Ne visai. Tai greičiau dienoraštis. Užrašau dalykus, kuriuos noriu prisiminti ar kada nors vėliau vėl apie juos paskaityti. Tačiau ketinu parašyti knygą apie Antietamą.
Ar galėsite ten parašyti apie mane?
Manau, tu tikrai būsi aprašyta. Rebeka paglostė neklusnias auksines Emos garbanas. Buvo malonu jausti, kad ji patinka vaikams. Jie jai taip pat labai patiko. Tikiuosi, tu man viską papasakosi apie ponią.
Aš dabar vadinuosi Ema Makeid. Teisėjas taip sakė. Vadinasi, knygoje būsiu Ema Makeid.
Tikrai būsi. Rebeka uždarė kompiuterį. Eime, suvalgysime keletą sausainių.
Ji nesiruošė eiti į fermą. Ketino tik pasivaikščioti miške, bent jau pati sau taip sakė. Pakvėpuoti grynu oru, pravėdinti galvą, pramankštinti kojas.
Tačiau kojos pačios ją ėmė nešti per laukus.
Pamačiusi namą nevalingai nusišypsojo. Tikėjosi, kad tokį vėlų metą Šeinas ilsisi ar pramogauja su kokia nors drauge. Ji žinojo, kad darbai fermoje pradedami anksti rytą ir iki dabar jau turėtų būti nudirbti.
Pastebėjo dalis lauko nušienauta, bet nebuvo palikta jokio traktoriaus ar kokios kitos šienavimo technikos. Apgailestavo, kad nematė, kaip tai daroma. Būtų visai įdomu stebėti Šeiną Makeidą važiuojantį per laukus didele galinga technika.
Tačiau iš tiesų Rebeka norėjo pabūti viena, prieš vėl sėsdamasi prie kompiuterio ir visą vakarą dirbdama. Todėl pasuko ne link namo, o toliau nuo jo. Jai patiko aplinkui tvyrantys kvapai. Jie jai pasirodė keistai pažįstami. Pagalvojo, kad yra kažkoks giliai palaidotas prisiminimas. Galbūt iš buvusio gyvenimo. Reikės kada nors patyrinėti reinkarnacijos teoriją. Tai įdomus dalykas.
Kadangi gerai žinojo dviejų kapralų istoriją, ji nuėjo link ūkinių pastatų. Rūkyklą įsivaizdavo tik apytiksliai, Regana buvo sakiusi, kad ji akmeninė ir vis dar stovi nesugriuvusi.
Tarp žolių margavo laukinės gėlės mažos mėlynos žvaigždutės, geltonos taurelės, aukšti balti stiebai. Susižavėjusi pamiršo savo tikslą ir palinko skinti žiedų. Už jos žaliavo vešli pieva, nusėta įvairių laukinių gėlių, virš kurių plazdeno plaštakės.
Neprisiminė, ar kada nors buvo tekę braidžioti po pievas. Ne, niekada. Iš botanikos galvoje liko tik lotyniški pavadinimai. Juos mokytis nebuvo malonu.
Dabar galėjo pasidžiaugti augalais. Džiaugsmingai eidama per aukštą žolę stebėjo, kaip krinta saulės spinduliai, kaip siūbuoja gėlės vėjyje.
Staiga suspaudė gerklę, o širdis ėmė pašėlusiai plakti. Apėmė toks siaubingas liūdesys, tokia vienatvė, kad ji net susiūbavo. Saujoje stipriai sugniaužė nuskintas gėles.
Ji brido per vėšlią žolę tarp aukštai besistiebiančių dygių violetinių burbulų, o skrandį lyg akmuo slėgė sielvartas. Stabtelėjo pažiūrėti, kaip plazdena drugiai, paklausyti, kaip čiulba paukščiai. Saulė kaitriai šildė, bet viduje ji jautė nenumaldomą šaltį.
Ką dar galėjome padaryti? paklausė savęs, drebėdama iš sielvarto, kuris lyg ir nebuvo jos pačios, bet toks tikras. Ką dar buvo galima padaryti?
Atgniaužusi saują leido gėlėms nukristi prie kojų. Ji apstulbo pajutusi akis graužiančias ašaras. Palikusi žolėse numestas gėles ėmė atsargiai trauktis, lyg kareivis per minų lauką.
Ką padaryti? sutrikusi spėliojo. Iš kur atėjo tie klausimai ir ką jie reiškia? Rebeka apsisuko ir lėtai, sąmoningai kvėpuodama išėjo iš pievos.
Stiprūs, keisti jausmai išsisklaidė akimirksniu. Net suabejojo, kad iš viso ką nors jautė. Gal taip pasijuto iš vienatvės, be to, liūdna buvo suvokti, jog jai neįprasta skinti laukines gėles pievoje.
Jos pasaulis knygos, faktai ir teorijos. Tokia jau gimė. Neabejotinai taip buvo ir užauginta. Gabus vaikas gabių tėvų, kurie nubrėžė jai kelią taip tiksliai, taip ilgai jai vadovavo, kad ji tapo suaugusi anksčiau nei ėmė kuo nors abejoti ar maištauti. Netgi dėl nereikšmingų dalykų.
O gyvenimas, kurį norėjo susikurti, vis dar atrodė svetimas. Ir dabar galvojo, kaip greičiau grįžti atgal, kaip nenukrypti nuo dienotvarkės, kaip greičiau atsisėsti prie kompiuterio. Net jei ketino patyrinėti kažką neįprasta, vis tiek tai buvo tyrinėjimas.
Po šimts pypkių.
Susikišusi rankas į kišenes Rebeka sąmoningai pasuko priešinga kryptimi, toliau nuo viešbučio. Liepė sau pirmiausia pasivaikščioti. Gal vėl pasiskins laukinių gėlių. Kitą kartą nusiaus batus ir pasivaikščios po pievą.
Ėjo murmėdama po nosimi, kol pamatė karves besigrūdančias trisienėje pašiūrėje, sujungtoje su karvide. Argi karvės neturėtų ganytis pievose? Čia jų, kramsnojančių šieną ar liucerną, buvo labai daug.
Iš smalsumo priėjo arčiau, bet laikėsi atstumo, nes nebuvo tikra, kad karvės yra tokios draugiškos kaip atrodo. Tačiau kai galvijai nekreipė jokio dėmesio, žengė artyn. Ir išgirdo jį dainuojant.
,,Viena ryto garbei, dvi ryto rasai, trys vyrui, kuris geba apginti save, ir keturios iš meilės tau...
Nudžiugusi Rebeka priėjo prie durų ir pažvelgė į melžyklos vidų.
Ji tikrai nesitikėjo išvysti tokios gerai organizuotos aplinkos su daugybe technikos. Pamatė didelius blizgančius vamzdžius bei latakus ir išgirdo kompresoriaus ar kažkokio kito mechanizmo ūžesį. Tuzinas karvių ėdė, kiekviena iš atskirų ėdžių. Kitos žiaumojo grūdus, prijungtos prie melžimo aparatų, kurie atrodė lyg protingi aštuonkojai.
Šeinas, išsirengęs iki seksualių apatinių baltinių, užsimaukšlinęs nudėvėtą kepurę ant nuostabių neklusnių plaukų, vaikščiojo tarp karvių dainuodamas, švilpaudamas ir tikrino, kaip veikia melžimo aparatai.
Gerai, meilute, tu jau pamelžta.
Susidomėjusi procesu Rebeka priėjo arčiau.
Kaip čia viskas veikia?
Jis sodriai nusikeikė ir taip smarkiai trenkėsi į karvę, kad ši sunerimusi sumūkė. Žvilgsnis, nukreiptas į Rebeką, neatrodė draugiškas ir svetingas.
Atsiprašau. Nenorėjau prisėlinti prie tavęs paslapčia. Čia triukšminga. Ji pamėgino nusišypsoti ir prisivertė nesitraukti atatupsta. Išėjau pasivaikščioti, pamačiau karves ir nutariau pažiūrėti, kas čia vyksta.
Tas pats, kas čia vyksta du kartus per dieną kiekvieną parą.
Jam buvo sunku persiorientuoti. Ketino jos vengti keletą dienų, o dabar ji stovi čia, melžykloje, graži lyg paveikslėlis, ir žiūri į jį didelėmis smalsiomis akimis.
Kaip čia vienas susitvarkai? Juk jų tiek daug.
Ne visada melžiu vienas. Be to, beveik viskas automatizuota.
Jis įgudusiai nuėmė melžiklius nuo karvės tešmens.
Kur nuteka pienas? Įsivaizduoju, kad per vamzdžius.
Teisingai. Jis užgniaužė atodūsį. Nelabai norėjo jai aiškinti apie melžimą. Geriau jau bučiuotų, kol ji netektų kvapo. Iš tešmenų į vamzdžius, o per juos į rezervuarus pieninėje. Jis mostelėjo ranka. Ten pienas laikomas tinkamoje temperatūroje, kol jį išsiurbia pienovežiai. Dabar turiu nuvesti šias mergaites į dykinėjimo aptvarą.
Dykinėjimo aptvarą?
Šeinas nusišypsojo.
Jos ten ilsisi prieš ir po melžimo.
Jam ginant lauk pamelžtas karves, Rebeka pasitraukė į šalį, gal net kiek per daug. Ji spėliojo, kaip jis atskiria, kurias iš jų dar reikia melžti, o kurios jau pamelžtos. Bet kai Šeinas atginė karves į melžyklą, pati viską suprato.
Jų tešmenys buvo didžiuliai. Ji pasistengė nekikenti stebėdama, kaip jos ginamos į vietą. Žavėdamasi taip gerai organizuotu darbu sekė, kaip jis patraukia svertą ir grūdai subyra iš latakų į ėdžias.
Vadinasi, jos melžiamos ir šeriamos tuo pačiu metu?
Pašaras yra paskatinimas. Jis dirbo savo darbus, menkai paisydamas jos. Kol karvės ėda, pusė iš jų pamelžiama. Paskui pamelžiamos kitos ir ruošiama melžti dar viena karvių banda. Greitai ir be didelio vargo jis užmovė melžiklius ant tešmenų. Tai melžikliai, paaiškino, jie užmaunami karvėms ant spenių. Ir atlieka darbą, kurį anksčiau tekdavo dirbti rankomis. Taip galima pamelžti kur kas daugiau karvių ir greičiau nei melžiant rankomis į kibirą.
Be to, tikriausiai tai daug higieniškiau, nes naudoji kažkokį skystį, matyt, antiseptiką nuvalyti jų...
Tešmenims, mieloji. Mes vadiname tai tešmenimis. Jis linktelėjo galvą. Jei nori, kad pienas būtų priskirtas A klasei, jis turi atitikti standartus.
Pagal ką pienas skirstomas į klases? pradėjo ji, bet staiga nutilo. Atsiprašau. Per daug klausimų. Trukdau tave.
Taip. Iš tikrųjų. Tačiau įjungęs melžimo aparatus Šeinas priėjo prie Rebekos. Ką tu čia veiki, Rebeka?
Sakiau, kad išėjau pasivaikščioti.
Jis kilstelėjo antakius, nykščius įsikišo į kišenes.
Ir nusprendei aplankyti karves?
Neturėjau tokio plano.
Paprastai tu jį turi. Tiesa?
Na, taip. Jis, žinoma, pataikė tiesiai į taikinį, nors prieš išeidama į mišką ji buvo sau pasakiusi ką kita. Jaučiau, jog mes ne viską išsiaiškinome. Nenoriu, kad tarp mūsų būtų kas nors negerai, kai tenka tiek daug bendrauti su tavo šeimos nariais.
Hmm... jis nebuvo tikras, su kuria Rebeka šiuo metu bendrauja, buvau įžūlus. Ar nori, kad atsiprašyčiau?
Nebūtina.
Šeinas vėl nusišypsojo. Jam vis labiau patiko jos pakeltas smakras.
Gal dar kartą pamėginkime? Man kyla noras bučiuotis.
Noras bučiuotis tau kyla kaskart, kai tik pamatai kokią nors moterį.
Taip. Bet dabar čia esi tu.
Jeigu norėsiu su tavimi bučiuotis pasakysiu. Gindamasi Rebeka apsisuko ir nuėjo prie talpyklos, ant kurios buvo užrašas Tešmenų balzamas. Bėda ta, kad kol tarp mūsų yra...
Potraukis? įsiterpė jis. Geismas?
Įtampa, užbaigė ji. Tai trukdo mano planams. O aš noriu čia dirbti. Rebeka vėl atsigręžė į jį. Negaliu dirbti, kai tenka atremti neprašytus puolimus.
Neprašytus puolimus. Jis visai nesuirzo, tik susirietė iš juoko. Po galais, Rebeka. Man patinka, kai tu taip pasipūtėliškai kalbi. Pasakyk dar ką nors.
Žinoma, tu labiau pripratęs prie moterų, kurios krinta po kojomis, šaltai pasakė ji, arba neša tau persikų pyragus. Aš tik noriu įsitikinti, ar gerai supranti žodį ne.
Jam tai nepasirodė linksma ir jo šypsena tapo pašaipi.
Aną vakarą taip pat sakei ne, tiesa?
Noriu pasakyti...
Galėjau tave paimti tiesiai ant brolio virtuvės grindų.
Iš pykčio paraudę jos skruostai išblyško, bet balsas nuskambėjo ramiai ir šaltai.
Pervertini savo galimybes, fermeri.
Atsargiai, Beke, pasakė jis tyliai, aš turiu blogų bruožų. Jei nori išsklaidyti įtampą, gali vykdyti savo projektą. Pastebėjau, kad įtampą geriausiai sumažina sąžiningumas. Tu manęs norėjai lygiai taip pat kaip aš tavęs. Gal tave tai nustebino. Gal nustebino ir mane, tačiau tokia yra tiesa.
Ji pravėrė burną, bet nesugalvojo, ką būtų galima pameluoti.
Ji pravėrė burną, bet nesugalvojo, ką būtų galima pameluoti.