Kalbame visai ne apie seksą, kantriai pareiškė Reifas. Tai būtų tik papildomas apdovanojimas. Sakau tau šito manęs paprašė šerifas.
Kuris, nors ir keista, yra tavo brolis. Ne. Ji nusigręžusi padėjo stiklinį indą, nuo kurio valė dulkes, atgal į lentyną. Kesė nesmagiai jaustųsi, be to, rodytume blogą pavyzdį vaikams.
O jeigu jų nebūtų? Klausimas kone ištrūko jam iš burnos. Vos suspėjo užsičiaupti.
Tai dėl Kesės ir vaikų, toliau įkalbinėjo Reifas. Manai, Dolinas paliks juos ramybėje tik todėl, kad Kesė pasirašys popiergalį, draudžiantį jam artintis?
Neįsivaizduoju, ką jis darys, bet pirmiausia turės susidurti su manimi.
Vien nuo šios minties Reifo kraujas suledėjo.
O dabar paklausyk...
Regana nustūmė jo ranką sau nuo peties ir atsisuko.
Ne, tai tu paklausyk. Tas vyras yra girtuoklis ir priekabiautojas. Aš nebijau girtų chuliganų. Pasiūliau Kesei savo namus ir ji galės pasilikti juose, kiek tik norės. Duryse įtaisyta gera, tvirta spyna. Žinau šerifo būstinės telefono numerį ir skambinsiu, jei tik reikės.
Šitos durys nerakinamos. Reifas pirštu parodė į paradines parduotuvės duris. Kas uždraus jam užeiti vidury dienos ir užsipulti tave? Arba dar blogiau.
Aš neleisiu.
O taip. Reifas svarstė: gal reikėtų Reganą truputį supurtyti, kad smegenys vėl pradėtų veikti. Jei ruošiesi atstatyti Dolinui savo ryžtingą smakrą, tai jo tikrai nesustabdysi. Negi dar nesupratai, jam patinka skriausti moteris.
Norėčiau tau priminti, kad aš čia gyvenau pastaruosius trejus metus, o tu ne. Labai puikiai žinau, ką jis darė Kesei.
Manai, jei jau nesi už jo ištekėjusi, gali būti saugi? Reifas tikrai ją papurtė. Nebūk kvaila!
Aš nesu kvaila, atšovė ji. Žinau, kaip elgtis. Man nereikia asmens sargybinio.
Jo akyse liepsnojusi ugnis priblėso. Rankos ant jos pečių įsitempė, tada jis atsitraukė.
Tai galutinis atsisakymas? Tau nereikia ir tu nenori mano pagalbos.
Įžeidžiau, mintyse atsiduso Regana. Nėra nieko baisiau už jautrią vyro savimeilę.
Iki šerifo būstinės penkios minutės kelio, jei reikės kviestis pagalbą. Tikėdamasi nuraminti jį ir save, Regana suėmė Reifą už pečių. Reifai, man malonu, kad jaudiniesi dėl manęs. Tikrai. Bet aš galiu pati savimi pasirūpinti. Ir Kese, jei prireiks.
Tikriausiai.
Kelerius metus dirbau parduotuvėje Vašingtone. Vieną įsimintiną vakarą mus apiplėšė, į mane buvo nutaikytas ginklas. Žinau, kaip nepamesti galvos, nerizikuoti ir apsiginti. Džiaugiuosi, kad tau rūpiu, bet aš ne Kesė. Jis manęs neišgąsdins.
Regana...
Palauk, leisk baigti. Kesė šiuo metu labai pažeidžiama, o vaikai tokie tylūs... Neįsivaizduoju, kaip jie reaguotų į šalia besisukinėjantį vyrą. Vaikai tavęs nepažįsta.
Reifas susigrūdo rankas į kišenes.
Aš nesiruošiu jų mušti.
Jie to nežino. Mažoji Ema tik sėdi prie Kesės kojų su lėle rankose ir nieko nekalba. O berniukas Reifai, man tiesiog plyšta širdis. Jiems reikia laiko, kad vėl pasijustų saugūs. Tu per didelis, per stiprus ir per daug... vyriškas.
Jis atkakliai nenorėjo pripažinti, kad jaučiasi įskaudintas kad apskritai jį galima įskaudinti, ir galvojo tik apie dabartinę padėtį.
Tu tikra kietakaktė.
Darau tai, kas, mano manymu, yra teisinga. Patikėk, aš viską nuodugniai apgalvojau, pasvėriau galimybes. Leisti tau įsikraustyti pas mane ne pats geriausias sumanymas.
Pakviesk mane vakarienės, netikėtai tarė Reifas.
Nori ateiti vakarienės?
Pakviesk susipažinti su vaikais, kad jie priprastų prie manęs.
Kas dabar iš mūsų kietakaktis? Regana atsiduso. Tai gana protingas kompromisas. Gerai. Pusę aštuonių. Bet dešimtą išeisi.
Ar galėsime pasiglamonėti ant sofutės, kai vaikai nueis miegoti?
Galbūt. O dabar eik.
Nejaugi nepabučiuosi manęs atsisveikindama?
Regana prunkštelėjo ir oriai pabučiavo jį į skruostą.
Darbo metu kitaip negaliu, tarė ji ir nusijuokė, kai jis čiupo ją į glėbį. Reifai, mes stovime priešais langą. Aš...
Ji nieko daugiau nespėjo pasakyti, nes Reifas prigludo prie lūpų.
Turės bent apie ką pakalbėti.
Ir pati turės apie ką pagalvoti, pamanė Reifas. Ji tikrai nepamirš Reifo Makeido.
Jis krimstelėjo jai lūpą, paleido iš glėbio ir išėjo pro duris.
Už vieno kvartalo Kesė sėdėjo Devino kabinete ir gniaužė rankas. Deviną pažinojo visą gyvenimą, dėl to turėjo būti lengviau. Tačiau buvo tik dar labiau gėda.
Atsiprašau, užkandinėje buvo daug žmonių ir negalėjau ateiti anksčiau.
Nesijaudink, Kese. Jis jau buvo įpratęs kalbėtis su ja tyliu balsu, tarsi kalbintų sužeistą paukštelį. Užpildžiau dokumentus už tave. Tau tereikia pasirašyti.
Jis nesės į kalėjimą?
Devinui suspaudė širdį, išgirdus neviltį jos balse.
Ne.
Ar todėl, kad leidausi mušama?
Ne. Jis norėjo ištiesti ir paglostyti nerimstančias jos rankas. Tačiau juos skyrė stalas, oficialus barjeras. Devinas prisipažino, kad mušė tave, tačiau teismas atkreipė dėmesį į kitus dalykus. Gėrimą, darbo, kuriame daug metų dirbo, netekimą. Jis turės lankytis pas psichologą konsultantą, sutartu laiku pasirodyti pas lygtinio paleidimo inspektorių. Ir neprisidaryti bėdų.
Gal jam tai išeis į gera. Ji pakėlė akis ir greitai vėl nuleido. Psichologo konsultacijos. Jei nustos gerti, galbūt viskas susitvarkys.
Taip. Ir galės atidaryti ledinukų kioskelį pragare, pamanė Devinas. Tačiau kol kas turi imtis atsargumo priemonių. Tam ir reikalingas teisių apribojimas.
Ji vėl pakėlė akis, tačiau šį kartą atlaikė jo žvilgsnį.
Tas dokumentas neleis jam artintis prie mūsų?
Devinas išsitraukė cigaretę iš pakelio, tada numetė ją ant žemės. Kai prabilo, balsas skambėjo ramiai ir oficialiai.
Jam bus draudžiama artintis prie tavęs. Jis negalės ateiti į kavinę tuo metu, kai tu joje dirbsi. Negalės prieiti prie tavęs gatvėje arba užsukti į Reganos namus, kol juose gyvensi. Jei padarys nors vieną nusižengimą, nurodytą šiame dokumente, sulaužys lygtinio paleidimo sąlygas ir aštuoniolikai mėnesių atsidurs už grotų.
Jis žino apie tai?
Jam buvo pranešta.
Kesė krimstelėjo lūpą. Jis negalės prie jos prieiti. Ši mintis vis sukosi galvoje. Jei negalės prisiartinti, negalės jos mušti.
Man tik reikia pasirašyti?
Taip, tereikia pasirašyti. Devinas atsistojo, apėjo aplink stalą ir padavė jai rašiklį. Kai ji jo nepaėmė, mintyse susikeikė. Kese, ko tu nori? Ar gali pasakyti, ko nori?
Ji papurtė galvą, paėmė rašiklį. Ir greitai pasirašė, tarsi skaudėtų.
Ji papurtė galvą, paėmė rašiklį. Ir greitai pasirašė, tarsi skaudėtų.
Žinau, kad pridariau tau sunkumų, Devinai.
Toks mano darbas, trumpai atsakė jis.
Tu geras šerifas. Kai jis nustebęs žvilgtelėjo į ją, Kesė pabandė šyptelėti. Taip, tu ramus, kompetentingas ir geras žmonėms. Visi žino, kad gali tavimi pasitikėti. Mano mama vis kartodavo, kad jūs, broliai, kada nors atsidursite už grotų. Ji nuraudo ir nudelbė akis į grindis. Atleisk. Kvailai pasakiau.
Nieko čia kvailo. Aš ir pats taip maniau. Devinas šyptelėjo, nes Kesė, nors ir trumpai, atrodė tokia, kokia buvo anksčiau. Žinai, Kese, tai, ko gero, ilgiausia kalba, kokią iš tavęs girdėjau per pastaruosius dešimt metų.
Visada pasakau kokią nors nesąmonę.
Nekalbėk taip. Nė nepagalvojęs jis suėmė ją už smakro, kad pakeltų galvą, ir ji krūptelėjo kaip išgąsdintas paukštelis. Devinas atsargiai nuleido ranką ir pasirėmė į stalo kraštą. Kaip vaikai?
Gerai. Jau geriau.
Išsitenkate pas Reganą?
Ji nuostabi. Net užsimirštu, kad užkroviau jai naštą, nes ji elgiasi tarsi viskas būtų normalu. Juodu su Reifu... Kesė nutilo ir vėl paraudo. Tikriausiai turi rimtesnių reikalų nei klausytis mano plepalų.
Ne, neturiu. Jis būtų bet ką padaręs, kad tik ji nenutiltų. Kad tik dar pabūtų. Ką apie juos manai? Apie Reifą su Regana?
Aš... Ji atrodė laiminga, kai šįryt grįžo namo.
O Reifas atrodė prastai, kai ryte pas jį užsukau.
Kesė lėtai ir droviai nusišypsojo.
Tai geras ženklas. Reifui visada reikėjo moters, dėl kurios jis pasijustų nelaimingas. Jam iki šiol per lengvai sekėsi. Jums visiems.
Tikrai? Devinas susimąstęs išsitraukė cigaretę, pasukiojo tarp pirštų. Vis dar prisimenu, kaip mane atstūmei.
Ak, užsikirtusi ji nuraudo. Tai buvo prieš šimtą metų.
Mažiau nei prieš dvylika. Tau buvo šešiolika.
Aš draugavau su Džo. Vilkdamasi paltą Kesė susimąstė, ar ji apskritai kada nors buvo šešiolikos. Nė neprisimenu, kokie mes tada buvome ar ko troškome. Ačiū, Devinai, už pagalbą.
Tam ir esu čia. Kad padėčiau kitiems.
Prie durų ji sustojo, bet neatsigręžė. Lengviau kalbėti nematant tų ramių, gailesčio kupinų akių.
Klausei, ko aš noriu, Devinai. Tiesiog noriu jaustis saugi. Ji pasakė taip tyliai, kad jis vos išgirdo. Tai ir viskas.
Apsivilkusi paltu, kuris buvo per plonas, kad apsaugotų nuo žvarbaus vėjo, Kesė nuėjo atgal į užkandinę.
Reifas atvyko vakarienės dešimt minučių per anksti ir nedrąsiai sustojo prie Reganos buto durų tarsi susijaudinęs gerbėjas. Vienoje rankoje laikė butelį vyno, o kitoje dėžutę sausainių, kuriais ruošėsi papirkti vaikus. Gaila, kad per vėlai prisiminė, jog nieko nežino apie žmones, jaunesnius nei šešiolikos metų.
Pasuko durų rankeną. Apsidžiaugė, kad durys užrakintos. Garsiai pabeldė ir atsitraukė. Duris atidarė Regana, pravėrė jas tik tiek, kiek leido tvirta apsauginė durų grandinėlė.
Gerai, kol kas egzaminą išlaikei. Bet vis tiek turėjai paklausti, kas atėjo.
Aš pasižiūrėjau pro langą. Ji užtrenkė jam prieš veidą duris, o tada subarškinusi grandinėle plačiai atvėrė. Taip ir nujaučiau, kad imsi tikrinti. Šypsodamasi ji apžiūrėjo dovanas. Alyvų nėra?
Na jau ne. Būtų ją pabučiavęs, jei ne rimtos pilkos akys, stebinčios jį nuo pagalvėlėmis apkrautos sofos. Regis, namuose turi pelytę.
Regana apsigręžė ir nusišypsojo pamačiusi Emą.
Tokia pat tyli kaip pelytė, bet daug gražesnė. Ema, čia ponas Makeidas. Matei jį Edės užkandinėje, prisimeni? Regana ištiesė ranką. Atsargiai į jį žiūrėdama mergaitė nuslydo nuo sofos.
Reifas žinojo, kad Emai penkeri; ji buvo smulkutė it fėjų princesė, šviesiais kaip motinos plaukais ir dulsvomis akimis.
Pažinojau tavo mamą, kai ji buvo tavo metų, tarė jai Reifas.
Ema pasislėpė už Reganos kojos ir pakėlė į jį akis.
Suprasdamas, kad tai begėdiškas papirkinėjimas, Reifas pakratė sausainių dėžutę.
Nori sausainio, mažyte?
Už tai buvo apdovanotas drovia šypsenėle, tačiau Regana paėmė iš jo dėžutę.
Tik ne prieš vakarienę.
Nedrumsk džiaugsmo. Nors vakarienė kvepia skaniai.