Tu tikrai nuostabi, sušnabždėjo jis ir pajuto, kad nesąmoningai spaudžia durų rankeną, norėdamas neprarasti pusiausvyros. Ar kada nors kokia nors moteris buvo jį taip sutrikdžiusi?
Ji spoksojo į jį. Niekas niekada dar nebuvo jos pavadinęs nuostabia. Be to, rodos, jis kalbėjo nuoširdžiai. Paskui nusišypsojo ir svaigulys dingo iš jo akių. O jeigu dar mokėtum virti valgį.
Paruošiau šaltos arbatos.
Nebloga pradžia. Be to, arbata atvėsins ir sudrėkins jo staiga išdžiūvusią gerklę. Jis paėmė ąsotį, negailėdamas įsipylė pilną stiklinę ir nugėrė didelį gurkšnį. Užspringo. Kiek pakelių arbatos sunaudojote, daktare?
Gal tuziną.
Jis pakratė galvą tikėdamasis, kad akys neiššoks iš akiduobių. Skystis stiklinėje buvo tirštas ir stiprus kaip sunkvežimio vairuotojo kumštis.
Tada tikrai turėtų pravarinėti kraują.
Ji prunkštelėjo.
Atsiprašau. Virtuvėje iš manęs jokios naudos. Tikriausiai nereikėjo leisti arbatai prisitraukti tris valandas.
Tikriausiai ne. Jis atsargiai padėjo stiklinę. Nebūtų per daug nustebęs, jei stiklinė pati būtų nužingsniavusi į vietą nuo tokios stiprios arbatos. Galime ją praskiesti. Lauke turiu penkiasdešimties galonų talpyklą.
Nori, sutepsiu sumuštinį?
Kai Rebeka atsistojo, Šeinas sustabdė ją rankos mostu.
Ačiū už gerus ketinimus. Aš pats tai padarysiu. Nesiartink. Nuo manęs trenkia karvės mėšlu.
Gėrėdamasi mažais džiaugsmingos nuojautos burbuliukais kraujyje ji liežuviu persibraukė lūpas.
Tu labai purvinas, pastebėjo. Jai tai visai patiko. Ir suprakaitavęs. Nusivilk marškinius.
Geismas lyg žaibas perskrodė jį.
Tu labai reikli. Man tai patinka. Tačiau jis vėl pasitraukė atatupstas. Nenoriu tavęs liesti. Tu tokia tvarkinga ir švari, o mano rankos taip suteptos, juk nenorėtum, kad jomis liesčiau tavo gražų nertinį.
Ji pažvelgė į jo rankas ir susirūpino.
Tu kraujuoji.
Tik nusibrozdinau krumplį. Tuoj nusiplausiu.
Aš pasirūpinsiu. Rebeka suėmė jį už rankos pirmiau, nei jis spėjo atsukti čiaupą.
Ji rūpestingai nuplovė ranką ir suraukusi antakius pažiūrėjo į nubrozdinimą. Šeinui buvo malonu stovėti ir jausti, kaip ji muiluoja jo rankas, o paskui švelniai trina tarp savo delnų.
Jis jau įsivaizdavo, kaip maudosi duše su ja. Šlapi kūnai, slidi oda, kylantys garai.
Gyvensi, bet reikėtų būti atsargesniam. Ji sušnarpštė, suraukė nosį ir paklausė: Ką ten darei?
Jis nusišypsojo.
Kračiau mėšlą.
Ji išpūtė akis.
Rankomis?
Intriguojanti fantazija, iš tiesų. Jis vos nesprogo iš juoko.
Ne, mieloji, net ir šiame užkampyje turime technikos.
Malonu girdėti. Rebeka pasisuko ketindama jam padėti ruošti priešpiečius ir skaudžiai atsitrenkė į šaldytuvą. Po galais, jau seniai to nepatyriau. Jausdamasi kvailai ji nusiėmė akinius. Anksčiau pamiršdavau, kad esu su akiniais, ir vis atsitrenkdavau į ką nors.
Jis smalsiai pažvelgė į ją.
Maniau, kad nieko neužmiršti.
Pamirštu tik tai, kas yra asmeniška. Paklausk manęs apie ką nors kita ir nurodysiu ne tik skyrių, bet ir eilutę.
Vilna.
Ji atsigręžė laikydama iš šaldytuvo ištrauktą pusdubenį su kumpiu.
Atsiprašau?
Galvoju nusipirkti keletą avių. Papasakok man apie vilną.
Nebūk juokingas.
Jis gūžtelėjo pečiais ir pasisiekė duonos.
Ar atradau, ko tu nežinai?
Nė nepažiūrėjęs į ją žinojo, kad ji prisimerkė. Suprato tai iš balso.
Vilna tai apsauginis gyvulių sluoksnis, dengiantis avis ir kitus kailinius žinduolius, kaip antai ožkas ar kupranugarius. Vilna daugiausia gaunama kerpant gyvus gyvūnus. Valant pašalinami riebalai, jie išgryninami ir iš jų gaminamas lanolinas. Ar tęsti?
Patenkintas ir sužavėtas Šeinas tyrinėjo ją.
Šaunu. O kur tu buvai, kai aš lankiau vidurinę mokyklą?
Prestižiniame internate Šveicarijoje, jei tiksliai apskaičiavau.
O tu visuomet skaičiuoji tiksliai, sumurmėjo jis. Pagalvojo, kad vėliau reikės išsiaiškinti, kodėl ji tai pasakė tokiu šaltu tonu. Rebeka kalbėjo apie internatą taip, kaip jis kartą kalbėjo apie vieną tokį nekenčiamą šykštuolį. Tu ne tik atsimeni faktus, nerūpestingai pridūrė, bet ir tinkamai juos pritaikai. Kaip pasirinkai, ką studijuoti?
Rebeka pasijuto nesmagiai; nieko negalėjo padaryti. Kad ir kaip lėkšta ir neteisinga tai būtų, jai labiau patiko, kai jis domėjosi jos kūnu, o ne protu.
Iš pradžių mokiausi tai, ką liepė tėvai. Jie buvo susikūrę labai aiškią mano lavinimo viziją. Vėliau susitelkiau į tai, kas domino mane pačią.
Ji kalbėjo šaltai ir glaustai, bet Šeinas dar nenorėjo keisti temos, tik pasisuko išimti garstyčių.
Tikriausiai stebinai savo mokytojus.
Mano mokytojai buvo labai kvalifikuoti, atrinkti dirbti su gabiais vaikais.
Mano tėvams palengvėdavo, jei manęs per visą savaitę nė karto nenutempdavo į direktoriaus kabinetą. O tavo tėvai turbūt nesiliovė džiaugęsi tavimi.
Mano tėvams palengvėdavo, jei manęs per visą savaitę nė karto nenutempdavo į direktoriaus kabinetą. O tavo tėvai turbūt nesiliovė džiaugęsi tavimi.
Jiems ir patiems puikiai sekasi, pasakė ji bespalviu balsu. Tėtis yra vienas iš geriausių kraujagyslių chirurgų šalyje, o mama gerbiama pramonės chemikė. Jie visada tikėjosi, kad aš juos pranoksiu. Dar turi klausimų?
Ir vėl tenka brautis per pelkę, pagalvojo Šeinas ir pasigailėjo, kad pats kaltas dėl tokio oficialaus tono. Jis atsisuko pažiūrėti į Rebeką ir nusiminė išvydęs jos nutolusį žvilgsnį. Taip norėjo, kad ji vėl nusišypsotų.
Tik vieną, atsakė jis. Ką vilki po marškinėliais?
Įsitempę jos pečių raumenys atsipalaidavo.
Tą patį, ką visada.
Iš tiesų?
Ji nusišypsojo dėdama pusdubenį su kumpiu ant stalo.
Gal norėtum pats įsitikinti?
Kaip tik tai ir turėjau omenyje.
Tačiau kai jis pamėgino prie jos prieiti, ji nulėkė į stalo galą.
Po pietų.
Jis šypsojosi, o akys džiaugsmingai spindėjo. Atrodė nuostabiai pavojingas.
Nenoriu pietų.
Šeinas ėmė eiti aplink stalą, ji taip pat.
Tau reikia sukaupti jėgų mėšlui kratyti.
Gausiai papusryčiavau. Sukirtau sočius vėlyvus pusryčius.
Jis padarė apgaulingą judesį ir vos jos nenutvėrė, tačiau Rebeka juokdamasi išsisuko.
Tu greita.
Žinau.
Šeinas vėl padarė apgaulingą judesį ir, Rebekai pasisukus, apkabino ją per liemenį. Kai jis ją kilstelėjo, ji sucypė iš juoko.
Bet aš greitesnis.
Ji svaigo nuo minties, kad jis gali laikyti ją pakėlęs viena ranka. Tai jaudino.
Aš leidausi pagaunama.
Meluoji. Šeinas ją stipriai pabučiavo ir tris kartus staigiai apsuko.
Vėl apsvaigsiu. Rebeka juokdamasi apkabino jį per pečius ir mėgavosi sukimusi.
Puiku. Apimtas džiaugsmo jis ją suko ir suko. Jos juokas buvo jaudinantis ir toks pažįstamas. Jos kūnas prigludęs prie jo staiga tapo toks gyvybiškai svarbus kaip namai...
Pastatyk mane ant žemės, nekvailiok, Džonai, jai sukosi galva, kambarys skriejo ratu, sudegs vakarienė.
Ji užuodė degėsių kvapą. Tikrai bus pridegęs puodo dugnas. Užuodė ir nuo jo sklindantį kvapą prakaito, dūmų ir gyvulių. Po jos prijuoste krustelėjo nešiojamas kūdikis...
Šeinui gerklę suspaudė panika ir dar kažkas. Jis pastatė ją ant kojų, bet iš glėbio nepaleido.
Rebeka, kas čia darosi?
Taip buvo ir praėjusią naktį.
Jos veidas išblyško kaip drobė, o balsas tapo silpnas ir svajingas...
Puode svyla troškinys. Ar tu atnešei daugiau malkų krosniai? Žvelgdama nereginčiomis akimis ji prispaudė ranką prie pilvo. Šįkart gims mergaitė. Džonis turės sesutę... Staiga jos akys praskaidrėjo, žvilgsnis paaštrėjo, lyg kas nors būtų įžiebęs šviesą. Mano aparatūra. Rebeka išsiveržė iš glėbio ir nulėkė į svetainę. Tik pažvelk! Tik pažvelk. Impulsai stipresni nei vakar. Oda jaučiu sklindančią energiją, lyg kokius elektros smūgius.
Kol jis stebėjo nieko nesakydamas, ji murmėjo po nosimi ir tikrino prietaisų skales, daviklius, monitorių. Buvo pasinėrusi į veiklą ir viską darė tiksliais judesiais. Paėmusi diktofoną įrašė pasakojimą.
Pradžia trylika valandų dvidešimt minučių ir penkios sekundės. Viskas prasidėjo nuo jutimų, regimųjų ir uoslės. Rebeka nerūpestingai persibraukė ranka plaukus, o paskui labai tiksliai nupasakojo atsitikimą. Galiausiai tapo labai ramu, baigė ji. Užplūdo laimės ir meilės jausmas. Galimų kūniškų malonumų nuojautą sukėlė arba sustiprino greičiau ne pats antgamtinis reiškinys, o išankstinė stimuliacija. Ji susimąsčiusi prispaudė pirštą prie lūpų. Tai baigėsi tryliktą valandą dvidešimt keturios minutės ir penkiasdešimt aštuonios sekundės. Neįprastas reiškinys tęsėsi keturias minutes, penkiasdešimt tris sekundes ir yra pats ilgiausias iš visų anksčiau buvusių.
Pratisai atsidususi Rebeka padėjo diktofoną.
Ir stipriausias, sumurmėjo ji.
Išankstinė stimuliacija?
Ji atitrūko nuo savo minčių ir paklausė:
Atsiprašau, ką sakei?
Ar tu tai taip vadini? Išankstine stimuliacija?
Techniškai taip. Ji taip persibraukė plaukus, kad šie atsistojo piestu. Tai buvo neįtikėtina, visiškai neįtikėtina. Vakar vakare sėdėdama virtuvėje pastebėjau, kaip ji keičiasi. Virtuvė lyg susitraukė, nedidelėje akmeninėje krosnyje degė ugnis, ant lango stovėjo pintinėlė su pyragėliais. Girdėjau kūdikio verksmą, Šeinai. Jos akys spindėjo iš jaudulio ir atrodė, kad net oras aplink virpa. Įrašiau kūdikio verksmą.
Rebeka nusijuokė priglaudusi delnus prie skruostų.
Vargiai pati tuo galėjau patikėti, netgi kai perklausiau įrašą kokius šešis kartus. Štai dėl ko atsikimšau butelį vyno. Norėjau išgerti tik pusę taurės, o galiausiai ištuštinau net kelias. Norėjau tau šį rytą viską papasakoti, bet mes nukrypome kitur.
Nukrypome.
Pagaliau pro jos pakilią nuotaiką prasiskverbė jo aštrus tonas ir blankus žvilgsnis. Rebeka nustojo džiūgauti. Šeinas atrodė išblyškęs, rimtu veidu, žvelgė niūriai.
Kodėl pyksti?
Tu kalbi nesąmones. Jis atlošė galvą, geriau pasirinkęs pyktį nei svaigų baimės jausmą. Be to, man nepatinka, kai vadini mane išankstine stimuliacija ar nukrypimu.
Aš taip negalvoju.
Nekibk prie manęs. Pasilaikyk savo diplomus kišenėje ir nesiknisk po mano smegeninę.
Tu nepyksti, tyliai pasakė Rebeka. Tu bijai.
Šeinas metė jai žudantį žvilgsnį.
Man reikia dirbti.
Ji puolė iš paskos ir sugriebė jį už rankos.
Žadėjai man padėti, Šeinai. Davei žodį.
Paleisk. Jis šiurkščiai nusipurtė jos rankos. Palik mane ramybėje.
Tačiau Rebeka nesitraukė, o atsistojo priešais ir užtvėrė jam kelią. Kitas vyras būtų ją pastūmęs ir nuėjęs. Šeinas gal irgi būtų norėjęs taip pasielgti ir jam būtų užtekę jėgos, tačiau jis buvo kitoks.
Tu patyrei tą patį ką aš, jautei tuos pačius dalykus. Matau tai iš tavo veido.
Jis pasiekė ją, pakėlė ir pastatė šalia.
Sakiau, kad paliktum visa tai ramybėje.
Kas buvo Džonas ir Sara? Rebeka atsikvėpė, kai Šeinas stabtelėjo. Ji vardu Sara. Kas jie, Šeinai? Kas buvome mes prieš keletą minučių?