Ji suvirpėjo ir trūksmingai įkvėpė, kai jis perbraukė šiurkščiais delnais per mažas, stangrias krūtis ir prisilietė nykščiais prie sustandėjusių spenelių. Jis persismelkė jos virpuliu ir atodūsiais.
Rebeka kilstelėjo rankas, norėdama apsikabinti jį už kaklo, bet jos bejėgiškai suglebo ir nusviro lyg jai visiškai pasiduodant, tai Šeiną labai sujaudino, o kartu ir įspėjo.
Jis atsitraukė, padėjo rankas ant viryklės abipus jos ir ėmė tyrinėti veidą. Rebekos skruostai buvo įraudę, ji greitai, šiurkščiai kvėpavo, o lūpos buvo patinusios nuo bučinių.
Jis įsivaizdavo, kad ji taip atrodytų ir gulėdama ant grindų, jo apžergta. Šis vaizdinys privertė jį įsikibti į viryklę tvirčiau, net paskaudo pirštai.
Kai Rebeka atsimerkė, jos akys atrodė apsvaigusios ir truputį baimingos.
Na, na, na... pašaipiai tarė jis, tiek gindamasis, tiek triumfuodamas, jausdamas, kaip gniaužia skrandį. Šį kartą rezultatas kitoks.
Ji negalėjo atgauti kvapo, ne tik ištarti žodžio. Tik papurtė galvą krečiama drebulio.
Šį kartą neturite jokių teorijų, daktare? Šeinas nežinojo, kodėl pyksta, bet jautė užplūstant irzlumą. Susierzinimas vis augo žiūrint, kaip ji stovi bejėgė, priblokšta ir išsigandusi. Gal mums reikėtų pamėginti iš naujo?
Ne, šiaip taip išspaudė Rebeka. Atrodė, kad nuo to vienintelio žodžio galėtų priklausyti jos gyvybė. Ne, pakartojo, manau, kad įrodėte savo teoriją.
Šeinas nelabai žinojo, kokia ta jo teorija buvo, gal norėjo pasilinksminti, o gal ką nors išmėginti, bet dabar tai jau netiko. Jis jos siaubingai geidė, taip nebuvo geidęs jokios moters. Visada manė, kad geismas toks pat natūralus dalykas kaip kvėpavimas ir neturėtų kelti daug sunkumų. Tačiau jam skaudėjo, siaubingai skaudėjo.
Paleisk mane, ištarė ji.
Kai būsiu tam pasiruošęs. Laukiu tavo hipotezės, o gal dabar tai bus išvada? Man įdomu, Rebeka, kaip reaguosi į kitą bučinį? Ir kokia būsi lovoje, jei ten tave nusivesiu?
Ji to nežinojo, o jei ir būtų žinojusi, abejojo, ar būtų galėjusi jam pasakyti. Visiškai apsikvailinti jai neleido Reifas, įlėkęs pro virtuvės duris.
Jis stabtelėjo, akimirksniu įvertino padėtį ir rūsčiai pažvelgė į brolį.
Dėl Dievo meilės, Šeinai.
Nešdinkis iš čia.
Tai mano namai, po velnių, atšovė Reifas.
Tada mes iš čia išeisime. Jis pagriebė Rebeką už rankos ir spėjo žengti porą žingsnių, kol apimta panikos ši išsilaisvino.
Ne, tik tiek ji ir tepasakė eidama iš virtuvės pro abu vyrus.
Kas, po velnių, tau darosi? griežtai paklausė Reifas. Laikei ją prispaudęs prie viryklės. Ji buvo išbalusi lyg drobė. Nuo kada ėmei gąsdinti moteris?
Aš jos negąsdinau.
Tačiau netrukus suvokė, kad tikrai išgąsdino, bet visai dėl to nesijaudino. Netgi džiūgavo sugebėjęs ją išgąsdinti. Tai jam buvo nauja ir gėdinga.
Aš to nenorėjau. Tiesiog taip išėjo. Nusiminęs virpančiais pirštais jis persibraukė per plaukus. Po galais, nesusivaldžiau.
Tai gal geriau laikykis nuošaliai, kol pajėgsi valdytis?
Taip, turbūt taip bus geriau.
Reifas suraukė antakius, nes tikėjosi ginčo. Dabar pastebėjo, kad Šeinas toks pat išblyškęs kaip Rebeka.
Ar gerai jautiesi?
Nežinau, sutrikęs Šeinas papurtė galvą. Ji tikrai nuostabi moteris, sumurmėjo jis. Velniškai nuostabi moteris.
5
Rebeka buvo skrupulinga, todėl ilgai užtruko, kol parengė darbui aparatūrą. Jutiklius, kameras, vaizdo grotuvus, kompiuterius, monitorius. Kesė jai leido keletą dienų pagyventi viename iš didžiausių apartamentų ir ji jautėsi dėkinga už tai. Deja, negalėjo pirmame aukšte įtaisyti kelių kamerų. Taip pat abejojo, kad kuriam nors iš svečių patiktų jų miegamuosiuose įtaisytos kameros.
Tačiau ji turėjo pakankamai erdvės ir galėjo patirti gyvenimo Čarlzo Barlou kambaryje jaudulį. Per langą atsivėrė nuostabus vaizdas žaliuojantis šlaitas, vėlyvos vasaros gėlės, laukinės lelijos palei kelią ir pats miestelis. Rebeka įsivaizdavo, kad namo šeimininkui turėjo patikti žiūrėti per šį langą į namų ir parduotuvių stogus, kaminus ir kelią.
Iš to, ką buvo skaičiusi apie Čarlzą Barlou, susidarė nuomonę, kad šis vyras laikė savo teise ar net pareiga niekinti kitus žmones. Ji norėjo pajusti jį čia, jo jėgą, netgi žiaurumą. Tačiau matė tik nuostabius kambarius, dabar užkrautus jos aparatūra.
Tai liūdino. Ji neabejojo, jog visi Makeidai kažką jaučia šiame name, kažką, kas tvyro ore. Kodėl ji negali pajusti? Vylėsi, kad kaip visada padės mokslas. Nepaisydama išlaidų nusipirko geriausią aparatūrą, tinkamą dirbti vienam žmogui. Kai kurios moterys perka batus ir papuošalus. Ji įsigijo aparatūrą.
Galbūt pastaruoju metu pirko kiek daugiau batų ir papuošalų. Pinigų ji niekada nestokojo ir artimiausioje ateityje jų neturėtų trūkti. Kad ir kaip būtų, ji turi teisę užsiimti savo pomėgiu, tarė sau Rebeka ir susikišo rankas į kišenes. Turi teisę susikurti naują gyvenimą ir tapti nauju žmogumi.
Daugybė jos kolegų palaikė ja kuoktelėjusia, kai sužinojo, kaip ketina praleisti laiką, skirtą kaupti žinioms. Tėvai tikrai labai susinervintų, jei kada nors išdrįstų jiems pasakyti, kuo dabar domisi. Tačiau jai visa tai nerūpėjo. Ji norėjo tyrinėti. Jautė poreikį. Jeigu vėl reikėtų tapti nuobodžia ir nuspėjama daktare Nait, išprotėtų.
Praėjęs vakaras ją gerai pamokė. Ji nebuvo pasiruošusi susidoroti su kai kuriais naujojo gyvenimo aspektais. Per daug pasitikėjo savimi, o Šeinas Makeidas akimirksniu tą pasitikėjimą sutriuškino. Tik vienas Dievas težino, kodėl tarėsi puikiai išmananti seksualinius dalykus.
Užteko netikėtai užklupti ir ji ištižo lyg drebučiai. Kai nustojo bijoti, supyko ant jo, kad taip ją paveikė. Tačiau jos protas buvo per daug analitiškas, ji neįstengė ilgai pykti. Juk buvo užsidėjusi pasitikėjimo savimi kaukę, netgi mėgino flirtuoti, taigi vargu ar tai Šeino kaltė, kad jis patikėjo tuo įvaizdžiu ir į jį sureagavo.
Tiesiog ateityje turės būti atsargesnė ir iš naujo apgalvoti buvimo ūkyje planus. Šis vyras per daug ją traukia. Jame visko per daug. Ypač moteriai, kuri tik pradeda tyrinėti savo seksualumą.
Taip, ji taps atsargesnė ir mažiau galvos apie aštrius ir intensyvius pojūčius, kuriuos jis jai sukėlė. Tokius intymius. Tokius natūralius.
Rebeka giliai, trūksmingai atsikvėpė ir užsimerkė. Taip, ji negalvos apie tai. Gerai leis laiką, imsis darbo apie Antietamą, pasirašys būsimos knygos metmenis. Ir jeigu atkaklumas yra ko nors vertas, suras savo vaiduoklius.
Ji atsisėdo prie kompiuterio ir jį įjungė.
Rebeka giliai, trūksmingai atsikvėpė ir užsimerkė. Taip, ji negalvos apie tai. Gerai leis laiką, imsis darbo apie Antietamą, pasirašys būsimos knygos metmenis. Ir jeigu atkaklumas yra ko nors vertas, suras savo vaiduoklius.
Ji atsisėdo prie kompiuterio ir jį įjungė.
Įsikūriau Makeidų viešbutyje, kambariuose, kuriuose Pilietinio karo metu gyveno Čarlzas Barlou. Čia apsistoję daugiau svečių ir man bus įdomu sužinoti, ar jie naktį patyrė ką nors neįprasta. Dabar ramu. Man pasakojo, kad žmonės čia dažnai girdi užtrenkiamas duris, raudojimą, netgi šūvius. Visi šie reiškiniai vyksta ne tik naktį, bet ir dieną.
Ir Regana, ir Reifas juos girdėjo. Yra pranešimų ir apie rožių kvapą. Kaip tik šis reiškinys pasitaiko dažniausiai. Man tai atrodo įdomu, nes uoslė stipriausias pojūtis.
Trumpai pabendravusi su Savana Makeid sužinojau, kad ji dažnai jaučia kažką esant šiuose namuose, taip pat miške, kuris ribojasi su jos žeme. Supratau: ją ir Džeradą, abu vienodai traukia miškas, kuriame susitiko ir kovėsi du kapralai.
Mane žavi tai, kad žmonės suranda vienas kitą tokiu būdu.
Kitas pavyzdys Kesė ir Devinas Makeidai. Jie abu gyvena tame pačiame miestelyje nuo pat gimimo. Kesė buvo ištekėjusi už kito vyro ir pagimdė du vaikus. Kiek supratau, tai buvo tikrai siaubinga santuoka. Tačiau juodu su Devinu surado vienas kitą ir, žiūrint iš šalies, atrodo, kad visuomet buvo kartu.
Abu, Kesė ir Devinas, gali papasakoti įvairių istorijų apie viešbutį ir savo patirtį jame. Reikės į tai pasigilinti ir užrašyti.
Šeinas Makeidas vienintelis neturi ko papasakoti arba nenori to daryti. Paprastai remiuosi tik faktais, o ne nuojauta, bet jei pasikliaučiau ja, sakyčiau, kad jis nutyli apie savo potyrius. Tai gana neįprasta jo prigimčiai, nes šiaip šis vyras neslepia asmeninio gyvenimo detalių. Galėčiau netgi pasakyti, kad Šeinas pats atviriausias žmogus, kokį tik kada esu sutikusi. Jis mėgsta grabalioti moteris ir su jomis būti. Jis labai žemiškas ir galbūt todėl kaskart šaiposi, kai paminimi antgamtiniai reiškiniai.
Atvirai kalbant, Šeinas man labai patinka. Patinka jo humoras, prisirišimas prie šeimos, atsidavimas savo žemei. Iš išorės atrodo paprastas žmogus, bet pasitelkusi savo aprūdijusius instinktus, pasakyčiau, kad jis gana sudėtinga asmenybė. Jį tikrai būtų įdomu patyrinėti. Tačiau...
Ledi čia neateina.
Nors Rebekos pirštai vis dar kabėjo virš klaviatūros, ji pakėlė akis ir tarpduryje pamatė Emą.
Sveika. Ar pamokos jau baigėsi?
Aha. Mama liepė pasakyti, kad yra kavos ir sausainių, jei norite. Labai laisvai jausdamasi Ema įžengė vidun ir išplėstomis akimis ėmė apžiūrinėti aparatūrą. Daug čia visko turite.
Taip. Galima sakyti, kad tai mano žaislai. Kas ta ledi?
Šeimininkė, kuri čia gyveno. Ji verkia taip, kaip verkdavo mano mama. Ar jūs jos negirdėjote?
Ne. Kada?
Žvelgdama ramiai ir draugiškai Ema nusišypsojo.
Ką tik. Ji verkė, kai jūs spausdinote. Tačiau niekada neužeina į šį kambarį.
Rebekai per nugarą perbėgo šiurpulys.
Girdėjai ją ką tik?
Ji dažnai verkia. Ema iškilmingai priėjo prie kompiuterio ir perskaitė žodžius ekrane. Kartais nueinu į jos kambarį ir ji nustoja verkti. Mama sako, kad jai patinka draugija.
Aišku, Rebeka stengėsi kalbėti nerūpestingai. Kai girdi ją verkiančią, kaip jautiesi?
Anksčiau man būdavo liūdna, bet dabar supratau, kad verksmas padeda pasijusti geriau, kai labai bloga.
Rebeka nusišypsojo.
Tu teisi.
Ar jūs ketinate tą ledi nufotografuoti?
Tikiuosi. Ar kada nors ją matei?
Ne, bet manau, kad ji graži, nes skaniai kvepia. Ema dar kartą žaviai šyptelėjo. Jūs taip pat skaniai kvepiate.
Ačiū. Ar tau patinka, Ema, gyventi tokiame name, su ponia ir panašiais dalykais?
Patinka, bet mes ketiname pasistatyti savo namą, nes dabar esame didelė šeima. Mama vis tiek čia dirbs, tai galėsiu užeiti į šį namą kada panorėjusi. Ar jūs rašote apsakymus? Konoras juos rašo.