Po šimts pypkių. Apsvaigęs nuo geismo jis atsisėdo nusitraukti batų. Rebeka įsitaisė už jo ir apsivijo nuostabiu nuogu kūnu aplink jį, o nuo jos skubotų bučinių į kaklą ir petį jo akys apsiblausė.
Paskubėk. Ji patraukė aukštyn jo apatinius baltinius ir ėmė glamonėti nugarą. Man labai patinka tavo kūnas. Aš tiesiog... mmm... Ji nuslydo prisiglaudusi krūtimis, per jo atidengtą nugarą. Jie abu ėjo iš proto.
Abiejų malonumui jis priglaudė ją, o ji įkaito ir sudrėko. Šeinas pajuto, kaip Rebeka sustingo ir ėmė trūksmingai kvėpuoti. Tiesiog pasiuto, draskė jį nagais, virpino šlaunis, apakino jį savo nežabotu geismu.
Noriu būti tavyje, nekantriai ištarė jis kimiu balsu. Beveik smurtingai nubloškė ją ant lovos ir pamėgino nusitraukti džinsus. Negalėjo prisiminti, jog kada nors anksčiau pirštai būtų buvę tokie negrabūs dėl nežmoniško, begalinio geismo. Noriu tave užpildyti. Noriu matyti, kaip tu mane priimi.
Noriu būti tavyje, nekantriai ištarė jis kimiu balsu. Beveik smurtingai nubloškė ją ant lovos ir pamėgino nusitraukti džinsus. Negalėjo prisiminti, jog kada nors anksčiau pirštai būtų buvę tokie negrabūs dėl nežmoniško, begalinio geismo. Noriu tave užpildyti. Noriu matyti, kaip tu mane priimi.
Paskubėk. Jos rankos jau graibstė jam šlaunis. Ji labai norėjo jį pajusti, neabejojo, kad vėl pasijus kažkur skrendanti. Negaliu to ištverti.
Pasitikdama jį Rebeka išsirietė lanku.
Šeinas įsiveržė į ją vienu stipriu judesiu. Ir sustingo. Šokas, netikėjimas, baimė sumišo su neviltimi, kai ji sušuko jam negailestingai braunantis per mergystės plėvę. Jo rankų raumenys drebėjo nuo įtampos, o patamsėjusios akys paniškai žvelgė jai į akis.
Rebeka. Dėl Dievo. Nejudėk.
Ką? Ji buvo sutrikusi, apimta ekstazės. Jautė jį savyje, kaip į ją brovėsi, ir tai buvo puiku. Ką?
Dėl Dievo meilės, nejudėk, iškošė jis pro sukąstus dantis, mėgindamas susivaldyti. Jo kūnas virpėjo nuo įtampos. Gerasis Dieve, ji tokia karšta, standi, šlapia. Daugiau nesukelsiu tau skausmo. Šeinas negalėjo atgauti kvapo, nepajėgė įkvėpti oro. Duok man minutėlę.
Ką? vėl paklausė ji. Paklusdama pirminiam instinktui surakino jį kojomis ir kilstelėjo dubenį.
Ne...
Žvėris nugalėjo. Jis ištrūko į laisvę, jausdamas tik vieną reikmę poruotis. Negalėdamas atsispirti Šeinas paėmė ją, įsiskverbdamas giliai, versdamas ją prisitaikyti prie siautulingo ritmo, kol visas pasaulis pranyko ir liko tik du susijungę žmonės. Jie juto tik vienas kito kūną, garsų kvėpavimą, prakaito ir geismo kvapą, glotnų kūnų slydimą. Jis paniro į malonumą ir išsiliejo.
Nusilpęs susmuko ant jos mėgindamas atgauti nuovoką.
Atsiprašau, tik tiek pajėgė pasakyti, tiksliau pašnibždėti. Jam reikėjo pajudėti, suprato tai, bet negalėjo. Dar niekada gyvenime nesijautė toks išsunktas.
Užklupo kaltės jausmas, kad atėmė jai nekaltybę.
Gulėdama po juo ji visa drebėjo ir tai varė jį iš proto. Šeinas mirtinai bijojo Rebekos verksmo.
Rebeka, turėjai man pasakyti.
Kažkaip reikėjo ją nuraminti, bet jis nežinojo kaip.
Pasakyti? pakartojo ji vos girdimu balsu.
Nebūčiau tavęs spaudęs. Būčiau... po galais, tikriausiai vis vien būčiau padaręs tą patį. Jis rado jėgų truputį atsitraukti ir pažvelgti jai į veidą. Akys užmerktos, lūpos truputį pravertos, kvėpuoja pro burną. Tikriausiai sukėliau tau skausmo. Tau skauda?
Ji atsimerkė. Aukso spalvos akyse buvo matyti plonas tamsus ratukas aplink vyzdžius. Jis nustebo kai ji šyptelėjo pilnomis lūpomis.
Ne, nesukėlei man skausmo. Aš nuostabiai jaučiausi. Nuostabiai jaučiuosi.
Bet...
Ar visada taip būna? Rebeka patenkinta giliai atsiduso. Apima toks... galingas jausmas, lyg niekas negalėtų sustabdyti vienos už kitą nuostabesnių akimirkų. Tai taip... ji vėl atsiduso, primityvu.
Aš... ne... taip. Ką, po galais, jis galėjo atsakyti? Ką jai pasakyti? Dar nepajėgiau aiškiai protauti.
Nuo to ji dar labiau nušvito.
Nebuvau tikra, kad mokėsiu tai daryti, bet man pavyko, tiesa?
Tu... Kas čia, po velnių, darosi? Ji neverkia ir nėra nusiminusi. Greičiau panaši į katę, ką tik sušlamštusią būrį kanarėlių. Labiau dėl savęs nei dėl jos jis kalbėjo lėtai ir atsargiai. Rebeka, tu niekuomet anksčiau nebuvai su vyru.
Joks vyras manęs itin nedomino. Ji rado savyje jėgų ir kilstelėjo rankas norėdama jį apkabinti. Staiga jos šypsena nublanko. Ar aš nebuvau gera? Ar ką nors neteisingai dariau? Tu nesijauti taip kaip aš?
Tu mane sunaikinai. Šeinas nusirito nuo Rebekos ir, atsigulęs ant nugaros, delnais persibraukė veidą. Nekontroliavau savęs. Netgi kai viską suvokiau, nepajėgiau sustoti. O turėjau.
Gailiuosi, jeigu ne viską gerai dariau. Sutrikusi ji atsisėdo. Man tai pirmas kartas, tikėjausi, kad tau užteks kantrybės.
Šeinas nusikeikė ir nutvėrė ją už rankos, jai nespėjus išdidžiai išlipti iš lovos.
Pažiūrėk į mane. Į mane, pakartojo jis, galiausiai ji paniurusi pažvelgė į jį. Neketinu tavęs vertinti pažymiu, bet štai ką pasakysiu. Noriu tavęs. Jau vėl noriu taip, kad galėčiau praryti. Man net netrukdo kaltės jausmas, jog šiurkščiai su tavimi elgiausi. Jei būčiau žinojęs, būčiau buvęs švelnesnis. Būčiau buvęs atsargesnis. Labiau pasistengęs.
Tu nesukėlei man skausmo, Šeinai. Jo širdis virptelėjo, kai Rebeka pakėlė ranką jam prie skruosto. Nesakiau, nes bijojau, kad sužinojęs nebenorėsi manęs. Rinksiesi labiau patyrusią.
Po galais, kas tu esi? sušnabždėjo jis. Kodėl negaliu tavęs perprasti?
Aš pati vis dar mėginu save perprasti. Pasilenkusi ji prisilietė prie jo lūpų ir atsiduso, kai jis ją apkabino. Tai viena nuostabiausių mano pirmųjų patirčių. Vėl noriu taip jaustis. Tu neįtikėtinai puikus meilužis.
Iš kur gali žinoti? Jis uostinėjo jos kaklą. Iš kur, Rebeka?
Hmm?
Ar kas nors negerai su tais akademiniais tipais? Kaip jie galėjo tavęs nepastebėti?
Šypsodamasi Rebeka lūpomis perbraukė jam petį.
Jei būtum sutikęs mane prieš metus, neklaustum. Net nepažvelgtum antrą kartą.
Visuomet pažvelgiu į moterį bent jau du kartus. Į bet kurią moterį.
Ji sukikeno, džiugiai čiupinėdama jo raumenis.
Atrodžiau baisiai, patikėk. Dabar nebijojo to pripažinti, jo apkabinta ir vis dar apdujusi nuo mylėjimosi. Buvau tikra apkiautėlė.
Šypsodamasis Šeinas prisitraukė ją arčiau.
Apkiautėlės neturi tokių akių kaip tavo. Nežinau, kas dedasi tavo galvoje, bet šios akys tikrai stumia į nuodėmę.
Ji sumirksėjo.
Iš tiesų?
Jis nusijuokė ir dar tvirčiau ją suspaudė.
Mums reikės mylėtis dažnai. Tai prislopina tavo protą. Šeinas atlošė jos galvą ir švelniai pabučiavo. Turiu neatidėliotino darbo, bet paskui galėtume tučtuojau pasimylėti.
Rebeka atsargiai perbraukė ranka jam per krūtinę.
Ar gali darbus nudirbti greitai?
Jo širdis suvirpėjo. Kol neįpuolė į bėdą, jis paėmė jos rankas ir pabučiavo.
Manau, šiandien dirbsiu tikrai sparčiai.
Rebeka irgi turėjo darbo, bet, Šeinui nulipus laiptais, liko kambaryje. Jo pusryčiai atšalo, pagalvojo ji ir pasidžiaugė, kad Šeinas jos norėjo labiau nei maisto. Ji jį sugundė. Sunaikino, mintijo šypsodamasi luboms. Jo žodžiais tariant. Kaip galinga, kaip nuostabu būti moterimi.
Nors jai būtų patikę visą rytą gulėti lovoje prisiglaudus prie jo, bet ir vienai neblogai. Galėjo iš naujo išgyventi kiekvieną akimirksnį, pasigėrėti visais pojūčiais, netikėtumais.
Daktarė Rebeka Nait, išskirtinių gabumų, bet tikra nuoboda, pasiekusi akademinių aukštumų, tačiau keistuolė visuomenėje, dabar turėjo tokį meilužį, dėl kurio moterys išdrįstų žudyti. Ir bent jau kurį laiką jis bus vien jos.
Kimiai atsidususi ji atvirto ant suglamžytų pagalvių, norėdama pasidžiaugti visu tuo, ką išgyveno. Jis turėjo tamsaus, protingo angelo veidą, darbštaus fermerio rankas, o kūną... Na, kam būti konservatyviai? Jo kūnas dieviškas. Po nuostabia išore slėpėsi švelni, miela siela. O jo kaprizingumas ir nepastovumas tik daro jį žavesnį. Jis buvo tvirto charakterio vyras. Darė tai, ką privalėjo daryti, sunkiai dirbo, mylėjo šeimą, gerbė savo šaknis, turėjo humoro jausmą.
Jis net virti mokėjo, dėl Dievo meilės.
Jos vertinimu buvo beveik tobulas vyras. O ar nėra sėkmė įsimylėti tobulybę?
Staiga Rebeka pašoko. Jos reakcija vadovėlinė, pagalvojo mėgindama nuvyti šalin paniką. Ji suplaka emocijas ir fizinę patirtį. Meilę ir potraukį surašo į vieną sudėtingą lygtį. Tai labai tipiška moterų reakcija. Seksas lygu meilei.
Tačiau ji juk žino, kad taip nėra. Ji psichiatrė.
Labai lėtai Rebeka vėl atsigulė. Nei protas, nei išsilavinimas, nei blaivi nuovoka su tuo neturėjo nieko bendra. Ji atsargiai pridėjo ranką prie širdies.
Neabejotinai jį įsimylėjo. Nuo pat pirmo akimirksnio tipiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Mėgino nekreipti dėmesio į tą jausmą, vadino jį visaip, bet jis vis vien nepranyko.
Tai kas dabar bus? Ne taip seniai ji būtų sprukusi šalin lyg kiškis. Nėra jokios abejonės, jei prisipažintų Šeinui, kad yra įsimylėjusi, jis nertų šalin lyg kiškis. Tačiau ar tai nebūtų dar viena nauja patirtis? Verčiau tai pripažinti ir, kad ir kas nutiktų, elgtis kuo protingiau. Jai dar liko daug savaičių pasidžiaugti tuo, kas gali būti jos. Be to, turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties susitaikyti su tuo, kas negali būti jos. Galbūt galiausiai liks labai įskaudinta, bet ištvers ir tai.
Daug blogiau už patirtą skausmą iš viso nieko nepatirti.
Pirmoms rugsėjo dienoms džiaugsmingai žeriant paskutinius vasaros karščio likučius, Šeinas vidurdienį namo grįžo suprakaitavęs, purvinas ir sukruvintu, sklendės nudrėkstu krumpliu. Jis bijojo, kad nuo jo sklinda ir mėšlo kvapas, nes ką tik baigė jį kratyti.
Dirbo sunkiai ir greitai, kad paskui turėtų dvi geras valandas laisvo laiko. Ketino kiekvieną to laiko minutę praleisti su Rebeka.
Jis jautė, kad kvailai šypsosi, bet nekreipė dėmesio. Norėjo ją vėl kuo greičiau nusitempti į lovą. Norėjo įsitikinti, ar Rebeka jį traukia tik kaip naujas potyris, ar tai šis tas daugiau. Neabejojo tik dėl vieno: niekada anksčiau jo taip nebuvo sudominusi jokia moteris.
Kadangi niekuomet nebuvo pajutęs nieko daugiau, manė, kad mylėjimasis yra tiesiog malonumas. Tačiau su Rebeka tai buvo daugiau nei malonumas, tai virto apsėdimu. Jis nekantriai laukė kito karto.
Rado ją dirbančią prie stalo: akiniai ant nosies, ilgi pirštai lakstyte laksto. Jis ėmė šypsotis ir pajuto skausmingai nudiegiant širdį, kai Rebeka pakėlė akis ir nusišypsojo jam, o jos veidas nušvito.