Džordanas atsakė į jos troškimą, delnu nuslinko jos oda žemiau talijos, paskui nusileido dar žemiau, dar šiek tiek, lengvai įslydo po jos kelnaičių nėriniais ir apačioje surado minkštas it šilkas drėgnas garbanėles.
Stefanija šūktelėjo, kai jis pirštu perbraukė per išbrinkusią uogelę, slypinčią tarp garbanėlių. Jis vėl tai pakartojo. Vedžiojo pirštą apskritimu. Lietė. Spaudė. Šios ritmiškos glamonės sustiprino jos viduje kylančią įtampą.
Stefanijos šūksniai virto virpančiais atodūsiais, ji pajuto artėjantį orgazmą. Ji skaudžiai įsikabino nagais Džordanui į pečius, o jis lūpomis ir liežuviu vis jaudino jos krūtis, geismas jos viduje vis didėjo, verždamasis link kulminacijos. Bet jis, regis, tiksliai žinojo, kada nutraukti aistringas glamones, kad nuolatos laikytų ją, nepasiekusią pačios viršūnės.
Džordanai, prašau... galiausiai žioptelėjo Stefanija. Ji buvo kone pamišusi iš geismo. Didžiulė palaima buvo jau ranka pasiekiama.
Džordanas vėl įtraukė į burną jos spenelį ir tuo metu įkišo ilgą pirštą į jos karštą drėgną gelmę, paskui jį greitai įsmuko kitas, ištempdamas ir praplatindamas ją, ruošdamas sueičiai, tačiau minkšta nykščio pagalvėle jis nesiliovė glamonėjęs jos jautrų spurgelį.
Stefanija labai sudrėko, labai išbrinko, o ilgi Džordano pirštai ritmiškai slydo į ją vis dažniau, vis greičiau ir stipriau, kol nuo glamonių ją sukrėtė galingas ir ilgas orgazmas, nuo kurio jai visiškai užėmė žadą, ji sugebėjo tik purtoma ekstazės įsitverti į jį ir judinti klubus.
Orgazmui atslūgus Džordanas dar ilgai ją glamonėjo, o jo sužadintas vyriškumas tebepulsavo tuo pačiu ritmu, kuriuo ją vis dar purtė ekstazės virpuliai, jie grasino uždegti ir visą jo kūną.
Džordanas niekada nebuvo savanaudis meilužis, jam buvo malonu suteikti savo partnerei tiek pat pasitenkinimo, kiek patirdavo pats, todėl šiuo metu jis nekreipė dėmesio į savo pulsuojantį kūną, jis norėjo pratęsti glamones, troško... geidė atiduoti Stefanijai visus kūniškojo malonumo likučius.
Jam nelabai patiko sumaištis, staiga apniaukusi jos plačiai atvertas nuostabiai žalias akis, kai po kelių minučių susivokė, kur ji yra ir kas ką tik tarp jųdviejų nutiko.
Viskas gerai, Stefanija, ramino jis kimiu balsu.
Ne, negerai! droviai suaimanavo ji.
Patikėk manimi, tikrai gerai, ramino jis, lėtai ir atsargiai ištraukė pirštus iš jos virpančio kūno, tada užtraukė džinsų užtrauktuką ir nuleido megztinį. Bet prieš tai neatsispyrė pagundai ir švelniai pabučiavo jos šiek tiek paraudusias krūtis, nes seniai skusto smakro šeriais buvo subraižęs jų švelnią odą.
Turėtų skustis du kartus per dieną, jeigu sumanytų tai pakartoti nenorėjo matyti nė menkiausios dėmelės ant puikios kreminės jos odos.
Džordanas visą laiką buvo užsimerkęs, o kai pagaliau atsimerkė, pamatė, kad jos veidas paraudęs, o akys kupinos abejonių.
Stefanija, tu labai graži, pasakė jis.
Žvelgdama į jį išplėstomis akimis ji rausvo liežuvio galiuku apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Aš... Ką tu kalbi? Tu ne...
Mes turime visą naktį, pertraukė ją Džordanas ir paleidęs krūtis suėmė ją už klubų.
Stefanija skausmingai suraukė antakius.
Mums iš tikrųjų nereikėtų...
Mums iš tikrųjų reikia, nenusileido Džordanas.
Nusukusi žvilgsnį į šalį ji papurtė galvą.
Nesu tikra, kad po viso to galėsiu čia pasilikti.
Ji pamėgino atsistoti, bet Džordanas suspaudė ją glėbyje.
Stefanija, pasilik. Labai prašau.
Ji droviai pažiūrėjo į jį.
Bet...
Jei būčiau žinojęs, kad nori pabūti vienas, Džordžai, užuot skridęs čia, būčiau paskambinęs mudu galėjome pasikalbėti ir telefonu! pasigirdo lėtas pašaipus balsas jiems už nugarų.
Džordanui nereikėjo atsisukti ir pažvelgti į kitą kambario galą, kad suprastų, jog šis balsas jo dvynio brolio Gideono...
Septintas skyrius
O Dieve, suaimanavo priblokšta Stefanija ir žvilgtelėjusi per kambarį į neįtikėtinai gražų šviesiaplaukį tamsiaakį vyrą, kuris stovėjo tarpduryje ir begėdiškai į ją spoksojo, įsikniaubė Džordanui į krūtinę, slėpdama raudoniu plieskiančius skruostus.
Na, ne visai jis, pašaipiai pasakė vyras.
Nė iš tolo nepanašus, Gideonai, kandžiai atšovė Džordanas.
Man regis, judu buvote per daug... užsiėmę ir neišgirdote prieš penkiolika minučių besileidžiančio sraigtasparnio? atsikirto Gideonas.
Man regis, taip ir buvo, aštriai metė Džordanas. Ar turiu suprasti, kad atvyko ir Lukanas? jo balse pasigirdo rūsti gaidelė.
Aš atskridau vienas.
Ko nori?
Sekė trumpa iškalbinga tyla.
Džordanai, aš mieliau pasikalbėčiau su tavimi akis į akį.
Ne dabar, niūriai pareiškė Džordanas, dar stipriau apglėbdamas drebančią Stefaniją. Gideonai, gal paliktum mus kelias minutes vienus?
Aišku, sumurmėjo šis. Norite, kad dar šiek tiek palaukčiau virtuvėje, ar?..
Gal galėtum paskubėti, Gidai? šiurkščiai išspaudė Džordanas, o Stefanija vėl skausmingai sudejavo ir dar stipriau prisispaudė jam prie krūtinės.
Iš gėdos Stefanija norėjo mirti! Ji dar niekada taip nesijautė mielai būtų iššliaužusi į lauką, išsikasusi duobę ir pasilaidojusi. Per gyvenimą ji spėjo prikrėsti kvailysčių, bet tikrai ne tokių kvailų kaip ši.
Ne tik visiškai atsidavė Džordano bučiniams ir glamonėms, bet atsirado ir liudininkas, kaip nepateisinamai ji prarado savitvardą. Aišku, ne bet koks liudininkas, o Džordano brolis dvynys!
Stefanija, viskas gerai, jis išėjo dabar ir tu gali išeiti, tikino ją Džordanas.
Gideonas Sent Kleras gal ir išėjo iš kambario, bet Džordanas tikrai neišėjo. Po to, kas čia nutiko, Stefanija visai netroško dar kartą pažvelgti ne tik į jo brolio, bet ir į jo veidą.
Kas ją apsėdo, kad pasielgė šitaip lengvabūdiškai?
Ir dar su Džordanu Simpsonu!
Dabar jai nieko kito neliko, nebeturi jokių argumentų pasielgti kitaip. Jai teks išvykti. Nedelsiant. Ji negali čia užtrukti nei minutės, nei sekundės...
Stefanija, nurimk! paliepė Džordanas, kai ji atsisėdo tiesiai ir pradėjo iš visų jėgų veržtis iš jo tvirto glėbio. Juk mudu jau pilnamečiai ir... po velnių, Stefanija, mes nepadarėme nieko blogo.
Stefanija liovėsi blaškytis ir gana ilgai žvelgė į jį piktu žvilgsniu.
Jūs gal ir nepadarėte, bet aš tikrai padariau! Pasibjaurėjusi savimi Stefanija papurtė galvą, akys išblyškusiame veide atrodė milžiniškos. Džordanai, man reikia tuojau pat išvykti.
Kodėl? Jis dar tvirčiau spustelėjo ją prie savęs. Gideonas niekada ilgai neužsibūna.
Na, man atrodo, kad jis čia jau gerokai per ilgai! Ji įniršusi pažvelgė į jį, akys buvo panašios į blizgančius smaragdus. Paleisk mane, maldaujančiai paprašė, kai pabandžiusi atsistoti pajuto, kad Džordano rankos trukdo jai tai padaryti.
Tik tada, kai nusiraminsi, iškošė jis pro sukąstus dantis.
Stefanija buvo rami. Bent jau tokia rami, kokia gali būti visiškai apsikvailinusi moteris. Ne tik prieš Džordaną, bet ir prieš jo brolį...
Prisiminusi, kaip intymiai Džordanas ją lietė, Stefanija viduje susigūžė. Ji visiškai atsidavė jo glamonėms. Jos kūnas, jos krūtys dar buvo labai įjautrintos, ji jautė, kaip drabužiai liečiasi prie jos odos. Kaip karštis tarp šlaunų dar pulsuoja po tokio žemę drebinančio orgazmo!
Džordanas truktelėjo pečiais.
Aš sutinku, buvo šiek tiek nemalonu, kad Gideonas įėjęs užtiko mus tokioje padėtyje, bet...
Šiek tiek nemalonu? Stefanija nelinksmai nusijuokė, pagaliau ištrūkusi iš Džordano rankų ji tvirtai pašoko ant kojų, susitvarkė ir užsisegė drabužius, paskui atsigręžė ir piktai pažvelgė į jį. Kaip manai, ar ilgai tavo brolis buvo čia? Ar jis matė... ar girdėjo?.. Stefanija nutilo ir sudejavo prisiminusi, kaip garsiai ji šaukė, kai galingos atsipalaidavimo bangos nuvilnijo jos kūnu.
Džordanas papurtė galvą.
Net jeigu Gideonas tikrai ką nors matė ar girdėjo, patikėk jis tikras džentelmenas ir niekada net neužsimins apie tai.
Tu tik dar labiau blogini padėtį, Džordanai! papriekaištavo Stefanija ir pakėlė rankas prie savo įkaitusių skruostų.
Džordanas suprato, kad Stefanijai kaip tik taip ir atrodo. Aišku, buvo šiek tiek nepatogu, kai Gideonas juos užklupo tokioje padėtyje, vis dėlto jis, priešingai nei Stefanija, nemanė, jog tai kone katastrofa.
Paklausyk, paprasčiausiai nekreipk į tai dėmesio...
Tau lengva kalbėti, ne tave jis aptiko tokioje kompromituojančioje padėtyje!
Džordanas stebėjo Stefaniją, kuri susijaudinusi pradėjo vaikščioti po kambarį ji net nepajuto, kad jiems besimylint jos plaukai išsileido ir dabar ugningomis kaskadomis krito ant pečių, židinio šviesoje sruogos blyksėjo aukso ir cinamono atspalviais.
Ji atrodė graži. Pašėlusi ir veržli. Tarsi ką tik iki soties pamylėta moteris. Bet pamylėta ne taip, kaip jis norėtų!
O, esu tikras, kad ir aš čia buvau, pabrėžė jis, nes tvinkčiojantis vyriškumas skausmingai priminė, kad jis nepatyrė tokio atsipalaidavimo kaip ji.
Stefanija prisimerkė, jos akys virto žaliais lediniais plyšeliais.
Džordanai, turiu tave įspėti, kad dabar esu prastai nusiteikusi ir negaliu suprasti tavo iškreipto humoro jausmo.
Tada liaukis dariusi iš to tragediją, paniuręs atšovė jis ir pasiėmęs lazdą nerangiai atsistojo. Taip buvo lengviau iškęsti pritvinkusio penio skausmą, jei jau nieko kito negalima padaryti!
Po velnių, tai išties didžiulė tragedija! susijaudinusi pareiškė Stefanija. Aš paprastai nesielgiu kaip kokia pasileidėlė, juo labiau šitaip nesielgiu žiūrovų akivaizdoje.
Aš kartoju: Gideonas apie tai net neužsimins, jeigu tu nenorėsi.
Aš nenoriu apie tai net pagalvoti, jau nekalbant apie užuominas! sušuko Stefanija.
Džordanas tvirtai sučiaupė lūpas ir staiga pasidarė labai ramus.
O kodėl? jo balsas buvo švelnus kaip šilkas. Ir duslus.
Kodėl? nepatikliai pakartojo ji.
Taip kodėl?
Maniau, ir taip aišku...
Džordano skruoste tvinkčiojo nervas.
Tu norėjai to. Aš irgi norėjau. Sakyčiau, mes abu esame jau suaugę žmonės, tai kas čia negerai? suniurnėjo jis.
Mane Lukanas pasamdė kaip fizioterapeautę, o ne tam, kad miegočiau su tavimi, įsiaudrinusi pareiškė Stefanija.
Man nereikia fizioterapeutės...
Dar ir kaip reikia...
Be to, mes net nepriartėjome prie lovos, ramiai tęsė Džordanas.
Jis to paprasčiausiai nesupranta, nekantraudama pagalvojo Stefanija. O kodėl turėtų suprasti? Gideonas jo brolis ir jeigu jie tokie artimi kaip ji su savo seserimi dvyne Džoja, Džordanas nepasijuto nepatogiai ne taip kaip Stefanija, kai jo brolis įsibrovė čia jiedviem besimylint. Kita vertus, juk ne jis buvo visiškai praradęs savitvardą. Ne jis šaukė apimtas ekstazės, kai pasiekė orgazmą...