Gerai, neneigsiu. Akimirką buvai mane sudominęs.
Meilute, tai buvo daug daugiau nei susidomėjimas.
Neaiškink man, ką aš jaučiau ar jaučiu. Nesitikėk, kad tapsiu dar vienu ranteliu, kurį tu įrėši lovos stulpelyje.
Puiku. Šeinas nerūpestingai žvilgtelėjo į karves. Aš suprantu žodį ne. Kol tu jį kartosi, taip ir suprasiu.
Nervai aprimo.
Gerai, tai mes...
Būk atsargi, Rebeka. Šeino žvilgsnis dar labiau suerzino Rebeką. Ji tiesiog spirgėjo. Iššūkius taip pat puikiai suprantu. Nori ieškoti vaiduoklių mano namuose, ieškok, bet žinok tu rizikuoji. Nori surizikuoti?
Tu nekeli man rūpesčių.
Šį kartą jis lėtai nusišypsojo.
Keliu. Štai stovi čia ir svarstai, kaip elgtis su manimi.
Iš tikrųjų svarsčiau, kaip įstengi vaikščioti išsitiesęs, kai tavo savimeilė tokia išpūsta.
Įpratau. Šeinas nusišypsojo. Lygiai taip pat kaip tu įpratai vaikščioti su daugybe sunkių minčių galvoje. Jau beveik baigiau darbus. Gal eikime į vidų ir tu išvirsi mums kavos? Galėsime pasikalbėti apie tai.
Jau pakankamai pasikalbėjome. Ji pasistengė išeiti greičiau už jį. Be to, aš neverdu kavos.
Jis pasigėrėjo, kaip gražiai juda ši liekna moteris.
Ar nenori pabučiuoti manęs atsisveikindama, meilute?
Rebeka metė žvilgsnį per petį.
Pabučiuok karvę, fermeri.
Jis neatsispyrė. Žaibiškai prišoko prie jos, čiupo į glėbį ir juokdamasis svaiginamai apsuko.
Tu žavingiausia būtybė.
Jai užėmė kvapą. Jautėsi nuostabiai. Kurį laiką tegalėjo galvoti apie tai, kad jo rankų raumenys tvirti lyg akmuo.
Maniau, supranti, ką reiškia ne.
Juk nebučiuoju tavęs. Šeino akys, tikras nekaltybės įsikūnijimas, juokėsi iš jos. Nebent tu to nori. Aš tik užsigeidžiau palaikyti tave minutėlę. Sveri mažiau nei grūdų maišas.
Labai ačiū už tokį poetišką komplimentą. Paleisk mane.
Tau reikia daugiau valgyti. Gal pasisukiok aplinkui, o aš per tą laiką paruošiu vakarienę.
Ne, pasakė ji. Ne, ne, ne.
Užtenka pasakyti vieną sykį. Jis pakėlė galvą ir džiūgavo stebėdamas, kaip virš prasegtos baltų šilkinių marškinių apykaklės jos kakle lyg paukštis blaškosi pulsas. Kodėl drebi?
Pykstu.
Ne, nepyksti. Jis tyrinėjo jos veidą susidomėjęs. Balsas sušvelnėjo. Ar tave kas nors užgavo?
Ne, žinoma, ne. Tik prašiau, kad pastatytum ant žemės.
Ketinu taip ir padaryti. Nors iš tikrųjų norėčiau įsinešti tave į vidų, bet tada neskirčiau reikiamo dėmesio karvėms ir sulaužyčiau savo žodį, o man ne prie širdies nei viena, nei kita. Jis nuleido ją, bet vis dar laikė rankas ant pečių. Man atrodo, kad kažkas tarp mūsų vyksta.
Norėčiau pati tai nuspręsti.
Turi teisę. Kadangi jam tai ėmė patikti, jis pirštu perbraukė jai per plaukus, timptelėjo švelnią trumpą sruogą. Aš apsisprendžiau. Tikrai noriu tavęs. Nesu nei psichiatras, nei gilus mąstytojas, todėl neieškosiu jokių slaptų to reikšmių.
Šeinas vėl atidžiai pažvelgė į ją žaliomis svajingomis akimis.
Noriu neštis tave į lovą ir su tavimi mylėtis. Kaskart, kai susitinkame, to geidžiu vis labiau. Gali įrašyti tai į savo lygtį.
Įrašysiu. Sunku buvo sutelkti dėmesį, kai jo rankos suko ratukus ant jos pečių. Tačiau tai ne vienintelis veiksnys. Viskas ne taip... painu, jeigu palauktume, kol baigsiu projektą.
Ne taip painu, sutiko jis, pralinksmintas žodžio, ir ne taip malonu.
Malonu, pagalvojo Rebeka, sukilus geismui. Toks požiūris buvo naujas ir įdomus, jei sieji jį su intymumu.
Jis pastebėjo, kaip ji šyptelėjo, jos kūnas truputį atsipalaidavo, o žvilgsnis pagilėjo. Geismas sustiprėjo, kai prisitraukė ją arčiau.
Gražioji Rebeka, sušnabždėjo jis, leisk tau parodyti...
Šaižus automobilio signalas nutraukė jo žodžius iš pykčio Šeinas būtų galėjęs ką nors užmušti.
Rebeka sustingo, žengtelėjo atatupsta ir jie abu įsispoksojo į mažą dulkėtą automobilį, sustojusį priešais namą. Rebeka aiškiai matė, kaip iš jo galvą iškiša susiraukusi brunetė.
Šeinai, mielasis, juk žadėjau užvažiuoti į svečius.
Jis kilstelėjo ranką ir nerūpestingai pamojavo, nors jautė, kaip temperatūra aplink jį nukrito žemiau nulio.
Tai Darla, viena iš mano draugių.
Neabejoju. Rebeką vėl užplūdo apmaudas. Ji kilstelėjo antakius ir pašaipiai šyptelėjo. Tik šįkart šaipėsi iš savęs. Netrukdysiu bendrauti su drauge, Šeinai, mielasis. Matau, kad esi labai užsiėmęs.
Žiūrėk, po galais...
Darla vėl šūktelėjo kimiu, šiek tiek nekantriu balsu. Apimtas panikos Šeinas spoksojo, kaip ji lipa iš automobilio. Jei čia būtų kas nors kitas, ne Rebeka, šis susitikimas būtų lengvas, gal net linksmas, bet su Rebeka menki juokai. Ji sukirs Darlą pusryčiams.
Paklausyk, aš...
Neturiu laiko nei klausytis, nei žiūrėti, nutraukė jį Rebeka, desperatiškai bijodama apsikvailinti stulbinamos moters, einančios per pievą aukštakulniais bateliais, akivaizdoje. Man reikia dirbti. Gerai praleisk laiką su Darla. Ji nuėjo šalin dideliais žingsniais, palikdama Šeiną įstrigusį tarp norinčios ir norimos moterų.
6
Gyvendama viešbutyje Rebeka susikūrė dienotvarkę. Pusryčiauti kėlėsi anksti, kartu su kitais gyventojais. Ne maistas ją išviliodavo iš lovos, o paskui masindavo leistis žemyn, nors Kesė nuostabiai ruošė maistą, bet galimybė pašnekinti kartu valgančius svečius.
Nebuvo paprasta palaikyti lengvą pokalbį, neįpuolant į analitinę mokslinę analizę. Šį rytą geriant kavą su vafliais jauna pora, nakvojusi jaunavedžių apartamentuose, prisipažino, kad jautė kažką esant šalia.
Dabar, vėlų vakarą, Rebeka sėdėjo savo kambaryje ir skaitė paskubomis ryte užsirašytas pastabas.
Žmonės patvirtina vienas kito patirtį. Jie juto staigų šaltį, rožių kvapą, girdėjo verkiant moterį. Buvo paveikti trys jų pojūčiai. Žmonės labiau susijaudinę nei išsigandę. Kiekvieną reiškinį apibūdina labai aiškiai ir tvirtai. Nė vienas nieko nematė, bet moteris sakė iš pradžių pajutusi šaltį, o tada ją apėmė begalinis liūdesys ir tokia būsena tęsėsi tol, kol pranyko rožių kvapas.
Įdomu, pagalvojo Rebeka, redaguodama užrašus, kad jie būtų labiau formalūs, su vardais ir datomis. Ji pati miegojo lyg kūdikis, nors tik keletą valandų. Retai kada išmiegodavo daugiau nei penkias valandas, o praėjusią naktį pamiegojo tik tris, tikėdamasi, kad pati ką nors pastebės ir užfiksuos. Tačiau jos kambaryje visą naktį buvo ramu.
Suredagavusi užrašus ir įrašiusi dienos įrašą į dienoraštį, ji ėmėsi knygos Antietamo vaiduokliai.
Jai visai patiko toks pavadinimas, tačiau galėjo įsivaizduoti kai kurias garsias koleges burbančias dėl jo per fakulteto arbatėlę ar kitus universiteto renginius. Tegu sau kritikuoja. Ji laikėsi savo linijos visą gyvenimą. Atėjo laikas truputėlį sudrumsti vandenį.
Bus tikras iššūkis aprašyti ką nors emocingai, o ne tik pateikti sausus faktus. Atskleisti savo požiūrį, įspūdžius apie mažą miestelį su jo ramiomis kalvomis, kalnų šešėliais tolumoje, plačiais derlingais laukais.
Jai reikėjo pabūti mūšio lauke, pajusti ten tvyrančią atmosferą. Apie Barlou namą ir jo pirmuosius gyventojus ji jau žinojo daug.
Ketino padirbėti valandą, bet užtruko daug ilgiau, pasinėrusi į Barlou šeimos istoriją tragiško likimo Abigalės, nepalenkiamo būdo Čarlzo ir vaikų, netekusių motinos tokiame jauname amžiuje. Dėka Kesės Rebeka galėjo įtraukti į pasakojimą dar vieną veikėją vyrą, kurį Abigalė mylėjo ir kurio paprašė išvažiuoti. Tai galėjo būti vienas iš valdžios vyrų, galbūt šerifas. Į tokį nepaprastą sutapimą nebuvo galima pažiūrėti pro pirštus ir ji nutarė nuodugniai ištirti.
Įsigilinusi į darbą ne iš karto atkreipė dėmesį į aparatūros ūžimą. Išgąsdinta garso staigiai atsisuko pažiūrėti į jutiklio ekraną.
Ar tai skersvėjis? Ji drebėdama pašoko iš vietos. Temperatūros matuoklis buvo labai jautrus. Rebeka nustebusi sekė, kaip temperatūra nuo malonių septyniasdešimt dviejų laipsnių sparčiai krinta iki trisdešimties ir ji jau gali matyti savo iškvepiamą orą. Širdis daužėsi.
Tačiau ji jautė tik šaltį. Nieko daugiau. Nieko negirdėjo ir nieko neužuodė.
Ponia čia neateina.
Taip sakė Ema. O kaip šeimininkas? Tai tikriausiai Čarlzas. Buvo daug skaičiusi apie jį, todėl dabar pajuto pyktį, baimę ir grėsmę.
Rebeka vikriai patikrino vaizdo įrašymo aparatą ir filmavimo kameras. Ekrane ji išvydo save ir dar kažką neaiškus pavidalas šmėstelėjo vos akimirką. Paskui dingo ir kambarys vėl sušilo.
Be galo susijaudinusi ji pagriebė diktofoną.
Tai prasidėjo naktį, antrą valandą aštuonios minutės penkiolika sekundžių. Temperatūra staigiai nukrito keturiasdešimt dviem Farenheito laipsniais. Sunkiai išmatuojamas energijos svyravimas truko tik sekundės dalį, tada temperatūra vėl pakilo. Tai baigėsi antrą valandą devynios minutės ir dvidešimt sekundžių. Trukmė šešiasdešimt penkios sekundės.
Kurį laiką ji stovėjo su diktofonu rankoje ir troško, kad viskas prasidėtų iš naujo. Neabejojo, jog čia buvo Čarlzas, jautė tai, o jos pulsas vis dar nerimo. Spėliojo, koks dabar galėtų būti jos kraujo spaudimas.
Ei, tu, baily, išlįsk, pasirodyk! Tu, kalės vaike! Grįžk!
Berėkdama užduso ir turėjo kelis kartus giliai įkvėpti. Pati save įspėjo, kad elgiasi neobjektyviai. Ir taip gali sužlugdyti projektą.
Rebeka prisivertė atsisėsti ir dar pusę valandos stebėti aparatūrą. Prieš išjungdama kompiuterį tiksliai aprašė įvykį.
Dabar vis vien nebūtų užmigusi, tai išėjo iš kambario. Kurį laiką tyliai stovėjo koridoriuje, laukdama ir tikėdamasi, bet ten niekas nepasirodė. Aplinkui tvyrojo tamsa ir tyla. Ji ėmė leistis žemyn, lūkuriuodama ir mėgindama įsivaizduoti nužudytą konfederatų kareivį, priblokštą Abigalę, išsigandusius tarnus, šaunantį Barlou. Įsivaizdavo juos labai tikroviškai.
Ji užsuko į svetainę, kurioje kai kurie žmonės užuosdavo dūmus, nors ugnis nedegdavo, į biblioteką, kurios Regana ir Kesė vengdavo, nes ten jausdavosi nejaukiai. Įžengusi į įstiklintą terasą išvydo viso labo lapotus augalus, patogias kėdes ir pro stiklą krintančią mėnesieną.
Rebeka drąsino save eidama į virtuvę. Prisiminusi, ką joje teko patirti, tarė sau, kad kantrybė tokia pat svarbi kaip ir smalsus protas.
Kažkodėl traukė prieiti prie lango. Mintimis ji nuskriejo už sodo ir pievos, pro medžius į tolumoje besidriekiančius laukus. Paskui į namą, kuriame miegojo Šeinas. Toks stiprus potraukis apstulbino ją. Reikmė išeiti laukan, nueiti į tą namą, pas jį. Kokia kvailystė. Abejotina, kad jis ten vienas. Tikriausiai jaukiai įsitaisęs lovoje su ta brunete ar kokia kita patrauklia moterimi.