Reifas paėmė telefoną iš jos suglebusių pirštų.
Ji su manimi. Pasiliks pas mane. Nejuokauji? Paskambins tau rytoj. Gerai.
Jis išjungė telefoną ir padėjo į šalį.
Kesė sako, kad prisnigo daugiau nei per pėdą, gatvėse sumaištis ir tau geriau pasilikti čia.
Ak. Regana užsimerkė ir iškėlė rankas. Labai protinga mintis.
Kai ji prabudo, žvakės jau buvo sudegusios, o židinyje ruseno žarijos. Namai skendėjo tyloje, galėjai net girdėti, kaip plaka širdis. Kambaryje karaliavo tamsa ir šešėliai, bet buvo justi netrikdoma ramybė. Galbūt vaiduokliai miega, pamanė Regana. O gal ji jaučiasi tokia saugi, nes šalia miega Reifas?
Pasisukusi pažvelgė į jo veidą blėstančioje židinio šviesoje. Jis niekada nebūna panašus į nekaltą berniuką, nors ir miegotų, galvojo ji. Jėga ir šiurkštumas tarsi įsirėžę jo veide.
Jis galėjo būti ir švelnus, rūpestingas. Regana matė, kaip elgėsi su Kese. Tačiau Reifas buvo reiklus, nepalenkiamas ir šiurkštus meilužis. O ir ji tokia pat, pirmą kartą gyvenime.
Dabar, kai tyla apklojo ją tarsi antklode, Regana negalėjo patikėti, kad ji tai darė ir leido jam daryti, netgi norėjo to.
Kūną skaudėjo nuo mėlynių kažin ar dienos šviesoje nesusigės prisiminusi, kaip jas įgijo. Kaip geidė, virpėjo ir alko jo didelių, sunkių rankų. Dar daugiau ką pati darė su savo rankomis.
Sukrėsta pagalvojo, kad ir vėl norėtų tai patirti.
Negiliai įkvėpusi ji palengva išsilaisvino iš savininkiškai uždėtos Reifo rankos. Stengdamasi judėti kuo tyliau užsimetė jo flanelinius marškinius. Užsisegusi tyliai nupėdino į virtuvę. Nutarė atsigerti šalto vandens. Kelias akimirkas pagalvoti ir įvertinti padėtį.
Prie kriauklės įsipylė stiklinę vandens. Kai akys priprato prie tamsos, žiūrėjo, kaip už lango krinta snaigės.
Regana nesigailėjo. Būtų kvaila. Likimas lėmė sutikti tokį nepaprastą meilužį. Nedaugeliui moterų pasitaiko susipažinti su tokiu vyru. Ji pasimėgaus fiziniu artumu. Tačiau neleis, kad tai apsunkintų jos gyvenimą.
Jie abu suaugę, kaip jis ir sakė. Abu žino, ko nori. Baigęs remontuoti namą, jis tikriausiai nenustygs vietoje ir iškeliaus. O kol kas juodu džiaugsis vienas kito draugija. Kai viskas baigsis, jie draugiškai išsiskirs ir, reikia tikėtis, vis dar puoselės švelnius jausmus.
Turbūt būtų protinga aptarti lūkesčius, kol jų santykiai nepažengė dar toliau. Tačiau kalbėti apie tokius dalykus nelengva.
Reifas stovėjo tarpduryje ir stebėjo ją atsirėmusią į kriauklę ir žvelgiančią pro langą. Stikle atsispindėjo jos veidas. Susidėvėję flaneliniai jo marškiniai siekė jai šlaunis, liesdami kreminės spalvos odą.
Staiga jam toptelėjo, kad nieko gražesnio iki šiol nėra matęs. Norėjo tai jai pasakyti; paprastai jam sekdavosi kalbėti. Tačiau šįkart nerado žodžių, nė vienas neatrodė tinkamas nusakyti, kokia ji jam svarbi. Taigi pasirinko paprastus, kasdienius žodžius ir pasistengė nepaisyti skausmo, kuris ėmė gniaužti krūtinę žiūrint į ją.
Man patinka tavo suknelė, brangioji.
Ji krūptelėjo vos neišmesdama iš rankos stiklinės ir atsisuko. Jis mūvėjo džinsus, tik nesiteikė jų užsisegti. Stovėjo atsišliejęs į neįrėmintą tarpdurį ir šypsojosi.
Labai patogi, atsakė ji tokiu pat tonu.
Šitiems seniems marškiniams pirmą kartą taip pasisekė. Nesimiega?
Norėjau atsigerti. Tačiau ji padėjo stiklinę nugėrusi vos gurkšnį. Tikriausiai tyla mane prikėlė. Keista, kad čia taip tylu, ar ne?
Kai sninga, visada tylu.
Ne, turiu omenyje namą. Jis atrodo kitoks. Aprimęs.
Net mirę kareiviai ir nelaimingos moterys turi kartais pamiegoti. Perėjęs kambarį Reifas paėmė stiklinę ir pats atsigėrė. Jau aušta, sumurmėjo. Vaikystėje kartą su broliais praleidome čia naktį. Tikriausiai pasakojau.
Džeradas žvangino grandinėmis. Pasakojote vieni kitiems istorijas apie vaiduoklius ir rūkėte vogtas cigaretes.
Taip ir buvo. Tada taip pat buvau įėjęs į šį kambarį. Beveik tokiu pat paros metu, tik vėlyvą vasarą. Viskas aplinkui žaliavo, giria buvo tokia tamsi ir tanki, kad susimąstydavai, kas gali joje tūnoti. Virš žemės kaip spindinti upė tvyrojo rūkas. Buvo labai gražu ir aš pagalvojau... Jis nutilo, gūžtelėjo pečiais.
Netylėk. Ji suėmė jį už rankos. Papasakok man.
Tariausi girdįs būgnų ir mūšiui besiruošiančios stovyklos garsus. Užuodžiau baimės ir jaudulio kvapą. Tada išgirdau bundančio namo šnabždesius, girgždėjimą. Suakmenėjau iš siaubo. Jei būčiau įstengęs pajudėti, būčiau sprukęs iš čia. Bėgęs kaip zuikis, nors ir žinojau, kad broliai vėliau metų metus šaipytųsi iš manęs.
Buvai dar vaikas.
Tai daug blogiau, nei gali įsivaizduoti juk tu nebuvai berniukas. Pratūnojau čia visą naktį, netgi juokavau. O išaušus rytui ėmiau kalenti dantimis. Kai baisumas praėjo, tiesiog stovėjau ir žiūrėjau pro langą. Pasakiau sau, kad šis prakeiktas namas neįveiks manęs. Niekas manęs neįveiks. Galų gale jis priklausys man. Reifas šyptelėjo, padėjo stiklinę. Nežinau, kiek kartų buvau čia sugrįžęs vienas. Laukiau, kol kas nors nutiks norėjau prieš jį atsilaikyti. Apėjau visus kambarius. Girdėjau, mačiau ir jutau. Tą naktį, kai išvažiavau iš miesto, prisiekiau sugrįžti.
Dabar tu jį turi, tyliai pasakė Regana.
Taip. Truputį susigėdęs jis pažvelgė į ją. Niekam nesu to pasakojęs.
Tai ir aš niekam nepasakosiu. Ji pakėlė ranką, palietė jam skruostą. Kad ir kokie būtų motyvai, tu darai kai ką svarbaus. Šis namas per ilgai buvo apleistas.
Ar bijojai pasilikti čia visą naktį?
Ne. Namo nebijojau.
Jis kilstelėjo vieną antakį.
Manęs?
Taip. Aš bijau tavęs.
Linksmumas pranyko iš jo akių.
Buvau su tavimi šiurkštus, atsargiai tarė jis.
Ne tai turiu omenyje. Regana nusisuko. Iš įpročio uždėjo ant viryklės virdulį ir įjungė. Tai, ką šiąnakt patyriau su tavimi, man buvo nauja. Tiesiog nesivaldžiau. Taip... tavęs geidžiau. Šiek tiek stebiuosi, kai prisimenu... Ne. Ji suvirpėjusi iškvėpė ir susirado naują kavos filtrą.
Stebiesi? Ar gailiesi?
Nesigailiu, Reifai. Ji prisivertė atsisukti ir pažvelgti jam į akis. Ne, visai nesigailiu. Esu šiek tiek sunerimusi, nes dabar žinau, ką gali man padaryti. Nujaučiau, kad bus gera su tavimi mylėtis. Bet nenutuokiau, kad taip nuostabu. Tu toks nenuspėjamas. Priešingai nei aš.
Aš noriu tavęs. Dabar. Tai turėtų būti nuspėjama.
Ima virpėti širdis, vos įstengė ištarti ji, kai taip kalbi. Bet man reikia tvarkos ir aiškumo. Atidariusi dėžutę Regana rūpestingai pasėmė samteliu kavos. Manau, tavo darbininkai pasirodys po valandos ar kiek vėliau. Dabar ne metas apie tai kalbėtis.
Šiandien niekas neatvažiuos. Lauke prisnigo daugiau nei per dvi pėdas.
Ak. Jos ranka suvirpėjo ir ant viryklės nubyrėjo kavos kruopelių.
Esame užpustyti, mieloji. Taigi gali kalbėti, kiek nori.
Ką gi. Atsikrenkštusi Regana vėl atsigręžė į Reifą. Tiesiog manau, kad reikėtų viską aptarti.
Ką aptarti?
Viską. Pakartojo ji supykusi ant savęs dėl neryžtingumo. Dalykus, apie kuriuos nespėjome pasikalbėti vakar vakare. Kad tai, kas mus sieja, yra abipusiškai malonūs intymūs santykiai, be jokių artimesnių ryšių, įsipareigojimų ar...
Painiavos?
Taip. Linktelėjo ji su palengvėjimu. Būtent.
Nustebęs, kad susierzino dėl tokių šaltakraujiškų žodžių, nors jie atitiko jo paties norus, Reifas pasikasė galvą.
Protingai kalbi. Bet jeigu ruošiesi susitikinėti su kuo nors kitu, kils tikra painiava, kai perlaušiu jį perpus.
Nebūk juokingas...
Ir nukirsiu jo...
Baik! Ji garsiai iškvėpė. Nesiruošiu su niekuo susitikinėti, kol mudu kartu, bet jei aš...
Būtų išmintingiau nebetęsti, tyliai tarė jis. Tiesiog sakykime, kad mus sieja abipusiškai malonūs ir itin intymūs santykiai. Tinka?
Apsiraminusi Regana nusisuko pilti verdančio vandens per filtrą.
Taip, galime ir taip sakyti.
Tu neįtikėtina, Regana. Gal nori sutarties trimis egzemplioriais?
Aš tik noriu būti tikra, kad abiem rūpi tie patys dalykai. Ji susikaupusi stengėsi užpilti kavą vandeniu, kad jo nebūtų nei per daug, nei per mažai. Neturėjome laiko geriau vienas kito pažinti. O dabar tapome meilužiais. Nenoriu, kad galvotum, jog siekiu ko nors daugiau.
O jeigu aš siekiu daugiau?
Jos pirštai ant virdulio rankenos pabalo.
Ar tikrai?
Reifas nusuko žvilgsnį nuo jos į langą ir įsistebeilijo į krintančias snaiges.
Ne.
Regana užsimerkė patikinusi save, kad jaučia palengvėjimą, ne nusivylimą. Tik palengvėjimą.
Tada viskas gerai.
Ne, viskas tiesiog puiku. Jo balsas buvo ramus ir bejausmis kaip ir jos. Tu nenori romantikos ir man nuo to tik geriau. Netrokšti pažadų, tad man nereikės meluoti. Norime vienas kito tik lovoje. Jis paėmė abu puodelius. Viskas labai paprasta.
Taip, aš geidžiu tavęs. Patenkinta, kad gali ramiai kalbėti, ji perėmė puodelius iš jo. Bet jei būtum man nepatikęs, nebūtume taip toli nuėję. Praeityje norėjau ir kitų vyrų.
Apgaulingai ramiai Reifas užkišo plaukų sruogą jai už ausies.
O dabar mėgini mane įsiutinti.
Regana džiaugėsi, kad jis nesupranta, kaip jai sunku būti tokiai atvirai ir taip kasdieniškai kalbėtis. Keista, tačiau toks atvirumas jam atrodė visai natūralus.
Aš bandžiau pasakyti komplimentą. Nebūčiau vakar vakare atvažiavusi čia, jei tu man nerūpėtum.
Atvažiavai pastatyti žvakidžių.
Kvailys. Pralinksmėjusi Regana įpylė abiem kavos. Nemanė, kad atviras pokalbis apie intymius dalykus gali būti smagus. Juk tu nepatikėjai?
Susidomėjęs Reifas paėmė jos ištiestą puodelį.
Patikėjau.
Ji gurkštelėjo ir nusišypsojo.
Kvailys.
Galbūt man nepatinka agresyvios, slaptų kėslų turinčios moterys.
Ne, tau patinka. Tiesą sakant, tikiesi, kad aš tave suviliosiu dabar pat.
Taip manai?
Aš žinau. Bet pirmiausia noriu išgerti kavą.
Jis stebėjo, kaip ji subtiliai gurkštelėjo kavos.
O gal aš noriu atsiimti marškinius? Neprašei paskolinti.
Gerai. Ji viena ranka atsisegė sagas. Pasiimk.
Jis paėmė iš jos puodelį ir kartu su savo padėjo ant stalo. Pamatęs patenkintą šypseną pakėlė ją ant rankų. Regana nusijuokė ir pabučiavo jam į ausį, nešama per vestibiulį į svetainę. Staiga lauko durys atsivėrė, pro jas įsiveržė šalčio gūsis, pūga ir apsnigta figūra.
Šeinas nusitraukė kepurę ir pasipurtė tarsi šuo.
Sveiki. Jis nerūpestingai paspyrė duris, kad šios užsitrenktų. Regana, tavo automobilis pusnyje iki sparnų.
Ak, taip? stengdamasi kalbėti įprastu tonu Regana virpančia ranka sugniaužė marškinių skvernus. Tikriausiai daug prisnigo.