Patraukei į Floridą, pasufleravo Regana.
Taip, galiausiai atsidūriau ten. Floridoje daug statybų. Pradėjau pirkti apleistus namus, suremontuodavau ir parduodavau. Neblogai sekėsi. O tada grįžau. Reifas atsisuko į ją. Tai ir viskas.
Nenorėjau smalsauti, tarė ji.
Aš ir nesakau, kad smalsauji. Tiesiog nėra ką daugiau pasakoti, Regana. Išvažiavau iš čia turėdamas prastą reputaciją. Paskutinį vakarą mieste įsivėliau į muštynes. Su Džo Dolinu.
Taip ir maniau, kad jūs turite nesuvestų sąskaitų, sumurmėjo ji.
Ne tiek ir daug. Jis nusitraukė skarelę, kuria buvo apsirišęs galvą, kad dirbant plaukai nekristų į akis, ir įsikišo į kišenę. Tiesiog nemėgome vienas kito.
Sakyčiau, puikiai moki pasirinkti priešus.
Nenustygdamas vietoje Reifas pajudino pečius.
Jei ne jis, būtų atsiradęs kas nors kitas. Taip jau buvau nusiteikęs tą vakarą. Reifas šyptelėjo, bet nelinksmai. Po galais, tuomet aš dažniausiai būdavau taip nusiteikęs. Niekas netikėjo, kad ko nors pasieksiu, net ir aš pats.
Jis stengėsi jai kažką sakyti, bet Regana nelabai suprato ką.
Atrodo, visi klydo. Net ir tu.
Žmonės ims kalbėti. Apie mudu. Jis susimąstė apie tai stebėdamas ją miegančią, ėmė nerimauti ir užsinorėjo ko nors imtis. Įeisi į Edės užkandinę ar Kingstono parduotuvę ir visi staiga nutils. O kai išeisi, žmonės ims pliaukšti, kad štai gražioji panelė Bišop susidėjo su peštuku ir triukšmadariu Reifu Makeidu.
Gyvenu čia jau trejus metus, Reifai. Žinau, kaip būna.
Jis turėjo kuo nors užimti rankas, taigi čiupo gabalą švitrinio popieriaus ir ėmė brūžinti pirmą sausą siūlę.
Nemanau, kad iki šiol būtum suteikusi jiems pagrindo per daug liežuvauti.
Jis dirba taip, tarsi velnias žiūrėtų per petį, pamanė Regana. Regis, visą laiką turi tvardytis, kad nerimas neiškiltų į paviršių.
Daug kalbų buvo, kai tik atidariau antikvariatą. Ką ši mergužėlė iš lygumų sugalvojo, perėmusi seną Lerojaus parduotuvę ir pradėjusi pardavinėti senienas vietoj atsuktuvų ir vamzdžių detalių? Regana šyptelėjo. Smalsūs lankytojai ėjo būriais, daugelis vėliau tapo klientais. Ji pakreipė galvą stebėdama Reifą. O toks dalykas tikriausiai duos peno audringoms paskaloms bent jau kelioms savaitėms.
Noriu, kad suprastum, į ką veliesi.
Jau šiek tiek per vėlu. Regana panoro jam truputį bakstelėti, tad taip ir padarė. Gal tu bijaisi dėl savo reputacijos?
Taip. Dulkės kilo kamuoliais jam darbuojantis švitriniu popieriumi. Planuoju kandidatuoti į mero postą.
Turiu omenyje tavo kaip nenaudėlio reputaciją. Makeidas tikriausiai suskydo, jei sukinėjasi aplink tą mielą Bišopų mergaitę. Nė nepastebės, kaip ims pirkti gėles vietoj alaus. Lažinamės, kad ji sugrąžins jį į doros kelią?
Susidomėjęs jis numetė švitrinį popierių, susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir atsigręžė į ją.
Tą ir bandysi padaryti, Regana? Sieksi atvesti mane į doros kelią?
O tu bijai, Makeidai? Gal ir įstengčiau.
Reifui ši mintis buvo ne itin maloni.
Šimtai jau bandė. Jis priėjo arčiau, perbraukė dulkinu pirštu Reganai per skruostą. Greičiau aš tave išvesiu iš kelio, brangioji. Nė neapsižiūrėsi, kaip pradėsi žaisti pulą Dafo užeigoje.
Arba tu pradėsi cituoti Šelį.
Ką tokį?
Sukikenusi Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir draugiškai jį pabučiavo.
Persį Bišą Šelį3. Saugokis!
Jam tai pasirodė taip juokinga, kad įsitempę pečiai iš karto atsipalaidavo.
Mieloji, tądien, kai aš pradėsiu deklamuoti eiles, Šeino priziniam meitėliui išdygs sparnai ir jis nuplasnos Pagrindine gatve.
Ji vėl šyptelėjo ir jį pabučiavo.
Geriau jau nesilažink. Nagi, noriu pasižiūrėti, kaip vyksta darbai.
Reifas sugriebė ją už rankos.
Iš ko lažinamės?
Regana juokdamasi nusitempė jį į koridorių.
Reifai, aš juokauju. Aprodyk man namus.
Palauk. Makeidai visada priima jiems mestą iššūkį.
Argi tau tai iššūkis vieną dieną imti ir padeklamuoti Šelį? Ji atsiduso, papurtė galvą. Gerai. Lažinamės.
Ne, ne taip. Susimąstęs jis pakėlė jos ranką ir pradėjo bučiuoti pirštus. Reganos akyse suspindusios aistros kibirkštėlės pakurstė jį dar labiau. Sakau, jog per mėnesį tu taip dėl manęs pamesi galvą, kad įsisprausi į odinį mini sijonėlį. Raudoną. Nueisi į užeigą išgerti alaus ir sužaisti pulo partijos.
Aistrą greitai pakeitė juokas.
Na ir keistos fantazijos, Makeidai. Nejau gali mane įsivaizduoti su vulgariu sijonėliu žaidžiančią pulą?
Jis šelmiškai šyptelėjo.
O taip, įsivaizduoju kuo puikiausiai. Būtinai turėsi avėti batelius aukšta pakulne. Smailiais kulniukais.
Prie odinių drabužių visada aunuosi batelius aukštais smailiais kulniukais. Noriu būti stilinga.
Ir be liemenėlės.
Regana nusikvatojo.
Tu tikrai to tikiesi?
Žinoma. Ir tu ten ateisi. Uždėjęs ranką jai ant klubo Reifas prisitraukė arčiau. Kadangi būsi pamišusi dėl manęs.
Akivaizdu, kad vienas iš mūsų jau dabar pamišęs. Gerai. Atsakydama į iššūkį Regana uždėjo delną jam ant krūtinės ir atstūmė nuo savęs. O aš sakau, kad po mėnesio klūpėsi prieš mane ant kelių ir rankose spausi... alyvų puokštę.
Alyvų?
Taip, man jos labai patinka. Taip pat kaip tikras poezijos mėgėjas deklamuosi Šelio eiles.
Ką gaus nugalėtojas?
Pasitenkinimą.
Reifas šyptelėjo.
Manau, tiks. Sutarta.
Jie paspaudė vienas kitam ranką.
Tai dabar aprodysi man namą?
Žinoma. Jis linksmai apglėbė Reganą per pečius, įsivaizduodamas ją su aptemptu raudonu sijonėliu. Mes paklausėme tavo patarimo dėl jaunavedžių apartamentų. Reifas nusivedė ją koridoriumi ir atvėrė šešių įsprūdų duris. Jau beveik galima dekoruoti.
Reifai! nudžiugusi Regana įžengė vidun.
Beveik visos sienos buvo išklijuotos švelnių spalvų gėlėtais tapetais. Daugiakampė lubų arka spindėjo šviežiais dažais. Prancūziškosios stiklinės durys jau buvo įstatytos į rėmus ir vieną dieną atsivers į plačią verandą, išeinančią į spalvingus žydinčius sodus. Grindys buvo uždengtos aptiesalais nuo dulkių, tačiau ji įsivaizdavo jas žvilgančias ir papuoštas dailiu truputį pablukusiu kilimu.
Regana vaikščiojo tarp kibirų ir kopėčių, mintyse statydama baldus.
Bus labai gražu, sumurmėjo ji.
Bus labai gražu, sumurmėjo ji.
Taip. Reifas kilstelėjo židinį dengiančio brezento kraštą. Židinio atbraila buvo visiškai sugadinta. Nepavyko sutaisyti. Tačiau radau gerą geltonos pušies gabalą. Stalius dabar pagal originalą bando išdrožti naują atbrailą.
Rausva apdaila labai tiks. Ji pažvelgė pro gretimas duris. O čia vonia?
Hmm... Jis žiūrėjo į kambarį jai pro petį. Jis buvo tinkamo dydžio, santechnikai jame jau dirbo. Anksčiau čia buvo persirengimo kambarys.
Ji sugriebė jį už rankos.
Ar užuodi?
Rožės. Reifas išsiblaškęs pasitrynė skruostu jai į plaukus. Čia visada kvepia rožėmis. Vienas tapetuotojų apkaltino kitą, kad tas kvepinasi.
Tai buvo jos kambarys, tiesa? Abigalės. Ji čia mirė.
Galbūt. Ei. Jis kilstelėjo jos veidą, pastebėjęs skruostu bėgančią ašarą. Neverk.
Kaip gaila. Ji tikriausiai buvo labai nelaiminga. Žinodama, kad vyras, už kurio ištekėjo, jos vaikų tėvas, yra toks šaltakraujiškai žiaurus. Kaip jis su ja elgėsi, Reifai? Mylėjo ją ar tiesiog laikė nuosavybe?
Mes to niekada nesužinosime. Neverk. Jis nerangiai nušluostė ašarą. Jaučiuosi labai bjauriai. Iš tikrųjų. Nesumodamas, ką daryti, paplekšeno jai per galvą. Nėra prasmės verkti dėl to, kas įvyko daugiau kaip prieš šimtą metų.
Bet ji vis dar čia. Apsikabinusi jį Regana prigludo veidu Reifui prie krūtinės. Man labai jos gaila, kaip ir jų visų.
Nebus nieko gero nei tau, nei man, jei kaskart čia atėjusi galvosi apie tai ir jaudinsiesi.
Suprantu, atsiduso ji ir pajuto palengvėjimą klausydamasi, kaip stipriai ir tolygiai plaka jo širdis. Keista, bet prie to pamažu pripranti. Reifai, kai buvau viena apačioje...
Kas nutiko? Susirūpinęs jis kilstelėjo jos veidą.
Ech, nieko.
Kas? pakartojo Reifas ir lengvai papurtė ją už smakro.
Na, aš įėjau į biblioteką. Ten, kur buvo biblioteka, tęsė ji, draskoma noro pasipasakoti ir sumišimo. Tai yra kur bus biblioteka. Ir... Reifai, aš tai mačiau.
Jis susidomėjęs primerkė akis.
Ką matei?
Kambarį. Ne purvinas grindis ir ką tik tavo išvedžiotus laidus. Tiesiog kambarį. Knygas lentynose, gėles ant stalo, užuolaidas ant langų. Iš tikrųjų mačiau, pakartojo Regana suraukusi antakius. Ne taip, kaip įsivaizduoju mintyse, kai ką nors planuoju. Na, tikriausiai man pasirodė, manau, aš įsivaizdavau skaitymo staliuką su sena atversta šeimos Biblija. Ir tada perskaičiau, kas parašyta viename puslapyje, beveik galėjau jį paliesti. Tuoktuvių, gimimo ir mirties datos.
Regana nutilo norėdama atgauti kvapą.
Tu nieko nesakai.
Aš klausausi tavęs.
Žinau, kad tai skamba beprotiškai.
Ne, tik ne šiame name.
Viskas atrodė taip tikroviška, taip liūdna. Rožių kvapas šiame kambaryje taip pat tikras ir liūdnas. O tada pasidarė labai šalta, tarsi kas būtų atidaręs langą. Ji trūktelėjo pečiais ir vėl prisiglaudė prie jo. Tik tiek.
Kaip vienai dienai, tai labai daug. Norėdamas paguosti Reifas paglostė jai plaukus. Galiu paskambinti Devinui, kad atvažiuotų ir tave paimtų.
Ne, nenoriu išvažiuoti. Tuo metu buvau sukrėsta, bet kaip ir sakiau reikia su tuo susitaikyti. Aš susidorosiu.
Neturėjau palikti tavęs vienos.
Nebūk kvailas. Manęs nereikia saugoti nuo sielvartaujančių vaiduoklių.
Bet jis norėjo ją saugoti. Norėjo, kad ji būtų pašaukusi jį. Net pats stebėjosi, kaip troško, kad jai jo reikėtų.
Kai kitą kartą norėsi užsukti į biblioteką, pasakyk man. Eisiu kartu.
Namas jau dabar keičiasi, tyliai ištarė Regana. Tu juo rūpiniesi. Džiaugiuosi žinodama, kad ir aš šiek tiek prisidėsiu.
Jau prisidėjai. Jis pabučiavo ją į plaukus.
Kai jame pradės gyventi žmonės, mylėtis jame, juoktis, jis dar labiau pasikeis. Namui reikia žmonių.
Regana sujudėjo, kilstelėjo lūpas prie jo.
Mylėkis su manimi.
Reifas suėmė delnais jos veidą ir ėmė bučiuoti.
Kai pakėlė ją ant rankų ir išsinešė iš kambario, rožių kvapas nusekė jiems iš paskos. Regana apsikabino jį, prispaudė lūpas prie kaklo. Jos kraujas jau kaito, širdis plakė tankiau.
Tai tarsi narkotikai, sumurmėjo ji.
Tikrai. Reifas sustojo laiptinėje, vėl susirado jos lūpas.
Niekad anksčiau taip nesijaučiau. Užplūdus jausmams Regana prisiglaudė veidu jam prie peties.
Ir man anksčiau taip nebuvo, toptelėjo Reifui.
Jam nešant ją žemyn, nė vienas nepastebėjo, kad oras sušilęs ir aplinkui ramu.