Kokį?
Na, štai ką aš padarysiu...
4
Šeinas apkabino ją per liemenį, neįtikėtinai liekną, paskui pirštais perbraukė per šonus ir nugarą. Nelabai nustebo dėl sukilusio geismo. Jau pirmiau jautė jį. Bet nesitikėjo, kad jis bus toks stiprus. Tik jau ne šiai moteriai.
Tačiau jam tai patiko ir jis mielai pasidavė šiam jausmui. Nepajutęs pasipriešinimo, iš tiesų, ji nepajudino nė vieno raumens, Šeinas prisispaudė prie Rebekos ir pajuto, kaip visi jos kūno linkiai priglunda prie jo kampuoto kūno.
Staiga jis iš tiesų užsigeidė ją pabučiuoti, pajusti puikų jos lūpų skonį. Ne šiaip moters lūpų, todėl geistinų norėjo paragauti būtent Rebekos lūpų, kurios buvo tvirtai, nepritariamai sučiauptos.
Šeinui patiko, kad jam nepritariama.
Tačiau kai jis ėmė lenkti galvą, Rebeka kilstelėjo smakrą ir privertė jį sutrikti.
Eksperimentą? O kokia jūsų hipotezė?
Kas?
Hipotezė, pakartojo ji, pasijutusi ramiau, kad jį sustabdė. Dabar turės laiko susikaupti. Jūsų eksperimento baigties teorija.
Teorija? Šeinas nenuleido akių nuo jos lūpų, kurios, gerai įsižiūrėjus, iš tiesų buvo nuostabios. Gal abipusis malonumas? Ar tai gerai, daktare?
Žinoma. Ji labai stengėsi neužspringti. Būtų labai nesmagu ir sugriautų jos šaunų rafinuotos moters įvaizdį. Kodėl ne? Nori pabučiuoti mane, fermeri? Tai pirmyn.
Ketinau. Bet užuot pabučiavęs į lūpas, jis krimstelėjo jai smakrą. Jį turėjo žavų mažytį smakrą.
Paskui labai lengvai prisilietė prie lūpų. Šeinas visada stengdavosi suteikti malonumą ir sau, ir moteriai. Kramsnojo jai lūpas, tyrinėdamas jų švelnumą, drėgnumą ir dosnumą.
Galbūt todėl jis kiek užtruko, prieš visiškai užsimiršdamas ir panirdamas į švelnią, drėgną jos burną. Prieš praverdamas lūpas ir ištirdamas tą burną liežuviu. Jos skonis buvo sodrus, stiprus ir keistai pažįstamas. Šeinas negalėjo atsistebėti: bučiavo ją pirmą kartą, bet jos skonis jam buvo mirtinai pažįstamas. Tai nežmoniškai jaudino, žadino begalinį geismą.
Rebeka buvo tokia smulkutė. Įsitempę nedideli raumenys, siaura nugara ir mažos stangrios krūtys, erotiškai besiglaudžiančios prie jo. Kraują kaitino ir jos kvapas, primenantis vėsią drėgną pievą ar ramią pavėsingą proskyną. Kraujas įkaito tiek, kad tik po keleto svaigių minučių Šeinas suprato, jog ji nė nesujudėjo. Rebeka nelietė jo, jos lūpos nekrustelėjo, ji neišleido nė garso.
Toks atsako nebuvimas prilygo antausiui. Jis neramiai žengė atgal. Paskui susitvardė. Suraukęs antakius tyrinėjo jos nejudrų veidą, gana abejingas akis, besišypsančias kvapnias lūpas.
Buvo labai miela, pasakė ji tokiu švelniu tonu, kad jis vos nesuurzgė. Ar tai jūsų geriausias bandymas?
Šeinas tik spoksojo į ją nuostabiomis svajingomis jūros spalvos akimis. Galėjo ištverti atstūmimą. Moteris turi teisę nereaguoti į vyro gundymą. Bet šaipymosi jis nepakęs. Po galais, juk nujautė, kad Rebeka tik šaiposi iš jo, nutaisiusi ramų veidą.
Norėdamas išsaugoti orumą jis pabandė susiimti. Nors troško griebti ją į glėbį ir atsiduoti galingai aistrai, kurią ji jam be vargo sukėlė.
Tarkime, kad šis eksperimentas nenusisekė. Man reikia dirbti. Jis oriai linktelėjo galva į telefoną ant sienos. Kai čia apsižiūrėsite, paskambinkite Kesei.
Ačiū. Susitiksime per vakarienę.
Jis stabtelėjo prie durų ir žybtelėjo akimis.
Jūs šalta, Rebeka.
Ne kartą tai girdėjau. Ačiū už gėrimą, fermeri. Ir už eksperimentą.
Vos tik jis užtrenkė paskui save duris, Rebeka susmuko prie bufeto. Norėjo atsisėsti, bet abejojo, kad įstengs nueiti iki kėdės.
Jai dar neteko patirti tokių bučinių. Nežinojo, kad kas nors, kur nors galėtų taip bučiuotis. Vis dar sukosi galva. Likusi viena prispaudė ranką prie besidaužančios širdies ir keletą kartų giliai įkvėpė. Į plaučius traukiamo oro garsas nuaidėjo kambaryje taip, tarsi nardytojas būtų pliaukštelėjęs į vandenį. Jautėsi, lyg įtraukta į tamsią beorę erdvę ir pačiu laiku išsigelbėjusi.
Šis vyras kėlė pavojų moterims. Nė viena šalia jo negalėjo jaustis saugi.
Rebeka pasiėmė gėrimą ir akimirką stebėjo stiklinėje skimbčiojančius ledo gabalėlius, tada drebančia ranka pakėlė stiklinę prie nusiaubtų lūpų.
Vis dėlto ji nepasidavė, priminė pati sau. Laikėsi šaltai ir abejingai, desperatiškai mintyse kartodama Henriko V kalbą, pasakytą Šventojo Krispino dieną. Dievas žino, iš kur jai ta kalba atėjo į galvą, bet tai padėjo susiimti ir nepradėti unkšti kaip išbadėjusiam šunyčiui. Tiesa, priėjusi prie eilučių Mūsų tik saujelė, saujelė laimingųjų ji buvo beužsimirštanti, bet tuomet Šeinas nutraukė bučinį.
Jeigu jis būtų ją dar bent dešimt sekundžių bučiavęs, būtų neužbaigusi kalbos ir ėmusi kniaukti.
O, Dieve, ištarė ji ir ištuštino stiklinę iki paskutinio lašelio. Šalta arbata atvėsino bent jau gerklę, jeigu ne kraują.
Tokia aistra jai buvo nauja patirtis. Šeinas Makeidas velniškai džiūgautų sužinojęs, kaip smarkiai ją paveikė. Ją, daktarę Rebeką Nait, genialią profesionalę, amžiną skaistuolę.
Ji galėjo pasveikinti save, kad išliko šaltakraujiška, bent jau pasistengė tokia atrodyti, nors galva nesiliovė suktis. Jei tik Šeinas būtų nujautęs, kokia ji nepatyrusi, ar atspėjęs, kaip nuo jo apsvaigo, būtų tikrai pasinaudojęs savo pranašumu.
Tada ji ne tik nieko nenuveiktų čia būdama, bet ir turėtų išvažiuoti sudaužyta širdimi. Neabejojo tuo. Jautė, kad ir išmintingesnės moterys neatsilaikė prieš Šeino Makeido žavesį. Tokios cheminės reakcijos gali baigtis tik ugningu sprogimu. Saugiausia dabar laikytis atokiai, paerzinti jį, jei kada reikės, ir jokiu būdu neišsiduoti, kaip jis ją traukia.
Saugu, pagalvojo Rebeka ir atsidususi padėjo tuščią stiklinę į kriauklę. Ji puikiai žinojo, koks varginantis gali būti saugumas. Tačiau atvyko į Antietamą, kad kai ką sau įrodytų, ištirtų galimybes ir sustiprintų savo reputaciją.
Šeinas nebuvo to plano dalis. Kas kita jo namas. Ji dar kartą giliai įkvėpė, mėgindama nuraminti įsitempusius nervus. Jautė, kad šiame name tikrai ką nors ras. Šiuo metu negalėjo to pajusti vien todėl, kad nervai kibirkščiavo lyg įkaitę pliki laidai.
Teks sugrįžti čia kitą kartą. Turės sugrįžti ir įvertinti esamas galimybes. Vienintelis būdas suvaldyti padėtį tai žavėti Šeiną ir kartu laikytis nuo jo per atstumą.
Vakarienė pas Reganą bus gera pradžia.
Rebekai atrodė, kad visur pilna vaikų kūdikių, vos pradėjusių vaikščioti ir vyresnių, čiauškančių, besiriejančių, bėgiojančių. Ant svetainės kilimo gulėjo išmėtyti žaislai, čia Reganos Natas galėjo peštis su pussesere Leila dėl geriausio ir gražiausio kubelio.
Vakarienė pas Reganą bus gera pradžia.
Rebekai atrodė, kad visur pilna vaikų kūdikių, vos pradėjusių vaikščioti ir vyresnių, čiauškančių, besiriejančių, bėgiojančių. Ant svetainės kilimo gulėjo išmėtyti žaislai, čia Reganos Natas galėjo peštis su pussesere Leila dėl geriausio ir gražiausio kubelio.
Rebeka jau žinojo, kuris vaikas kam priklauso. Leila, nenusileidžianti šiek tiek vyresniam pusbroliui, Džerado ir Savanos, taip pat ir lieknas tamsiaplaukis berniukas Brajanas. Ji žinojo, kad Džeradas yra vyriausias iš brolių Makeidų, advokatas; jis vaikščiojo atlaisvintu kaklaraiščiu ir čia jautėsi labai patogiai.
Jo žmona atrodė itin įspūdingai, tokios gražios moters Rebekai dar nebuvo tekę matyti. Tankiais juodais plaukais, supintais į kasą, tamsiomis, aistringomis ir linksmomis akimis vėl besilaukianti Savana atrodė lyg vaisingumo deivė.
Konoras buvo maždaug Brajano amžiaus, tik šviesiais, o ne tamsiais kaip pusbrolis plaukais. Jo žvilgsnis drovus ir šiltas kaip Kesės. Dar čia buvo Ema, auksaplaukė maždaug septynerių metų fėja. Ji sėdėjo įsispraudusi kėdėje šalia patėvio. Buvo miela žiūrėti, kaip Devinas Makeidas laiko apglėbęs mergaitę. Ant kitos jo rankos miegojo kūdikis.
Gal tie broliai Makeidai ir pasiutę, gal ir griežti, tačiau labai atsidavę šeimai.
Tai ką manai apie Antietamą? Reifas meistriškai peržengė šunį, žaislus ir vaikus, kad pripiltų vyno į Rebekos taurę.
Daug ką manau, pasakė ji ir šyptelėjo jam. Antietamas ramus miestelis, persmelktas istorinių įvykių.
Jis kilstelėjo antakius.
Ar jame vaidenasi?
Atrodo, kad niekas tuo neabejoja. Rebeka linksmai žvilgtelėjo į Šeiną, kuris prisėdo šalia Savanos ir palietė jai pilvą. Beveik niekas.
Kai kurie žmonės slopina savo vaizduotę. Savana nerūpestingai perkėlė Šeino ranką kairiau, kur energingai spardėsi kūdikis. Antietame yra vietų, kur prisiminimai labai stiprūs.
Kaip įdomiai pasakyta, pagalvojo Rebeka.
Prisiminimai.
Savana gūžtelėjo pečiais.
Smurtinės mirtys ir didžiulės nelaimės palieka pėdsakų. Gilių pėdsakų. Žinoma, tai ne itin moksliškas paaiškinimas.
Na, nelygu, kokia moksline teorija remsitės, atsakė Rebeka.
Manau, kad visi turime patirties su vaiduokliais, čia užsilikusia energija ar kaip tą pavadintume, prakalbo Džeradas.
Kalbėk tik už save. Šeinas vėl pasiėmė alų. Aš nevaikštau šnekėdamasis su tais, kurių čia nėra.
Džeradas tik nusišiepė.
Jis vis dar niršta, kad jį išgąsdinau tą naktį Barlou name.
Pastebėjęs Šeino žvilgsnį Devinas nutarė imtis taikdario vaidmens.
Išgąsdinai mus visus, pasakė jis. Barškančios grandinės, girgždančios grindys. Įsivaizduoju, kad jūs, Rebeka, ieškote ko nors subtilesnio.
Žinoma. Ji nustebo ir nudžiugo, kai Natas atėjo prie jos ir užsiropštė ant kelių. Rebekai retokai tekdavo būti su vaikais, todėl nenumanė, ar jiems patinka ir ar jie patinka jai. Labai nekantrauju imtis tyrinėti, pridūrė, o Natas tuo metu žaidė su jos turmalino pakabučiu.
Vakarienė bus po penkių minučių, paskelbė Regana, atskubėjusi iš virtuvės įkaitusiu veidu. Suguldykime vaikus, Reifai.
Džeisonas jau miega. Paguldžiau jį.
Aš paguldysiu Leilą. Šeinas šelmiškai nusišypsojo Savanai. Džeradas užtruks mažiausiai penkias minutes, kol pakels tave nuo sofos.
Džeradai, neužmiršk jo apkumščiuoti, kai pavalgysime.
Bus padaryta, patikino žmoną Džeradas ir atsistojo padėti jai pasikelti.
Visi triukšmingai patraukė iš kambario. Paskui taip pat triukšmingai prasidėjo vakarienė. Jie visi patogiai susėdo dideliame valgomajame prie ilgo vyšnios medžio stalo, kur tilpo ir aukštos vaikiškos kėdutės.
Rebeka pagalvojo, kad tiek užkandžiai, tiek spagečiai su pomidorų padažu, tiek traški duona prie jų paruošti su įkvėpimu. Maisto būtų užtekę visai armijai ir jie kibo valgyti.
Ji nebuvo pratusi prie tokių šeimos vakarienių, išlaistyto pieno, nenutrūkstančių pokalbių, ginčų, draugiškos atmosferos. Rodos, stebėjo visa tai iš šalies, bet jautėsi laiminga. Džiaugėsi ir vertino šią naują patirtį. Keistai jaudino tai, kad jie visi kalbėjo vienu metu ir apie skirtingus dalykus. Abu ką tik pradėję vaikščioti mažyliai gausiai išsiterliojo padažu ir išterliojo savo padėkliukus. Per vakarienę ji ne kartą pajuto šilto kailio brūkštelėjimą per kojas, kai šuo po stalu viltingai ieškojo nukritusių makaronų ar kieno nors duodamo kąsnelio.