Ritualinis mūsų perėjimas iš paauglystės į brandą vyko prie vieno restorano stalo, kai Ramas aiškino, kodėl perkepta mėsa palieka delikatesų karalystę ir patenka į naudos viešpatiją, kaip koks bato padas. Abelio, mūsų pamaldaus iešmininko, gyvenime tai buvo revoliucija. Pasak Samuelio, kaip tik tada Abelis pradėjo prarasti savo tikėjimą. Atskleidimas apie to, kas žalia, pranašumą prieš tai, kas smarkiai sukepta, Abeliui suveikė kaip katekizmas atbulai. Pusžalė mėsa ir metafizika visai nesiderino, ir Abelis pasirinko kruviną mėsą.
Nežinau, ar Andrė labai domėjosi mano jausminga santrauka, ar tik norėjo parodyti liūdįs dėl Abelio mirties. Po to, kai atrado, kad mes galiausiai nesame le crème de le crème, jis nebesidomėjo mūsų istorijomis ir net rodė, kad jį šiek tiek fiziškai atstumia mažėjančia siaubų tvarka kairuoliška Paulo vaidyba, Samuelio gedimas ir mano pilvas. Dabar gailiuosi, kad neleidau jam daugiau kalbėti tą vakarą, kai laukėme kitų, o virtuvėje Lucidijus ruošė paskutinę Andrė gyvenimo paella.
Atmintina paella. Iš pradžių buvo šampano tostai už Ramą su Abeliu ir geldutės su švelniais lašišos putėsiais. Visi buvome euforiškai nusiteikę, nepaisydami Abelio mirties. Pirmoji Lucidijaus vakarienė mus įtikino: Troškinio klubą gali išgelbėti apetitas, net jei nemylime vienas kito kaip seniau ir net jei išmetėme savo gyvenimus lauk. Per vakarienę apie Abelį nekalbėjome. Abelis buvo grąžintas prie savo šeimos šventųjų, o mums reikėjo išlaikyti tai, ką pavyko išgelbėti laivui sudužus. Savo gyvulišką bendrumą, grupinį alkį, prasidėjusį tada, kai kartu kriuksėjome lyg paršai, kramtydami Alberio troškinį. Bendras mums tik alkis. Aš nesilioviau kalbėjęs net pilna burna. Andrė vis kartojo apgailestaująs, kad čia nėra jo žmonos, ji turinti ispaniško kraujo ir tikrai galėtų šį tą pasakyti apie tokią neįprastą paella. Tada Joanas pareiškė, kad užkardyti moteris nuo vakarienės buvo puikus sprendimas. Išmintingas sprendimas. Moterys atsakingos už mūsų smukimą. Moterys išplėšė mus iš Rojaus, be jų mūsų ritualai vėl atgavo paauglišką tyrumą, vėl buvome patenkinti Alberio baro paršai. Lucidijaus atneštą antrą patiekalą, paella, su didelėmis svogūnų galvutėmis, išdėliotomis pakraščiuose, sutikome pripažinimo riaumojimu. Jis buvo atsakingas už mūsų prisikėlimą. Andrė dar bandė protestuoti, nors nelabai įtikinamai. Esą Bitinja nusipelnė čia būti, ji, taip mėgusi paella, studijavusi paella. Jo protestą palaidojo mūsų nuožmus kriuksėjimas. Prisiminiau Rujojimo kalbą, kurią Ramas pasakė konjako valandą po įsimintinos trumų vakarienės. Už trumus ir civilizaciją turime būti dėkingi patelių rujojimui, sakė Ramas, pakeldamas taurę ir pasiūlydamas tostą už pateles ir jų liaukas. Trumai kvepėjo paršo hormonais, rujojančios kiaulės jas rasdavo ir karštligiškai atkasdavo geisdamos meilės. Vietoj vyro rasdavo savotišką augalinį gumbą, daugeliui merginų taip atsitinka ir šiandien, sakė Ramas. Nuostabieji mūsų valgyti trumai bevardžių kiaulių meilės vilčių žlugimo vaisius. Pasak Ramo, bet kuris gastronominis malonumas rujojimo kooptavimo forma. Mes pertraukiame organišką augalo arba gyvulio procesą, kad juos suvalgytume, ir valgymo malonume eikvojame savo geidulingumą, savo iškreiptą rujojimą. Čia susirinkome dėl išnaikintų miškų plioceno epochoje, kai mūsų protėviai, priversti gyventi būriais savanoje, kad galėtų apsiginti, natūralų lytinį gyvūnų potraukį ėmė mainyti į žmonių seksualumą ir jo siaubus. Žmogaus istorija prasidėjo, kai hominido patelė, užuot rujojusi kaip žvėrys, tapo nuolat prieinama, sykiu pradėdama menstruacinį ciklą, mėnulio laiką ir ilgą bėgimą nuo laisvos vulvos, kas yra civilizacija. Visos vyrų draugijos kaip mūsiškė Ramo apskritimas ranka, kurioje laikė cigarą, apėmė stalą su vakarienės likučiais ir devynis pasisotinusius statistus buvo mažos atkurtos girios, dirbtiniai prieglobsčiai savanos viduryje, žmogaus atgautas Rojus prieš mėnesinę rują ir jos nuosmukį istorijoje. Kai Ramo teoriją papasakojau Livijai, ji pasakė, kad apskritai Ramas išgyrė kiaulę lygindamas su moterimi. Jos pasipiktinimas dar padidėjo, kai pasakiau, kiek sumokėjome už trumus.
Lucidijus pranešė, kad virtuvėje dar liko šiek tiek paella. Užtektų vienam. Ar kas norėtų? Andrė sudvejojo, paskui pakėlė ranką.
Ar galiu nunešti Bitinjai?
NE! sušukome visi unisonu. Miško garsas.
Andrė susitaikė su būtinybe valgyti paella vienas. Česnakus paliko pabaigai. Du paskutinius česnakus sutraiškė atbula šakute, išspausdamas grietininį turinį, galop suvalgė su odele. Sėdėjęs šalia jo ir apsimesdamas, kad su moksliniu susidomėjimu tyrinėja kiekvieną kąsnį, Samuelis tarė:
Dievai teisingi: baudžia mus kančiom
Lucidijus, stovėjęs šalia stalo, pabaigė, tarsi jie būtų repetavę:
Už mūsų trumpą, nuodėmingą džiaugsmą10.
Tuomet nežinojau, o šiandien žinau, kad ši citata irgi Šekspyro. Karalius Lyras. Bet Samuelis ir Lucidijus, ištarę šią frazę, nė nesusižvalgė. Tarsi būtų surepetavę.
5 Siamo dvynės lesbietės
Šermenyse tvyrojo česnako kvapas. Nežinau, ar jis sklido nuo velionio. Aštuoniese stovėjome koplyčios viduryje, atskira stačiakampė grupelė, tarsi romėnų falanga, laukianti puolimo iš bet kurio šono. Galbūt kvapas sklido iš mūsų. Nieko ten nepažinojome, išskyrus našlę. O ji buvo baisi, nesidažiusi, šalia karsto. Be makiažo išryškėjo plastinių operacijų randai. Nepakėlė akių, kad priimtų mūsų užuojautas. Kiekvienas turėjo ieškoti dešinės jos rankos skreite, atgniaužti ir paskui atsargiai grąžinti į vietą. Andrė mirė per naktį. Nuo širdies smūgio. Šalia stovėjęs Tjagas sušnibždėjo man į ausį, bet visi kiti girdėjo.
Pirmas Abelis, paskui Andrė Jei būtų abėcėlės tvarka
Kitas būtų Danielis. Visi sužiuro į mane.
Sutapimas.
Gali būti. Jūsų vietoje kitą vakarienę praleisčiau.
Arba atsineščiau priešnuodį, pasiūlė Samuelis.
Kito mėnesio vakarienė būtų Samuelio. Buvome sutarę, kad Lucidijus vėl virs ir vakarienė vyks mano bute, kurio virtuvėje Lucidijus jau jautėsi laisvai.
Nieko man nereikia numatyti. Niekas mano namuose nebuvo nunuodytas.
Nežinau, nežinau.
Abelis mirė droždamas Žizelą. Andrė mirė nuo širdies smūgio.
Abu mirė po klubo vakarienės, priminė Saulius.
Valgė mėgstamiausią patiekalą, pridūrė Joanas į kitą mano ausį.
Sutapimas. Jei kas nors buvo valgyje, kodėl niekas daugiau nenukentėjo?
Nežinau, nežinau.
Laidotuvėse dalyvauta gausiai. Trys prakalbos prie kapo duobės. Andrė buvo farmacijos srities lyderis, kas pasakytų. Gubernatorius atsiuntė atstovą, prie kurio per vieną iš prakalbų priėjo Saulius. Prisistatė. Padavė vizitinę kortelę. Dėl Andrė mirties jis galėjo prarasti viešųjų ryšių darbuotojo vietą kompanijoje, turėjo pasirūpinti savo ateitimi. Pastebėjau, jog gubernatoriaus atstovas paėmė vizitinę kortelę, bet nuėjo nuo Sauliaus neslėpdamas sutrikimo, kad jis taip lenda. Visi į mus žiūrėjo smerkiamai ar smalsiai. Buvome nesuprantama Andrė gyvenimo dalis. Prieš kelerius metus, kai apie Troškinio klubo susitikimus pranešdavo skyreliuose apie asmeninį garsenybių gyvenimą, daug kas svajojo priklausyti mūsų grupei. Dabar buvome kuriozas ir pakrikimas. Suvokiau, kokie pasidarėme keisti. Ne tik aš su plačiais marškiniais ir sandalais ar niūrusis Samuelis su savo lavono išvaizda. Arba Tjagas, kuriam niekada nepavykdavo savo šokolado sugadinto kūno įsprausti į įprastus drabužius. Išpuoselėtas ir iškvėpintas Pedro, kuris pagaliau buvo verslininkas kaip ir daugelis čia, rafinuotumas irgi atrodė ne vietoje, agresyvus, perdėta elegancijos parodija. Saulius visada vaikėsi mados, bet kažkuriuo metu prarado proporcijų jausmą, viskas jame nesiderino su santūria aplinka. Atrodėme kaip kitos rūšies įsibrovėlių grupė, kuri dar nesuprato, kad jos maskuotė neveikia, kad kyšo uodegos. Įsivaizduoju, kad taip sakydavo Andrė žmona, supratusi, jog nesame tokie išprusę, kaip ji galvojo. Tai ne mūsų luomo žmonės, Andrė. Mesk šį bepročių klubą. Per dvidešimt vienus metus pavirtome savotiškais žmonėmis.
Saulius ir Markas buvo pusbroliai. Kartu užaugo, bet negalėjo būti skirtingesni. Markas buvo menininkas, jautrus, intravertas. Saulius priešingybė, nuo mažumės turėjo viešųjų ryšių sielą. Kai steigėme savo agentūrą, DSM, šovė mintis, kad Markas rūpinsis menu, aš tekstais, o Saulius kontaktais, bet nė vienas neturėjome būtino talento, kad verslas pasisektų, administratoriaus. Saulius ir Markas, tokie priešingi, buvo neišskiriami. Mes pravardžiavome juos Siamo dvyniais, paskui trumpindavome Dvynys vienas ir Dvynys du. Jie buvo mano geriausi draugai. Didėjantis pastarųjų metų kartėlis išėdė mūsų seną draugystę, ir Saulius vis įrodydavo savo netikusį charakterį, vis dėlto man jų trūksta. Iš visų, kurie mirė, jų man trūksta labiausiai. Velnias, ką tik ant klaviatūros išliejau kahoro taurę. Rašau vidurnaktį. Rašau, kas šauna į galvą. Buvau paliktas kaip tik pabaigai, kad rašyčiau. Dabar žinau, kodėl mane praleido. Esu šventas šios keistos istorijos guldytojas.
Įkvėptas Sauliaus ir Marko, ėmiau išgalvoti istorijas apie Siamo dvynius, visiškai skirtingų ambicijų brolius, vienas norėjo nugalėti gyvenime kaip šuolininkas į aukštį ar balerūnas, o kitas laikytis vienuolio pašaukimo, paskui šios istorijos išsiplėtė į Siamo dvynių lesbiečių nuotykius, kuriuos Markas, Saulius ir aš kūrėme agentūroje ilgomis nieko neveikimo popietėmis. Tikėjomės giminių ir savo šeimų draugų paramos pastūmėti agentūrą į priekį. Tik nežinojome, kad visi mus laikė neatsakingais dykaduoniais be patirties reklamos srityje ir kad vienintelė parama niekada nebus didesnė už padrąsinamus žodžius, išsakomus tausojant mūsų tėvus. Kol klientai nesirodė, Markas tapydavo freską ant kambario sienos, Saulius užsidaręs duris priimdavo kandidates į agentūros sekretores, o aš rašydavau keistas istorijas arba kalbėdavau telefonu. Kalbėjau daugiau nei rašiau. Nemoku būti ramus. Vėlyvą popietę imdavo rodytis kiti. Nemažą savo kapitalo dalį išleidome viskiui, kuriuo tikėjomės vaišinti klientus, bet atsargos neatlaikė nė mėnesio susitikimų po darbo valandų Sauliaus kambaryje, čia dažnai viena ar kita kandidatė į sekretores sutikdavo pasilikti, kad susipažintų su tais, kuriuos Saulius vadino agentūros akcininkais, mūsų pinigingais žmonėmis. Su tomis merginomis visuomet geriausiai sekėsi Samueliui. Jei vertintume agentūrą pagal skaičių valandų, kuriomis vėlų metą degdavo šviesos, būtų galima sakyti, kad išties smarkiai dirbome ir sėkmė mums garantuota. Bet per aštuonis trumpus gyvavimo mėnesius agentūra atliko tik vieną darbą parengė kampaniją Pedro tėvo įmonei; mes trys laikėme ją genialia, tuo tarpu senis sumokėjo, tačiau nepanaudojo. Bent sumokėjome pradelstą nuomos mokestį ir mano didžiulę sąskaitą už telefoną. Uždarėme agentūrą, jausdamiesi nesuprasti ir neįvertinti, tą dieną nusprogo mini šaldytuvas Sauliaus kambaryje. Nusprendėme, kad be ledo tęsti darbo neįstengsime.