O Dieve, Džordanas glamonėjo visą jos kūną! Buvo jos kūno viduje!
Stefanija staigiai atsisėdo į krėslą ir delnais užsidengė įkaitusį veidą, pajuto kaip susikaupusios ašaros pradeda nesuvaldomai riedėti skruostais.
Džordanas suglumęs žiūrėjo į nulenktą Stefanijos galvą, klausėsi jos tylaus kūkčiojimo ir neturėjo nė menkiausio supratimo, ką daryti ar sakyti. Iš patirties žinojo, kad pasimylėjusios su juo moterys paprastai neverkia!
Jos niekada neverkdavo pasimylėjusios su pasaulinio garso aktoriumi Džordanu Simpsonu, niūriai priminė jis sau. O luošas, nieko nesugebantis Džordanas Sent Kleras akivaizdžiai visai kas kita. Jis kažkoks kitoks!
Dieve, koks pragaras, kai jautiesi velniškai bejėgis. Visai nepanašus į save. Tai lyg...
Aš pamaniau...
Išgirdęs brolio balsą Džordanas piktai atsigręžė.
Nešdinkis iš čia, Gideonai!
Nes kur du, trečias nereikalingas, lėtai užbaigė jo mintį brolis ir nukreipė žvilgsnį į prislėgtą Stefaniją. Galiu šiąnakt pernakvoti kaimo viešbutyje, o ryt iš ryto sugrįžti.
Ne! atsistojusi ir skubiai šluostydamasi ašarotus skruostus užprotestavo Stefanija. Savaime aišku, kad jūs neprivalote iš čia išeiti, pone Sent Klerai...
Gideonas, ramiai prisistatė jis. Pavadintas ponu Sent Kleru iškart prisimenu vyresnįjį brolį.
Kad ir kaip būtų, pasijutusi nejaukiai tęsė Stefanija, jūs turite tokią pat teisę pasilikti čia kaip ir Džordanas. Tai aš privalau išvykti.
O, abejoju, ar mano mažasis broliukas tuo apsidžiaugtų, metęs žvilgsnį į Džordaną pareiškė Gideonas.
Du broliai buvo tarsi negatyvas ir pozityvas, netikėtai suprato Stefanija. Džordano plaukai ilgi ir tamsūs, o jo brolio gelsvi ir nukirpti labai trumpai. Džordano akys tokios pat aukso spalvos kaip brolio plaukai, o Gideono tamsios ir niūrios, beveik juodos. Ypač jie skyrėsi apranga. Džordano drabužiai buvo paprasti Gideonas Sent Kleras mūvėjo dizainerių siūtas juodas kelnes, o ant pilkų pakaklėje prasegtų marškinių vilkėjo juodą kašmyro megztinį, juodi odiniai batai akivaizdžiai buvo rankų darbo.
Vis dėlto abu vyrai buvo nepaprasto grožio, tokių Stefanijai dar neteko matyti!
Tu teisus. Jam tai nepatiktų, atrėžė Džordanas broliui. Baikime ceremonijas ir skirstykimės, gerai? pasiūlė jis. Stefanija, susipažink su mano broliu Gideonu Sent Kleru. Gideonai, čia Stefanija Makinli.
Stefanija vis tiek nežinojo, kaip elgtis, nes ją pristatydamas Džordanas nepaaiškino, ką ji čia veikia. Ji pati taip pat nebuvo linkusi aiškintis pasipūtusiam Gideonui Sent Klerui, nes jis pasirodė praėjus vos kelioms minutėms po intymios scenos!
Labai malonu, pone Sent Klerai, šaltai linktelėjo ji.
Ir man malonu, panele Makinli, sumurmėjo jis, jo veido bruožai buvo tokie pat griežti ir ryškūs kaip ir brolio dvynio.
Stefanija neabejojo, kad šis ciniškas ir griežtas vyras yra neįveikiamas advokatas. Reikėtų paklausti Džojos, ar ji buvo kada nors susitikusi su juo teisme...
Makinli?.. lėtai pakartojo Gideonas Sent Kleras, primerkęs tamsias akis jis įdėmiai ją nužvelgė. Rudi plaukai. Žalios akys. Hmm. Jis patylėjo. Ar jūs kartais nesate Džozefinos Makinli giminaitė? paklausė jis.
O Viešpatie! Džoja ir šis vyras buvo susitikę. Bet kada? Ir kur? Brangiausias Dieve, maldauju, neleisk, kad tai būtų kaip nors susiję su nebaigta Niumanų skyrybų byla!
Vien tik pagalvojus, kaip Džordanas sureaguotų sužinojęs, kad ji, nors ir neteisingai, yra įvardyta skyrybų byloje kaip kita moteris, Stefanijai pasidarė bloga juk apie savo tėvo neištikimybę jis kalbėjo su tokiu pasibjaurėjimu.
Vien tik pagalvojus, kaip Džordanas sureaguotų sužinojęs, kad ji, nors ir neteisingai, yra įvardyta skyrybų byloje kaip kita moteris, Stefanijai pasidarė bloga juk apie savo tėvo neištikimybę jis kalbėjo su tokiu pasibjaurėjimu.
Tai jos sesuo dvynė, trumpai atsakė Džordanas broliui. Be to, ji nemėgsta būti vadinama Džozefina, pridūrė.
Pone Sent Klerai, ar jūs pažįstate mano seserį? Stefanija nepatikliai pažvelgė į Gideoną.
Asmeniškai nepažįstu, atsakė šis. Tačiau esu apie ją girdėjęs, pridūrė.
Matyt, nieko gero, jeigu atšiaurus šių skvarbių tamsių akių blizgesys ir niekinamai patemptos tobulos lūpos ką nors reiškia!
Stefanija žinojo, kad per pastaruosius trejus metus Džoja teismuose pelnė negailestingos, nenuolaidžios advokatės reputaciją, ir dauguma jos kolegų mano, jog ji kaip liūtė gina savo klientus. Toptelėjo, kad toks vyras kaip Gideonas Sent Kleras, akivaizdžiai pasižymintis tokiais pat būdo bruožais, turėtų tai vertinti.
Gideonai, ką tu čia darai? griežtai paklausė Džordanas ir, laimei, išgelbėjo Stefaniją nuo būtinybės ką nors atsakyti į jo brolio paslaptingą užuominą apie jos seserį!
Užuot jam atsakęs, Gideonas ramiai nukreipė tamsių akių žvilgsnį į Stefaniją.
Kai buvau virtuvėje, man pasirodė, kad užuodžiu kažką svylant...
Lazanija! sudejavo Stefanija prisiminusi, kad pašovė į orkaitę vakarienę. Tai buvo dar prieš Džordanui sumanius ją pamylėti, o paskui ji viską užmiršo! Atsiprašau. Apdovanojusi abu vyrus linksma bereikšme šypsena ji išskuodė iš kambario.
Buvo visiškai akivaizdu, kad Gideonas nori pasikalbėti su Džordanu akis į akį, o Stefanija apsidžiaugė gavusi progą ištrūkti iš emocijų verpeto, kilusio atsidūrus arogantiškoje ir triuškinančioje dviejų brolių Sent Klerų draugijoje.
Taip, tau iš tikrųjų pavyko išprašyti Stefaniją iš kambario, todėl dabar gali man pasakyti, ką čia veiki, paragino Džordanas, kai jie svetainėje liko vieni.
Gideonas įbedė į jį įdėmų, ciniškai mąslų žvilgsnį, tokį būdingą jam. Nors reikėtų sąžiningai pripažinti tokį būdingą visiems trims broliams Sent Klerams, liūdnai konstatavo Džordanas; tėvą irgi būtų galima apkaltinti ne vien tuo, kad įskaudino jų motiną.
Gideonas liūdnai papurtė galvą.
O aš įsivaizdavau, kad jautiesi vienišas Glosteršyro grafystės užkampyje.
Džordanas išsišiepė.
Aš žinau, kad tavo sarkazmas paprastai padeda įvaryti Dievo baimės daugumai žmonių, Gidai, bet patikėk, aš nesu vienas iš jų. Pavargęs jis vėl įkrito į krėslą, iš kurio neseniai buvo pakilęs.
Tu velniškai prastai atrodai! pareiškė brolis žvelgdamas į jį priekaištingu žvilgsniu.
O tu, kaip visada, negaili pagyrų, sumurmėjo Džordanas ir nuvargęs atlošė galvą į krėslą.
Kol jie su Stefanija glamonėjosi, jis buvo pamiršęs klubo ir kojos skausmą, kaip ji vakarienę, bet dabar, adrenalino antplūdžiui atslūgus, vėl pajuto varginantį ir nepaliaujamą dešiniojo klubo ir kojos sopulį.
Gal jam tikrai reikėtų grįžti į Jungtines Valstijas ir pasirodyti specialistams, kaip patarė Stefanija?
Po velnių, ne! Geriau jau gyvens kęsdamas skausmą, nei leisis kamuojamas gydytojų, nes iš tų medicininių tyrimų vis tiek jokios naudos!
Ar Glosteršyro grafystėje stoka skustuvų? Gideonas klausiamai kilstelėjo antakius.
Gideonai, pasakyk man, ką tu čia veiki, dar kartą irzliai pakartojo Džordanas stebėdamasis, kas čia per velniava, kad staiga visiems parūpo jo išvaizda. Argi tai svarbu, jei vis tiek niekas jo nemato? Tiksliau, nematė... iki vakar, kai čia atvyko Stefanija. O dabar ir Gideonas. Na? Jis pervėrė brolį žvilgsniu.
Aš tikrai neketinau sutrukdyti tavo slapto pasimatymo su Makinli, atsikirto brolis ir nuleido savo liauną kūną į krėslą priešais Džordaną.
Tai visai nėra slaptas pasimatymas, vangiai paneigė Džordanas.
Nejaugi?
Paklausyk, Gideonai. Džordanas sunkiai atsiduso. Aš esu tik šešėlis anksčiau buvusio vyro.
Atrodo, kad Stefanijai tai nesvarbu, priminė jam brolis.
Džordanas įspėjamai prisimerkė.
Gal geriau nevelkime į tai Stefanijos.
Gideonas žvilgtelėjo į virtuvę.
Ji nepanaši į moteris, kurios tau paprastai patikdavo...
Kaip jau sakiau, aš pats nebesu toks pat! atkirto Džordanas.
Ar tu nepervargai mėgaudamasis savigaila? paklausė Gideonas.
Ši replika labai priminė tą, kurią vakar jis išgirdo iš Stefanijos, todėl velniškai įsiutino Džordaną. Tiesą sakant, jeigu vietoj Gideono būtų koks nors kitas pažįstamas, jis būtų neatsispyręs pagundai atsistoti ir trenkti jam į arogantišką nosį! Tačiau Džordanas suprato, kad šiuo metu Gideonas daug stipresnis ir nugalėtų jį bet kokioje kovoje žodinėje ar
fizinėje.
Džordanas nė akimirką nepatikėjo tariamai griežtu ir negailestingu Gideono elgesiu kaip brolis dvynys jis jautė, kad Gideonas skaudžiai išgyvena dėl jam nutikusios nelaimės. Žinojo jis ir tai, kad brolis stiprių jausmų žmogus, tik yra linkęs juos slėpti po ciniškumo kauke.
Nesistenk manęs supykdyti, geriau susitaikyk su tuo, Gidai, pasakė jis.
Laimei, kai Stefanija ištraukė iš orkaitės lazaniją, ši dar nebuvo visiškai sudegusi. Šiek tiek apipjausčiusi palei kraštus ji išmetė labiausiai apdegusius makaronus, bulvės irgi dar buvo valgomos.
Kai du Sent Klerų šeimos vyrai po dešimties minučių atėjo į virtuvę, jie rado stalą padengtą trims asmenims, o ji buvo pasiruošusi patiekti maistą. Ar Stefanija tikrai sugebės atsisėsti kartu ir ką nors suvalgyti, buvo visai kitas klausimas!
Dešimties minučių atokvėpis nuo nerimą keliančios Džordano ir jo nedraugiškai nusiteikusio brolio draugijos bent jau suteikė Stefanijai galimybę šiek tiek susitvardyti, nors vien pagalvojusi apie tai, kaip mylėjosi su Džordanu, ji pasijusdavo tragiškai.
Tiksliau sakant, apie tai, kad Džordanas ją patenkino.
Ji nebuvo visiška neišmanėlė, meilės žaidimus buvo išbandžiusi universitete trumpą laiką susitikinėjo su vienu vaikinu, bet nepaprastai nusivylė. Taip nusivylė, kad nuo tada gailėjo laiko santykiams su vyrais ir didžiąją dalį laiko skyrė karjerai. Tačiau jos kūno reakcija į Džordaną nenuvylė, tiesą sakant, jos atsakas buvo ir ugningas, ir staigus. Stefanija niekada nesvajojo, net beprotiškiausiose fantazijose neįsivaizdavo, kad Džordano glamonėjama pajus šitokį malonumą.
Tai jau savaime labai skaudino net ir be šio nežaboto fizinio kontakto liudytojo, atšiauraus ir ciniško jo brolio dvynio, apie kurį Džordanas pasakė, kad Stefanija nežinanti, kas yra arogancija, kol su juo nesusitiko.
Kai Gideonas įėjo paskui Džordaną į virtuvę, iš jo abejingos išraiškos jokiu būdu negalėjai suprasti, jog jis ką nors žino.
Dar kartą atsiprašau, kad sukėliau jums nepatogumų, Stefanija, mandagiai pasakė jis, pamatęs trims asmenims padengtą stalą.
Nėra už ką, maloniai paprieštaravo ji. Galų gale, juk šis dvaras priklauso jūsų šeimai. Be to, maisto yra daugiau negu reikia, pakaks mums trims... Ar gerai jautiesi, Džordanai? sunerimusi paklausė ji, nes pastebėjo, koks jis išblyškęs. Net ne išblyškęs. Iš tikrųjų tai Džordano skruostai buvo kažkokio pilko atspalvio. Ar jai tik pasirodė, ar jis iš tikrųjų daug labiau nei paprastai remiasi lazda?