Tai paprasčiausiai protinga. Reikia viską gerai išnagrinėti.
Išnagrinėti? Jis virė pykčiu.
Tikrai? Tikiuosi, praneši man, kai baigsi nagrinėti ir prieisi prie išvados?
Tu pirmas išgirsi, pasakė Rebeka ir užsidėjo akinius.
Šeinas bandė užgniaužti įniršį. Tai buvo sunki kova Makeidui. Ji viską šaltai apsvarsto. Taigi, tegu svarsto ir tuo paspringsta.
Tai paprasčiausiai protinga. Reikia viską gerai išnagrinėti.
Išnagrinėti? Jis virė pykčiu.
Tikrai? Tikiuosi, praneši man, kai baigsi nagrinėti ir prieisi prie išvados?
Tu pirmas išgirsi, pasakė Rebeka ir užsidėjo akinius.
Šeinas bandė užgniaužti įniršį. Tai buvo sunki kova Makeidui. Ji viską šaltai apsvarsto. Taigi, tegu svarsto ir tuo paspringsta.
Žinai, dabar, kai ir aš viską apsvarsčiau, manau, kad tu man per šalta. Be to, labai kaulėta. Man patinka šiltesnės, minkštesnės moterys.
Rebeka sukando dantis, paskui sąmoningai atpalaidavo žandikaulį.
Geras ėjimas, fermeri. Abejingumas, įžeidimas ir iššūkis. Esu tikra, kad daugeliu atvejų tai suveikia. Ji prisivertė nusišypsoti. Su manimi teks labiau pavargti.
Šiuo metu man bus geriau, jei tavęs iš viso nematysiu.
Kadangi šią akimirką niekaip negalėjo laimėti, Šeinas dideliais žingsniais patraukė prie durų ir išėjo lauk. Jam tereikėjo nuspręsti, su kuriuo iš brolių dabar reikėtų susiimti.
Rebeka giliai atsikvėpė, nusiėmė akinius ir rankomis brūkštelėjo per veidą. Šį kartą vos išvengė pavojaus. Iš kur galėjo žinoti, kad sunkiai tramdomas pyktis, juo prisidengęs geismas ir įgimta arogancija taip jaudins, taip žavės?
Ji vos nepasidavė. Tą akimirką, kai Šeinas apsisuko ir griebė ją, galėjo paleisti visas abejones pavėjui. Bet...
Ji nebūtų galėjusi kontroliuoti padėties, kai Šeiną užvaldė tokia įnoringa nuotaika. Jis būtų ją paėmęs. Ir nors teoriškai tai skambėjo labai įspūdingai, Rebeka to bijojo.
Jeigu tik jis žinotų, kad ji dabar mėgina nusiraminti ir trokšta įsitikinti, jog ir jis yra ramus. Juk tik nurimęs ir pralinksmėjęs Šeinas bus žavus ir švelnus meilužis. Sudirgęs ir suvargęs elgsis reikliai ir nekantriai.
Vadinasi, geriau palaukti, kol ateis tinkama akimirka.
Užsimerkusi Rebeka atsilošė. Nutilus Šeino sukeltam viesului, virtuvėje buvo ramu. Ji mėgavosi tyla, bet kartu ilgėjosi ir to šurmulio. Šiame name, šioje virtuvėje jai buvo lengva atsipalaiduoti. Netgi džiūstančių grindlenčių braškėjimas naktį ramino. Ramino ir degančių malkų traškėjimas krosnyje, verdamos mėsos kvapas, sumišęs su cinamono ir obuolių aromatu. Visa tai buvo namai, pagaliau namai...
Staiga ji sustingo, įsitempusi lyg styga, užmerktomis akimis. Niekas neverda, tai kodėl užuodžia kvapą? Nedega ir ugnis, tai kaip gali girdėti traškant malkas?
Rebeka lėtai atsimerkė. Akimirką viskas aplinkui virpėjo, vaizdas atrodė neryškus. Tačiau ji įžiūrėjo ketaus krosnelę, židinyje degančią ugnį, ant plačios palangės vėstančius pyragus ir pro langą šviečiančią saulę.
Staiga vizija išnyko. Ji vėl aiškiai matė grindlentes, medinius baldus ir girdėjo šaldytuvo burzgimą. Bet ryškūs, stiprūs kvapai išliko. Lyg aidą kažkur giliai galvoje išgirdo neramų kūdikio verksmą.
Gerai, Rebeka, pasakė pati sau drebančiu balsu. Norėjai to. Štai ir gavai.
Ji atsistojo ir nuskubėjo į svetainę. Tarp patogių kėdžių, supamojo krėslo, netvarkingai į lentynas sudėtų knygų stovėjo jos aparatūra. Temperatūros kritimo ji neužregistravo, bet užfiksavo traškesį. Rebekai net nereikėjo žiūrėti į matuoklį, ji jautė tai. Elektros srovė perėjo per ją visą, piestu pastatė plaukelius ant sprando.
Ji buvo ne viena.
Verkė kūdikis. Prispaudusi ranką prie burnos pažiūrėjo į garso įrašymo aparatą. Įdomu, ar ji išgirs tai perklausydama įrašą. Viršuje kažkas tyliai uždarė miegamojo duris. Rebeka išgirdo supamos lovelės girgždėjimą. Verksmas nutilo.
Kūdikis supamas, pagalvojo ji, beveik apsvaigusi iš džiaugsmo. Jis nuramintas, mylimas. Štai ką jautė sklindant. Meilę, stiprią meilę. Namai buvo pilni meilės.
Nuo tos meilės šilumos jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
Kai aplinkui vėl įsivyravo tyla, kai Rebeka vėl liko viena, paėmė diktofoną ir įrašė pasakojimą. Paskui atsisėdo prie kompiuterio, viską užrašė ir dar išsaugojo kopiją diske.
Tada išsiėmė butelį vyno iš šaldytuvo ir atšventė sėkmę.
Jau buvo beveik vidurnaktis, kai grįžo Šeinas ir rado Rebeką ten, kur buvo palikęs. Jo įniršis buvo atslūgęs. Niekas iš brolių nenorėjo su juo imtis, o Devinas juokeliais išsklaidė blogą nuotaiką.
Šeinas baiminosi, kad sugrįžus namo tokia nuotaika vėl gali apimti, ypač kai pamatė Rebeką čia sėdinčią ir besišypsančią jos plaukai buvo suvelti nuo dažno braukymo ranka, akiniai nuslydę ant nosies galiuko.
Ar tu dirbi ištisomis paromis?
Esu apsėsta darbo, labai atsargiai pasakė ji. Sveikas.
Sveika. Šeinas suraukė antakius pamatęs jos išraudusius skruostus ir jausmingą šypseną. Ką veikei?
Nieko. Žaidžiau su vaiduokliais. Jie labai draugiški, daug mielesni nei Barlou name.
Jis priėjo arčiau. Šalia kompiuterio stovėjo tuščias vyno butelis ir puspilnė taurė. Jis įdėmiau pažvelgė jai į veidą ir suprunkštė.
Jūs nusitašiusi, daktare Nait.
Sakai girta? Esu priversta sutikti su tavo diagnoze. Esu labai, labai, labai girta. Ji pakėlė taurę ir sugebėjo ją išgerti, neapsipildama marškinių. Nežinau, kaip tai atsitiko. Tiesiog nesilioviau gerti.
Dieve, suglebusi ant kėdės ji atrodė tokia graži, ryškiomis blizgančiomis akimis. Ir šypsojosi... kvailai. Jam patiko, kad ir ji gali atrodyti kvaila.
Tikriausiai. Jis švelniai pirštu parėmė jai pasmakrę, kad nemaskatuotų galva. Ar valgei ko nors?
Ne-a. Nemoku virti. Tai pasakiusi ji pratrūko juoku. Labas.
Labas. Buvo neįmanoma pykti. Rebeka atrodė tokia miela ir tokia neįtikėtinai girta. Šeinas nuėmė akinius jai nuo nosies ir padėjo į šalį. Eime aukštyn, meilute.
Ar tu manęs nepabučiuosi?
Ištarusi šį klausimą ji nuvirto nuo kėdės ant grindų.
Geraširdiškai keikdamasis jis pasilenkė jos pakelti. Nors ir girta, Rebeka sugebėjo priglausti lūpas prie jo lūpų ilgam bučiniui, nuo kurio lauk virto akys.
Mmm... koks tu skanus. Paveikta to skonio ir vyno ji apsikabino jį už kaklo. Eikš čia, gerai? Ir vėl mane pabučiuok. Nuo tavo bučinių svaigsta galva ir ima daužytis širdis. Nori pajusti, kaip ji daužosi? Ji sugriebė jo ranką ir pridėjo sau prie krūtinės. Jauti?
Taip, jis viską puikiai jautė.
Nustok. Šeinas buvo išmuštas iš pusiausvyros ir jam sunku buvo laikytis garbingo pažado.
Aš jaučiuosi puikiai. Ar tu nenori pajusti manęs?
Šį kartą jis nusikeikė ne taip geranoriškai. Paskui pastatė ją ant kojų ir mėgino, bet nepajėgė išvengti džiaugsmingų bučinių į veidą ir kaklą.
Nustok, Rebeka, jo balse buvo girdėti neviltis, o kūne įsijungė pavojaus signalas. Elkis gražiai.
Nenoriu. Visuomet gražiai elgiuosi. Pavargau nuo to. Leisk man tave nurengti. Greičiau entuziastingai nei subtiliai ji ėmėsi segti jo marškinių sagas. Man patinka, kaip tu atrodai su apatiniais baltiniais, nes tada matyti raumenys. Leisk juos paliesti.
Dabar, nešdamas ją iš kambario, jis jau keikėsi bjauriai.
Tau teks už tai sumokėti. Prisiekiu. Pagirios bus mažiausias užmokestis.
Ji spardėsi, kikeno, kedeno jo ilgus tankius plaukus. Nors buvo beveik besvorė, jo rankų raumenys ėmė virpėti. Nusilpo keliai.
Šeinas vos nesuspiegė, kai ji krimstelėjo jam ausį.
Man patinka šie namai. Patinki tu. Patinka viskas. Ar galime lovoje išgerti vyno?
Ne. Geriau tu... Jis suklydo pažvelgdamas į ją, nes jos lūpos iš karto susiliejo su jo lūpomis. Garbingas ar negarbingas, bet Šeinas tikrai buvo vyras. Išpylė kankinantis, gundantis karštis. Desperatiškai sudejavęs ir susverdėjęs jis pasinėrė į bučinį. Jos lūpos buvo nuostabios, geismingos.
Ne. Geriau tu... Jis suklydo pažvelgdamas į ją, nes jos lūpos iš karto susiliejo su jo lūpomis. Garbingas ar negarbingas, bet Šeinas tikrai buvo vyras. Išpylė kankinantis, gundantis karštis. Desperatiškai sudejavęs ir susverdėjęs jis pasinėrė į bučinį. Jos lūpos buvo nuostabios, geismingos.
Rebeka. Vardas nuskambėjo lyg maldavimas. Varai mane iš proto.
Visuomet geidžiau ką nors išvaryti iš proto. Kad paskui galėčiau gydyti, nes esu psichiatrė. Ji rangėsi iš juoko. Tampė apatinių marškinėlių, pasivilktų po viršutiniais, apykaklę, paskui pirštai palindo po jais, pasiekė sudrėkusią nuo prakaito odą. Pabučiuok mane dar. Taip, kad galėčiau liežuviu jausti tavo dantis. Man labai patinka, kai tai darai.
O, Dieve.
Tai buvo nuoširdi malda. Jis kartojo tuos žodžius visą laiką, kol nešė ją į svečių kambarį. Ketino ją numesti ant lovos ir oriai išeiti, taip greitai, kaip tik leis skaudančios strėnos ir sumišęs protas.
Bet ji tempte nutempė jį ant didelės minkštos lovos šalia savęs. Tiksliau, ant savęs.
Kaip gera, atsiduso Rebeka. Paskui išsirietė lanku. O, Dieve.
Šeinas graudžiai dejavo. Iš galvos visas kraujas nutekėjo žemyn. Jis jautė, kad akys išvirto iš akiduobių, kai ji mažomis rankelėmis sugriebė jį už užpakalio ir suspaudė.
Aš to nedarysiu.
Jis šnopavo ir slopino norą nuplėšti nuo jos visus drabužius.
Pamatysime, kai tik numausime šias kelnes.
Šeinas prispaudė jos ranką savąja, kai ji pamėgino užčiuopti jo džinsų užtrauktuką. Jis spoksojo į jos švytintį, džiaugsmingai gundantį veidą ir titaniškomis pastangomis priminė sau: šis žaidimas turi taisykles.
Noriu, kad nedelsdama baigtum visa tai. Ne itin švelniai Šeinas iškėlė jos rankas virš galvos ir prispaudė. Tačiau jo kūnas prigludo dar arčiau prie jos. O ji, po galais, net nemėgino gulėti ramiai. Patrauk rankas nuo manęs, po velnių.
Ji nusišypsojo jam ir tingiai, apsvaigusi nuo vyno mėgavosi pojūčiais, kuriuos kėlė šlaunų judinimas.
Pažadu tavęs nesužaloti. Rebeka suprunkštė. Tu atrodai toks niršus. Eikš, pabučiuok mane.
Turėčiau tave pasmaugti.
Tačiau jis ją pabučiavo, bet ne vien dėl noro, o ir iš nusiminimo. Bučinys buvo šiurkštus, nirtus ir šiek tiek nedoras. Kai jis šiaip taip įstengė atsitraukti, jos apsunkusios akys žibėjo, o gundančios lūpos šypsojosi.
Darrr...
Šeinui skaudėjo kūną, galvoje tvinkčiojo.
Tu prisiminsi, kaip mylėjaisi su manimi, Rebeka, ištarė tvirtai. Išsiblaiviusi prisiminsi kiekvieną akimirksnį. O kai aš baigsiu, būsi net savo vardą pamiršusi.
Gerai, sutiko ji. Apsunkusios akys merkėsi. Gerai.
Ji plačiai nusižiovavo ir užmigo.
Šeinas dar pagulėjo keletą minučių, mėgindamas atgauti kvapą ir jėgas. Po savimi jautė jos besikilnojančias krūtis, visą kūną, o jos rankas vis dar laikė prispaudęs.