Vis dėlto Molė beprotiškai mylėjo tris savo sūnus. Jei tik galėtų, dabar ji būtų čia ir šokinėtų aplink Džordaną. Jis irgi labai mylėjo ir brangino savo motiną, bet šito negalėjo jai leisti!
Jūsų eilė, ramiai paragino jis Stefaniją. Pradėkite nuo senelių ir tęskite toliau, pasiūlė, kai ji sudvejojo.
Mergina vangiai truktelėjo pečiais.
Paprastai aš neaptarinėju su pacientais savo asmeninio gyvenimo.
Maniau, kad mudu susitarėme, jog aš nesu jūsų pacientas.
Tai ką tada aš čia veikiu?
Iš kur, po velnių, man žinoti? savo balse Džordanas išgirdo pyktį ir to pasigailėjo, bet vynas ilgiau nei paprastai neslopino skausmo, o skaudėjo taip, kad jis garsiai sugriežė dantimis ir pats nustebo, jog iš viso gali kalbėti!
Stefanija priekaištingai susiraukė.
Puiku. Visi keturi mano seneliai dar gyvi. Mano tėvai irgi. Aš...
Juk neprašiau, kad išvardytumėte pagal eilę, atsiduso Džordanas. Paklausykite, Stefanija, padarykime štai kaip. Aš mandagiai užduodu klausimą, o jūs man maloniai atsakote. Su visomis smulkmenomis. Voilà lengvas pokalbis.
Stefanija žinojo, kas yra lengvas pokalbis. Tačiau lengvam pokalbiui jai tiesiog neužteko kantrybės.
Mano seneliai iš tėvo pusės atsikraustė į Sario grafystę prieš penkerius metus, kai senelis pardavė savo statybos verslą. Seneliai iš motinos pusės gyvena Oksforde senelė yra universiteto profesorė, dabar jau pensininkė, ji tiesiog negali prisiversti išvykti iš miesto, kuriame ilgą laiką dirbo dėstytoja. Mano mama su tėčiu gyvena Kente, jie turi sodininkystės prekybos centrą.
Dabar geriau, Džordanas pritariamai linktelėjo.
Aš turiu seserį dvynę Džoją. Ji...
Tai Džoja yra moteris?
Taip, tikras jos vardas Džozefina, nusišypsojusi patikslino Stefanija ir pamačiusi, kad nuo skausmo įsitempęs Džordano veidas atsipalaiduoja, nusiramino. Bet kiekvienas, sumanęs pavadinti ją šiuo vardu, turi būti pasiruošę gauti mėlynę po akimi arba dar blogiau!
Blogiau?
Mokykloje vienas berniukas išdrįso ją erzinti skanduodamas Džozefina! ji užkišo jam už marškinių apykaklės varlę, su malonumu prisiminė Stefanija.
O kam kliuvo mėlynė paakyje?
Ją užsidirbo vyrukas, su kuriuo ji kurį laiką susitikinėjo studijuodama universitete. Stefanija patraukė pečiais. Turbūt nereikia nė sakyti, kad po to jie išsiskyrė.
Nemanau, kad galėjo būti kitaip. Džordanas tyliai sukikeno, nuo vyno ir raminančios židinio šviesos jo raumenys pradėjo atsipalaiduoti. Kiek Džojai metų ir ką ji veikia?
Ji advokatė.
Kiek jai metų?
Baigia trečią dešimtį, išsisukinėdama atsakė Stefanija ir gurkštelėjo vyno; kai Džordanas paprašė jos papasakoti apie šeimą, ji gerai suprato, prie ko tai prives!
Vyresnė ar jaunesnė už jus?
Šiek tiek jaunesnė.
Džordanas atidžiai pažvelgė į ją, pajuto, kad Stefanija kažko jam nesako.
Kiek jaunesnė? lėtai paklausė jis.
Jos akys židinio šviesoje sublizgėjo, kai ji metė į jį kreivą žvilgsnį.
Maždaug penkiomis minutėmis!
Nejaugi, Stefanija, erzindamas sumurmėjo Džordanas, jūs norite man pasakyti, kad judvi taip pat esate dvynės?
Taip, patvirtino ji ir tvirtai užsičiaupė lūpas.
Identiškos dvynės?
Taip.
Džordanas nepatikliai kilstelėjo antakius.
Norite, kad patikėčiau, jog yra dvi merginos, turinčios tokios neįprastos cinamonų spalvos plaukus, tokias žibančias žalias akis, ryžtingai atkištą smakrą ir į neviltį varantį užsispyrėlišką būdą?
Identiškos dvynės?
Taip.
Džordanas nepatikliai kilstelėjo antakius.
Norite, kad patikėčiau, jog yra dvi merginos, turinčios tokios neįprastos cinamonų spalvos plaukus, tokias žibančias žalias akis, ryžtingai atkištą smakrą ir į neviltį varantį užsispyrėlišką būdą?
Jos žalios akys tučtuojau blykstelėjo.
Aš nesu užsispyrėliško būdo.
Ir žolė nėra žalia, o dangus mėlynas, atkirto jis.
Kartais nebūna! triumfuodama patvirtino Stefanija.
Esu tikras, kad retkarčiais pasitaiko, kai nebūnate tokia užsispyrusi, pasišaipė Džordanas. Ir atidžiai pažiūrėjo į ją. Leiskite spėti Džoja savo cinamonų spalvos plaukus kerpasi trumpai, dažniausiai vilki tamsius klasikinius kostiumėlius ir šilkines palaidines?
Stefanija iš nuostabos išsižiojo.
Iš kur jūs žinote?
Džordanas truktelėjo pečiais.
Mano ir Gideono stilius visiškai kitoks, nors esame dvyniai, nė vienas nenorime būti kito atspindys.
Bet judu su Gideonu nesate identiški dvyniai.
Mūsų plaukai ne tokios pat spalvos, pasakė Džordanas. Bet abu esame vienodo ūgio, panašių veido bruožų. Jis nusišypsojo. Gal mums reikėtų supažindinti jūsų seserį dvynę su mano broliu dvyniu ir pažiūrėti, kas iš to išeis? Kadangi abu advokatai, tai turi šį tą bendro.
Stefanija tiksliai žinojo, kas atsitiktų, jeigu pašėlusi, nepriklausoma ir tiesmuka Džoja kada nors susitiktų su Džordano broliais pasipiltų kibirkštys!
Bet gal geriau nereikia, tarsi perskaitęs jos mintis ramiai tarė Džordanas. Kad ir kaip jie kartais suerzina mane, nesu tikras, kad to linkėčiau kuriam nors iš savo brolių.
Ką norite tuo pasakyti? pasišiaušė Stefanija.
Noriu pasakyti, kad net vienos užsispyrėlės sesers Makinli yra per daug bet kuriam vyrui. Jis dusliai nusijuokė.
Vynas aiškiai atpalaidavo Džordaną. Net per daug, nes jis vėl pradėjo ją erzinti. O Stefanija mažiau suko galvą dėl jo ūmaus būdo, labiau kreipė dėmesį į svaiginantį patrauklumą, kuris galėjo ją visiškai pakerėti.
Sunerimusi ji atsistojo ir apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Gal geriau eisiu pažiūrėti, kaip vakarienė...
Stefanijai einant pro jo kėdę Džordanas sugriebė ją už rankos ir sulaikė, pirštais tarsi plieniniu žiedu apjuosdamas riešą.
Juk orkaitėje nėra nieko gendančio, tiesa?
Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad nuo Džordano prisilietimo staiga pagreitėjęs jos širdies plakimas neatsimuša aidu po jo pirštais pulso tvinksėjimu.
Tikrai nėra. Stefanija sunkiai nurijo gumulą gerklėje. Aš tik pamaniau...
Jūs per daug galvojate, Stefa. Gal dėl įvairumo turėtumėte leisti sau jausti? švelniai padrąsino jis.
Stefanija dabar jautė gerokai per daug tai kėlė rūpesčių!
Ji jautė, kaip stiprūs Džordano pirštai liečiasi prie jos odos, jautė tvirtas jo nykščio glamones ant jos vidinės riešo pusės, kur greitai tvinkčiojo pulsas, aistrą, sklindančią iš aukso spalvos akių, žvelgiančių į jos drėgnas pravertas lūpas ir nukrypstančių į besikilnojančias krūtis. Jis laikė ją sukaustęs. Ir traukė į gilų juos užliejusių jausmų verpetą.
Man regis, sakiau, kad nevadintumėte manęs Stefa, kone be garso sumurmėjo ji.
Tavo lūpos kartais sako tokius dalykus, kurie nesutampa su kūno kalba, padėjęs vyno taurę ant stalo tyliai tarė Džordanas. Tu, aišku, gerai mane maitini, gal dabar jau pats laikas mane palinksminti, švelniai pasiūlė jis ir ryžtingai truktelėjo ją už riešo.
Stefanija bandė pasipriešinti. Bet nepavyko. Užuot ištrūkusi, ji neteko pusiausvyros ir per kėdės ranktūrį griuvo Džordanui ant kelių, o jis patenkintas apglėbė ją.
Džordanai, tai tikrai nėra geras sumanymas...
Aš nebeturiu gerų sumanymų, Stefanija, kimiai pasakė Džordanas. Tai gal verčiau pasinaudokime prastu, hmm? padrąsino jis lenkdamasis prie jos. Paprastai jie būna daug malonesni.
Džordanas ketina ją pabučiuoti. Ir ne vien tik pabučiuoti, suprato Stefanija, akimirksniu pakerėta jo aistringo žvilgsnio.
Gal šitaip sėdint mums geriau seksis, šnopuodamas sumurmėjo jis, šiltas jo kvėpavimas glamonėjo pravertas jos lūpas.
Stefanija paskutinį kartą bandė apeliuoti į sveiką protą.
Džordanai, mes tikrai negalime to daryti.
Hmm, bet juk tikrai galime, suniurnėjo jis ir pagaliau tvirtai prigludo prie jos lūpų.
Tai buvo lėtas ir ramus bučinys, Džordanas siurbčiojo ir kramsnojo Stefanijos lūpas, ragaudamas ją, gundydamas ją, drąsindamas atsakyti, o kai ji pagaliau apkabino jį per pečius ir prisitraukė prie savęs, kad galėtų atsakyti į jo bučinį, jis kimiai sudejavo.
Jos pirštai įsipynė į jo tamsius plaukus, bučinys pagilėjo, lūpos ragavo, dantys švelniai kandžiojo, liežuviai pynėsi ir Džordanas pajuto, kaip per nugarą nusirito šiurpuliai. Stefanija akivaizdžiai degė iš geismo, kuris atsikartojo pulsuojančiame kietame kauburyje Džordanui tarp šlaunų.
Jis šiek tiek pasisuko kėdėje, kad Stefanija galėtų atsilošti į krėslo ranktūrį, ir atsitraukęs nuo jos lūpų jausmingai nuslinko žemyn ilgu kaklu, liežuviu braukdamas per šilkinę odą. Ji buvo šilumos ir laimės skonio, lengvą jos kvepalų dvelksmą užgožė saldus geismo kvapas. Geismo, kuris sutapo su Džordano viduje kylančiu karštu troškimu vėl iš naujo išgirsti aistringus trumpus šūkčiojimus ir trūksmingas dejones, sklindančias iš patenkintos moters lūpų.
Toliau gardžiuodamasis jos aksominiu kaklu jis iš lėto pakišo ranką po minkštos vilnos megztiniu. Stefanijos oda buvo glotni kaip šilkas ir be galo gardi. Jis lietė ją. Apglėbė krūtį. Švelniai spustelėjo rausvą spenelį ir paglostė jo jautrią viršūnėlę. Tada užsmaukė megztinį, gėrėdamasis įdėmiai nužvelgė mažas tobulas krūtis, palenkė galvą ir vienas iš rausvųjų pumpurėlių atsidūrė karštoje jo burnoje.
Džordanai! apimta geismo aikčiojo Stefanija išlenkusi nugarą.
Jo burna nenoriai paleido grobį, aistringomis ir tamsiomis akimis jis žiūrėjo į putlų drėgną spenelį.
Tu per daug nuostabi, kad liaučiausi, mieloji, susižavėjęs sumurmėjo Džordanas, nykščiu švelniai glostydamas putlų spenelį, paskui nukreipė dėmesį į jo dvynį brolį. Jo liežuvis ritmiškai sukosi aplink rausvą gumbelį, paskui godžiai įtraukė jį giliai į burną.
Stefanija visiškai pasinėrė į pojūčius, ji glostė delnu Džordanui pakaušį, kol jis liežuviu meistriškai laižė jos išbrinkusius spenelius.
Nuo užplūdusio malonumo sudrėko tarp šlaunų, ji pajuto geidžianti, kad jis paliestų ją taip pat ir ten...
Kai Džordanas pakėlė galvą ir pažvelgė Stefanijai į veidą, jo akys spindėjo ryškia aukso spalva. Jis atsegė jos džinsus, lėtai atitraukė užtrauktuką ir apačioje aptiko nėriniuotas kelnaites.
Stefanija neturėjo jėgų nė pajudėti, negalėjo kvėpuoti, tik tyliai sudejavo, kai Džordanas palenkė galvą. Ji jautė jo švelnų liežuvį, besisukantį jai aplink bambą, paskui užplūdo karštis tarp šlaunų, kai jis nėrė į šį jautrų įdubimą, kai delnais perbraukė per krūtinę, apglėbė krūtis, dar kartą suėmė išbrinkusius spenelius ir sukdamas pirštais juos glamonėjo.
Ji įsiaudrino. Įkaito. Geidė. Sudrėko. Troško jo. O Dieve, kaip troško!..
Džordanas atsakė į jos troškimą, delnu nuslinko jos oda žemiau talijos, paskui nusileido dar žemiau, dar šiek tiek, lengvai įslydo po jos kelnaičių nėriniais ir apačioje surado minkštas it šilkas drėgnas garbanėles.