Geismas neišnyko. Jis buvo toks galingas, toks kūniškas, kad net ėmė mausti pilvą. Kas ją taip traukia, spėliojo Rebeka. Ta vieta ar tas vyras?
Reikėjo pagalvoti. Sutelkti drąsą ir patyrinėti savo jausmus. Ji daugiau nebus nedrąsi pilka pelė. Daugiau netūnos palinkusi prie rašomojo stalo ar knygos. Atvyko čia įgyti patirties. Ir jeigu Šeinas Makeidas tai siūlo, ji pasinaudos. Tik, žinoma, pati pasirinks laiką ir sau priimtiną tempą.
Jis suprato, kad Rebeka iš tų moterų, kurios lengvai nepasiduoda, ir ketino tokia būti.
Šeinas norėjo įsitempti ją į lovą.
Kaip dėl to jaučiatės, daktare Nait?
Išsigandusi, o gal pakili, susidomėjusi?
Išsigandusi. Bet ko seksualinės patirties?
Seksas viena iš esminių biologinių funkcijų, natūrali patirtis. Ko man jos bijoti? Bet tai man nepažįstama. Todėl gąsdina, džiugina ir žadina smalsumą. Jis žadina mano smalsumą. Kai tik aš kontroliuosiu padėtį...
Ak, daktare Nait, vadinasi, jums svarbiausia kontrolė? O kaip jausitės ją praradusi?
Nejaukiai, todėl neketinu jos prarasti.
Ji iškvėpė orą ir nustojo pati sau uždavinėti klausimus. Tačiau įkyraus potraukio nesugebėjo užgniaužti, todėl skubiai išėjo iš virtuvės ir užlipo aukštyn miegoti.
Paniro į džiaugsmingus sapnus...
Jautė ją apkabinusias vyro rankas. Jie vartėsi ant minkšto, įdumbančio čiužinio lyg imtynių einantys vaikai. Šiltos, prie jos lūpų prigludusios lūpos, slopino kikenimą. Kibūs pirštai braukė per jos ilgus, susivėlusius plaukus.
Ša, Džonai, pažadinsi kūdikį.
Tu keli triukšmą.
Vikrios rankos po jos medvilniniais naktinukais rado puikių vietelių.
Ant tavęs per daug drabužių, Sara. Noriu tavęs nuogos.
Žaismingi pliaukštelėjimai ir grumtynės, kikenimas.
Aš vis dar apvaloka po gimdymo.
Tu tobula. Kūdikis tobulas. Dieve, aš noriu tavęs. Noriu tavęs, Sara. Myliu tave. Leisk man tave mylėti.
Nors juokas nutilo, džiaugsmas nesibaigė. Minkštas plunksnų čiužinys įdubo nuo svorio ir ritmingų poravimosi judesių...
Kitą dieną ji svirduliavo. Ne tiek dėl miego stokos, kiek dėl sapno, kurio niekaip negalėjo pamiršti. Didžiąją popietės dalį praleido užsidariusi kambaryje, ieškodama internete duomenų apie 1862 metais Antietame gyvenusius žmones.
Kai į duris pabeldė Kesė, iš spausdintuvo kaip tik lindo pavardžių sąrašai iš gyventojų surašymo, gimimo ir mirimo registrų.
Atsiprašau, kad trukdau.
Nieko tokio. Nuo darbo atitraukta Rebeka įdėmiai pasižiūrėjo pro akinius. Mėginu surasti Abigalės mylimąjį, jeigu ji tikrai tokį turėjo.
Sutrikusi Kesė ranka brūkštelėjo per plaukus.
Kaip tai įmanoma?
Atmetimo būdu pagal amžių, šeiminę padėtį. Prisiminusi akinius ji juos nusiėmė ir išvydo Kesę ryškiau. Tu įsitikinusi, jog jis neturėjo žmonos.
Taip, negalėjo turėti.
Ir jis nebuvo kariškis, nors minėjai, kad atsisakė kažkokių pareigų išvykdamas iš miesto.
Labai keista girdėti, kaip tu apie tai kalbi, lyg jie būtų tikri ir stovėtų šiame kambaryje.
Rebeka nusišypsojo ir atsilošė kėdėje.
O ar jų čia nėra?
Galima sakyti, kad yra. Kesė papurtė galvą. Aš įsitraukiau į tą istoriją. Tačiau atėjau pasakyti, kad man reikia nuvažiuoti į ligoninę.
Į ligoninę? Išsigandusi Rebeka pašoko nuo kėdės. Ar kuris vaikas susižeidė? Susirgo?
Ne, ne. Šeinas...
Jis pakliuvo į avariją. Rebeka mirtinai išblyško. Kur jis? Kas atsitiko?
Rebeka, tai dėl Savanos. Ji gimdo. Kesė smalsiai stebėjo, kaip Rebeka dribte sudribo ant kėdės. Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
Viskas gerai. Ji silpnai mostelėjo ranka. Neturėjau daryti skubotų išvadų.
Viskas gerai. Ji silpnai mostelėjo ranka. Neturėjau daryti skubotų išvadų.
Šeinas man paskambino prieš porą valandų. Jam jau buvo paskambinęs Džeradas. Turėjau surasti, kas prižiūrės vaikus, kol būsiu išvažiavusi. Emą su Konoru nuvešiu į Edės užkandinę. Tu dar nepažįsti Edės. Ji nuostabi. Bet negali priimti dar ir Elės, tad ją paliksiu ligoninės vaikų darželyje.
Ak.
Rebeka beveik atsigavo.
Nenorėjau, kad galvotum, jog tavimi nesirūpinu, taigi virtuvėje, jei praalksi, rasi šaltos mėsos ir pyrago. Pasiimsiu automobilį, tad jei tau reikės kur nors nuvažiuoti, nueik iki trobelės ar fermos ir pasiskolink kurį nors automobilį.
Man niekur nereikia važiuoti, vėl nurimusi ji nusišypsojo. Savana gimdo. Kaip puiku. Ar jai viskas gerai?
Kiek žinau, viskas gerai. Tiesiog mes visi norime ten būti.
Žinoma. Perduok geriausių linkėjimų ir motinai, ir tėvui. Aš galiu prižiūrėti Elę, jei nori.
Tu labai maloni, bet aš ją vis dar maitinu krūtimi ir nežinau, kiek ten užtruksiu. Mąstydama Kesė kramtė apatinę lūpą. Mes nelaukiame jokių naujų svečių, o tiems, kurie dabar išvykę pasižvalgyti, palikau raštelį. Maždaug už valandos jiems reikėtų išvirti arbatos, bet...
Nesijaudink, mes pasirūpinsime savimi patys. Matau, kad nekantrauji lėkti, taigi važiuok.
Nieko nėra nuostabiau už kūdikio gimimą.
Tai jau tikrai.
Likusi viena Rebeka pamėgino susikaupti, bet prieš akis tematė Makeidų šeimą. Tikriausiai jie vaikšto pirmyn atgal po ligoninės laukiamąjį ir varo iš proto ligoninės personalą. Žinoma, kelia triukšmą. Kuris nors vienas kaišioja galvą į gimdyklą ir stebi gimdymo eigą. Paskui praneša kitiems.
Jie tikrai džiaugiasi kiekviena minute. Taip elgiasi artimos šeimos, džiaugiasi vienas kitu ir palaiko. Kažin ar numano, kokie laimingi yra.
Ji dar porą valandų padirbėjo prie kompiuterio, išmetė iš sąrašo pusę vyriškų pavardžių, o paskui alkis nuginė žemyn į virtuvę.
Svečiai jau buvo suvalgę Kesės iškeptą pyragą. Bet bent jau paliko kavos. Rebeka prisipylė puodelį, dar norėjo susitepti sumuštinį, bet paskui apsiribojo sluoksniuotais šilauogių sausainiais.
Suskambėjus telefonui ji tučtuojau atsiliepė.
Makeidų viešbutis.
Tavo balsas per telefoną skamba gražiai ir seksualiai, Rebeka.
Šeinai?
Ir gerai skiri balsus. Pagalvojome, kad norėsi žinoti, jog Makeidų šeima ką tik pasipildė dar vienu nariu.
Kas gimė? Kaip laikosi Savana?
Mergytė. Jos abi laikosi puikiai. Miranda Makeid nuostabi aštuonių svarų dviejų uncijų svorio ir dvidešimt vieno colio ūgio moteriškutė.
Miranda, atsiduso Rebeka, gražus vardas.
Kesė jau pakeliui į namus, bet dar truputį užtruks, kol pasiims vaikus iš Edės ir viską jai papasakos. Pagalvojau, kad gal tu nerimauji.
Taip ir buvo. Ačiū.
Būtų gerai atšvęsti šį įvykį. Ar norite švęsti su manimi, daktare Nait?
Ak...
Nieko ypatinga, neturėjau laiko pasiruošti. Bet galiu užsukti, paimti tave ir pakviesti išgerti po bokalą alaus.
Sunku tam atsispirti, bet...
Gerai. Už pusvalandžio būsiu.
Aš nesakiau... Bet ragelyje buvo girdėti tik įžūlus pypsėjimas. Rebeka susiraukė.
Ji nesidabins. Tik iš tuštybės žvilgtelėjo į veidrodį, truputį pasitaisė makiažą, bet tai viskas. Tamprės ir plonas gelsvai rudas megztukas, kuriais apsivilkusi dirbo šį vakarą, buvo patogūs drabužiai ir tikrai tiks prie alaus bokalo. Jeigu įsisegs didelius žalvarinius auskarus, atrodys dar gražiau. Kelis pastaruosius mėnesius ji pamėgo puoštis.
Ant durų palikusi raštelį Kesei Rebeka išėjo iš viešbučio laukti Šeino.
Ore jau sklandė artėjančio rudens kvapas. Nors diena buvo rami ir karšta, vakarop oras atvėso. Buvo tylu ir tamsu, kaip ir įprasta kaime. Tik kartais pasigirsdavo nuožulnia gatvele burzgiantis automobilis. Paskui vėl stodavo maloni tyla.
Rebeka manė, kad ilgėsis didmiesčio triukšmo, raminančio žmonių šurmulio, jų džiugaus klegesio. Ji išmoko gyventi Niujorke, leisti laiką parduotuvėse ir muziejuose, būti šalia kitų žmonių ir jų nesidrovėti. Tai buvo pačios sau pasiskirta terapija, ir tai padėjo. Ji nustojo vaikščioti nuleidusi galvą, skubėti į saugų savo buto prieglobstį, kur būtų viena su knygomis.
Tačiau visai to nesiilgėjo. Jai patiko čia tvyranti ramybė, lėtas tempas, galimybė pažinti žmones. O dabar ji važiuos išgerti su labai patraukliu vyru.
Nebloga darbingos dienos pabaiga.
Ji stebėjo artėjančio automobilio šviesas, žiūrėjo, kaip jis įsuka į gatvelę. Tada žengė artyn.
Man patinka matyti manęs laukiančią moterį.
Atsiprašau, bet nuliūdinsiu. Ji įlipo į pikapo kabiną. Norėjau pasimėgauti nuostabiu oru. Jame jau tvyro rudens kvapas.
Gražiai atrodai. Jis palietė jos auskarą ir šis ėmė sūpuotis.
Ir tu gražiai. Jis išties atrodė gražiai pasišiaušusi arklio uodega, išblukę darbiniai marškiniai, nerūpestinga šypsena. Kur vyksime?
Į Dafo užeigą. Šeinas užmetė ranką ant sėdynės atkaltės ir įjungė atbulinį bėgį. Nieko ypatinga, bet ta vieta tarsi namai.
Vos pamačiusi užeigą Rebeka suprato, kad čia tikrai nieko ypatinga. Taverna buvo blogai apšviesta, tik virš biliardo stalo akinamai švietė dienos šviesos lempos. Jų ryškumą šiek tiek slopino cigarečių dūmai. Iš muzikos automato sklido verksminga kantri muzika. Aplinką puošė žemės riešutų kevalai ant grindų, alaus reklamos plakatai ant sienų ir keistai žavinga šunų, žaidžiančių pokerį, reprodukcija. Oras buvo troškus ir šiek tiek atsidavė pavojumi.
Bet jai patiko.
Kol juodu pasiekė apšiurusį barą, už kurio stovėjo liesas žmogus irzliu veidu, Šeinas supažindino ją su pustuziniu žmonių.
Ji jau spėjo patirti, kad miestelio senbuviai prašalaičius stebi smalsiai, nepasitikėdami ir susidomėję. Kažkas šūktelėjo Šeinui, kad jis paimtų lazdą, bet šis tik papurtė galvą ir parodė du pirštus barmenui.
Kaip einasi, Dafai?
Liesasis barmenas niurgzdamas atidarė du butelius.
Normaliai.
Čia Rebeka, Reganos draugė iš Niujorko.
Niujorkas yra tikras pragaras.
Ar jūs ten buvote? mandagiai paklausė Rebeka.
Neskrisčiau ten net jei kas nors sumokėtų. Padavęs alų jis vėl ėmė rūsčiai stebėti savo klientus.
Dafas tikras plepys, paaiškino Šeinas, vesdamasis ją prie staliuko. Ir linksmiausias žmogus mieste.
Supratau tai iš pirmo žvilgsnio. Rebeka atsisėdo. Galų gale, esu profesionalė.
Šypsodamasis Šeinas sudaužė savo butelį su jos.
Į Mirandos Katerinos Makeid sveikatą!
Pritardama Rebeka pakėlė butelį ir nugėrė gurkšnelį.
Papasakok man išsamiai.
Tuos kelis kartus, kai buvau įlindęs pasižiūrėti, kaip laikosi Savana, ji irzliai pareiškė, kad Makeidus reikėtų laikyti kalėjime. Dėl tam tikrų jų organų.
Kai tą sako gimdanti moteris, nieko nuostabaus.
Na, Regana ir Kesė nesielgė taip bjauriai. Savana piktesnė, kurį laiką ji buvo itin pikta. Kai viskas baigėsi, ėmė burkuoti lyg balandėlė.
O Džeradas?
Iš pradžių labai nervinosi, paskui ėmė šypsotis lyg koks silpnaprotis. Panašiai būna kas kartą, kai mums gimsta kūdikis.