Esu lygiai tas pats žmogus, koks buvau prieš keletą minučių. Tu taip pat. Jei ketini toliau žaisti šį žaidimą, aš jame nedalyvausiu.
Džonas ir Sara, pakartojo ji. Ar jie Džonas ir Sara Makeidai? Ar rasčiau jų vardus jūsų šeimos knygoje?
Jis apsisuko ir išdidžiai nuėjo prie šaldytuvo. Viena ranka atidarė jį ir išsitraukė butelį alaus. Energingai nusukęs dangtelį vienu mauku nugėrė pusę butelio.
Jie mano proseneliai.
Rebeka pratisai atsiduso.
Supratau. Jie gyveno čia, šiame name. Kaip tik jie mūšio dieną mėgino išgelbėti jaunąjį sąjungininkų kareivį.
Taip pasakojama.
Tai, kas čia dabar atsitiko, esi patyręs anksčiau.
Šeinas pagavo jos greitą žvilgsnį į kompiuterį ir sukando dantis.
Ne. Jokiu būdu nesinaudosi manimi kaip kokia laboratorine žiurke.
Gerai. Atsiprašau. Matau, kad tai tave liūdina. Rebeka priėjo prie jo ir delnais perbraukė per jo rankas aukštyn. Turbūt tau reikėtų žinoti, jog keletą pastarųjų metų nuolat sapnuodavau sapnus. Dabar suprantu, kad jie buvo apie šį namą ir šiuos žmones.
Jis nuleido butelį, bet nieko nepasakė. Rebeka lūkuriavo galvodama, kad galbūt tokiam artumui jie dar nėra pasiruošę.
Sapnai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios ėmiausi tyrinėti šią sritį. Jie buvo ir yra tikroviški, Šeinai. Sapnuose mačiau šį kambarį, šį namą, koks jis buvo daugiau nei prieš šimtą metų. Mačiau čia ir Džoną su Sara. Nežinau, ar turi senų nuotraukų, kurios galėtų tai patvirtinti. Tikrai galiu apibūdinti juos įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais, kai jie čia kartu gyveno. Galiu netgi pasakyti, ką ji galvojo, jautė, ko norėjo. Manau, kad tu galėtum papasakoti apie jį.
Ne, kategoriškai pareiškė Šeinas. Melas sąžiningam žmogui, apsigynimas drąsuoliui. Aš tuo netikiu.
Nusiminusi Rebeka pakėlė rankas.
Ar manai, kad viską išsigalvojau? Kad tai, kas čia nutiko, mano fantazijos?
Manau, jog esi per daug visko prisikimšusi į tą savo aukščiausio lygio galvelę. Įkaitusiai gerklei atvėsinti Šeinas dar nugėrė gurkšnį alaus. O man labiau rūpi tikrovė.
Rebeka norėjo jam pasakyti, kad be reikalo viską neigia, bet tai būtų jį tik įsiutinę ir jis dar labiau užsispirtų. Kantrybė, nusprendė ji, kantrybė ir supratimas atneš daugiau naudos.
Gerai, pamirškime tai. Bet jei norėsi, gali apie tai su manimi pasikalbėti bet kuriuo metu.
Tu nesi mano gydytoja.
Taip, nesu tavo gydytoja.
Jos balsas nuskambėjo per daug protingai. Jis triukšmingai pastatė butelį.
Geidžiu tavęs lovoje, suprask. Štai ko aš noriu ir štai ko man reikia. Noriu, kad būtume tik mudu. Pagriebęs už rankos jis išsitempė ją iš kambario. Sapnai lieka sapnais, o vaiduokliai tinka nevykusiems filmams. Taigi gali išjungti tas savo smegenėles. Atsipalaiduok, po velnių.
Jis ją tempte tempė laiptais aukštyn, o ji jautė ir geismą, ir nerimą.
Nenorėjau tavęs įžeisti.
Tu man per daug sudėtinga. Aš mėgstu paprastus dalykus.
Šeinas jai leido atsisėsti ant lovos krašto ir nutraukti jam batus.
Aš nesu paprasta, tyliai pasakė Rebeka. Tikrai ne tokia, kokios norėtum.
Bet tai yra paprasta. Kai ji nutraukė batus, jis atsistojo nusivilkti marškinių, atsisegti diržo. Aš noriu tavęs. Suprakaituoju vien nuo minčių apie tave. Tai esminis instinktas, Rebeka. Tai paprasta.
Ją prie jo stumtelėjo meilė, ne tik geismas. Ji apsivijo jį rankomis.
Aš čia, pasakė ir prisitraukė jį prie savęs, lūpas prie lūpų.
Rebeka ramino jį taip, kaip jis būtų raminęs baikštų gyvulį. Raminančios rankos, noriai jį pasitinkančios lūpos. Pasakė sau, kad visa tai, tas pasinėrimas į ją, leidimas jai išsklaidyti jo rūpesčius, atrodo pažįstama, nes visai neseniai, dar šį rytą, gulėjo su ja.
Kai Šeiną užvaldė saldus, gundantis mylėjimosi su ja ritmas, jam pasirodė, kad niekada su niekuo nebuvo mylėjęsis ir su niekuo daugiau nesimylės. Jis prisimins tik jos odą, jos burnos skonį, jos atodūsius. Kai ji švelniai pasikeldavo jo pasitikti, kad abiem būtų patogiau, jam rodėsi, jog jis daugiau niekada nenorės ir negalės norėti nieko kito.
Netgi perkopęs paskutinį malonumo slenkstį, jis turėjo vengti dar didesnio, dar pavojingesnio kritimo.
9
Jau patyriau tris neįprastus reiškinius fermoje. Paskutinis atsitiko naktį. Pajutau baisią, sielą draskančią širdgėlą. Prie lovos degė žvakė. Akimirksnį man rodėsi, kad prie lango kažkas stovi. Tiesiog stovi ir žiūri į naktį. Mane graužė širdgėla, bet atrodė, jog ji sklando ir aplink stovintį prie lango žmogų. Pasidalytas, bet kartu ir atskiras skausmas. Pamaniau, kad ten Šeinas, ir ėmiau lipti iš lovos norėdama prieiti prie jo. Bet Šeinas miegojo šalia manęs. O prie lango iš tiesų niekas nestovėjo.
Labai gerai žinojau, kad čia yra Džonas ir Sara, kad jų sūnus yra miręs. Supratau tai anksčiau, nei Šeinas ėmė neramiai vartytis šalia manęs. Jis sapnuoja tuos pačius sapnus kaip aš ir jaučia tą patį, bet nenori apie tai kalbėti. Tie žmonės, kurie čia kadaise gyveno ir kažkodėl užsiliko, yra jo dalis. Jie ne tik kraujo, bet ir sielos giminės. Spėlioju, kodėl man atrodo, kad jie ir mano dalis.
Tai galėjo nuliūdinti Šeiną, todėl nieko jam nepasakojau. Galbūt tai klaida. Neprofesionalus elgesys. Tačiau supratau, kad meilė pati žino, ką daryti. Myliu jį be galo karštai ir mėginu apsaugoti nuo to, kas jam neduoda ramybės.
Spėlioju, ką jis jaučia man, bet neklausiu. Turiu saugoti ir save. Galiu su juo kalbėti apie bet ką, tik ne apie jausmus. Šiaip kalbu apie viską ir nepritrūkstu žodžių. Dabar jis laukuose. Čia visada yra labai daug darbo, bet atrodo, kad jis nepavargsta ir dėl to nesipiktina. Aš pati, apsvaigusi nuo staiga užplūdusios meilės, jaučiu, kad galėčiau praleisti su juo kiekvieną kiekvienos dienos sekundę ir vis tiek to būtų per mažai. Meilė yra nuostabus dalykas, ji išlaisvina, bet ir paverčia nuolankiu. Esu labai dėkinga, kad galėjau ją patirti.
Jei tik būtų įmanoma, pasirinkčiau kokią nors akimirką iš mūsų buvimo drauge, sukristalizuočiau ją, išsaugočiau ir visada nešiočiausi. Galėčiau bet kada ją išsitraukti ir ne tik pasinerti į prisiminimus, bet ir iš naujo išgyventi šį jausmą.
Meilė gimdo keisčiausias svajones.
Rebeka išgirdo šunų lojimą ir balsus. Lyg moteris, slepianti paslaptingą lobį, ji išsaugojo dokumentą ir uždarė darbalaukį. Duris pravėrė Devinas, o paskui jį sekė berniukai ir šunys. Kartu su jais įsiveržė ir triukšmas.
Atsiprašau. Neketinau taip įsibrauti.
Nieko tokio. Ji automatiškai nuleido ranką, norėdama paglostyti prie jos pasisveikinti pribėgusius šunis. Jau baigiau rašyti.
Kesė galvoja panašiai kaip ir kitos apygardos moterys. Jai atrodo, kad Šeinas badauja. Jis padėjo dubenį su obuolių pyragu ant bufeto.
Pyragas labai skanus, paaiškino Brajanas Rebekai. Mes ragavome kito tokio paties jos kepto.
Tikriausiai namuose jis landžiojo po šaldytuvą.
Ar jūs rašote knygą?
Konoras lėtai priėjo prie jos ir įsispoksojo į nešiojamąjį kompiuterį.
Šiuo metu ne. O tu ar naudojiesi kompiuteriu?
Jis pavydžiai tyrinėjo jos kompiuterį.
Mes kartais naudojamės jais mokykloje. Tik ne tokiais.
Jis įjungtas. Nori išmėginti?
Konoras išpūtė akis.
Galiu? Iš tiesų? Jis žvilgtelėjo į tėvą ir susidėjo rankas už nugaros. Nemoku tokiu naudotis.
Nieko sudėtinga. Pastebėjusi berniuko žvilgsnį Rebeka paėmė jį už rankos ir pritraukė arčiau. Galiu parodyti.
Va, dabar tai jau padarėte paslaugą, sumurmėjo Devinas. Jis pradės kaulyti tokio kompiuterio.
Galiu padėti įsigyti naudotą. Ji atsistojo šypsodamasi ir parodė pirštu į savo kėdę. Sėsk ir pamėgink. Tikriausiai šiek tiek išmanai apie kompiuterį.
Žinoma.
Jis pirmiausia surinko savo vardą. Konoras Makeidas.
Ar šiuo kompiuteriu galima žaisti žaidimus? pasiteiravo Brajanas.
Ne. Jis darbinis.
Akimirksniu praradęs susidomėjimą Brajanas įsispoksojo į pyragą.
Pamiršk jį, įspėjo Devinas. Atėjome padėti Šeinui su šienu, paaiškino Rebekai. Galite tikėtis, kad netrukus užgrius ir kiti.
Ak. Rebeka pažiūrėjo pro langą. Jis ten, šienauja.
Vynioja šieną į ritinius, paaiškino Devinas. Iš pradžių šienas pjaunamas, paskui grėbiamas, dar vėliau vyniojamas į ritinius.
Ak. Rebeka pažiūrėjo pro langą. Jis ten, šienauja.
Vynioja šieną į ritinius, paaiškino Devinas. Iš pradžių šienas pjaunamas, paskui grėbiamas, dar vėliau vyniojamas į ritinius.
Teisingai.
Jūs, vaikai, paskui eikite į lauką. Nekamuokite daktarės Nait.
Ji išsekė paskui jį į verandą ir stabtelėjo prie durų.
Devinai, jūs čia ilgai gyvenote?
Didžiąją gyvenimo dalį.
Ar kada nors patyrėte ką nors neįprasta? Antgamtiška, patikslino ji, kai jis šyptelėjo.
Klausiate, ar tikiu, kad šiame name vaidenasi? Žinoma, vaidenasi.
Rebeka papurtė galvą.
Taip nerūpestingai tai sakote.
Ilgainiui pripranti prie to.
Ne visi pripranta.
Devinas pasekė jos žvilgsnį. Ji žiūrėjo į Šeiną, važiuojantį traktoriumi per nupjautą žolę.
Šeinas yra užsispyręs.
Pastebėjau.
Be to, jautrios prigimties. Devinas vėl nusišypsojo. Už tokius žodžius jis man sukruvintų nosį, bet taip yra. Gyvena fermoje nuo pat vaikystės, o kenčia, jei gyvuliui skauda arba jei kuris iš jų padvesia. Jam tai nėra savaime suprantama. Šiame name tvyro daug praeities emocijų. Jis jas jaučia.
Tačiau vis tiek čia gyvena.
Jam čia labai patinka, paprastai paaiškino Devinas. Šeinas brangina kiekvieną šio namo akmenį. Ar jūs galite įsivaizduoti jį kur nors kitur?
Rebeka vėl pažvelgė į lauką ir nusišypsojo.
Ne. Ne. Negaliu. Galėčiau jam padėti susidoroti su tuo, kas čia vyksta, jeigu tik leistų.
Gal ir galėtumėte, atsiduso Devinas. Jis buvo pripratęs prie to, kad moterys dėl Šeino krinta lyg musės, bet nesunkiai pastebėjo, jog Rebeka kitokia. Jis abejojo, kad jai pavyks išvykti iš čia nesužeista širdimi. Geriau eisiu padėti jam su šienu.
Ji kažką pritariamai sumurmėjo, kurį laiką palūkuriavo ir grįžo į vidų.
Eidamas per lauką Devinas priminė sau, kad tai ne jo reikalas. Jis lengvai pataikė į žingsnį su šieno vyniotuvu, nes buvo pratęs prie tokio darbo. Jie tyliai dirbo kartu, kol Šeinas išjungė variklį.
Ar atvažiuos Reifas su Džeradu?
Jie tikriausiai jau pakeliui.
Šeinas linktelėjo ir prisimerkęs pažiūrėjo į dangų.
Greičiausiai lis. Mums liko tik valanda ar dvi šienui tvarkyti.
Jo žvilgsnis nukrypo į namą ir stabtelėjo prie jo.
Po velnių, Šeinai. Pasibjaurėjęs Devinas išsitraukė kaklaskarę ir nusišluostė kaktą. Tu miegi su ja.
Su kuo?
Nevedžiok manęs už nosies. Ar nepakanka aplink tave besisukiojančių moterų, kad ėmei merginti Reganos draugę? Ji net nėra tavo tipo moteris.