Kai ji pasidavusi atlošė galvą ir bejėgiškai delnais nuslydo jo rankomis, Reifas atsitraukė.
Kad neužmirštum, su kuriuo Makeidu esi.
Ji turėjo prisiversti kvėpuoti.
Primink, kuo tu vardu?
Jis šyptelėjo ir švelniai sukando jos jautrią apatinę lūpą.
Štai ką siūlau. Gal praleiskime pasiglamonėjimą ant sofutės ir išbandykime užpakalinę mano automobilio sėdynę?
Neblogas pasiūlymas. Kaip malonu jausti svaigstančią galvą. Taip, aš sutinku.
Reifas įžengė pro Barlou namo duris vidurnaktį. Jis atpažino automobilį kelio gale ir nenustebo pamatęs Džeradą svetainėje, mąsliai sėdintį su buteliu alaus rankoje.
Jau bandai atimti turto naudojimosi teisę, advokate Makeidai?
Neužkibęs ant kabliuko Džeradas toliau spoksojo į alų.
Šiandien padaviau skelbimą, kad parduodu namą. Nesinorėjo jame pasilikti.
Reifas kažką suniurzgė ir atsisėdęs ant miegmaišio nusitraukė batus. Jis suprato, kad brolį apėmusi bloga nuotaika, ir patį tokia dažnai kankindavo. Arba padės Džeradui jos atsikratyti, arba abiem teks tai išgyventi.
Man jis niekad nepatiko. Jokio individualumo. Kaip ir tavo žmona.
Tai buvo taip žiauru ir taip teisinga, kad Džeradas nenorom nusijuokė.
Tačiau gera investicija. Pardavęs uždirbsiu.
Reifas papurtė galvą, kai Džeradas ištiesė jam alų.
Jis ne toks skanus, kai nerūkai. Be to, už šešių su puse valandos turėsiu keltis. Ruošiausi tavęs ieškoti, pridūrė jis.
Kodėl?
Kad iškarščiau kailį. Nusižiovavęs Reifas atsigulė. Bet palauksime rytojaus. Dabar aš per daug atsipalaidavęs.
Gerai. Bent pasakyk, už ką?
Tu bučiavai mano moterį. Reifas suprato, kad turi jėgų tik nusitraukti kelnes.
Tikrai? Džeradas užsikėlė kojas ant minkštasuolio. Lūpos lėtai išlinko į šypsnį. Ak, taip. Taip... šįkart pakartojo jausmingiau. Jau prisiminiau. O nuo kada ji tavo moteris?
Reifas numetė į šalį džinsus, pradėjo segiotis marškinius.
Štai ką reiškia gyventi didmiestyje. Jau nieko nebežinai. Dabar ji mano.
O ji tai žino?
Aš žinau. Užsimerkęs jis užsitraukė miegmaišį. Manau, pasilaikysiu ją sau.
Džeradas vos nepaspringo alumi.
Turi omenyje, kaip žmoną?
Turiu omenyje, kad ji mano, pakartojo Reifas. Jis jokiu būdu nelaužys liežuvio tardamas žmona. Viskas liks taip, kaip yra dabar.
Įdomu, pagalvojo Džeradas. Įdomiau nei jo paties mintys.
O kaip viskas yra dabar?
Labai gerai. Reifas užuodė jos kvapą, įsigėrusį į miegmaišio pamušalą. Bet vis tiek turėsiu sulaužyti tau nosį. Tai principo reikalas.
Supratau. Džeradas patogiai išsitiesė. Kiek prisimenu, taip ir neatsimokėjau tau už tai, kad nusivežei Šarliną Bester, dabar Feniman, į nuogalių maudynes karjere.
Aš tik norėjau ją paguosti, kai ją metei.
Taip, bet tai principo reikalas.
Susimąstęs Reifas pasikasė veidą.
Gal tu ir teisus. Bet Šarlina, nors ir labai daili, ne Regana Bišop.
Aš Reganos nuogos akyse neregėjau.
Todėl vis dar kvėpuoji. Reifas pasikišo rankas po galva. Gal ir galime laikyti, kad mes atsiskaitę.
Dabar ramiai miegosiu.
Reifas šyptelėjo išgirdęs sausą brolio toną.
Man gaila dėl tavo namo, Džeradai, jei ir tau pačiam gaila.
Man jo negaila. Tiesiog atgijo daugybė prisiminimų. Aš susimoviau kaip ir Barbara, Reifai. Būtų buvę lengviau, jei būtume šaukę vienas ant kito, mėtę, daužę daiktus. Jis išgėrė paskutinį gurkšnį alaus ir pastatė butelį ant žemės. Nieko nėra blogiau už civilizuotas dviejų žmonių, kurie vienas kitam visiškai nerūpi, skyrybas.
Bet turbūt geriau nei likti sudaužyta širdimi.
Nežinau. Gaila, kad neturėjau galimybės viską ištaisyti.
Abu nutilo, kai nuo laiptų atsklido aimanos.
Paklausk jos, pasiūlė Reifas. Neabejoju, ji pasakys, kad taip tau daug geriau.
Gal turėtum pagalvoti apie egzorcizmą, tarė Džeradas šyptelėjęs ir užsimerkė apimtas miego.
Ne, man patinka, kad jie čia. Ir taip per ilgai buvau vienas.
9
Reifas retai sapnuodavo. Jam labiau patiko sąmoningai fantazuoti pamažu bundant iš miego.
Tačiau tą naktį, židinio ugniai pamažu smilkstant ir mėnuliui pakilus virš sniego pusnių, jis sapnavo (jei tai iš tikrųjų buvo sapnas)... Jis bėgo gelbėdamasis nuo siaubo ir virstančių dūmų. Akis skaudėjo iš nuovargio ir nuo ką tik matytų baisybių.
Matė į gabalus sudraskytus vyrus, kurie mirė net nespėję sušukti iš išgąsčio ir agonijos. Žemė sproginėjo varpoma mortyrų sviedinių, buvo persisunkusi krauju. Jis užuodė mirties kvapą ir suprato niekada jo neatsikratysiąs.
Ak, jis taip troško pajusti magnolijų ir rožių kvapą žaliuojančiose gimtose kalvose ir auksiniuose laukuose. Jei dar turėtų ašarų, būtų apverkęs per šeimos plantaciją ramiai vingiuojančią upę, linksmą seserų juoką ir sentimentalias laukuose dirbančių žmonių dainas.
Jis bijojo, mirtinai bijojo, kad viskas, ką turėjo ir brangino, amžiams pradingo. Žūtbūtinai troško sugrįžti ir dar kartą tai pamatyti.
Norėjo pamatyti tėvą, pasakyti jam, kad jo sūnus stengėsi būti vyru.
Aplink virė mūšis. Pievose, kukurūzų laukuose, jo širdyje. Tiek daug žygio draugų krito negyvi šiose Dievo užmirštose Merilando kalvose.
Jis pasiklydo. Nieko nematė per dusinančius dūmus, nieko negirdėjo per pabūklų gausmą ir klaikius žmonių riksmus. Staiga pradėjo bėgti, lėkė lyg bailys ieškodamas kokio nors plyšio pasislėpti.
Su siaubu sumišusi gėda tapo nepakeliama. Jis užmiršo savo pareigą, garbę. Dabar kažkaip turėjo jas atgauti.
Žemė tankioje girioje buvo nuklota džiūstančių rausvų ir auksinių lapų. Jis pirmą kartą atsidūrė taip toli šiaurėje, matė tokias spalvas, užuodė aitraus dūlėjančio rudens kvapą. Jam buvo vos septyniolika.
Pastebėjęs kažką bruzdant priekyje negrabiai atrėmė šautuvą į petį. Pamatė tik mėlyną uniformą ir net gerai nenusitaikęs iššovė. Nuo atsakomojo šūvio staiga ėmė svilti ranka. Skausmo ir baimės paakintas sušuko laukinį maištininkų šūkį ir puolė į priekį.
Geriau būtų nematęs priešo akių jos buvo išsiplėtusios iš siaubo ir tokios pat jaunos kaip ir jo paties. Jie susirėmė durtuvais, pačiais smaigaliais. Jis užuodė kraujo ir siaubingą baimės dvoką.
Pajuto, kaip plieninis durtuvas įsmigo į svetimą kūną, ir jam pasidarė bloga. Kai priešo durtuvas perrėžė odą jam pačiam, jis suklykė iš skausmo. Kovojo aklai, žūtbūtinai, kol nebeliko jokių jausmų, tik įniršis. O kai abu pargriuvo kraujo klanuose, jį apėmė nuostaba.
Šliaužė paklaikęs iš skausmo. Turi sugrįžti namo vakarienės, galvojo. Turi sugrįžti. Ten stovėjo namas, dabar aiškiai jį matė. Jis sunkiai vilkosi per akmenis ir vystančias vasaros gėles, palikdamas paskui save krauju suteptą žolę.
Tada jį keliančios rankos. Tylūs balsai. Virš savęs pamatė angelą. Jos plaukai spindėjo kaip aureolė, akys buvo šiltos, o balsas sklidinas Pietų muzikos, kurios taip ilgėjosi.
Veidas toks gražus, toks švelnus ir labai liūdnas.
Ji paglostė jam plaukus, paėmė už rankos, ėjo šalia, kai kiti nešė jį laiptais aukštyn.
Vykstu namo, pasakė jis. Turiu sugrįžti namo.
Viskas bus gerai, pažadėjo ji. Kai tik pasveiksi, grįši namo.
Ji pakėlė akis aukštyn ir mielas jos veidas išblyško, tarsi pamačius vaiduoklį.
Ne. Jis sužeistas. Jis dar tik vaikas. Čarlzai, ne!
Jis pamatė vyrą, ginklą, išgirdo balsą.
Mano namuose nebus konfederatų šiukšlės. Mano žmonos rankos nelies maištininko.
Reifas pašoko iš miego, ausyse nuaidėjus šūviui. Nejudėdamas sėdėjo, kol aidas pranyko ir buvo girdėti tik ramus brolio kvėpavimas. Sušalęs pakilo, įmetė malkų į židinį. Tada sėdėjo žiūrėdamas į liepsnas ir laukdamas aušros.
Naktį Regana miegojo kaip kūdikis. Vaikai buvo mokykloje, Kesė rytinėje pamainoje, o ji mėgavosi antru puodeliu kavos. Nors vis dar vertino privatumą, dabar suprato, kad jai patinka ir draugija. Smagu ryte girdėti tyliai šlepsinčius vaikus, gauti bučkį nuo Emos ar pamatyti retą šypsnį Konoro veide. Patiko ryte nubėgti anksčiau į virtuvę ir paruošti pusryčius, kol Kesė susišukuos bemiegant susitaršiusius šviesius plaukus. Motinystė niekada nebuvo Reganos tikslas, tačiau dabar pradėjo svarstyti, ar būtų gera mama.
Ji paėmė spalvotą Emos kreidelę, paliktą ant stalo. Pauostė ją ir šyptelėjo. Keista, kaip greitai namai prakvimpa vaikais. Kreidutės, balti klijai, karštas šokoladas ir ištižę pusryčių dribsniai. Keista, kaip ji apsidžiaugia, kai parėjusi iš darbo randa juos namuose.
Išsiblaškiusi įsimetė kreidelę į kišenę. Reikia dirbti. Iš įpročio išplovė puodelį, padėjo nudžiūti. Dar kartą apsidairiusi po virtuvę atidarė duris ir nusileido laiptais žemyn atrakinti parduotuvės.
Vos spėjo apsukti lentelę su užrašu Atidaryta, atrakinti duris ir nuėjusi prie prekystalio atrakinti kasos aparatą, kai vidun įėjo Džo Dolinas. Ją užplūdo panika. Tačiau prisiminusi, kad Kesės čia nėra, prisivertė nusiraminti.
Jis priaugo svorio net per tuos trejus metus, kai jį pažinojo. Žinoma, buvo ir raumenų, tačiau jų nesimatė, nes apaugo riebalais nuo per didelio alaus kiekio. Tikriausiai anksčiau jis buvo patrauklus vyras, kol kvadratinis veidas išpampo, o po paniurusiomis rudomis akimis nukaro maišeliai.
Vienas priekinis dantis buvo nuskeltas Regana nežinojo, kad tai nuo Reifo kumščio, o nosis ne kartą lūžusi tuo pasirūpino Reifas ir keli kiti vyrukai.
Regana pasibjaurėjusi prisiminė, kaip jis kartą ar du bandė ją liesti. Spoksodavo godžiomis akimis gudriai šypsodamasis. Ji nepasakojo to Kesei. Ir niekada nepasakos.
Regana pasiruošė kivirčui, tačiau jis uždarė duris tyliai, nusiėmė kepurę su snapeliu ir priėjo nuolankiai laikydamas ją rankose tarsi valstietis prieš karalienę.
Regana, atleisk, kad trukdau.
Atgailaujantis balsas ir nuleista galva turėjo suminkštinti jai širdį. Tačiau ji neužmiršo mėlynių ant Kesės kaklo.
Ko nori, Džo?
Girdėjau, kad Kesė pas tave.
Jis minėjo tik Kesę. Apie vaikus nė žodžio.
Taip.
Tikriausiai žinai apie mūsų bėdas.
Taip, žinau. Tu ją sumušei ir buvai suimtas.
Buvau siaubingai girtas.
Teismas gal ir priėmė tokį pasiteisinimą, o aš ne.
Jis prisimerkęs žybtelėjo akimis, tačiau galvos nepakėlė.
Labai blogai dėl to jaučiuosi. Per dienas tik ir jaudinausi dėl jos. O dabar jie taip padarė, kad net negaliu prie jos prieiti ir pasakyti, kaip jaučiuosi. Atėjau prašyti tavęs paslaugos. Kai pakėlė galvą, jo akys buvo drėgnos. Kesė labai tave vertina.
Man taip pat ji labai brangi, ramiai atsakė Regana. Nesileis sugraudinama vyro ašarų.
Na, taip. Tikėjausi, gal tu užtarsi mane. Noriu, kad ji suteiktų man dar vieną galimybę. Pats negaliu prašyti, kol galioja tas prakeiktas įsakymas nesiartinti. Bet tavęs ji paklausys.