Kaip tampama slaptuoju agentu?
Kodėl klausiate? Gal norėtumėte prisidėti?
Galbūt. Imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų dirbti tokio darbo, kaip iki šiol.
Brajenas tik pajuokavo, o Liusė, regis, priėmė už gryną pinigą.
Tai kodėl dirbote tame banke, jeigu nepatiko?
Ji gūžtelėjo pečiais
To iš manęs tikėjosi kiti, o ir pinigai buvo neblogi, bet aš visą laiką galvojau, kad norėčiau užsiimti kuo nors kitu.
Pavyzdžiui?
Nežinau. Gal įsiprašyčiau į kokį cirką. Būčiau puiki liūtų dresuotoja.
Jūs? išsprūdo Brajenui, bet išvydęs Liusės reakciją kaipmat pasigailėjo, kad nesusivaldė. Tikriausiai mergina įsižeidė.
O kodėl negalėčiau dresuoti liūtų?
Net neabejoju, kad galėtumėte. Jie būtų paklusnūs kaip avinėliai, jeigu baksnotumėte juos skėčiu.
Man regis, šaipotės iš manęs. Bet neatrodė, kad buvo labai linksma, kai paklojau jus ant grindų. O savo puikiuoju skėčiu beveik atlikau jums improvizuotą tracheotomiją, Liusė apsidairė po automobilį. Ak, mes jį palikome. O man jis taip patiko.
Nupirksiu naują, pažadėjo Brajenas, užjausdamas merginą.
Žemė susiūbavo Liusei po kojomis ji jau niekada nebegyvens kaip anksčiau. Regis, kol kas pati to dar nesuvokia.
Vadinasi, atgal grįžti neketiname, konstatavo Liusė.
Jei ir sugrįšite, tai tikrai negreit.
Na, ir puiku. Jei tektų dar bent vieną naktį praleisti tame nykiame bute tarp nykiai baltų sienų ir vilkėti tuos nykius kostiumėlius tikriausiai persipjaučiau venas.
Ta mergina nesiliovė stebinusi Brajeno. O jis manė, kad gerai padirbėjo šniukštinėdamas apie Liusę Miler. Ji buvo kilusi iš didelės fermerių šeimos Kanzase, baigė valstijos universitetą, puikiai mokėsi. Dirbo darbą, kuriam neturėjo tinkamo išsimokslinimo, bet darbdavio atsiliepimai buvo kuo geriausi.
Didžiausia paslaptis gaubė Liusės Miler gyvenimą porą metų po studijų baigimo. Apie tą laikotarpį jam mažai ką pavyko sužinoti. Pasas rodė, kad ji buvo kelis kartus išvykusi į užsienį. Daugiausia, ką Brajenui pavyko išsiaiškinti kad, prieš pasinerdama į rimtą karjerą, ji domėjosi kultūros dalykais. Jos vyresnysis brolis gyveno Olandijoje, taigi tikriausiai buvo nuvykusi pas jį.
Mano šeima nerimaus, tarė Liusė.
Negalėsite su jais susisiekti.
Niekada? tyliai suvebleno ji. Ar pateksiu į liudytojų apsaugos programą?
Ar norėtumėte?
Liusė atsiduso:
Galėčiau priprasti prie naujo vardo ir pavardės. Man niekada nepatiko mano vardas. Bet norėčiau išsirinkti pati.
Kaip pasivadintumėte?
Tikrai ne tokiu kvailu vardu kaip Kazanova nors sprendžiant pagal tai, kaip susukote galvą poniai Fluger, šis vardas jums tinka. Su manimi ji buvo slidi kaip gyvatė.
Ne savo valia pasivadinau Kazanova. Galite vadinti mane Brajenu, tarė jis nusprendęs, kad vis tiek ji netrukus sužinos tikrąjį jo vardą.
O jūs galite vadinti mane Lindse. Lindse Morgan.
Labai jau įmantriai skamba. Ar šis vardas jums ką nors reiškia? Pažinojote kokią nors Lindsę? Ar Morgan?
Ne. Man visada patiko aktorė Lindsė Vagner. Matėte filmą Rikošetas? Žiūrėjau per televiziją. O Morgan nežinau. Šiaip, nukabinau iš dangaus.
Kaip tik tai ir norėjo išgirsti Brajenas.
Gerai, vadinasi, dabar būsite Lindsė Morgan. Pratinkitės.
O, Dieve, tas vyras nejuokauja, pagalvojo Liusė. Ji iš tiesų tampa kažkuo kitu ir pradeda naują gyvenimą. Bus naujas darbas, nauji namai gal kokioje puikioje vietoje, tokioje kaip Niujorkas. Žinojo, kad turėtų bijoti. Negailestingi nusikaltėliai, susiję su tarptautiniu terorizmu, įsilaužė į jos namus ir visur prikaišiojo blakių. Gal net dabar jie ieško jos norėdami nužudyti.
Bet ji neišsigando, tik nekantravo, kas bus toliau.
Žinoma, troško, kad tėvams netektų jaudintis. Norėjo paklausti Brajeno, ar dar kada nors juos pamatys, bet jautė, kad ir jis nežino atsakymo į šitą klausimą. Kažkas neduoda jam ramybės. Nujautė, kad žemė susvyravo jam po kojomis, o šis tyrimas netikėtai užmetė kilpą ant kaklo.
Brajenas nepatikėjo, kai ji perspėjo jį esanti sekama. Atvažiavo į jos namus tik dėl to, kad ji pagrasino dingti su visais duomenimis. Ir labai nustebo įsitikinęs, kad ji teisi, o jie demaskuoti.
Nejau jis galvoja, kad ji dėl visko kalta?
Aš neišsidaviau, puolė aiškintis ji. Buvau itin atsargi. Iki šios dienos neįrašinėdavau ilgiau kaip penkias ar dešimt minučių. Ir visada tik būdama viena kabinete, užsidariusi duris. Niekada niekam nieko nepasakojau. Niekada. Niekas negalėjo prieiti prie atminties kortelės, aš laikiau ją savo liemenėlėje.
Brajenas pažvelgė į ją.
Tikrai? Ar ji ir dabar ten?
Taip.
Automobilis be jokios aiškios priežasties lengvai slystelėjo į šoną ir Liusė susimąstė, nejaugi toks nekaltas dalykas kaip keli žodžiai apie liemenėlę privertė Brajeną krūptelėti. Juk jis slaptasis agentas tikriausiai yra matęs paprastam žmogui neįsivaizduojamų dalykų. Moteriški apatiniai tikrai neturėtų jo trikdyti.
Ypač jos apatiniai, kurie tikriausiai patys nuobodžiausi pasaulyje.
Jau visą amžinybę ji nesistengė padaryti įspūdžio priešingai lyčiai. Tą flirtuojančią nutrūktgalvę mergaičiukę paslėpė po senamadžiais kostiumėliais, storais akiniais ir rudais plaukais. Bet juk darė tai ne šiaip sau.
Taigi Brajenas tikriausiai bandė išvengti grumsto kelyje.
Važiavo jie beveik penkias valandas, bet liepos dienos ilgos ir Niujorką jie pasiekė dar nesutemus. Liusė daugybę kartų čia lankėsi, bet po paskutinio vizito jau buvo praėję nemažai laiko ir ji buvo užmiršusi, kaip myli šį miestą. Niujorkas alsavo tokia energija, kaip joks kitas miestas pasaulyje. Automobilių keliamas triukšmas ir išmetamųjų dujų kvapas čia buvo ypatingas.
Ar pasiliksime Manhatane? pasmalsavo ji.
Taip.
Ar paliksite mane viešbutyje?
Ne. Nenoriu rodytis niekur, kur reikalaus asmens dokumentų, kol gausime naują pasą.
Tai turėsiu apsistoti slėptuvėje?
Pačioje slapčiausioje.
Brajenas išsišiepė ir Liusė pirmą kartą išvydo kiek daugiau nei menką šyptelėjimą. Nuo tos šypsenos net susijaukė viskas viduje. Neveltui kaprizingoji ponia Fluger tapo tokia paslaugi. Dar dešimt minučių, ir senoji ponia būtų atidavusi jam paskutines savo kelnes. Jėzau, Liusė negalėjo patikėti, kad nusimovė džinsus prie nepažįstamo vyro. Bet tuo metu ji buvo pernelyg išsigandusi, kad rūpintųsi tokiais dalykais.
Linkolno tuneliu jie persikėlė į Manhataną ir atsidūrę miesto centre pasijuto apsupti dangoraižių, autobusų, automobilių, taksi ir pėsčiųjų. Visur buvo minios žmonių. Ir kokių įdomių žmonių! Įvairiausių spalvų, formų ir dydžių. Vieni buvo išsipustę galbūt skubėjo į teatrą, kad nepavėluotų, kiti susiglamžiusiais kostiumais mojo taksi automobiliams, matyt, buvo ką tik po ilgos darbo dienos biure. Ir, žinoma, visur pilna spalvotųjų. Jie dirbo greitojo maisto vagonėliuose, pasislėpę po tentais pardavinėjo garsių dizainerių darbų kopijas ir nelegalius DVD. Ir daugybė valkatų.
Nors jau prisiminė, kaip myli šį miestą, bet jis kėlė ir skaudžių prisiminimų. Paprastai Liusė neleisdavo sau galvoti apie paskutinį apsilankymą šiame mieste, kai grįždama namo praverkė visą ilgą kelią. Bet dabar suvokė, kad tie prisiminimai jau nebe taip skaudžiai žeidžia, liko tik liūdesys ir ilgesys nieko daugiau.
Pastarieji dveji metai išgydė žaizdas. Reikėjo tik laiko ir ramios aplinkos, kurią surado dirbdama banke. Bet dabar Liusė buvo pasirengusi judėti į priekį, jautėsi daug labiau subrendusi ir gerokai išmintingesnė. Ji net jautė dėkingumą tam pinigų eikvotojui. Kad ir kas jis toks, bet supurtė jos nuobodžiai ramų gyvenimą, kitaip būtų įklimpusi toje užrūgusioje pelkėje, bijodama gyventi toliau.
O dabar ji gyvena. Tikrai gyvena. Važiuoja sau Dešimtąja aveniu Jaguaru, drauge su slaptuoju agentu. Nekasdienis įvykis.
Liusė pravėrė langą ir ją apgaubė įstabūs miesto kvapai. Užuodė kažkokio egzotiško maisto aromatą česnako, peletrūno, kario ir jos skrandis sugurgė. Staiga suprato, kad nuo pusryčių nieko burnoje neturėjo, o ir tada vos sugebėjo susistumti į save šiek tiek jogurto. Buvo pernelyg sunerimusi dėl to, kas vyksta.
Aš alkana kaip vilkas, prisipažino ji. Ar galima tikėtis, kad tos slėptuvės šaldytuve bus ko nors valgomo? O gal galėtume užsisakyti kinų maisto? su viltimi paklausė.
Nesurūpinkite, pamaitinsiu.
Dabar jie važiavo Aukštutiniu Vestsaidu, gatvės pakraščiuose puikavosi prabangios parduotuvės, prašmatnūs restoranai, nedidukės maisto parduotuvėlės, į dangų stiebėsi aukšti namai, kuriuose gyveno gražūs žmonės. Ir anąkart didžiąją laiko dalį ji praleido netoli nuo čia, šalia Kruzo apartamentų.
Jie pravažiavo pro restoraną Une Nuit[5] . Nors Manhatanui dar ankstokai, bet prie durų jau būriavosi madingai išsipuošę žmonės, viltingai lūkuriuojantys, kol galės papulti į vidų.
Skaičiau apie šitą restoraną, Liusė mostelėjo ranka ton pusėn. People žurnale, regis. O gal Buzz. Kažkokia kino žvaigždė čia šventė savo gimtadienį ar kažką panašaus.
Viena iš sesučių Hilton.[6]
O, tai domitės gandais? Ar slaptieji agentai turi laiko skaityti Buzz?
Tiesą pasakius, nieko neskaičiau, bet dalyvavau tame vakarėlyje.
Nejuokaujate? Nejaugi jūs tikrai pažįstate sesutes Hilton? Liusė tiesiog svaigo dėl žvaigždžių. Nuo paauglystės negalėjo atsiplėšti nuo bulvarinių žurnalų, kurie rašė apie įžymybes, ir svajojo kada nors gyvenime būti tokia kaip jie ar bent jau sukinėtis tarp jų.
Tačiau jai teko patirti savo kailiu, kad įžymybių gyvenimas ne vien vakarėliai ir prabanga. Žvilgantis paviršius slepia daug purvo. Vis dėlto net po nesėkmingo susidūrimo su tuo pasauliu ji nesiliovė juo žavėtis.
Brajenas nieko neatsakė, tik už kampo įsuko į požeminį garažą ir magnetine kortele atsidaręs vartus įvažiavo vidun.
Hm, juk mes ne pavalgyti čia sustojame? paklausė Liusė, žvelgdama į savo oranžines trikotažines kelnes. Noriu pasakyti, kad kada nors mielai čia užsukčiau, bet šitaip apsirengusios manęs čia neįleis.
Brajenas šyptelėjo.
Galėčiau įsivesti jus į vidų, bet dabar mes ten neisime. Tiesą sakant, čia jūsų slėptuvė, jis įvairavo automobilį į rezervuotą stovėjimo vietą ir išjungė variklį.
Keistoka vieta slėptuvei, nusistebėjo Liusė. Maniau, būsime kiek labiau izoliuoti.
Slėptuvė gali būti bet kur, svarbiausia kad niekas apie ją nežinotų, jis įsivedė Liusę pro duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė Une Nuit. Įėjimas. Mažyčiame beveidžiame fojė nebuvo jokios nuorodos į restoraną. Jie sulipo į išklerusį liftą ir Brajenas paspaudė mygtuką be numerio.
Pasakykite slaptažodį, nuskambėjo kompiuterinis balsas.
Enčilada ir kava, tarė Brajenas ir liftas pajudėjo.
Nuostaba išraiškingame Liusės veide pamalonino Brajeną. Jis turėjo pripažinti, kad nepaisant situacijos rimtumo, buvo smagu stebėti Liusę. Tikėjosi sutikti paranojikę, kuri kiekviename žingsnyje puola į paniką, bet mergina laikėsi puikiai ir demonstravo retam civiliui būdingą savitvardą.
Jūs beveik kaip Džeimsas Bondas, nusprendė Liusė. Liftas su slaptažodžiu!
Čia įrengta pati naujausia balso atpažinimo technika. Be manęs ir, žinoma, mano svečių, niekas negali patekti į viršutinį aukštą.
Tai jūs čia gyvenate?
Taip. Ar jums tai nepatinka?
Ne, viskas gerai. Tik man visas šis reikalas kažkoks keistas. Nemaniau, kad slaptieji agentai saugomus liudytojus vežasi į savo namus.
Ir nesiveža. Mūsų atvejis ypatingas.
Kodėl? Esu tikra, kad tai ne pati svarbiausia jūsų byla. Tikriausiai turite šimtus, net tūkstančius žmonių, bandančių pervesti pinigus teroristams.
Brajenas svarstė, kiek gali būti atviras su Liuse. Vis dėlto nusprendė, kad ši mergina turėtų suvirškinti tiesą. Norėjo, kad ji suprastų, jog negali pasitikėti niekuo kitu, tik juo.
Turiu pagrindo manyti, kad mane išdavė mano paties žmonės Vadinasi, mūsų sistemoje nėra nė vienos absoliučiai saugios slėptuvės. Esu įsitikinęs, kad čia vienintelė vieta, kur jūsų niekas neieškos.
Norite pasakyti, kad jūsų bendradarbiai, kiti slaptieji agentai, nežino, kur jūs gyvenate?
Jie net mano vardo nežino. Savo komandos draugams, net bosui, esu Kazanova.
Nieko sau.
Liftui sustojus Brajenas nusivedė Liusę į savo namus. Prieš kelerius metus jis nusipirko visą pastatą, kuriame buvo įsikūręs Une Nuit. Atnaujino restorano patalpas, antrame aukšte įrengė biurą ir sandėlį, o viršutinius aukštus pavertė gyvenamuoju plotu.
Tam pinigų jis negailėjo. Nors turėjo šeimos pinigų, o ir dirbdamas aukščiausio lygio valstybės saugumo agentu nemažai uždirbdavo, bet šis namas buvo įrengtas iš Une Nuit gaunamų pajamų. Restoranas, kurį jis atidarė kaip priedangą, kad niekas, nė artimiausi draugai ar šeimos nariai, nesuuostų tikrojo jo užsiėmimo, tapo netikėtai populiarus. Ir pelningas.
Butas nebuvo itin erdvus, tačiau kelios neįprastu kampu pakreiptos sienos teikė erdvumo įspūdį. Iš prieškambario galėjai patekti tiesiai į didžiulę virtuvę, kurią jis pats buvo suprojektavęs ir aprūpinęs modernia matinio plieno įranga. Toliau buvo svetainė su daugybe didžiulių langų, žvelgiančių į Kolumbo prospektą. Grindys buvo iš tikrų medžio lentų, nušveistų ir nublizgintų. Kai kurias sienas jis taip ir paliko netinkuotas, o kitos buvo nuglaistytos ir nudažytos baltai.
Negausūs baldai buvo pačios naujausios mados. Vakarėlius jis rengdavo restorane, taigi nereikėjo nei daugybės sofų, nei kėdžių. Butą puošė originalūs meno kūriniai, bet ir jų buvo nedaug koks nedidukas abstraktaus meno paveikslas ar moderni statulėlė. Daiktai, kuriuos jis pats išsirinko. Daugiausia tai buvo badaujančių ir savo žvaigždžių dienos dar laukiančių menininkų darbai, nors kai kurie jau dabar galėjo būti verti nemažų pinigų.
Čia fantastiškai gražu, susižavėjusi Liusė dairėsi aplinkui. Jūs čia gyvenate? Nejaugi jūs iš tikrųjų čia gyvenate?
Na, taip kai grįžtu namo, nors paskutiniu metu tai ne taip dažnai pasitaiko.
Ar ilgai turėsiu čia būti? Aš nesiskundžiu, tik norėčiau pasiruošti. Turbūt turėsiu liudyti teisme? Ar reikės visą laiką lindėti namuose, ar galėsiu išeiti į lauką?
Brajenas nusišypsojo. Jam buvo smagu žiūrėti į energija trykštančią merginą. Pirmą kartą pamatęs Liusę nusprendė, kad ji neišvaizdi, bet dabar suprato klydęs net su tomis oranžinėmis kelnėmis ji atrodė žavi. Šypsena buvo užkrečianti ir spinduliuojanti, o gyvos akys tokio šviesaus mėlio, kokių jam dar neteko regėti.