Tik suraskite ją.
Trečias skyrius
Zara paėmė padėklą su sumuštinukais, susikaupė, nusišypsojo kaip profesionalė ir drauge su kitomis Gourmet International padavėjomis pasirengė eiti iš didžiulės virtuvės. Pažiūrėjo, kad nė vienas ikrų grūdelis nebūtų nukritęs, ir patikrino, ar nepamiršo sniego baltumo servetėlių. Laikas skraidžioti tarp svečių. Būti mandagiai, dalykiškai. Pripildyti ištuštėjusias taures ir surinkti paliktas nešvarias lėkštes, kad pobūvio vieta atrodytų idealiai švari ir tvarkinga.
Kitos padavėjos, eidamos brangiais paveikslais nukabinėtu koridoriumi, kuriuo buvo galima pasiekti vidiniame kieme esančius sodus, plepėjo. Zara nebuvo tam nusiteikusi, nors įprastai dirbti neoficialiuose priėmimuose, kurie rengiami privačiuose namuose, jai patikdavo labiausiai. Tokie pobūviai būdavo ganėtinai trumpi, tad nepradėdavo graužti nuobodulys, ir gerai mokami. Be to, dažnai rengiami gražiose, prašmatniose vietose. Taip atsitiko ir šįvakar. Vargiai įstengė patikėti, kad yra Londono centre. Ši vietovė neįtikėtinai graži ir apėmė didžiulį plotą. Tik turtuoliai galėjo leisti sau gyventi Kensingtono rūmų soduose, kuriuos pavyduoliai praminė Milijardierių alėja. Tokiam pelningam darbui buvo parinktos tik kelios išskirtinės padavėjos. Papildomai mokama premija turėjo paskatinti Zarą nusišypsoti, bet šiuo metu jai visai to nesinorėjo.
Pastaruoju metu ji buvo apatiška ir išsiblaškiusi, mintys vis sukosi apie vyrą. Jis kankino ją sapnuose, neleido pamiršti ir tada, kai pabusdavo. Zara neįstengė užmiršti nei jo, nei jaudulio, virpinusio kūną būnant tvirtame glėbyje.
Nikolajus Komarovas. Rusas spindinčiomis ledinėmis akimis. Po praėjusios savaitės pokylio ambasadoje jis taip aistringai ją bučiavo ant užpakalinės sėdynės prabangiame automobilyje. Zara kaip įmanydama stengėsi apie tai negalvoti, nustumti mintis į šalį, bet širdis imdavo daužytis, o kūną užvaldydavo skausmingas jaudulys, kai prisimindavo, kokius stebuklus kūrė jo prisilietimai.
Zara pyktelėjusi išsitiesė. Na, reikėtų džiaugtis, kad tas vakaras baigėsi be padarinių. Draugės mama, jos viršininkė, nesužinojo, kad ji nekviesta lankėsi pobūvyje, taigi bent jau dėl darbo galėjo būti rami. Zara net nepasakojo Emai, kas įvyko, po kelių dienų grąžino drabužių valykloje išvalytą suknelę ir pasakė, jog nepavyko perduoti vizitinės kortelės įtakingajam Rusijos milijardieriui. Bent tai buvo tiesa. Jei būtų įkišusi jam Emos vizitinę kortelę po to, kai leidosi šitaip bučiuojama, ar nebūtų atrodę kaip pigūs prekių mainai?
Įgijusi tokios patirties Zara tapo pažeidžiama, negalėjo suprasti, kaip išdrįso šitaip elgtis.
Neįstengė pamiršti, kaip jis intymiai ją lietė, kaip lūpomis glamonėjo šilku pridengtą krūtį, kaip pirštais kone atsainiai perbraukė nuogą koją... Dėl to jautėsi... aistringa ir pasileidusi.
Negana to, kad ją graužė sąžinė, dar ir finansiniai rūpesčiai lyg šešėlis slankiojo iš paskos. Reikėjo apmokėti sąskaitas, susikaupusias tuo metu, kai sirgo krikštamotė. Iš kur prasimanyti pinigų? Būdama padavėja ji gaudavo labai mažai, o kitokio darbo įgūdžių neturėjo. Gali būti, kad teks už grašius parduoti namą, nes nekilnojamojo turto kainos labai nukritusios. Tačiau šįvakar nieko nebus įmanoma pakeisti. Ji atvyko čia dirbti, tad tą ir turės daryti.
Ryžtingai nustūmusi rūpesčius į tolimiausią kertelę, Zara pro aukštas dvivėres stiklines duris pasuko į sodą, kur matė medžius, ryškiaspalvius gėlynus, vejas ir fontanus. Labiau primena elegantišką viešąjį parką nei privatų sodą, pamanė. Šilto vasaros vakaro prieblandoje stovėjo būreliai žmonių: moterys buvo pasipuošusios gražiomis suknelėmis, vyrai vilkėjo paprastais patogiais drabužiais ir neryšėjo kaklaraiščių. Po sodą vaikščiojo padavėjai, siūlydami svečiams taures atšaldyto aukščiausios rūšies šampano, tolimajame sodo kampe sėdėjo moteris ilgais tamsiais plaukais ir švelniai grojo arfa.
Vėžys su apkeptais ryžiais. Apvoliotas sezamų sėklomis ir pagardintas auksiniais ikrais, šypsodamasi išbėrė Zara. Šių gardėsių ji pasiūlė grupelei liesų moterų, dėvinčių mažutes sukneles su petnešėlėmis, bet visos mandagiai atsisakė.
Neatsisakė tik vyrai. Jie naikino šiuos brangius skanėstus ne po vieną, nekreipdami dėmesio į kalorijas.
Nepaliaujamai šypsodamasi Zara judėjo nuo būrelio prie būrelio. Dirstelėjusi į kitą saulės dar apšviesto sodo kraštą pamatė stovintį vyrą. Kelis kartus sumirksėjo, tarsi norėdama įsitikinti, ar akys nemeluoja. Zarą ramiai stebėjo ne kas kitas, o Nikolajus Komarovas kaip ir tada, kai jie pirmą kartą susitiko. Ji nustėro, o širdis pasileido šuoliais. Pamatė pribloškiamas šaltas žydras akis, auksinius plaukus ir treniruotą, raumeningą kūną.
Zara kluptelėjusi sustojo ir papurtė galvą norėdama atsikvošėti. Pamanė, kad tai miražas. O gal ryški saulė apakino, todėl aukšta, didinga figūra jai priminė Nikolajų Komarovą.
Tačiau Zara neklydo. Joks kitas vyras neatrodė taip, kaip jis. Ir joks kitas vyras neskleidė tokios stiprios energijos...
Per veją jis pradėjo artintis link jos. Zara nurijo seiles ir ėmė karštligiškai dairytis, tarsi norėdama sprukti. Bet ką galėjo padaryti? Palikti padėklą ant pievelės ir bėgti? Tik kur būtų bėgusi šiame uždarame sode, kai kitame gale stovėjo keli tvirti apsaugos vyrukai? Atrodo, jie nebūtų sutikę ko nors išleisti be viršininko leidimo.
Dabar ji aiškiau matė Nikolajaus veidą. Jo akys atrodė tokios blankios ir šaltos, kad Zarai širdis ėmė neramiai daužytis, o jam prisiartinus iš siaubo kūnu perbėgo šiurpas.
Nikolajus prakalbo ne iškart. Tyla, rodės, truko visą amžinybę, kol jis abejingai, bet kartu įdėmiai ją tyrinėjo.
Sveika, Zara, pratarė pavojingai ramiu, jausmingu balsu.
Sekundėlę ji nesumojo, ką atsakyti, lyg ir tikėjosi, kad atsibus iš sapno. Tačiau jis stovėjo priešais toks pat tikroviškas kaip granito siena, ir jos skruostai nusidažė raudoniu.
Nikolajau, iškvėpdama tarė Zara.
Tas pats, atsakė jis, nukąsdamas sakinį. Išgirdus jos lūpomis švelniai ištartą savo vardą, jį užliejo geismo banga. Tačiau Nikolajus priminė sau, kad ji apgavikė, melagė, kaip ir visos moterys. Ironiška, kokios nuspėjamos jos gali būti. Pradžioje manė, jog nereikia sureikšminti neigiamos savo patirties. Kad motinos, kuri nuolat melavo, apgaudinėjo ir neatsigręždama jį paliko, pasirinktas gyvenimo būdas buvo išskirtinis. Vis dėlto klydo. Kai motina jį paliko brangus motinos ir sūnaus ryšys nutrūko vaikantis turtų, jis suprato, kad pasaulyje yra milijonai ambicingų, linkusių apgaudinėti ir meluoti moterų.
Nikolajaus veidas persikreipė. Ar kada nors supras, kad visos jos vienodos?
Jis šaltai nužvelgė Zarą.
Nustebai? kandžiai paklausė.
Jai išdžiūvo gerklė ir pasidarė kaip švitrinis popierius.
Žinoma, nustebau, išspaudė ji. Kodėl... kodėl tu čia? Aš ne... Aš nesuprantu. Kas vyksta?
Nikolajus prisimerkė. Taip, jis laukė jos, bet dar negalėjo patikėti, kad mato, ypač kai atrodė visiškai kitaip. Slidaus žalio atlaso suknelė neišryškino nei dailių krūtų, kurios traukė kaip magnetas, nei apvalumų, be seksualių aukštakulnių ji neatrodė tokia aukšta. Šįvakar Zara buvo apsirengusi paprastą juodą sijonėlį, baltą palaidinę ir ryšėjo prijuostę tokia apranga neturėjo teikti jai jokio pranašumo. Tačiau dalykiška uniforma nė kiek nesumažino jos patrauklumo. Nikolajus negalėjo atitraukti akių nuo prašmatnių vingių ir iškilumų. Galbūt todėl, kad žinojo, ką slepia drabužiai.
Tikrai nesupranti? kimiai paklausė jis. Neturi jokių minčių?
Zara papurtė galvą, nes dar labiau susipainiojo staiga prisiminusi jo bučinius.
Jokių.
Gerai pagalvok.
Pradėjus dėlioti atskiras detales, susidarė aiškesnis vaizdas. Piršosi vienintelė išvada. Ir Zarą apniko bloga nuojauta.
Ar čia... ar čia tavo namas?
Bravo! Jis pašaipiai nusivaipė. Vienas iš mano namų. Tau patinka?
Ką Zara galėjo atsakyti? Kad jos nuomonė apie Nikolajaus nekilnojamąjį turtą nesvarbi? Ar viltis, jog atsidūrė čia tik per nemalonų atsitiktinumą, ir būti atvirai?
Namas labai gražus, atsargiai tarė Zara.
Žinau. Nikolajus nusijuokė. Pastebėjau tavo reakciją, kai atvykai.
Matei?
Žinoma, angel moj. Kai jūsų autobusiukas bumbsėdamas važiavo link pagrindinių durų, stebėjau jus pro langą. Mačiau tavo mimiką, kai iššokai iš mašinos.
Tokia Zaros išraiška jam buvo puikiai pažįstama. Iš nuostabos išsiplėtusios akys, pagarbus susižavėjimas ir svajingas ilgesys. Taip atrodydavo tie, kuriuos apakindavo didžiuliai jo turtai ir kurie norėdavo juos gauti. Vieni tai vadino godumu, kiti pavydu, o Nikolajus suprato, kad pinigai tiesiog viską keičia. Jie priverčia žmones elgtis kitaip. Žemintis, parsiduoti, paminti net pačius stipriausius ryšius.
Pinigai pasiglemždavo puikiausias savybes ir neatpažįstamai juos pakeisdavo.
Jis geriau už kitus tai žinojo, ar ne?
Zara matė, kaip Nikolajaus veidu nuslinko tamsus šešėlis, ir ją apniko bloga nuojauta.
Kodėl aš čia? sušnabždėjo ji.
Nagi, atrodai taip, tarsi ketinčiau sudeginti tave ant aukuro. Jis gūžtelėjo pečiais. Viskas labai paprasta. Tu man dirbi. Aš specialiai paprašiau, kad dirbtum mano vakarėlyje. Ar niekas tau nesakė?
Zara papurtė galvą.
Mums ne visada iš anksto pasako klientų vardus, šįvakar mes to nežinojome.
Na, mano priedanga ką tik atskleista, angel moj, dabar tu žinai. Aš tavo klientas ir tu man dirbi. Patieksi maistą. Siūlysi gėrimus. Pasistengsi, kad mano svečiai turėtų visko, ko pageidauja. Kad aš gaučiau, ko noriu. Žinai, kaip viskas vyksta tu juk padavėja, ar ne? Toks tavo darbas. Na, bent jau darbas tam tikru laiku. Turiu pasakyti, kad mane glumina tavo tapatybė arba tikrieji tavo motyvai, bet dabar netinkamas metas tai aptarti. Vėliau turėsime marias laiko.
Nikolajaus akys sužibo, kai pamatė virpančias jos lūpas. Jis pajuto, kad siaubingai norėtų užspausti jas piktu bučiniu. O kas tada? Stengėsi negalvoti apie užplūdusį geismą. Galima ir palaukti. Jis prisimerkė, tankios blakstienos uždengė šviesiai mėlynas ir spindinčias kaip ledas akis.
Nekantrauju geriau tave pažinti, Zara.
Tyliai ištarti jo žodžiai skambėjo kaip grasinimas. Tada Nikolajus pasuko link svečių, stovinčių prie žydinčio medžio, o likusi viena Zara nepatikliai spoksojo jam įkandin. Kodėl jis specialiai paprašė jos, kaip pats sakė, tarsi būtų kalbėjęs apie prekę, kurią įsigijo?
Iš tikrųjų kam apskritai jos čia reikėjo?
Stovėdama Zara suprato, kad padėklas jau pustuštis ir būtina jį papildyti. Lygiai taip pat suvokė, jog sprukti nėra kur, nebent sukeltų sceną ir pridarytų gėdos ne tik sau, bet ir visiems darbuotojams. Taigi nebuvo kito pasirinkimo, kaip tęsti darbą lyg niekur nieko ir tikėtis, jog vėliau jis viską protingai paaiškins. Tačiau ši mintis Zaros nenuramino. Neatrodė, kad Nikolajus Komarovas būtų ketinęs ką nors aiškinti.
Stengdamasi išmesti jį iš galvos, Zara judėjo nuo svečio prie svečio. Nežinojo, kaip ištvers visą vakarą, kai teks regėti patrauklų ir kartu pašaipų jo veidą. Tačiau vaikščiodama tarp žmonių pastebėjo, kad jis beveik jos nemato ir dėl to pasijuto dar blogiau, nors ir kaip būtų ironiška.
Tik kartą Zara pagavo šaltą, valdingą Nikolajaus žvilgsnį ir pasijuto lyg perlieta ledinio vandens srove. Bloga nuojauta dar labiau sustiprėjo. Ar jis pyko, kad ji dėjosi ne tuo, kas esanti iš tikrųjų, kad moteris, kurią taip aistringai bučiavo automobilyje, buvo tik paprasta padavėja? Tačiau, mąstė Zara, ar galėtų ją dėl to kaltinti? Užteko pamatyti, kaip moterys buvo jį apspitusios ir gaudė kiekvieną žodį, kad neliktų abejonių, jog šis vyras įprastai laiką leisdavo su supermodeliais ir rafinuotomis turtingomis paveldėtojomis. Sužinojęs, kas ji tokia, turbūt buvo nemaloniai nustebintas!
Artėjant devintai valandai, beveik visi svečiai jau buvo išsiskirstę. Zara padėjo nunešti užsilikusius purvinus indus į virtuvę.
Šįvakar buvo patiektas itin prabangus maistas, todėl viską tvarkyti teko kiek ilgiau nei įprastai, tačiau Zara norėjo, jog tai niekada nesibaigtų. Juk Nikolajus Komarovas turėjo įdomesnės veiklos, nei laukti, kol ji baigs darbus? Mergina paskutinį kartą pasuko į sodą visko apžiūrėti. Ten nieko nebuvo, ir Zara su palengvėjimu atsiduso.
Iš gėlyno ištraukusi paliktą šampano taurę pasuko link namo. Tačiau nevalingai sustojo pamačiusi į terasą einantį Nikolajų. Ar ją pastebėjo? Jis buvo be švarko, vilkėjo baltais lyg sniegas marškiniais. Dvi viršutinės sagos buvo atsegtos ir matėsi viliojantis vyriško kūno lopinėlis, bet laisva apranga nešvelnino jį gaubiančios grėsmingumo auros.
Zara pajuto, kaip išsausėjo burna. Negalėjo atitraukti akių nuo goslių jo lūpų ir spindinčių ledinių akių.
Taip, jis ją pastebėjo.
Tai kas esi iš tikrųjų? paklausė sustojęs priešais ją.
Žinai, kas esu. Sakiau. Zara Evans.
Net, jis nekantriai papurtė galvą ir valdingai mostelėjo ranka, tarsi būtų baidęs įsivaizduojamą musę. Vardas gal ir nepasikeitė, bet pati atrodai kitaip. Tada žvilgtelėjo į grubius juodus batus, kuriuos ji avėjo prie uniformos. Turbūt sutiksi, kad skirtumas stulbinamas nuo prabangos iki skudurų per kelias dienas?
Ne. Jokios prabangos nėra. Aš iš tiesų vilkiu skudurais.
Zara prikando lūpą, lyg staiga būtų suvokusi, kaip skiriasi jų gyvenimai ir kaip rizikavo apsimesdama, kad yra jam lygi. Ar būtų galėjusi pasielgti dar kvailiau?
Iš tikrųjų esu padavėja.
Tai aš jau išsiaiškinau.
Kaip? Kaip sužinojai?
Nikolajaus lūpas iškreipė ciniškas šypsnys. Ar ji nesuvokė, kad jei turi pinigų detektyvui pasamdyti, gali sužinoti viską? Susekti padavėją tas pat, kas atimti iš vaiko saldainį.
Tai nebuvo sunku: gali rasti, ką tik panorėjęs, jei turi pinigų, lėtai tarė jis. Bet aš labiausiai noriu sužinoti, kodėl apsimetei ambasadoriaus pobūvio viešnia. Kodėl žaidei erotines slėpynes ir viliojai mane sekioti tau iš paskos kaip šunytį.
Jis pakliuvo tiesiai į spąstus? Prisimerkęs jis laukė Zaros reakcijos. Ar ji įžymybių persekiotoja? mąstė Nikolajus. Moteris, kuri susiranda turtingą vyrą ir siekia jį suvilioti? Ko ši mergina norėjo iš jo?
Tu specialiai nusitaikei į mane?
Zaros širdis suspurdėjo pajutus kaltę. Ar skambėtų labai kvailai, jei pasakytų, kad jo ieškojo, bet priežastis buvo tik nekalta reklamos kampanija? Tačiau padėtis tapo nevaldoma: kai jį pamatė, kai sukosi su juo šokių aikštelėje, deginanti aistra apėmė juos abu. Jis patikėtų ja ar manytų, kad meluoja? Manytų, kad ji taip elgiasi visą laiką? Bandyk laimėti laiko, tarė sau. Pasistenk išsiaiškinti, su kokiu žmogumi turi reikalą.