Mano pamotė visada, kai man reikia, parūpina tarnų. Žinau, ji ir Livija periodiškai susitinka aptarti mano gyvenimo. Ji šiek tiek baiminasi mano artumo manau, dėl sandalų ir savo vaidmenį linkusi atlikti iš tolo, išskirdama savo priežiūros ir švaros kariuomenės kadrus man padėti pagal poreikius. Buvome sutarę, kad rytą po pirmosios vakarienės ji atsiųs žmones plauti indų, valyti virtuvės ir tvarkyti buto. Telefono skambutis ištraukė mane iš miego dugno ir lėtai ištempė į paviršių, tarsi sunkią žuvį. Dar svirduliavau, kai atidariau duris dviem išsigandusioms merginoms, kurios kiek įmanydamos stengėsi nežiūrėti į mano praviras trumpikes; suskambo telefonas Livija norėjo sužinoti, kaip praėjo vakarienė.
Kuo puikiausiai. Nuostabu. Geriausias mano gyvenimo boeuf de bourguignon.
Papasakojau, kaip viskas gerai klojosi. Atmosfera. Susitaikymai. Lucidijaus sėkmė grupėje. Pokalbis iki paryčių. Visuotinis dvasios pakilimas. Livijos, kuri pasidavusi likimui padėjo ragelį, nusiminimui. Jos maldos nebuvo išklausytos. Troškinio klubas įgavo naujos gyvybės ir tęsis.
Jau ruošiausi vėl pasinerti į miegą, ir telefonas suskambo dar kartą. Skambino Tjagas. Ką tik buvo gavęs Žizelos žinią. Mirė Abelis.
Visi, išskyrus Andrė, dalyvavo šermenyse. Žizela verkė apsupta nepažįstamų moterų. Tikriausiai jos šeima. Nežinome, iš kur Abelis ištraukė Žizelą. Apie ją nežinojome nieko. Mes jai niekada nedarėme didelio įspūdžio, su mumis ji elgėsi šiek tiek niekinamai, o kartą šokiravo visus į vieną iš mūsų vakarienių dengtame inde atsinešusi bifšteksą à milanesa su bulvių koše sakydama, kad jau pavargo nuo įmantrių valgių. Žvilgsniu ieškojau Abelio tėvų ir neradau. Abelis susipyko su tėvu, kai paliko jo kontorą, o motina niekados jam neatleido, kad apleido Bažnyčią. Norinja buvo ten, apsikabinusi su savo ir Abelio sūnumi. Tas sūnus tik šiek tiek jaunesnis už Žizelą. Šeši Abelio broliai buvo išsibarstę po koplyčią. Nė vienas prie mūsų nepriėjo. Samuelis atrodė niūresnis nei įprastai. Kaip visada jis pasirūpino viskuo. Kai Ramas buvo prie mirties, net mes, pripratę prie jo prieštaravimų ir žiaurumo, reagavome į Samuelio nejautrumą. Nelankau pediko, sakė norėdamas paaiškinti, kodėl neaplankė Ramo ligoninėje paskutinę jo gyvenimo dieną. Bet jis pasirūpino Ramo laidotuvėmis, tamsūs ratilai po akimis ir raukšlės po laidotuvių nuo gedėjimo padidėjo. Kai ėmiau tikrinti teorijas dėl visos grupės mirties, pradėjau galvoti, jog Samuelis buvo paliktas iki galo tam, kad galėtų organizuoti laidotuves ir savo veide tarsi senoviniame papiruse registruoti kiekvieno netektį.
Širdis? paklausiau.
Manau, taip, sutiko Samuelis. Tikriausiai jis jau sirgo ir niekada mums nepasakojo. Lolita sako, kad blogai pasijuto paryčiais. Vėmė, velnias. Nenorėjo, kad ji pakviestų gydytoją. Lažinuosi, mirė užlipęs ant jos, tas paleistuvis.
Tai nebuvo maistas, tarė Saulius. Visi valgėme tą patį, ir aš nieko nejaučiau. Ar kas nors ką nors jautė?
Niekas nieko nejautė. Tiesa, niekas nevalgė tiek, kiek Abelis, ir niekas paskui nemiegojo su Žizela. Tikriausiai širdis. Kad ir taip, vis dėlto išėjau ieškoti telefono ir paskambinau Andrė. Ne, jis nieko nejautė. Nežinojo apie Abelio mirtį, niekas jam nepranešė, kokia nelaimė, pasistengsiąs pavakarį suspėti į laidotuves. Pasakiau, kad nebūtina, grupei gerai atstovaujama. Jis pažadėjo vis viena ateiti ir paklausė:
Kaip kito mėnesio vakarienė, įvyks?
Išvakarėse sutarėme, kad kitas patiekti vakarienę turės Andrė. Jis pasiūlė, kad Lucidijus ją pagamintų. O gal tai pasiūlė pats Lucidijus? Šiaip ar taip, mintį grupė sutiko su entuziazmu, o ypač vargšas Abelis.
Vyks, vyks, atsakiau.
Per dvidešimt vienus metus nėsyk neatšaukėme vakarienės dėl mirties. Net dėl mano motinos. Net Ramo. Per pirmąją vakarienę po Ramo mirties palikome jam vietą prie stalo, ir aš pakartojau jo Rujos kalbą, pasakytą per trumų vakarienę, arba tai, ką iš jos atsiminiau. Paskui mūsų tostai su šampanu prieš kiekvieną vakarienę skambėjo už alkį ir, kaip visada, už Ramą. Taip, antroji Lucidijaus vakarienė vyks, ir tostą už vargšą Abelį pridėsime prie prisikėlusios grupės ritualo.
Grįžau į šermenis. Papasakojau, kad Andrė laikosi gerai, ir paklausiau, ar yra kokių naujienų, kad netylėčiau. Nemoku tylėti. Joanas atsakė, kad Abelis iššoko iš karsto, apsuko tango žingsniu aplink koplyčią ir vėl atsigulė, bet šiaip nieko. Iš savo šeimos sargybos vidurio Žizela rodė į mus. Išgirdau ją sakant:
Tai atsitiko to storulio namuose.
Tik aš ir Samuelis išbuvome šermenyse visą laiką. Kiti išėjo ir grįžo laidotuvių valandą. Įpusėjus popietei pasirodė Livija sužinoti, ar man viskas gerai ir ar nieko nereikia. Nepažvelgusi nei į velionį, nei į Samuelį vėl išėjo. Ir staiga, mano širdžiai ėmus tankiai mušti, pasirodė Mara. Pabučiavo mane į abu skruostus, o Samuelį ignoravo. Paskutinį kartą ją mačiau per Ramo laidotuves. Sulig kiekvienomis laidotuvėmis vis gražėjo. Palydėjau ją iki koplyčios durų, ir ji paklausė, kas tas ponas su manimi, o tada suvokiau: ji nepažino Samuelio.
Jūs jo nepažįstate, atsakiau.
Ar matei? paklausė Samuelis. Ji apsimetė, kad manęs nematė.
Kai atėjo laidotuvių metas, pasirodė Abelio tėvas su motina ir stojo šalia karsto. Ruošėsi kalbėti kunigas. Žizela stovėjo suglaudusi kulnus ir išskėtusi rankas tarsi balerina, remiama, kaip numanėme, šeimos moterų. Norinja stovėjo už sūnaus, uždėjusi rankas jam ant pečių. Padariau išvadą: kunigas senas šeimos pažįstamas. Jis pasakė, kad Abelio pašaukimas Bažnyčiai buvo prarastas, bet tą akimirką jo dvasia grįžo pas Ją, neabejotinai atgailaujanti. Abelio motina linktelėjo patvirtindama tuos žodžius. Vargšas Abelis.
Eidama pro šalį, apkabinusi sūnų, Norinja į mus nė nepažvelgė. Žizela žiūrėjo su neapykanta. Troškinio klubas paliko ilgą pasipiktinusių moterų pėdsaką. Mes sugriovėme kelias santuokas. Bet tai buvo pirmas kartas, kai prie stalo nužudėme vienos vyrą.
Jūs jo nepažįstate, atsakiau.
Ar matei? paklausė Samuelis. Ji apsimetė, kad manęs nematė.
Kai atėjo laidotuvių metas, pasirodė Abelio tėvas su motina ir stojo šalia karsto. Ruošėsi kalbėti kunigas. Žizela stovėjo suglaudusi kulnus ir išskėtusi rankas tarsi balerina, remiama, kaip numanėme, šeimos moterų. Norinja stovėjo už sūnaus, uždėjusi rankas jam ant pečių. Padariau išvadą: kunigas senas šeimos pažįstamas. Jis pasakė, kad Abelio pašaukimas Bažnyčiai buvo prarastas, bet tą akimirką jo dvasia grįžo pas Ją, neabejotinai atgailaujanti. Abelio motina linktelėjo patvirtindama tuos žodžius. Vargšas Abelis.
Eidama pro šalį, apkabinusi sūnų, Norinja į mus nė nepažvelgė. Žizela žiūrėjo su neapykanta. Troškinio klubas paliko ilgą pasipiktinusių moterų pėdsaką. Mes sugriovėme kelias santuokas. Bet tai buvo pirmas kartas, kai prie stalo nužudėme vienos vyrą.
Dvi savaites apie Lucidijų nieko negirdėjau. Savo telefono numerį jis davė Andrė, kad galėtų susitarti dėl kitos vakarienės. Bus paella, taip sutarta pirmosios vakarienės naktį. Tokia paella, kokios Ispanijoje ar Vakaruose niekas neregėjo. Pasak Lucidijaus, jo receptas iš vienos Indijos vandenyno salos, kolonizuotos ispanų, ten paella turėjo kitokį likimą ir galiausiai tapo visiškai nepanaši į originalą, ypač skiriasi tuo, kad ją gaminant naudojamas česnakas ir savotiškas prieskonis, vien toje saloje randama citrinų skonio žolė. Laimė, Lucidijus turi to prieskonio namie, taip pat į valias reikalingo gigantiško česnako, kuris auga tik Afrikos rytuose. Kai po dviejų savaičių jis man paskambino, juokaudamas paklausiau, ar kuris nors iš ingredientų nuodingas, kaip kad fugu. Užuot atsakęs Lucidijus tarė:
Labai apgailestauju dėl Abelio.
Tai pokštas.
Jam širdis, ar ne? Andrė sakė, kad širdis.
Atrodo, taip. Žinote, kaip būna, jauna moteris
Noriu paprašyti jūsų paslaugos.
Lucidijus neturi humoro jausmo. Nuolat šypsosi, bet lūpos niekada neprasiskiria. Kokia ta paslauga? Norėtų antrąją vakarienę rengti mano bute. Jau matyti, kad Andrė namuose būtų sunku. Jo žmona įsikištų. Ji jau leido suprasti, kad neduotų Lucidijui absoliučios valdžios virtuvėje ir reikalautų prižiūrėti jo darbą, su veto teise. Lucidijui nepavyktų dirbti tokiomis sąlygomis, juo labiau kad paella, nors ir ne jo specializacija, ne prancūziška virtuvė, apima nešabloniškas procedūras, kurioms mano virtuvėje nestinga įrankių. Atsakiau, kad jei Andrė tai priima, aš priimsiu. Susitarėme, kad tai bus Andrė vakarienė, kad jis mokės už viską ir atsineš vyno, bet mano tuščiuose kambariuose.
Susirinko visi. Andrė atėjo vėlų pavakarį su vynu. Lucidijus įsileido jį į virtuvę tik penkioms minutėms, kad galėtų patikrinti ingredientus. Paskui, kol Lucidijus gamino, sėdėjome kabinete, ir Andrė man uždavė daug klausimų apie Abelį. Ar jau seniai jį pažinojau? Nuo vaikystės. Beveik visi grupėje pažinojome vienas kitą nuo vaikystės. Markas ir Saulius buvo mano kaimynai, gyveno vienoje gatvėje. Neišskiriami. Juos vadinome Siamo dvyniais. Tjagas, Pedras, Abelis, Joanas ir Paulas gyveno viename kvartale. Paauglystėje šutvė šiek tiek praretėjo. Abelis gyveno įsitraukęs į Bažnyčios reikalus. Žinojome, kad jis nesiveltų į jokias šunybes, ir įtarėme, kad buvo skaistus. Nors ir kaip įtikinėjome, jis nenorėjo pažinti net Milenės, kurią krušome visi. Paulas tapo studentų lyderiu ir nutolo nuo šutvės, niekinusios politiką. Pedras irgi retai pasirodydavo. Gyveno užsisklendęs. Nelankė mokyklos, turėjo privačius mokytojus, buvo ruošiamas perimti šeimos verslą. Be to, jo motina, dona Nina, paranojiškai bijojo užkrato. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jos Pedritas gali užsikrėsti pasaulio nešvarumais, o mes buvome nešiotojai. Ypač aš, kuris ne be reikalo nuo vaikystės nešiojau Kalbančio skretenos pravardę. Kai pirmąkart pamačiau Marą su Pedru, padariau išvadą, kad ją dona Nina išrinko būti sūnaus žmona. Nebuvo baltesnės ar švaresnės už ją. Samuelis pats įsigavo į šutvę, nors niekas nežinojo, iš kur jis. Negyveno kvartale, niekada nieko nežinojome apie jo šeimą. Jis įžengė į mūsų gyvenimus kaip Samuelis Keturi kiaušiniai, nes Saulius jį užtiko Alberio bare, kuris buvo savotiška neformali šutvės būstinė, valgantį keturis keptus kiaušinius iškart. Nuo tol mūsų susižavėjimas tuo liesu rajūnu vis didėjo ir didėjo. Samuelis nestudijavo, o viską žinojo. Nedirbo, o visada turėjo pinigų. Užpakaliniame Alberio baro kambaryje žaisdavo kauliukais iš pinigų su senesne šutve ir dažniau pralošdavo negu išlošdavo. Gėrė tiek, kiek ir valgė, ir vartojo narkotikus. Jam permiegojus su Milene, į mus ta nė žiūrėti nebenorėjo, visur sekiojo paskui Samuelį nepaisydama pėrimo, kurį mūsų dievaitis jai taikė. Ir būtent Samuelis po kelerių metų mus pristatė Ramui, kai šutvė, jo įtikinta, iškeitė Alberio baro troškinius į kassavaitines vakarienes geruose restoranuose. Tada Abelis, Pedras ir Paulas vėl įsiliejo į vakarienių grupę, kurios steigiamąjį branduolį sudarėme aš, Tjagas, Šokoladinis vaikis, Siamo dvyniai, Joanas ir Samuelis. Nutiko taip, tarsi po įšventinimo Samuelis mus pavestų Ramui, kad šis užbaigtų mūsų juslių ugdymą ir virstų mūsų legenda. Tuomet dar manėme, kad būsime legenda, kad šis miestas per mažas mūsų apetitui. Šunsnukiai, taip, bet didūs šunsnukiai, šunsnukiai princai. Apie Ramą irgi žinojome nedaug. Jis buvo vyresnis už mus, gyveno iš šeimos pajamų, puikiai nusimanė apie anglų literatūrą ir padažus, Shakespeare and sauces9, kaip kartą pasakė, ir jo ryšys su Samueliu buvo paslaptis, kurios niekada neįminėme.