Pabendrausime kuo puikiausiai. Ji trinktelėjo jam per ausį, nespėjus Šeinui vėl įsisiurbti į lūpas.
Jis bučiavo ją lyg beprotis. Pylė lietus, rankos slydinėjo nuo purvo, o aplinkui spietėsi džiūgaujantys žiūrovai. Jai niekas nerūpėjo.
Reifas šypsojosi stebėdamas juos.
Tegu mane velniai, sumurmėjo. Jis tikrai užkibo.
Tu teisus. Devinas pasitrynė kruviną skruostą į purviną petį. Niekada nemačiau jo taip žiūrinčio į moterį. Ar jis pats tai žino?
Nemanau, kad kuris nors iš jų apie tai nutuokia.
Džeradas džiugiai nusibraukė plaukus nuo akių.
Bus malonu. Reifas, užsikišęs nykščius už kišenių, sūpavosi ant kulnų. Bus tikrų tikriausias malonumas matyti Šeiną Makeidą parklupdytą.
Gal mums reikėtų eiti į vidų ir palikti juos vienus? Devinas svarstydamas pakreipė galvą. Arba gal nutraukime jį nuo jos ir dar truputėlį apkulkime?
Reifas priglaudė pirštus prie akies, į kurią Šeinas jam labai netikėtai užvožė. Dabar tikrai prireiks ledo, kurio, jis neabejojo, bus parūpinusi žmona.
Neturiu nieko prieš dar truputį pavėlėti jam šonus, bet tai vėl įsiutins Rebeką.
Nepalikime jų lauke, nusprendė Džeradas. Jie gali pasigauti plaučių uždegimą.
Tik ne dabar, kai yra taip įkaitę.
Linktelėjęs galvą Devinas žengė pirmyn, o broliai kartu su juo iš abiejų pusių. Jie pagriebė Šeiną už rankų, kojų ir pakėlė aukštyn.
Paleiskite mane. Turite savo moteris. Ši mano. Bet jie jį taip stipriai laikė, kad jis galėjo tik kvailai šypsotis Rebekai. Mieloji, tu visa purvina. Eime, išsimaudysime po dušu.
Prisimerkusi Rebeka šiaip taip atsistojo. Ji žinojo, kad išsipurvino net tas vietas, kurių garsiai geriau neminėti. Taip oriai, kaip tik įmanoma, nusivalė rankas į išpurvintas kelnes ir persibraukė nešvarius plaukus.
Ar jūs stipriai jį laikote? paklausė ramiai.
Taip, ponia. Perpratęs jos žvilgsnį Devinas išsišiepė. Manau, kad taip.
Šeinas taip pat perprato tą žvilgsnį ir pamėgino išsilaisvinti.
Nurimk, mieloji. Pirmiausia protas, prisimeni? Smurtas nieko neišsprendžia. Dieve, kokia tu graži. Galėčiau tave tučtuojau praryti. Kodėl mums ne...
Jis švilpiančiai iškvėpė orą, kai sugniaužtas Rebekos kumštis trenkė jam į pilvą.
Geras smūgis, išstenėjo Šeinas, paskui atsikosėjo ir šiaip taip vėl įkvėpė. Daug žadantis.
Idiotas.
Krestelėjusi galvą ji varvėdama purvu nuėjo į namą.
Argi ji ne ypatinga? Apsvaigęs nuo susižavėjimo ir skausmo Šeinas spoksojo Rebekai pavymui. Argi ji ne ypatinga?
Galiausiai jis nutarė pasitelkti gėles. Kai dienos darbai buvo baigti, vakarienė suvalgyta, o šeimos nariai išsiskirstė, Šeinas nusprendė kaip nors sušvelninti padėtį. Jis išėjo tamsoje į lietų ir pasišviesdamas žibintuvėliu priskynė lauko gėlių.
Grįžęs rado Rebeką dirbančią prie kompiuterio. Ji vėl pažvelgė į jį tuo šaltu žudančiu žvilgsniu, kaip žiūrėjo visą vakarą.
Jis padėjo šlapias gėles ant stalo ir pasilenkė prie jos.
Ar dar labai pyksti?
Nepykstu.
Rebeka buvo sutrikusi, o tai dar blogiau.
Nori man trenkti?
Žinoma, ne.
Kaltas purvas. Šeinas pakėlė jos ranką prie lūpų. Bet išsipurvinusi tu gerai atrodei.
Ji būtų ištraukusi ranką, tačiau jis pradėjo ją krimsčioti.
Mėginu dirbti.
Ar tai reiškia, kad vengi manęs? Kai ji pasuko galvą norėdama rūsčiai pažvelgti, Šeinas jai ištiesė gėles. Einu dėl tavęs iš proto.
Rebeka atsiduso. Argi orumas jau toks svarbus?
Tikrai išprotėjai, kad renki gėles naktį per lietų.
Jos visada suminkštindavo širdį mano mamai. Tu man priminei ją šiandien, kai davei mums velnių. Žinoma, ji būtų mus tiesiog paėmusi už pakarpos, o paskui išrėžusi moralą. Bet tada mes buvome mažesni.
Negalėdama atsispirti Rebeka pauostė varvančias gėles.
Tikriausiai ji buvo ypatinga moteris.
Pati geriausia, paprastai pasakė Šeinas. Geresnių nebūna. Mano tėvai buvo nuostabūs. Žinojome, kad kai reikės, jie visada padės arba įspirs į užpakalį. Jis pirštu perbraukė jai per skruostą. Tikriausiai dėl to aš ir nežinau, kas yra vienatvė.
Didelės šeimos ne visada apsaugo nuo vienatvės. Nelygu, kokie žmonės jas sudaro. Pamerksiu gėles.
Jis suprato, kad ji jam visko nepapasakos. Nekalbės apie savo kilmę ir šeimą, nebent ją ims spausti.
Rebeka...
Dėl ko tu mušeisi su broliais? paskubėjo paklausti ji, lyg nujausdama būsimą jo klausimą.
Šiaip sau. Šeinas gūžtelėjo pečiais. Jei jis tikėjosi atvirumo iš jos, turėjo pats būti atviras. Dėl tavęs.
Ji atsigręžė priblokšta.
Dėl manęs? Juokauji.
Nieko labai rimta ten nebuvo. Reifas pasakė kažką, kas mane supykdė. Paprastai to ir užtenka. Jis nuėjo prie bufeto ir ištraukė iš jo dailų seną butelį. Jie mano, kad naudojuosi tavimi.
Suprantu. Iš tiesų ji nieko nesuprato. Paėmė butelį, pripylė vandens ir ėmė rūpestingai merkti gėles. Tu pasakei jiems apie mudu?
To nereikėjo. Jis suprato, apie ką ji galvoja. Įsivaizduoja tas visas kalbas, vykstančias persirengimo kambariuose, kai šaipomasi ir prunkščiama, kumščiuojama vienas kitą alkūnėmis. Rebeka, aš jiems nieko nepasakojau.
O juk jis galėjo viską išpasakoti ir tikriausiai būtų tai padaręs, jei moteris būtų kita. Raukydamasis nuėjo įsipilti kavos, nors iš tikrųjų jos nenorėjo. Šiaip nesigirdavo nuotykiais su moterimis, bet broliams tikriausiai būtų užsiminęs apie naująjį susidomėjimo objektą. Tačiau apie savo jausmus Rebekai nenorėjo kalbėti.
Jis laisvai būtų leidęs Reifui ir kitiems klausinėti apie jo žygius ir erzinti, jei į tai nebūtų įpainiota Rebeka. Su Rebeka viskas kitaip. Tai skaudino ir pykdė.
Kas čia, po velnių, yra? sumurmėjo jis.
Maniau, kad kava.
Kas? Jis spoksojo į savo puodelį. Buvau kažkur nuklydęs. Nieko rimta neatsitiko. Tiesiog tokie esame. Mes mušamės. Jis šyptelėjo. Anksčiau mušdavomės dažniau. Dabar švelnėjame.
Ką gi. Susimąsčiusi Rebeka nunešė gėles prie stalo ir pastatė jo viduryje. Niekas niekada dėl manęs nesimušė, juo labiau keturi suaugę vyrai. Turbūt turėčiau jaustis pamaloninta.
Aš tau neabejingas. Šie žodžiai savaime išlėkė jam iš burnos. Sukrėstas Šeinas pakėlė puodelį ir vienu mauku išgėrė kavą. Nenoriu, kad kas galvotų, jog įsitempiau tave į lovą.
Ją užplūdo šiluma. Kaip ji jau žinojo, pavojinga šiluma. Meilės šiluma. Rebeka pasistengė, kad balsas skambėtų nerūpestingai.
Abu žinome, kad tu to nedarei.
Tu buvai nepatyrusi, o aš tavęs geidžiau. Persekiojau.
O aš labai smarkiai tam priešinausi, tiesa?
Ne itin. Tačiau nusišypsoti jis nepajėgė. Juk esu labiau patyręs šioje srityje.
Ar tu giriesi?
Ne, aš... Šeinas nutilo. Jos akyse švietė linksmumas, supratimas ir dar kažkas sunkiai apibrėžiamo. Tik mėginu pasakyti, kad aš palauksiu, jei nori viską apgalvoti.
Rebeka nurijo baimės kamuolį. Balsas drebėjo, o ji norėjo, kad skambėtų tvirtai.
Ar tikrai to nori?
Žiūrėdamas į ją Šeinas lėtai papurtė galvą.
Ne, pastaruoju metu tenoriu tik tavęs. Vien žiūrint į tave burnoje ima rinktis seilės.
Rebeką vėl užplūdo šiluma, kuri pulsavo ir plito po visą kūną. Ji perėjo per kambarį ir apkabino jį už kaklo.
Tai kodėl nieko nedarai, tik žiūri?
10
Pasikalbėti su vaiduokliais buvo galima daugelyje vietų. Atviram protui nebūtinai reikia tamsios nakties, staugiančio vėjo ir rūko. Diena buvo giedra ir graži. Ankstyvo rudens paliesti medžių lapai mirgėjo aukso ir gelsvai ruda spalvomis tokio mėlynumo dangaus fone, lyg jis būtų nutapytas ant drobės.
Aplinkui čiulbėjo paukščiai, kvepėjo šviežiai nupjauta žolė. Laukuose braškėjo džiūstantys kukurūzų stiebai, o lauko pakraštyje prie medžių stovėjo elnė, ore uosdama žmonių kvapą.
Rebeka į mūšio lauką atėjo viena. Anksti. Ji užsibuvo šalia ilgos lomos, pavadintos Kraujo takas. Buvo daug skaičiusi apie šį mūšį, apie kiekvieną puolimą ir atsitraukimą, apie tą baisų laiką, kai vyrai kriste krito ir krūvomis gulėjo ant dabar nekaltai atrodančios žemės.
Gale lomos stovėjo bokštas, pastatytas gerokai po karo. Rebeka jau seniau buvo į jį įkopusi ir žinojo, koks nuostabus vaizdas atsiveria iš aukštai. Iš bokšto buvo matyti viešbutis, miškas, dalis Šeino laukų. Tačiau labiausiai ją traukė ši vieta. Čia, ant žemės, gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai buvo labai arti. Rebeka atsisėdo ant žolės žinodama, kad jaus tik liūdesį ir sąmonės ryšį su praeitimi. Tokį keistą, tokį šventą kaip pati žemė. Čia ji jautėsi esanti istorikė.
Vaiduokliai čia su ja nesikalbėjo. Paslapties raktas buvo ferma, kuri dabar jau ją persekiojo ne tik sapnuose, bet ir būdraujant. Ji nesipriešino. Bet kokia viso to prasmė? Iš kur toks emocinis užtaisas? Toks stiprus, kad daugybę metų traukė ją per tūkstančius mylių.
To ji nežinojo.
Žinojo tik viena kad yra įsimylėjusi.
Rebeka atsuko veidą vėjui. Leido jo pirštams šiurenti plaukus taip, kaip dažnai darydavo Šeinas. Kaip ji gali būti tokia patenkinta ir tuo pat metu tokia nerami? Kankino daugybė neatsakytų klausimų, nepaaiškinamų jausmų. Ji spėliojo, ar meilė tokia ir būna?
O gal ji pernelyg pasyvi ir nereikli kitiems, todėl nesvarstydama stveria tai, ką siūlo Šeinas? Yra išbadėjusi meilės, todėl nerimauja ir geidžia daugiau, nors gavo pakankamai?
Šiaip ar taip, esminė, giluminė jos asmenybės dalis nepasikeitė. Ir tikriausiai niekada nepasikeis.
Ji Šeinui rūpi, jis jos geidžia. Rebeka jam buvo graudžiai dėkinga už tai. Tačiau neabejojo: jei jis tai sužinotų, išsigąstų. Todėl pasilaikys tai sau, kaip ir begalinę meilę jam.
Jau išmoko nerodyti emocijų.
Sveikas protas kuždėjo, kad yra per godi. Ji norėjo sau visos tos meilės, aistros, saugumo, kurie tvyrojo tame name. Norėjo pastovumo ir pripažinimo.
Ji visuomet buvo pažymėta laikinumo ženklu.
Tačiau šį kartą tuščiomis neišvyks. Ta mintis ją ramino. Šįkart ji ne tik gaus ir perduos kitiems žinias. Čia bus paliesti jausmai. Ji gaus ir atiduos daugiau jausmų nei kada nors anksčiau. Tai reikėjo garbinti ir branginti.
To kiekvienam turėtų užtekti.
Sėdėdama čia viena Rebeka žvalgėsi po laukus, kalvos šlaitą ir siaurus griovius. Ją supo ramybė, pirmapradis tyrumas ir neįtikėtinas grožis. Ji domėjosi istorija ir daug žinojo apie karo strategiją, socialinius, politinius ir asmeninius motyvus. Karą gaubiančią romantiką. Muziką, būgnų tratėjimą, vėliavų plevėsavimą, ginklų žvangėjimą.
Galėjo įsivaizduoti puolimą, kai vyrai paraudusiomis akimis, iššiepę dantis pašėlusiai bėga per patrankų dūmus. Jų gyslose kraujas tiesiog kunkuliuoja, o širdys pasiutusiai plaka. Juk jie vyrai. Viskas susimaišo baimė, šlovė, viltis ir beprotybė.
Pirmas šautuvų durtuvų susidūrimas. Pliene tikriausiai sužvilga saulė. Ar varnos, bjaurios varnos, kantriai laukia, priviliotos kardų žvangėjimo ir mortyrų dundesio? Tiek šiaurėje, tiek pietuose jie visi skuba į mirtį. Kaip jaučiasi generolai ant žirgų, žaisdami šachmatais iš gyvybių, ką jie galvoja stebėdami skerdynes? Čia auga krūvos lavonų mėlynomis ir pilkomis uniformomis, pralietas kraujas suvienija visus. Ore aidi liūdni sužeistųjų ir mirštančiųjų šauksmai.