Dar niekada ji taip netroško trenkti per veidą vyrui, kurio bučinių aistrą patirti desperatiškai geidė!
Stefanija dar nebuvo sutikusi į Džordaną Sent Klerą panašaus vyro.
Dar niekada ji taip netroško trenkti per veidą vyrui, kurio bučinių aistrą patirti desperatiškai geidė!
Ji atsiduso.
Bijau, kad iš to nieko neišeis.
Jūs nieko nebijote, Stefanija, kategoriškai paneigė Džordanas.
Jis nieko nesupranta.
Ką jūs veiksite savo kabinete?
Tai ne jūsų sumautas reikalas! ramiai atšovė Džordanas.
Štai kas išeina, kai bandai pakeisti temą į mažiau ginčų keliančią!
Sunkiausia Stefanijai buvo tai, kad net tada, kai jie nebūdavo įsitraukę į kokį nemalonų pokalbį, ji vis tiek galvodavo apie Džordaną. Net sėdėti ir drauge su juo valgyti pietus buvo rimtas išbandymas.
Ji jautė, kad per dažnai žvilgčiojo į Džordano rankas jam valgant, prisiminė, kaip šios rankos neseniai glamonėjo jos nugarą. Ir įžiebė joje geismo ugnį...
O varge! pagalvojo Stefanija ir beveik garsiai atsiduso. Gal vis dėlto jai reikia nešdintis iš čia? Susitaikyti su pralaimėjimu ir paprasčiausiai išvažiuoti. Kol dar nesusigundė padaryti ką nors, ko tikrai teks gailėtis.
Ne, ji negali išvykti.
Ta nelemta pora, Ričardas ir Rozalinda Niumanai, Stefanijos gyvenimą Londone pavertė tikru pragaru. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad tai, ką jaučia Džordanui, gali priversti ją sugrįžti anksčiau, negu Džoja garantuos, kad tas košmaras baigėsi.
Gal norėtumėte, kad ką nors perduočiau Lukanui, kai po pietų kalbėsiuosi su juo? Stefanija įžūliai kilstelėjo antakius.
Džordanas piktai dėbtelėjo į ją.
Labai abejoju, ar mano vyresnysis brolis tikisi, kad jūs kas valandą pranešite jam apie mano pažangą.
Arba apie ką nors kita, mestelėjo ji.
Arba apie ką nors kita, sutiko jis.
Ne, tikriausiai nesitiki, nerūpestingai pritarė Stefanija. Bet jei jau neturiu ką veikti šią popietę...
Džordanas suprato, kad mažoji išdykėlė meta jam iššūkį. Stengiasi sutramdyti jį gąsdindama Lukano nepasitenkinimu. Bet Džordano tokie grasinimai neveikė.
Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad jam, kaip ir visiems kitiems, kartais reikia eiti į tualetą, aš lioviausi bijoti savo brolio.
Ji išsišiepė.
Nuoširdžiai jums dėkoju, bet visai nenorėčiau to įsivaizduoti!
Džordanas gūžtelėjo pečiais.
Patikėkite manimi, tai geras būdas nustoti ką nors per daug garbinti, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės.
Lukano atveju aš galiu ir be to apsieiti.
Darykite, kaip jums patinka, numojo ranka Džordanas. Aš mėgstu vakarieniauti apie septintą.
Tada, kai apskritai valgote.
Jis pašaipiai šyptelėjo.
Kadangi labai norite čia pasilikti, tikiuosi, kad maitinsiuosi reguliariai ir dažnai.
Stefanija nebuvo visiškai tikra, apie ką Džordanas kalba, bet kažką nujautė...
Per praėjusius trejus metus ji dirbo su daugybe pacientų. Jaunų. Pagyvenusių. Buvo ir moterų, ir vyrų. Su kai kuriais buvo nepaprastai sunku dirbti, tiesa, sunkūs pacientai buvo jos mėgstamiausi, bet tarp jų nebuvo nė vieno tokio sunkaus, kaip vyras, dabar stovintis priešais ją.
Stefanija sugriežtėjo.
Rizikuodama pasikartoti primenu, kad čia atvykau ne linksminti jus.
Kartokite, ką tik norite, Stefanija, pasakė Džordanas. Nes šiuo metu jūs nieko daugiau negalite padaryti, tik mane pamaitinti arba pralinksminti. Aš leidžiu jums pačiai pasirinkti, kada ką daryti...
Kelias sekundes Stefanija įsiutusi žiūrėjo į jį.
Ak, gal geriau eikite, pagaliau sumurmėjo ji suirzusi. Niekada svajodama ar fantazuodama apie susitikimą su Džordanu Simpsonu Stefanija neįsivaizdavo, kad gali liepti jam išeiti!
Tarkim, jums reikia laiko apgalvoti, ką paruošite man vakarienės, pasakė Džordanas.
Stefanija susiraukusi metė į jį dar vieną žvilgsnį ir lengviau atsiduso, kai jis išėjo iš virtuvės. Girdėjo, kaip jis eina koridoriumi nemuzikaliai švilpaudamas po nosimi ir po kelių sekundžių užsidarė savo kabinete.
Stefanija nusprendė, kad turi rasti būdą, kaip įveikti Džordaną ir priversti jį priimti jos kaip specialistės pagalbą, dėl kurios Lukanas ją ir pasamdė. Bet kol kas nieko nepajėgė sugalvoti!
Patogu? sarkastiškai paklausė Džordanas, kai vakare įėjęs į svetainę rado Stefaniją patogiai susirangiusią viename iš fotelių; kambarį apšvietė tik švelni spragsinčio židinio, kurį ji buvo pakūrusi, šviesa.
Labai patogu, dėkui, atsakė ji ir atsisėdo lėtai nuleisdama ant grindų basas kojas vilkėjo tą patį tamsiai žalią megztinį, mūvėjo aptemptus džinsus kaip anksčiau. Dar nėra septynių, tiesa?
Džordano skruostų raumenys sujudėjo, jis užmerkė akis, norėdamas paslėpti jų išraišką, kai pamatė, kaip židinio šviesa išryškina kiekvieną nuostabų supintų Stefanijos plaukų atspalvį.
Aš gerokai padirbėjau. Kaip praleidote popietę? Sunkiai pasiremdamas lazda jis įėjo giliau į kambarį, ilgai sėdėjus skausmas klube ir kojoje tapo nepakenčiamas ir jo balsas nuskambėjo šiurkščiau, nei jis norėjo.
Nuobodžiavau, prisipažino Stefanija.
Džordanas suraukė tamsius antakius.
Nuobodžiavote?
Ji truktelėjo pečiais.
Aš tiesiog nepratusi visą dieną sėdėti nieko neveikdama.
Prieš atvykdamas čia Džordanas buvo daug laiko praleidęs Jungtinių Valstijų ligoninėje, todėl puikiai žinojo, kas yra nuobodulys.
Čia yra daugybė knygų, galite skaityti. Arba vėl eiti pasivaikščioti. Arba dar kartą paplaukioti, pridūrė abejingai.
Stefanija skausmingai krūptelėjo.
Aš neisiu į baseiną, jeigu neisite ir jūs.
Tada jums teks ilgai laukti, tarė Džordanas gergždžiančiu balsu, kančios perkreiptu veidu nerangiai nušlubčiojo iki krėslo priešais Stefaniją ir susmukęs į jį su palengvėjimu atsiduso, kad nebereikia varginti klubo. Jis atsirėmė galva į atkaltę, pasisuko ir pažvelgė į ją. Ar jūs kada nors nešiojate plaukus palaidus?
Stefanija nesąmoningai pakėlė ranką prie šiek tiek netvarkingos kasos.
Atvirai kalbant, ne.
Tai kam užsiauginote tokius ilgus?
Aš... aš niekada apie tai nepagalvojau. Ji susiraukė pasijutusi labai nejaukiai nuo tiriamo, skvarbaus, primerktų jo akių žvilgsnio.
Židinio šviesoje Džordanas atrodė panašus į grobuonį, jo akys blizgėjo, išryškėjo kiekvienas it išskaptuoto jo veido bruožas: ryškiai išsišovę skruostikauliai, ilga aristokratiška nosis, tvirta geidulingų lūpų linija ir griežtas smakras, patamsėjęs, jau apžėlęs šeriais.
Stefanija pajuto, kad jis nurimęs laukia. Įsitempęs kažko tikisi, panašiai kaip laukinis plėšrūnas, pasiruošęs šuoliui. O Stefanija jo auka!
Ji staiga atsistojo, nes reikėjo bent kelioms minutėms pabėgti nuo šios valią paralyžiuojančios energijos.
Gal prieš vakarienę norėtumėte taurės vyno?
Džordanas šyptelėjo.
Jau maniau, kad niekada nepaklausite.
Stefanija stabtelėjo tarpduryje.
Jums vėl skauda, tiesa? Iš raukšlių, susimetusių aplink akis, burną, ir iš nuovargio nusvirusios galvos ji suprato, kad Džordanas labai stengiasi suvaldyti skausmą, nesileisti pačiam jo užvaldomam.
Jis niūriai dėbtelėjo į ją.
Tai ar duosite man to prakeikto vyno?
Ji susilaikė piktai neatsikirtusi, iš grėsmingai blizgančių Džordano akių suvokė, kad dabar ne laikas ginčytis dėl jo kenčiamų skausmų. Nei dėl to, kad norėdamas jį numaldyti jis pasirinko netinkamą būdą.
Norite raudonojo ar baltojo?
Tai priklauso nuo to, ką paruošėte vakarienei.
Stefanija gūžtelėjo pečiais.
Aš orkaitėje kepu bulves ir lazaniją, o salotos jau paruoštos ir padėtos į šaldytuvą.
Tada raudonojo. Gal pajudėtumėte, Stefanija? įžūliai paragino Džordanas, kai ji tarpduryje sudvejojo. Kai grįšite, aš pažadu pasistengti iki vakarienės kalbėtis mandagiai. Jo įsitempę veido bruožai šiek tiek sušvelnėjo.
Ji skeptiškai pažiūrėjo į jį.
Apie ką?
Iš kur, po velnių, aš galiu žinoti? Jo ūmus nepakantumas visai nežadėjo mandagaus pokalbio. Dariau tai taip seniai, jog tikriausiai praradau gebėjimą paprasčiausiai pasišnekučiuoti.
Stefanija smarkiai abejojo, kad jis apskritai kada nors tai sugebėjo!
Žavingas ir patrauklus Džordanas Simpsonas buvo žinomas kaip žmogus, itin nekenčiantis kvailių, be galo atsidavęs darbui ir negalintis pakęsti tų aktorių, kurie buvo linkę dirbti paviršutiniškai.
Kaip Džordanas Sent Kleras, jis vengė visuomenės dėmesio, net nesistengė patikti aplinkiniams, buvo sarkastiškas ir pašaipus. Stefanija greitai suprato, kad jo nuotaika priklauso nuo to, kokius skausmus jis tuo metu kenčia. Šią akimirką jam labai skaudėjo tai buvo aišku.
Aš taip pat pernelyg nesižaviu tuščiais plepalais, prisipažino Stefanija.
Ką gi, tada mums abiem tikriausiai teks pasistengti, ar ne? Džordanas užsimerkė ir atrėmė galvą į krėslo atlošą, jo veidas buvo įsitempęs ir neperprantamas.
O gal jis tiesiog kentė skausmą...
Stefanija tik dar kartą įsitikino, kad šįvakar jam klubą ir koją skauda daug smarkiau nei įprastai. Ji matė, kaip iš skausmo po jo aukso spalvos akimis atsirado tamsūs šešėliai, kaip įsitempė oda ant aštrių skruostikaulių ir apžėlusio smakro. Be abejo, vynas kuriam laikui numalšins skausmą, bet visai jo neįveiks.
Nors ir nemanė, kad gerti vyną šiuo atveju geriausia išeitis, Stefanija suprato: daug geriau, kai Džordanas priima nors kokią pagalbą, kad sumažintų skausmą, nei visai jos atsisako. Todėl ji skubiai apsisuko ant kulno ir nuskuodė atnešti vyno.
Štai, prašom, tarė Stefanija po kelių minučių sugrįžusi iš virtuvės ir padavė Džordanui taurę raudonojo vyno; pastačiusi butelį ant stalo šalia jo nusinešė savąją per kambarį ir vėl įsitaisė prie kaitrios ugnies. Tai apie ką mes kalbėsimės? paklausė po kelių minučių nejaukios tylos.
Džordanas atsisėdo tiesiau ir vienu gurkšniu išgėrė pusę taurės Merlot, iš patirties žinodamas, kad prireiks kelių minučių, kol alkoholis pradės veikti organizmą ir klubo bei kojos skausmas šiek tiek atlėgs.
Kodėl jums nepapasakojus man apie savo šeimą?
Laukdamas jos atsakymo jis vėl prisipildė taurę.
Stefanija nustebusi pakėlė antakius.
Ką jūs norite apie ją sužinoti?
Su jumis tikrai sunku, ar žinote tai? suniurnėjo Džordanas.
O su jumis ne?
Jūs viską žinote apie mano šeimą, priminė jis. Turiu du brolius, jie abu vyresni už mane, vienas dviem metais, kitas dviem minutėmis. Štai ir viskas.
Kas jūsų tėvai? Ar jie abu dar gyvi? Stefanija iš lėto gurkštelėjo vyno.
Tik mama. Ji gyvena Škotijoje, trumpai atsakė Džordanas.
Atrodė, kad Stefanija laukia, kol jis papasakos ką nors daugiau. Bet Džordanas neketino to daryti. Jis nesiruošė atskleisti jai, kad jo motina Stauerbridžo hercogienė beviltiškai laukia vyriausiojo sūnaus vedybų, nes nori perduoti savo titulą ir tapti tiesiog našlaujančia hercogiene. Kad ji nekantriai laukia betkurio sūnaus vedybų, tikisi pagaliau sulaukti vaikaičių, labai jų trokšta. Kadangi nė vienas sūnus neturi net pastovios moters, jau nekalbant apie ketinimą vesti, jai tikrai teks dar labai ilgai laukti.