, neriebią baltą mėsą, šviežias daržoves ir pieno produktus, jis maitina langus tais, dešromis, totoriškai sutaisytais unguriais, kopūstais taip, kopūstais ir dešrelėmis! Ar gali būti dar sunkiau virškinamų valgių?
Rikjė tiesiog drebėjo iš pykčio:
Argi kurortų gydytojai neprivalo žiūrėti, kaip maitinami ligoniai? Argi tokį svarbų dalyką, kaip maisto parinkimas, jie gali palikti kokio avigalvio nuožiūrai? Kiekvieną dieną štai mums duoda užkandai kietus kiaušinius, ančiuvius ir kumpį...
Ponas Monekiu jį pertarė:
Atleiskite, bet mano dukteriai skrandis gerai virškina tiktai kumpį. Ma-Ruselis ir Remiuzo jai kaip tik ir skyrė jį valgyti.
Rikjė ėmė šaukti:
Kumpį! Kumpį! Bet, pone, juk tai nuodai!
Stalas ūmai pasidalijo į dvi stovyklas: vieniems kumpis tiko, kitiems ne.
Prasidėjo begalinis, kasdien vis iš naujo užsiliepsnojantis ginčas apie tai, kuo geras ir kuo blogas vienas ar kitas produktas.
Net ir dėl pieno kilo karščiausias disputas. Rikjė pareiškė negalįs išgerti nė mažos stiklinaitės pieno jam bematant sustoją viduriai.
Obri-Pasteras, išgirdęs niekinant didžiai jo mėgstamus valgius, irzliai atsiliepė:
Po galais, bet jeigu jums, pone, dispepsija, o man gastralgija, tai mudu negalime vienodai maitintis, panašiai kaip negali būti vienodi akinių stiklai trumparegiams ir toliaregiams, nors tiek vienų, tiek ir kitų regėjimas nenormalus.
Jis pridūrė:
Aš dūstu, jei tik išgeriu stiklinę raudonojo, todėl manau, kad žmogaus sveikatai niekas tiek nekenkia kaip vynas. Kas geria tik vandenį, gyvena šimtą metų, o štai mes...
Gontranas juokdamasis įsiterpė:
Dievaži, be vyno ir be... vedybų gyvenimas būtų, man regis, nuobodokas...
Abi našlės Paj nudelbė akis. Jiedvi gėrė labai daug aukščiausios markės Bordo vyno, kurio nemiešė vandeniu; o kadangi abi jau našlavo, nors dukteriai tebuvo dvidešimt dveji, o motinai vos keturiasdešimt metų, tai kiekvienam nejučia kildavo mintis, kad ir savo vyrus jiedvi maitino pagal tą pačią sistemą.
Andermatas, visados toks plepus, šį kartą tylėjo ir kažką mąstė. Staiga jis paklausė Gontraną:
Ar jūs žinote, kur gyvena Orioliai?
Taip, neseniai man parodė jų namus.
Ar galėsite po pietų mane palydėti pas juos?
Kodėl ne? Su malonumu. Ne pro šalį bus dar sykį užmesti akį į mergytes.
Tuojau po pietų juodu ir išėjo, o Kristiana jautėsi nuvargusi, todėl drauge su markizu ir Poliu Bretinji užlipo aukštyn į svetainę, kur ir ketino praleisti vakarą.
Buvo dar visai šviesu, nes kurortuose pietūs ankstyvi.
Andermatas paėmė svainį už parankės.
Na, mano mielas Gontranai, jeigu šitas senis bus sukalbamas ir jeigu analizė parodys tai, ko tikisi daktaras Latonas, aš turbūt imsiuosi čia stambios operacijos: steigsiu kurortą. Taip, kurortą!
Jis stabtelėjo vidury gatvės ir stvėrė savo bendrakeleiviui už švarko atlapų.
Ech jūs žmogeliai, niekados jūs nesuprasite, koks patrauklus gali būti plataus užmojo verslas ne šiaip koks biznis ar komercija, o stambios operacijos, tokios, kokių imuosi aš! Taip, mano mielas, tas, kas gerai apie jas nusituokia, randa čia visa, kas nuo amžių masino žmogų: ir politiką, ir karą, ir diplomatiją, žodžiu, viską! Čia be perstojo turi ieškoti, atradinėti, išradinėti, kombinuoti, viską suprasti, viską numatyti, viskam ryžtis. Didieji mūsų dienų mūšiai tai grumtynės pinigais. Man šimto sū monetos tai nelyginant kareivėliai raudonomis kelnėmis, dvidešimt frankų monetos prašmatnūs leitenantai, šimtinės išdidūs kapitonai, o tūkstantinės generolai. Ir aš grumiuosi, šimts perkūnų! Grumiuosi nuo ryto lig vakaro su visais ir prieš visus! Štai kas yra gyventi gyventi su užmoju, kaip gyveno kadaise didieji valdovai. Juk mes šių dienų valdovai, ir patys tikrieji, vieninteliai valdovai! Pažiūrėkite va į šitą kaimą, šitą varganą kaimelį! Aš paversiu jį miestu, baltmūriu miestu, jame išdygs didžiuliai viešbučiai, pilni svečių, su liftais, su pulkais tarnų ir ekipažų, minią turtuolių aptarnaus minia skurdžių. Ir tai padarysiu tik todėl, kad vieną gražų vakarą man užeis noras susirungti su Ruaja, kur po dešinei nuo mūsų, su Šatei Giujonu, kur po kairei, su Mon Doru, Burbule, Šatonefu, Sen Nekteru, kur užpakaly mūsų, ir su Viši, kur tiesiai prieš mus! Ir aš nugalėsiu, nes turiu savo rankose priemonę, vienintelę priemonę pergalei laimėti. Aš ją pamačiau iš pirmo žvilgsnio, pamačiau taip aiškiai, kaip didis karvedys kad mato silpną savo priešo vietą. Kas dirba mūsų darbą, irgi turi mokėti vadovauti žmonėms, patraukti juos ir palenkti savo pusėn. Dievaži, smagu gyventi tam, kas tai sugeba! Dabar, užsiėmęs šituo miestu, visą trejetą metų aš turėsiu įdomią pramogą! Bet pagalvokite, kokia laimė, kad mes sutikome tą inžinierių. Įdomių dalykų, mano mielas, nuostabiai įdomių dalykų jis papasakojo per pietus! Viskas man paliko aišku kaip dukart du keturi. Su jo pagalba aš sužlugdysiu senąją akcinę bendrovę, nereikės net pirkti jos gydyklos.
Juodu vėl žengė tolyn ir pasuko į kairę keliu, pamažėle kylančiu Šatei Giujono linkui.
Gontranas sakydavo: Eidamas greta savo svainio, aiškiai girdžiu jo galvoje tą patį bruzdesį kaip Monte Karlo salėse, kur be perstojo skamba svaidomas, čiumpamas, žarstomas, grobstomas, išlošiamas, pralošiamas auksas.
Andermatas iš tikrųjų buvo nelyginant savotiška protaujanti mašina, specialiai sukurta pinigams skaičiuoti, jais operuoti ir manipuliuoti. Jis ir pats labai didžiavosi savo profesine nuovoka ir mėgo pasigirti, kad galįs iš pirmo žvilgsnio tiksliai nustatyti bet kurio dalyko vertę. Užėjęs, būdavo, kur nors, jis iš karto paima į rankas bet kokį daiktą, pakraipo, apžiūri ir pareiškia: Vertas tiek ir tiek. Jo žmonai ir svainiui ši manija atrodė labai juokinga, ir jie dažnai pasidarydavo sau pramogą, užduodami jam galvosūkį, pakišdavo kokį keistą daikčiuką ir prašydavo jį įkainoti, o paskui, kai nelauktos jų išmonės jį suglumindavo, kvatodavo it bepročiai. Kartais Gontranas, žiūrėk, sustabdo jį kurioje nors Paryžiaus gatvėje ir paprašo įkainoti visas parduotuvės vitrinoj išdėliotas prekes, arba raišą vežiko arklį, arba, sakysim, visą furgoną su baldais ir kitais kraustuliais.
Vieną vakarą, per kviestinius pietus Andermato namuose, Gontranas ėmė prisispyręs klausti Viljamą, kiek maždaug galėtų būti vertas Obeliskas; o kai tas pasakė kažkokią sumą, paprašė įkainoti Solferino tiltą ir Triumfo arką Žvaigždės aikštėje. Ir pagaliau rimtu tonu pridūrė:
Jūs galėtumėte imtis labai įdomaus darbo įvertinti žymiausius viso Žemės rutulio paminklus.
Andermatas niekad nepykdavo jis išklausydavo tuos juokus kaip pranašesnis žmogus, puikiai žinąs savo vertę.
Sykį Gontranas paklausė:
Na, o kiek vertas aš?
Viljamas vangstėsi atsakyti. Bet svainis nedavė jam ramybės:
Įsivaizduokite, kad mane paėmė į nelaisvę plėšikai. Kiek duotumėt už mane išpirkos?
Tuomet Andermatas atsakė:
Na ką gi... ką gi, mano mielas... aš išduočiau vekselį.
Jo šypsena buvo tokia iškalbinga, kad Gontranas, bent kiek užgautas, daugiau nebesispyrė.
Turėdamas subtilų skonį, Andermatas mėgo dailės dirbinius, gerai apie juos nusimanė ir apsukriai kolekcionavo. Čia jam pravertė pėdsekio uoslė nepamainomas pagalbininkas visose komercinėse operacijose.