Aš vis dėlto nusprendžiau neišvykti, po pusvalandžio nulipusi laiptais pareiškė Stefanija. Ji sustojo virtuvės tarpduryje tvirtai nusistačiusi nenusileisti ir Džordanas pašnairavo į ją, ant dujinės viryklės maišydamas sriubą.
Kol jos nebuvo, jis irgi nusiprausė po dušu, užsimovė sausus džinsus ir apsivilko ploną juodą kašmyro megztinį. Ilgoki tamsūs plaukai atrodė jau beveik sausi, lūpose įsirėžęs liūdesys, nors veido išraiška šalta tačiau ji jos nepabūgs, kaip nepabūgo atsisakydama išvykti.
Užuot pasinaudojusi pasiūlymu nusiprausti po dušu, Stefanija prisileido vonią nusprendė, kad jai reikia panirti į karštą vandenį ir sušildyti iki kaulų sustirusį kūną. Panardinusi pečius į karštą ir kvapnią sūkurinę vonią turėjo laiko pagalvoti.
Taip, jai nereikėjo leistis Džordano bučiuojamai. Taip pat nereikėjo atsakyti į tą bučinį. Reikėjo pripažinti, kad dėl šių dalykų pasilikti čia, švelniai tariant, būtų keblu. Bet keblu žmogišku požiūriu, o ne profesionaliu.
Ji neketino leisti Lukanui mokėti jai atlyginimo, jei Džordanas neleis jai dirbti kaip specialistei. Vadinasi, formaliai Džordanas net nėra jos pacientas. Ir netaps juo, kol ji iš tikrųjų nieko nepadarė dėl jo kaip profesionalė. Nuolatiniai įkalbinėjimai, kad jam reikia gydymo, iš tikrųjų nieko nereiškė. Nieko nereiškia net jam pietums išvirta maistinga sriuba.
Jei Stefanija išvyktų dabar, pripažintų, kad pralaimėjo kaip profesionalė. Asmeniškai ji nebuvo niekuo nusikaltusi, nebent tuo, kad neįtikėtinai gražus Džordanas Simpsonas jai tikrai atrodė neįtikėtinai gražus! O tai, be abejo, gali patvirtinti bet kuri moteris, turinti venose nors lašą karšto kraujo, argi ne?
Ji sutiko, kad kaip profesionalė nepajėgė įtikinti itin užsispyrusio aktoriaus leisti pasirūpinti jo sveikata to nesugebėjo padaryti ir visi kiti fizioterapeutai, bandę dirbti su juo praėjusius šešis mėnesius. Anksčiau Stefanija nebūtų susitaikiusi su tokiu pralaimėjimu. Nesusitaikys ir dabar, ji nenusileis Džordanui.
Stefanija įėjo į virtuvę.
Aš pasakiau...
Girdėjau, ką pasakėte, lėtai ištarė Džordanas, iš padilbų žiūrėdamas į ją. Labai stebiuosi, kad jūs vis dar manote galinti nuspręsti, ką man daryti.
Tiesą sakant, sprendžia jūsų brolis, nerūpestingai pripažino Stefanija. Kadangi pradėjau jam dirbti. Nors šiuo metu to nedarau, saldžiu balseliu pridūrė ji.
Jo aukso spalvos akys šaltai sublizgėjo.
Kaip manote, ar mėginimas paskandinti brolį Lukanui pasirodys rimta priežastis atsisakyti jūsų paslaugų?
Mėginimas paskandinti?.. netikėdama savo ausimis Stefanija papurtė galvą ir nepatikliai pažvelgė į Džordaną. Ar jūs nemanote, kad šiek tiek perdedate?
Galbūt. Bet jūs nežinojote, ar aš moku plaukti, ar ne, kai įstūmėte mane į vandenį. Jis įžūliai išlenkė antakius.
Aš neįstūmiau jūsų.
Įrodykite.
Stefanija nuraudo iš pykčio.
Aš negaliu to įrodyti, bet ir jūs negalite įrodyti, kad yra priešingai!
Džordanas gūžtelėjo pečiais.
Net nesigilinant į visa tai, jūs ne blogiau už mane suprantate, kad likti čia mudviem kartu dabar yra dar mažiau galimybių nei anksčiau.
Aš niekur nevažiuosiu, atkakliai pakartojo ji.
Aklavietė, visiškai nusivylęs pripažino Džordanas. Stefanija atsisako išvykti, o šis rytas aiškiausiai parodė, kad jis niekaip nesugebės jos priversti! Bent jau fiziškai...
Džordanas tyčia perėjo per virtuvę ir atsistojo per kelis colius nuo Stefanijos. Taip arti, kad jautė žalia palaidine ir mėlynais džinsais aptempto jos kūno šilumą.
Jeigu pasiliksite čia, aš galvą guldau, kad tai, kas įvyko tarp mūsų šį rytą, vėl pasikartos, kimiai perspėjo jis.
Jos skruostai paraudo, o žalios akys net išsiplėtė iš nerimo. Akivaizdu, jog ji nesugeba ramiai reaguoti į tai, kas įvyko anksčiau, nors ir nori parodyti priešingai, išdidžiai pagalvojo jis.
Stefanija papurtė galvą.
Nepasikartos, jei aš to nenorėsiu.
Bet jūs juk norite, Stefanija. Džordanas ramiai atlaikė žvilgsnį ir delnu perbraukė per karščiu tvoskiantį jos skruostą. Patenkintas stebėjo, kaip jos smilkinyje tvinkčioja gyslelė. Žvilgsnis nuslydo žemyn ji nervingai apsilaižė lūpas. Tada jis žvilgtelėjo dar žemiau ir pamatė per minkštą megztinio vilną išsišovusius spenelius. Ar ne tiesą sakau? supratingai sumurmėjo jis.
Dabar jos akyse šmėstelėjo baimė.
Ne, aš...
Taip, Stefanija, švelniai pakartojo Džordanas nykščio pagalvėle lengvai vedžiodamas per minkštas sučiauptas lūpas, jis jautė, kaip jos virpa nuo jo glamonių. Jūsų reakcija į mano prisilietimą tai tik patvirtina.
Ji sunkiai nugurkė seiles.
Jūs vis dar stengiatės priversti mane išvykti.
Ar tai veikia? paerzino ją Džordanas. Jis velniškai gerai žinojo, kad veikia, dar nebuvo visiškai pamiršęs, kaip būna, kai moteris atsiliepia! Kitą kartą aš ne tik bučiuosiu, Stefanija, perspėjo. Kitą kartą aš bučiuosiu ir glamonėsiu jus tol, kol užsigeisite manęs ir sudrėksite, o tada maldausite manęs jus pamylėti!
Jis kalbėjo taip įtikinamai, taip aistringai, kad Stefanija be jokio vargo įsivaizdavo juos abu nuogus lovoje, kaip oda trinasi į odą, jųdviejų nelygų alsavimą ir susipynusius kūnus, kai pabaigoje jie glamonėja ir bučiuoja vienas kitą.
Vien apie tai pagalvojusi Stefanija vėl susijaudino.
Ji apsisprendė čia pasilikti, kai buvo antrame aukšte, ganėtinai toli nuo jausmus trikdančio Džordano. Apsvarstė viską ramiai. Šaltakraujiškai. Bet dabar, atsidūrus šalia jo, užplūdo visiškai kitokios emocijos.
Stefanija ryžtingai pakėlė smakrą pasitikdama pašaipų jo žvilgsnį.
Jei bulvarinių laikraščių antraštės dažnai rėžia akį, rėksmingai pranešdamos, jog geidžiamas ir itin patrauklus Džordanas Simpsonas kur nors pasirodė vėl su kita bukagalve, dar nereiškia, kad kiekviena moteris, su kuria susipažįstate, susižavėjusi tuoj pat kris jums po kojomis. Ar prie kurios nors kitos jūsų kūno dalies, įgėlė ji.
Jis niūriai šyptelėjo.
Nekris?
Ne! atšovė ji, išgirdusi jo balse atsargų iššūkį.
Jaučiuosi pamalonintas, kad teikėtės perskaityti tuos bulvarinius laikraščius...
Aš nesakau, kad juos skaičiau, tik mačiau antraštes, su įkarščiu gynėsi Stefanija.
Jis supratingai pažiūrėjo į ją.
Na, jei jau taip sakote, patikėsiu.
Taip, sakau!
Džordanas truktelėjo pečiais.
Stefanija, aš nesu atsakingas už tai, ką apie mane sugalvoja parašyti bulvariniai laikraščiai. Arba apie moteris, su kuriomis kadaise susitikinėjau.
O kaip dėl dabartinių? užsipuolė jį Stefanija. Argi ne Krista Mur šįryt jums skambino?
Kristos vardas buvo per daug retas, kad galėtų priklausyti kam kitam. Vadinasi, Džordanas greičiausiai vis dar draugauja su gražiąja aktore...
O Stefanija pasielgė kaip paskutinė kvaiša leisdama save pabučiuoti!
Na ir kas, jeigu ji skambino? paklausė Džordanas.
Ji prisimerkė.
Gal jums vienu metu reiktų apsiriboti viena bukagalve!
Aš nepriskirčiau jūsų bukagalvių kategorijai, Stefanija, toliau erzino jis.
Mes nesusitikinėjame!
Taip, kol kas mes vienas kitam esame niekas, ramiai pripažino Džordanas. Bet jeigu jums pavyks įgyvendinti savo užgaidą čia pasilikti, būtinai kuo nors tapsime.
Stefanijos skruostai užsiplieskė.
Jūs negalite to žinoti.
Gal norite, kad įrodyčiau?
Jūs arogantiškas, valdingas, savi...
Stefanija, jums nepavyks manęs įžeisti...
Aš to nė nesiekiu, o sakau tiesą, nenusileido ji. Šįryt su savo bučiniu jūs užklupote mane šiek tiek netikėtai, bet tai daugiau nepasikartos.
Nejaugi? Džordanas priėjo arčiau jos.
Taip! tvirtai laikėsi Stefanija.
Jo akys linksmai žybtelėjo.
Atrodote šiek tiek sutrikusi...
Iš tikrųjų tai esu gerokai susierzinusi, atšovė Stefanija.
Džordanas gudriai prisimerkė.
Bet to negana, kad išvyktumėte?
Ne!
Puiku. Džordanas tvirtai suspaudė lūpas ir pagaliau atsitraukė nuo jos, leisdamas Stefanijai lengviau atsikvėpti. Darykite, kaip jums patinka. Tik nesakykite, kad aš jūsų neįspėjau.
Stefanijai jo žodžiai atrodė labiau panašūs į grasinimą, negu į perspėjimą.
Pavojingą grasinimą.
Šeštas skyrius
Aš grįžtu į savo kabinetą dirbti. Džordanas pasiėmė lazdą ir pakilo nuo stalo, prie kurio jie ką tik tylomis valgė karštą sriubą.
Tai buvo nejauki tyla. Tyla, pripildyta budrumo. Psichologinio. Emocinio. Bet labiausiai fizinio.
Džordanas niekaip nerado paaiškinimo, kodėl jį traukia ši ryžtinga ir sunkiai sukalbama fizioterapeutė. Anksčiau jis net nepastebėdavo rudaplaukių vidutinio ūgio ir vidutinio kūno sudėjimo žaliaakių. Jis tikrai nemanė, kad ginčytis mėgstančios moterys yra pačios patraukliausios.
Stefanija Makinli kaip tik tokį rinkinį ir turėjo netgi dar daugiau.
O daugiau tai jos asiliškas užsispyrimas nė už ką neišvykti iš Malberio dvaro!
Gerai, tegul neišvyksta, tačiau tai dar nereiškia, kad jis privalo pasilikti su ja tame pačiame kambaryje.
Aš nenoriu, kad iki vakaro man trukdytumėte, bet kai bus paruošta vakarienė, galite ateiti ir pranešti, valdingai pasakė jis, Stefanijai atsistojus nurinkti stalo.
Klausau, milorde. Ji atsisuko į jį ir pašaipiai tūptelėjo. Būtinai, milorde.
Džordanas sunkiai atsiduso ir prisimerkęs įtariai pažvelgė į ją. Anksčiau jis manė, kad Stefanija nežino Sent Klerų šeimos istorijos. Jiedviem kalbantis anksčiau ji niekuo neišsidavė, kad Džordano šeimą sieja su Stauerbridžo hercogu, arba kad žino, jog jis iš tiesų yra lordas.
Iš žaismingos Stefanijos pozos jai darant reveransą ir dabar nepasakytum, kad ji ką nors apie tai nutuokia... jei ne pašaipa, blykstelėjusi žaliose akyse.
Džordanas šiek tiek atsipalaidavo.
Jeigu aš iš tikrųjų būčiau lordas ir mes gyventume prieš kelis šimtus metų, už tokį įžūlumą turėčiau išmesti jus į gatvę, kur mirtumėte iš bado.
Stefanija liūdnai papurtė galvą.
Tada man pasisekė, kad feodalų laikai seniai praėjo.
Ko gero, kas nors turėtų apie tai užsiminti vyresniajam Džordano broliui? Lukanas ne daugiau už Džordaną ir Gideoną buvo linkęs naudotis savo titulu, tačiau, be jokios abejonės, jis toks pat arogantiškas, kokie tikriausiai buvo aristokratiškieji hercogo protėviai!
Taip, jums pasisekė, ramiai pritarė Džordanas. O dėl vakarienės... tikiuosi, sakėte tiesą, kad sveikas maistas man būtinas, jeigu noriu pagyti? pasiteiravo jis.
Stefanija šyptelėjo.
Ar gerai supratau, kad ketinate sutikti tik su tais gydymo metodais, kurie jums patinka?
Žinoma. Džordanas pažvelgė į ją nulenkęs savo puikią nosį.
Stefanija dar nebuvo sutikusi į Džordaną Sent Klerą panašaus vyro.