Andermatas neatlyžo:
Būtinai reikia paragauti.
Bet gydytojui, atrodė, tas visai nerūpėjo.
Bent jau palaukim, kol nusistos.
Visi aplinkui spraudėsi artyn. Tolesnės eilės stūmė priešakines į dumblą. Vienas berniukas nusprūdo į vandenį; visi nusikvatojo.
Senis Oriolis ir jo sūnus oriai stebėjo keistą reiškinį, dar nežinodami, ką apie tai galvoti. Tėvas padžiūvęs, aukštas ir liesas, veidas jo skustas, prakaulus rimto kaimiečio veidas; sūnus taip pat liesas, tik dar aukštesnis, tikras milžinas, su ūsais, panašus lyg į kareivį, lyg į vynuogininką.
Vanduo vis smarkiau plūdo, vis labiau burbuliavo ir palengva ėmė skaidrėti.
Minia subruzdo: pasirodė daktaras Latonas su stikline rankoje. Atbėgo jis suplukęs, šniokštuodamas ir nustėro: prie naujojo šaltinio, užkėlęs koją ant krašto, tarsi generolas, pirmas įžengęs į priešo teritoriją, stovi jo kolega, daktaras Onora.
Vos gaudydamas kvapą, jis paklausė:
Jūs ragavote?
Ne. Laukiu, kol nusistos.
Daktaras Latonas pasisėmė vandens ir susikaupęs, nutaisęs giliamintišką vyno degustatoriaus miną, nugėrė gurkšnį. Paskui pareiškė: Puikus! žodis, nė kiek nepavojingas autoritetui, ir atkišo stiklinę savo varžovui.
Gal norėsite?
Tačiau daktaras Onora iš tikrųjų nemėgo mineralinių vandenų ir šypsodamas atsakė:
Dėkui! Pakaks jūsų įvertinimo. Aš žinau jo skonį.
Jis žinojo visų čionykščių vandenų skonį ir juos vertino, tik visai kitu požiūriu. Pasigręžęs į senį Oriolį, tarė:
Jam toli gražu iki jūsų vynelio!
Senis patenkintas nusišypsojo.
Nėra ko nė kalbėti, ponas daktare.
Prisižiūrėjusi lig valiai, Kristiana pakilo eiti namo.
Jos brolis ir Polis vėl praskyrė jai kelią per žmones. Su tėvu už parankės ji sekė jiems įkandin. Ūmai ji paslydo ir vos nepargriuvo; pažvelgusi sau po kojomis, pamatė, jog užmynė ant kruvino, žemėmis aplipusio mėsos gabalo su juodų vilnų kuokštais. Tai buvo šuniuko liekanos: jį sudraskė akmens atplaišos ir sutrypė minia.
Kristianai užėmė kvapą, ji taip susijaudino, kad iš akių ištryško ašaros. Šluostydamasi akis nosinaite, šnibždėjo:
Vargšas šunelis, vargšas šunelis!
Ji nieko daugiau nebenorėjo matyti, norėjo tik grįžti savo kambarin ir užsidaryti nuo visų. Diena prasidėjo gerai, o baigėsi visai ne kaip. Gal tai koks blogas ženklas? Ir jos širdis, nerimo sloginama, smarkiai plakė.
Jiems beeinant keliu, staiga priešais išdygo aukštas cilindras ir suplasnojo ilgi surduto skvernai, panašūs į juodus sparnus. Daktaras Bonfilis paskutinis sužinojo naujieną ir dabar bėgo su stikline rankoje, kaip ir daktaras Latonas.
Pamatęs markizą, jis sustojo.
Kas čia dedasi markize?.. Man sakė... šaltinis... mineralinis šaltinis...
Taip, daktare.
Vandeningas?
Žinoma.
O sakykit... sakykit... ar jie jau ten?
Gontranas rimtai atsakė:
Žinoma, kaipgi! Daktaras Latonas jau ir analizę padarė.
Daktaras Bonfilis vėl pasileido tekinas. Jo pasirodymas bent kiek pralinksmino Kristianą, išblaškė liūdnas mintis, ir ji tarė:
Ne, aš nebenoriu į viešbutį, eime, pasėdėsim parke. Andermatas pasiliko prie šaltinio stebėti, kaip bėga vanduo.
III
Pietūs viešbutyje Splendid tą vakarą buvo triukšmingi: visi gyvai kalbėjosi apie uolą ir naująjį šaltinį. Beje, pietaujančių buvo ne tiek daug, viso labo dvi dešimtys šiaip jau nekalbūs, ramūs žmonės, ligoniai, nesėkmingai gydęsi visuose žinomuose kurortuose ir dabar bandą naujus vandenis. Tame stalo gale, kur sėdėjo Raveneliai ir Andermatai, buvo dar ponas Monekiu, žilas mažas žmogutis, su dukteria aukšta išblyškusia mergina, kuri kartais pakildavo nuo stalo per vidurį pietų ir išeidavo, nesuvalgiusi nė pusės to, kas būdavo lėkštėje; storulis inžinierius Obri-Pasteras; ponas Šofūras su žmona, abu visados apsirengę juodai ir ištisas dienas vaikščioją parko alėjomis paskui vežimėlį, kuriuo auklė vežiojo išsigimusį jų kūdikį; ir pagaliau ponia Paj su dukteria, abidvi našlės, abidvi aukštos ir stambios tiek iš priekio, tiek iš užpakalio. Matote, sakė Gontranas, jiedvi suvalgė savo vyrus, ir nuo to joms sugedo skrandis .
Našlės iš tikrųjų abi gydėsi skrandį.
Greta jų sėdėjo vyriškis plytos raudonumo veidu, ponas Rikjė, kuriam taip pat blogai virškino skrandis, o toliau kitos bespalvės žmogystos, tie bežadžiai keliautojai, kurie negirdimais žingsniais įeina į viešbučio valgomąjį, žmona pirma, vyras iš paskos, prie durų visiems nusilenkia ir kukliai, nedrąsiai sėda į savo vietas.
Kitas stalo galas stovėjo tuščias, bet irgi padengtas būsimiesiems svečiams.
Andermatas kalbėjo su užsidegimu. Visą pavakarę mat jis tarėsi su daktaru Latonu, kuris iškalbingai dėstė toli siekiančius kurorto išplėtimo planus.
Su giliu įsitikinimu daktaras liaupsino čionykščius mineralinius vandenis, nuostabia savo gydomąja galia gerokai pranokstančius Šatei Giujono versmes, nors pastarasis kurortas per šiuos dvejus metus taip pat labai išgarsėjo.
Taigi po dešinei nuo Anvalio klesti Ruaja, kadaise tikras užunarvis, o dabar pašlovintas kurortas; po kairei kitas užunarvis, Šatei Giujonas, per trumpą laiką irgi jau spėjęs iškilti! Reikia tik išmaningo žmogaus ir Anvalio veikiai nebeatpažintum!
Kreipdamasis į inžinierių, Andermatas kalbėjo:
Kreipdamasis į inžinierių, Andermatas kalbėjo:
Taip, pone, reikia išmaningo žmogaus tai svarbiausias dalykas. Viską lemia apsukrumas, taktas, gebėjimas prisitaikyti ir drąsa. Norint sukurti kurortą, reikia visų pirma jį išgarsinti, o norint išgarsinti, reikia pasirūpinti, kad juo susidomėtų patys aukštieji medicinos pasaulio sluoksniai Paryžiuje. Kodėl gi man sekasi visa, ko tik aš imuosi? Todėl, kad aš visuomet stengiuosi atrasti pačią praktiškiausią priemonę, kuri užtikrintų pasisekimą kiekvienu atskiru atveju; o kol tos priemonės neturiu savo rankose, nieko nesigriebiu, laukiu. Aptikti mineralinį vandenį dar ne viskas, reikia privilioti žmones jį gerti; o norint juos privilioti, nepakanka pačiam visu balsu rėkti laikraščiuose ir kitur, kad tavo vanduo geriausias pasaulyje! Reikia pasirūpinti, kad apie jį korektiškai tartų svarų žodį gydytojai žmonės, kurių klauso tau reikalingi ligoniai, to vandens vartotojai, šita be galo patikli publika, mokanti už vaistus pinigą. Su teisėju kalbėk per advokatus: jis klausosi tik jų, supranta tik juos; su ligoniu kalbėk per gydytojus: vien tik jų balsą jis tegirdi.
Markizas, visados didžiai žavėjęsis neprilygstama savo žento praktine nuovoka ir neklaidingumu, sušuko:
Tikra teisybė! Kas jau kas, o jūs, brangusis, visados pataikote į patį tašką.
Andermatas įsikarščiavęs varė toliau:
Čiagi galima susikrauti kapitalą. Žavinga vietovė, puikus klimatas. Yra tik vienas klaustukas: ar užteks mums vandens didelei gydyklai? Jei neužsimosi kaip reikiant tavęs laukia krachas! Turime sukurti labai didelę gydyklą, o jai, suprantama, reikės daug vandens tiek, kad galėtų veikti vienu metu du šimtai vonių ir kad jos gautų be jokio pertrūkio pakankamai stiprią vandens srovę. O naujasis šaltinis drauge su senuoju nors ir kažin kaip gražbyliautų daktaras Latonas gali aprūpinti vandeniu tik penkiasdešimt vonių...
Obri-Pasteras jį pertraukė:
Na, vandens aš galiu jums duoti, kiek tik norėsite.
Andermatas apstulbo:
Jūs?
Taip, aš. Jūs stebitės? Tuoj paaiškinsiu. Aš buvau čia ir pernai, maždaug tuo pačiu metu kaip dabar, nes, turiu pasakyti, Anvalio vonios man labai padeda. Ir šit vieną rytą, man dar begulint, pas mane ateina apkūnus ponas kurorto administracinės valdybos pirmininkas. Jis buvo labai susirūpinęs: Bonfilio šaltinis jau tiek išsekęs, kad galįs netrukus visai išdžiūti. Žinodamas, kad aš kalnakasybos inžinierius, jis ir atėjo pasiteirauti, ar nerasčiau kokios nors priemonės išgelbėti jiems nuo bankroto.
Aš ėmiausi tirti geologinę šios vietovės struktūrą. Kaip žinote, įvairūs žemės plutos sukrėtimai ir perturbacijos, vykę priešistorinėje epochoje, atitinkamai paveikė viršutinių žemės sluoksnių išsidėstymą kiekviename šio krašto kampelyje.
Taigi man reikėjo nustatyti, iš kur ir kokiomis sprogymėmis čion atiteka mineralinis vanduo, kokia tų sprogymių kryptis, kilmė ir prigimtis.
Visų pirma atidžiai apžiūrėjau gydyklą; viename kampe radau seną, jau atitarnavusį vamzdį nuo vonių ir pastebėjau, kad jo anga beveik visai užakusi nuo klinties nuosėdų. Atseit vandenyje esančios druskos sėda ant vamzdžių sienelių ir gana greitai juos užkemša. Be abejonės, tas pat dedasi ir natūraliuose podirvio kanaluose, kadangi podirvyje čia granitas. Taigi Bonfilio šaltinis bus užsikimšęs. Štai ir viskas.
Reikėjo rasti tą užkamšą. Kitas gal būtų jos ieškojęs aukščiau tos vietos, kur vanduo veržiasi žemės paviršiun, o aš, visą mėnesį tyrinėjęs, stebėjęs ir svarstęs, leidausi ieškoti ir atradau ją penkiasdešimčia metrų žemiau. Ir štai kodėl.
Kaip jau sakiau, visų pirmiausia man reikėjo nustatyti granito sprogymių, kuriomis teka vanduo, kilmę, kryptį ir prigimtį. Gana lengvai konstatavau, kad tos sprogymės eina nuo lygumos kalno linkui, o ne atvirkščiai, ir kad jos nuožulnios tartum stogo šlaitai, tikriausiai todėl, kad lyguma kadaise nusėdo žemyn, o drauge su ja įdubo ir kraštinės kalnų atšakos. Tad vanduo, užuot sruvęs žemyn, plyšiais tarp granito klodų kyla aukštyn. Aš atradau ir šito keisto reiškinio priežastis.
Kitados Limanė, didžiulė lyguma, susidariusi iš smėlio ir molio nuogulų, kurių ribos jau vos bežymios, plytėjo aukščiau, sulig pirmąja kalnų plynaukštė. Ilgainiui, keičiantis žemesniųjų klodų išsidėstymui, jinai įdubo, drauge nusodindama, kaip jau minėjau, ir kraštinius kalnų gūbrius. Tai va, šio milžiniško nusėdimo rezultatas buvo tas, kad begalinėje gilumoje, kaip tik tenai, kur susiduria puri žemė su granitu, susidarė didžiulis molingas masyvas užkamšą, nepraleidžianti vandens.
Taigi vyksta štai kas:
Mineralinis vanduo randasi užgesusių vulkanų židiniuose. Jeigu jis teka iš labai toli, tai kelyje atvėsta ir į paviršių išsiverčia šaltas, kaip visi paprasti šaltiniai; o jeigu atsruvena iš artimesnių židinių, tai iš žemės ištrykšta dar šiltas, ir jo karštumo laipsnis pareina nuo židinio tolumo. Bet koks gi jo maršrutas? Jis leidžiasi vis žemyn ir žemyn į gilumas, kol susiduria su užtvara Limanės molinguoju masyvu. Negalėdamas prasiskverbti pro tą užtvarą, jis, didelio slėgio varomas, ieško išeigos. Radęs pražambius plyšius granite, veržiasi į juos ir kyla aukštyn, iki pasiekia žemės paviršių. Tada vėl ima tekėti ta pačia kryptimi, kaip visi upeliukai, žemyn į slėnį. Turiu pridurti, kad mes nematome nė šimtosios dalies mineralinių vandenų, sruvenančių po žeme šiuose slėniuose. Mes atrandame tik tuos vandenis, kurie prasimuša į paviršių. Visi kiti šaltiniai, pasiekę granito sprogymės kraštą giliau, po storu sluoksniu dirbamos puveningos žemės, susigeria į tą žemę ir dingsta.