Ryte, brangute, tu nejausi man neapykantos, sumurmėjo jis keldamasis. Bet aš galiu imti neapkęsti tavęs.
Truputį pamąstęs užklojo ją dygsniuota antklode ir paliko miegoti su visais drabužiais, netgi su batais.
Šeinas visai nemiegojo ir, kaip buvo pratęs, atsikėlė dar prieš aušrą. Tačiau šį rytą iš džiaugsmo nešvilpavo. Metęs rūstų žvilgsnį Rebekos kambario pusėn, nusileido laiptais ir išėjo laukan dirbti rytinių darbų.
Jei du jo fermoje rytais dirbantys studentai ir pastebėjo, kad šeimininkas nėra toks džiugus kaip paprastai, išmintingai nutylėjo. Karvės buvo pamelžtos, paršeliai pašerti, kiaušiniai surinkti. Dar tik reikėjo pakratyti šiaudų.
Šunys šokinėjo aplinkui kaip paprastai, bet netrukus pajuto, kad šįkart viskas yra kiek kitaip, ir nukiūtino atsigulti po užpakaline namo veranda.
Saulė jau buvo pakilusi, kai Šeinas grįžo namo tvarkytis ir ruošti pusryčių. Fizinis darbas beveik išsklaidė blogą nuotaiką. Humoro jausmas padės atsikratyti ir jos likučių. Kas čia dabar darosi? Juk jis suaugęs vyras, geba žavėti moteris, o dabar vaikšto nusiminęs kaip žalias jaunuolis, mėginantis žengti pirmus nedrąsius žingsnius į moterų pasaulį. Jei į viską pažiūrėsi iš šalies, tai atrodys juokinga. Juk vertėjo pamatyti šauniąją, sarkastiškąją, protingąją daktarę Nait visiškai girtą.
Jis galvojo apie tai kepindamas šoninę. Ji tikrai atrodė graži, kai sėdėjo kvailai šypsodamasi, su nuslinkusiais ant nosies galo akiniais. Be to, vyras negali per daug skųstis, kai prie jo limpa graži moteris. Nesvarbu, kad viskas baigėsi taip apgailėtinai.
Žinoma, kuris kitas vyras būtų pasinaudojęs padėtimi. Būtų leidęs nutraukti nuo jo drabužius ir pats būtų nurengęs ją. Būtų be dvejonės įsiskverbęs į tą karštą kūnelį ir...
Kankinamas tokių minčių Šeinas ramindamasis keletą kartų giliai įkvėpė. Jai labai pasisekė, po šimts pypkių, kad jis taip nesielgė. Ji liko jam skolinga. Gerokai skolinga.
Kiek pralinksmėjęs nuo šių minčių, jis įsipylė puodelį kavos.
Be to, jai teks dar daug kentėti. Paveiktas pusryčių, kavos kvapo ir ryto grožio Šeinas netgi pajuto jai gailestį.
Rebekai teks iškęsti pagirias ir ji daug ko neprisimins iš vakar vakaro. Jam bus smagu užpildyti tas atminties spragas ir stebėti, kaip ji sutrikusi gūžiasi. Tai truputėlį išlygins svarstykles. Pakankamai, kad galėtų jai jausti užuojautą. Duos jai aspirino tabletę ir firminių Makeidų vaistų nuo pagirių.
Jis kelis kartus smagiai nusijuokė ji buvo to verta.
Vargšelė, mintijo Šeinas, plakdamas kiaušinienę. Tikriausiai miegos iki vidurdienio, paskui atsibus, užsitrauks antklodę ant iš skausmo plyštančios galvos ir mels greitos gailestingos mirties.
Galų gale, tai teisingas užmokestis už jo bemiegę naktį.
Jis labai nustebo, kai užgesinęs ugnį po keptuve ir siekdamas lėkštės pamatė ją stovinčią virtuvės tarpduryje. Betyrinėjant ją jam pakilo antakiai. Atrodė išblyškusi, apsunkusiais akių vokais, vilkėjo chalatu. Plaukai šlapi, turbūt ilgai prausėsi duše.
Jis šyptelėjo kiek pašaipiai.
Kaip einasi, daktare?
Rebeka atsargiai atsikrenkštė.
Puikiai. Ji žvilgtelėjo į stalą. Jos nusikaltimo įkalčiai vis dar buvo ant jo. Vyno butelis ir taurė su trupučiu gėrimo, kurio ji jau nepajėgė išgerti. Jai nepavyks to išvengti. Rodos, truputį per daug išgėriau.
Galima ir taip pasakyti. Galvodamas apie tai, kas įvyks per keletą būsimų minučių, jis truputį per garsiai trinktelėjo spintelės dureles. Ir turėjo nusivilti, kai ji nuo smūgio nesusiraukė. Pasakyčiau, kad buvai girta kaip pėdas.
Ji ir nuo to nesusiraukė.
Paprastai daug negeriu. Buvo kvaila gerti nevalgius. Noriu atsiprašyti ir padėkoti, kad nunešei mane į lovą.
Šeino šypsena blėso. Jam nepatiko, kad ji taip gerai tvardosi, yra tokia santūri.
Kaip tavo galva?
Galva? A... Rebeka nusišypsojo patenkinta, kad jis teiraujasi. Puikiai. Aš nesergu pagiriomis. Tikriausiai mano medžiagų apykaita labai gera.
Jis spoksojo į ją. Ar jau pasaulyje nebeliko teisybės?
Tau nėra pagirių?
Ne, bet kavos mielai išgerčiau.
Rebeka nuėjo prie kavinuko. Neklupinėdama. Šeino apmaudas augo. Ji nesimarkstė nuo saulės. Nedejavo.
Išgėrei beveik visą butelį vyno ir puikiai jautiesi?
Mmm... jaučiuosi alkana. Ji jam šypsojosi pildamasi kavos. Vakar vakare elgiausi kaip idiotė, o tu buvai labai supratingas.
Taip. Apetitas žaibiškai nyko. Buvau geras.
Taip. Apetitas žaibiškai nyko. Buvau geras.
Jis tikrai buvo geras ir nusipelnė paaiškinimo, ne vien atsiprašymo.
Supranti, mane taip paveikė atradimas... Jo veido išraiška privertė Rebeką nutilti. Tu pyksti ant manęs. Taip ir turėtų būti. Elgiausi siaubingai. Ji uždėjo ranką jam ant plaštakos. Visai netekau savitvardos, o tu buvai toks santūrus ir mielas.
Mielas, jis spjaute išspjovė žodį. Ar tu atsimeni, kas atsitiko?
Žinoma. Truputį nustebusi, jog Šeinas tikėjosi, kad ji neatsimins, gerdama kavą Rebeka atsirėmė į bufetą. Aš tave grabaliojau nerandu kito žodžio. Tai man nebūdinga. Esu dėkinga, kad supratai, jog dėl to kaltas vynas. Nebūčiau tavęs kaltinusi, jei būtum mane palikęs čia išsitiesusią ant grindų. Tai ją labiau juokino nei trikdė, jos akys virš puodelio juokėsi. Jaučiu, su manimi teko gerokai pavargti. Abejoju, ar nusigėrusi moteris yra labai patraukli, bet tu elgeisi itin padoriai ir kantriai.
Ji net iš mandagumo nesileidžia pažeminama, karščiavosi Šeinas. O dar blogiau, kur kas blogiau, kad drįsta jį laikyti šventuoliu.
Buvai bjauri.
Žinau, nusijuokė Rebeka, galutinai išsemdama jo kantrybę. Tai vis tiek patirtis. Niekada nesu buvusi tokia girta ir kažin ar dar kada nors būsiu. Man pasisekė, kad prisigėriau viena ir būtent tu mane tokią radai. Ar galiu paimti gabalėlį šitos šoninės?
Šeinas save patikino, kad yra ramus, nors galvoje tvinkčiojo kraujas. Jis prabilo lygiu balsu, tyliai.
Ar tu blaivi, Rebeka?
Visiškai. Ji krimstelėjo šoninės. Ir ilgai tokia būsiu.
Jis lėtai linktelėjo žiūrėdamas į ją.
Galva skaidri, visi gebėjimai veikia?
Ji jau norėjo atsakyti, bet keistas tonas privertė suklusti. Atsargiai pažvelgė į jį. Išvydusi tamsų, pavojingą akių žvilgesį žengtelėjo atatupsta.
Šeinai...
Jis stumtelėjo ją ir Rebekai iš rankų iškrito kavos puodelis.
Vadinasi, tu manęs negundei? Jis įsisiurbė jai į lūpas įniršęs ir nusiminęs. Buvau mielas, tiesa? pridūrė ir taip ją pasuko, kad ji nugara įsirėmė į šaldytuvą. Supratingas. Kantrus, kalbėjo kapodamas žodžius ir ją toliau bučiuodamas.
Taip. Ne.
Kaip ji gali mąstyti, kai galvoje taip ūžia kraujas?
Po šimts pypkių, vos manęs nenužudei. Jis kilstelėjo jos smakrą ir toliau siaubė lūpas, siųsdamas pragaištingus ugnies pliūpsnius į kiekvieną jos kūno ląstelę. Ar žinai, kaip labai tavęs norėjau? Įsivaizduoji?
Šeinas bučiavo ją labai stipriai, nekantriai. Glamonėjo šiurkščiai, glaudėsi prie jos įsitempusiu, įkaitusiu kūnu.
Rebeka stengėsi atgauti kvapą, išsilaikyti ant kojų, nes jos smegenys, rodos, virto pliurze. Ji lydėsi jo glėbyje lyg minkštas kvapnus vaškas. Jo kraujas pulsavo pagal jos švelnų, seksualų burkavimą, nekantrius, bejėgius garsus ir vertė nevilties persmelktą geismą į desperatišką reikmę.
Štai taip, sumurmėjo Šeinas ir pakėlė ją ant rankų.
Apimta panikos Rebeka ėmė stumti jį, įrėmusi ranką į krūtinę.
Palauk.
Nė nemanau laukti. Jis taip žybtelėjo akimis, kad vos jos nenudegino. Geriau garsiai ir aiškiai sakyk ne, Rebeka. Ir sakyk tuoj pat. Pasakyk, jog nenori manęs, kad to nenori. Ir patikink, kad tai tiesa.
Po delnu ji jautė pasiutusiai plakančią jo širdį ir jos ranka suvirpėjo. Bet ne iš baimės. Ne, kalta buvo ne baimė, o geismas.
Negaliu. Rebeka garsiai iškvėpė orą. Tai būtų netiesa.
Jis triumfavo.
Taip ir žinojau.
8
Ji norėjo prisiminti viską. Kažkaip įspausti į širdį ir protą kiekvieną akimirksnį, kiekvieną garsą ir skonį. Norėjo sugebėti atgaivinti šį neįtikėtiną jausmą, kai tave neša stiprios rankos, tavęs nori, nori beprotiškai, ir dar toks gražus vyras. Kaip kas keletą žingsnių bučiuoja patyrusios alkanos lūpos.
Jai nebuvo svarbu, jis švelnus ar šiurkštus, kantrus ar apimtas jaudulio, svarbiausia, kad jos geidžia.
Jis stabtelėjo ant laiptų ir, kai aistringai įsisiurbė į lūpas, jai iš galvos išlakstė mintys apie ateitį ir liko tik visa apimanti dabartis.
Sudejavusi iš džiaugsmo Rebeka apsivijo jį rankomis ir pati ėmė godžiai ragauti jo veidą ir kaklą. Jo aštrus skonis tol liejosi į ją, kol galva ėmė aidėti ir knibždėti nuo neaiškių vaizdinių. Ji sudrebėjo nuo geismo. Tai, pagalvojo apsvaigusi, tėra pradžia.
Ji nebesistebėjo, kad jos pirštai mėgina atsegti jo marškinių sagas. Norėjo jausti jį, liesti visą ir tučtuojau.
Kai jie pagaliau pasiekė jo miegamąjį, jis juokėsi ir duso.
Viskas labai panašu į vakar. Šeinas griuvo ant lovos su ja. Tiksliau, ant jos. Tik geriau.
Ar negalėtum nusivilkti šio drabužėlio? Rebeka taip pat juokėsi, nors tai atrodė vargiai įmanoma, kai geismas prakaituotais kumščiais gniaužia kiekvieną kūno lopinėlį.
Tave nurengti lengviau. Vienu įgudusiu judesiu jis praskyrė chalatą. Jos oda pasirodė pieno baltumo, liemuo lieknas. Suurzgęs lyg žvėris jis apžiojo jos krūtį.
Ją užgriuvo lavina naujų, dar nepatirtų pojūčių. Jai besistengiant rasti vietos galvoje jiems užfiksuoti, jos rankos, segiojusios marškinių sagas, staiga nusviro ir paniškai įsikibo į paklodę.
Kiekvienas jo patyrusios alkanos burnos krimstelėjimas ar timptelėjimas perverdavo ją kiaurai tūkstančiais įkaitusių auksinių strėlių. Paskui tos strėlės pažirdavo į daugybę smulkių liepsnojančių adatėlių, badančių jos odą ir po oda svaiginamu greičiu.
Kaip kas nors gali ištverti tokius pojūčius, spėliojo Rebeka. Arba kaip kas nors gali be jų gyventi?
Per keletą sekundžių jis ją išrengė ir ėmė ragauti.
O ji supanikavo pagalvojusi, kad nuo tokio malonumo galima numirti. Oda įkaito, sudrėko ir virpėjo nuo kiekvieno didelių, sudiržusių rankų prisilietimo ir glostymo. Lyg blaškoma potvynio bangos Rebeka vartėsi lovoje su juo, desperatiškai trokšdama, kad viskas tęstųsi iki begalybės.
Jis irgi negalėjo ja pasisotinti. Ta kūdikiškai lygia oda, ilgais, siaurais kauleliais, mažomis, standžiomis lyg obuoliai krūtimis. Jis užuodė jos nesenų maudynių kvapą ir dar niekada paprastas muilo aromatas taip nežadino aistros.
Rebeka rangėsi po juo ir virš jo, glamonėjo greitai, pašėlusiai. Jos nuostabios akys, kurių jis beveik niekada nepamiršdavo, patamsėjo lyg viskis ir žvelgė gyvastingai. Kur jis ją bepaliesdavo, ji reaguodavo taip, lyg niekas nebūtų ten lietęs. Drebėjo, rietėsi lanku, rangėsi. Murkė, dejavo, žiopčiojo. Su jokia kita moterimi Šeinui neteko pasijusti tokiam galingam, laisvam ir kartu taip geidžiamam.