Nejaugi tikiesi, kad aš liksiu ramus girdėdamas tavo samprotavimus?
Aš tikiuosi priimti protingą sprendimą. Nenoriu, kad hormonai užgožtų smegenis. Ji giliai iškvėpė. Bet vos pasižiūriu į tave ir užsinoriu nuplėšti nuo tavęs drabužius.
Jis turėjo nusijuokti. Tai buvo saugiausias būdas nukenksminti jame tiksinčią bombą.
Nesitikėk, kad tave stabdysiu. Kai žingtelėjo artyn, ji atšoko kaip spyruoklė. Tik alaus. Reifas pakėlė butelį. Man reikia išgerti. Jis nurijo didžiulį gurkšnį, tačiau tai neužgesino vidinės liepsnos. Ką mes čia turime, Regana? Du laisvus, sveikus suaugusius žmones, norinčius vienas iš kito beveik to paties.
Žmones, labai menkai pažįstančius vienas kitą, pridūrė ji. Ką tik susipažinusius. Privalančius turėti užtektinai sveikos nuovokos, kad nešoktų į intymius santykius tarsi į kokį baseiną.
Aš niekada netikrinu, ar vanduo šiltas.
O aš tikrinu. Brendu iš lėto, žingsnis po žingsnio. Įsakiusi sau nusiraminti ji susinėrė rankas. Man labai svarbu žinoti, į ką veliuosi ir kur tiksliai einu.
Jokių apylankų?
Jokių. Kai ką nors suplanuoju, to plano ir laikausi. Ir tada viskas gerai sekasi. Dabar ji ramesnė, pasakė sau. Racionali. Turėjau daug laiko apmąstymams, kol suvažinėjau į Pensilvaniją. Privalome sulėtinti tempą, kad pamatytume bendrą vaizdą.
Jeigu ji rami, tai kodėl nenustoja tampiusi savo švarkelio, sukinėjusi žiedų ant pirštų?
Tai kaip šis namas, greitai pratęsė ji. Užbaigei remontuoti vieną kambarį, jis gražus, tiesiog nuostabus. Tačiau viso to ėmeisi jau turėdamas galvoje bendrą planą. Manau, kad intymumą reikia taip pat nuodugniai suplanuoti.
Protingi žodžiai.
Gerai. Regana lėtai įkvėpė, tada iškvėpė. Vadinasi, žengsime kelis žingsnius atgal, kad viską aiškiai matytume. Jos ranka vis dar virpėjo, kai ištiesė ją norėdama pasiimti paltą. Taip elgtis būtų protinga ir atsakinga.
Taip. Reifas padėjo alaus butelį. Regana?
Ji čiupo paltą tarsi gelbėjimosi ratą.
Ką?
Pasilik.
Pirštai nutirpo. Virpėdama ji iškvėpė ir atsiduso.
Jau maniau, kad nepaprašysi.
Ir nervingai nusijuokusi puolė jam į glėbį.
6
Tai beprotybė. Jau dabar uždususi, ji suėmė pirštais jo plaukus ir prisitraukė lūpas. Visas kūnas įsitempęs laukė bučinio, jo karščio, pavojaus ir pažado. Aš nesiruošiau to daryti.
Viskas gerai. Reifas atitraukė lūpas nuo jos burnos ir nubučiavo veidą. Aš viską padarysiu.
Aš gerai apgalvojau. Pajutusi, kad dreba keliai, Regana trumpai bejėgiškai nusijuokė. Tikrai. Viskas, ką pasakiau, atrodo, labai protinga. Tai tik abipusė trauka. Paviršutiniškas susižavėjimas.
Taip. Vienu sklandžiu judesiu jis nutraukė jai nuo pečių švarkelį, įkalino jame jos rankas ir prispaudė ją prie savęs. Jai aiktelėjus, jam stipriau suplakė širdis. Pamatęs atsargų didžiulių akių žvilgsnį Reifas pajuto, kaip įsitempė strėnos. Nustok galvojusi.
Taip. Vienu sklandžiu judesiu jis nutraukė jai nuo pečių švarkelį, įkalino jame jos rankas ir prispaudė ją prie savęs. Jai aiktelėjus, jam stipriau suplakė širdis. Pamatęs atsargų didžiulių akių žvilgsnį Reifas pajuto, kaip įsitempė strėnos. Nustok galvojusi.
Jis nusišypsojo ir trūktelėjęs susiglamžiusį Reganos švarkelį dar stipriau priglaudė ją prie savęs. Matė, kaip suliepsnojo jos akys, o prigludęs prie lūpų išgirdo duslią dejonę. Brūkštelėjo lūpomis jai per kaklą. Šis buvo švelnus ir kvapnus, kaip ir įsivaizdavo. Jis džiūgavo.
Regana rankomis suspaudė jo klubus ir atlošė galvą siūlydama viską, ko tik jis panorės. Per kūną vilnijančios karščio bangos vertė šaižiai kvėpuoti.
Vienu staigiu judesiu jis išlaisvino Reganos rankas. Jai nespėjus jų pakelti, jo platūs, švelnūs delnai nėrė jai po megztiniu. Kūnas ir nėriniai, linkiai ir virpuliai. Rado viską, ko troško, ir įsigeidė dar daugiau. Lūpomis nenumaldomai puolė ją, pirštais degino odą, o jos oda degino jį.
Lengvai spragtelėjęs Reifas atsegė jos kelnes, pirštų galiukais nuslydo virpančiu pilvu palei nėriniuotą kelnaičių kraštą. Ji sujudėjo, stipriau prisiglaudė prie jo, krimstelėjo dantimis, godžiai bučiuodama jam kaklą.
Galėjo paimti ją dabar, greitai ir karštai, ten, kur abu stovėjo. Būtų greičiau atsikratęs siaubingo spaudimo viduje. Bet jis norėjo daugiau.
Per galvą nutraukė megztinį, numetė šalin ir uždengė delnais krūtis. Nėriniai buvo glotnūs, švelnūs, o oda po jais jau paraudusi ir karšta nuo apėmusios aistros. Negailestingai malšindamas norą skubėti Reifas žiūrėjo į liepsnų ir šešėlių atspindžius, šokančius jai ant veido, ir sugrubusiais nuo darbo nykščiais lietė krūtis.
Tokią tave ir įsivaizdavau.
Žinau.
Jis vėl nusišypsojo ir smalsiai ją stebėdamas nubraukė siaurą petnešėlę nuo peties
Tikriausiai nenutuoki, ką noriu su tavimi daryti. Kažin ar galėtum. Todėl parodysiu.
Nenuleisdamas nuo jos akių, stebėdamas ir vertindamas, Reifas nuslydo pirštu slėniu tarp jos krūtų, pakilo kalvele aukštyn ir vėl sugrįžo atsegti per vidurį esančios sąsagos.
Matė, kaip mielas dangaus spalvos akių mėlis patamsėjo nuo staiga kilusios audros. Pajuto, kaip nežabota stichija prasiveržė abiejų kūnuose.
Jai užėmė kvapą, kai Reifas staigiai stumtelėjo ją ant žemės ir puolė alkanomis lūpomis. Apstulbusi ji išrietė nugarą, rankos nuslydo per plaukus, pečius ir karštligiškai įsikibo jam į marškinius. Jis krimstelėjo dantimis, kone su laukiniu įsiūčiu, lyg norėdamas suteikti skausmo. Liežuviu kankino ją, kėlė aistras, kurias pats vos galėjo iškęsti.
Paklaikusi ji įsikabino į jį. Net jausdama, kad krinta, bandė nuplėšti nuo jo marškinius. Pasijuto gulinti ant plonos miegmaišio pagalvėlės ir ėmė rangytis po juo.
Pagaliau nutraukė marškinius, nusikeikė pamačiusi, kad juos skiria dar vienas drabužių sluoksnis. Troško jo kūno, geidė su beprotišku alkiu. Vos tik Reifas nusivilko plonus apatinius marškinius, ji suleido dantis jam į petį.
Paliesk mane, skubino jį. Noriu pajusti tavo rankas ant kūno.
Jos ten ir atsidūrė, klaidžiojo visur. Reganos pasaulis tapo pirmykštis, pavojingai jaudinantis, pasiruošęs sprogti ir išsilieti bauginančiais pojūčiais. Kiekviena šiurkšti, nekantri glamonė siuntė po naują malonumo bangą, kol suprakaitavęs kūnas ėmė kibirkščiuoti iš jaudulio.
Šalia Reganos židinio liepsnos spjaudė karštas, šnypščiančias žarijas į uždangą. Siautulingais verpetais liepsnos kilo ir jos viduje. Ji matė jį pro miglą, aptemdžiusią akis. Tamsius plaukus, veriantį akių žvilgsnį ir nuo prakaito žvilgančius raumenis. Kai Reifas atitraukė lūpas jai nuo burnos, Regana protestuodama suaimanavo, bet kai lūpos nuslydo žemyn jos kaklu, krūtimis ir pilvu, aimana virto svaiginančio malonumo dejone.
Kai Reifas atsilošė, ji, apakinta geismo, kilstelėjo ir, egoistiškai apsikabinusi jį, lūpomis ėmė ieškoti naujų, nepažintų skonių.
Batai, pralemeno Reifas ir keiktelėjo bandydamas nutraukti jai nuo kojų. Ji buvo prisispaudusi prie jo kūnu, nuostabiu, slysčiojančiu virš jo kūnu, o rankos... tos neįtikėtinos, dailios rankos...
Numesti batai dunkstelėjo į grindis ir Reifas staigiai it gyvatė prispaudė ją prie žemės.
Regana apsivijo jį ilgomis švelniomis rankomis ir kojomis. Reifas geidė, kad ji nuoga raitytųsi po juo. Norėjo, kad šauktų jo vardą, troško matyti, kaip jos akyse virpa malonumo liepsnos. Nelygiai kvėpuodamas jis nutraukė jai nuo klubų kelnes. Vienu judesiu suplėšė nėriniuotas kelnaites. Jos aiktelėjimas aidu atsimušė nuo sienų, o jis tik stumtelėjo ją vėl ant nugaros. Ir pripuolė su burna.
Užliejusi palaima parbloškė ją tarsi smūgis kumščiu ir privertė netekti žado. Po truputį atsikvošėjusi Regana kūkčiodama ištarė jo vardą. Ir visa virpėdama užsigeidė dar.
Jis davė jai daugiau. Ir pasiėmė daugiau. Kaskart, kai Regana pagalvodavo, kad jis jau baigs, turėtų baigti, Reifas rasdavo naują būdą sužadinti aistrą. Dabar buvo tik jis, skonis, pojūčiai ir kvapai. Jie ritinėjosi grindimis su laukiniu, pergalingu įkarščiu, ji nagais negailestingai kabinosi jam į nugarą, jo burna ieškojo josios.
Alkdamas iš geismo jis sugriebė ją už rankų, suspaudė pirštus. Pamanė, kad taip pašėlusiai kvėpuojant plaučiai perplyš pusiau. Matė tik veidą, kai įslydo į ją. Abiejų dejonės susiliejo. Židinyje garsiai trakštelėjusi suskilo malka. Abu virpėjo žiūrėdami vienas į kitą, mėgaudamiesi neišsenkančiu malonumu.
Įtempęs raumenis Reifas palenkė galvą ir prigludo jai prie lūpų. Kai bučinys tapo gilus, kai jos skonis visiškai užpildė jį, kaip ir jis ją, abu pradėjo judėti vienu ritmu.
Reganą pažadino šaltis. Nors atrodė neįmanoma, ji tikriausiai buvo užmigusi. Pagaliau supratusi, kur yra, pajuto, kad guli ant šaltų, kietų medinių grindų, sunkiai prispausta Reifo svorio.
Apsvaigusi apsidairė. Jie buvo pasislinkę nuo židinio per kelias pėdas.
Prabudai? mieguistu, kimiu balsu paklausė Reifas.
Turbūt. Ji pamėgino giliai įkvėpti ir apsidžiaugė, kad pavyko. Nors tiksliai nežinau.
Jis pakėlė galvą, lūpomis nuslydo jos krūties linkiu. Išvargintas Reganos kūnas kaipmat suvirpėjo.
Vis dėlto prabudau, tarė ji.
Tu sušalai. Reifas pasislinko, prisitraukė ją arčiau ir pasiguldė ant miegmaišio. Būtų norėjęs jai pasiūlyti minkštą pūkų patalą. Geriau?
Taip. Ji nesąmoningai truktelėjo miegmaišio kampą ir užsidengė juo iki pat smakro. Prieš nieką dar nebuvo taip apsinuoginusi kūnu ir siela. Matyt, užsnūdau.
Vos kelioms minutėms, šyptelėjo Reifas. Jis jautėsi taip, tarsi būtų įkopęs į kalną. Ir dar galėjo įkopti į dešimt tokių pat. Įmesiu dar vieną malką.
Nė kiek nesivaržydamas nuogumo jis atsikėlė ir nuėjo prie dėžės su malkomis. Pastebėjusi įbrėžimus ant jo pečių Regana išsižiojo. Tai ji taip padarė. Iš tikrųjų... O varge.
Aš... turėčiau jau eiti. Kesė ims nerimauti.
Reifas vėl pastatė židinio uždangą. Nieko netaręs paėmė kelioninį krepšį, gulintį šalia malkų dėžės, ir ištraukė mobilųjį telefoną.
Paskambink jai.
Aš... nežinojau, kad turi telefoną.
Tokiame darbe tai dar vienas įrankis. Padavęs jai atsisėdo šalia. Paskambink, pakartojo. Ir pasilik.
Ji turėjo išeiti dėl daugelio priežasčių. Tačiau surinko savo namų numerį ir žiūrėjo į Reifą laukdama, kol kas nors atsilieps.
Ji turėjo išeiti dėl daugelio priežasčių. Tačiau surinko savo namų numerį ir žiūrėjo į Reifą laukdama, kol kas nors atsilieps.
Kese, čia Regana. Taip, viskas gerai. Sninga? Akimirką sutrikusi ji nusižėrė plaukus nuo veido. Taip, tikrai drebia kaip iš maišo. Todėl ir skambinu. Aš... užtrukau ir... Ji nutilo, kai Reifas ištraukė jai iš rankos miegmaišio kraštą ir brūkštelėjo pirštais per krūtį. Ką? Ji nurijo seiles stengdamasi užgniaužti dejonę. Dabar jis lietė ją ne pirštais, o lūpomis. Netekusi jėgų Regana parvirto ant miegmaišio. Pensilvanijoje? sumurmėjo. Ne, aš jau grįžau.