Ar tai dėl to, kad juodu glamonėjosi?
Džordanas būtų kandus ir pašaipus, o dabar akivaizdu, kad jam kažkas negerai, sveikata pablogėjo ne dėl ko kito, tik dėl fizinio nuovargio. Tokias glamones neabejotinai galima priskirti prie pernelyg įtemptos fizinės veiklos, juolab kad ji sėdėjo įsitaisiusi jam ant kelių!
Stefanija greitai priėjo prie jo.
Gal tau reikėtų atsisėsti...
Gal liautumeisi šokinėti apie mane kaip kokia višta perekšlė? Įsiutęs Džordanas atsigręžė į ją, akys įspėjamai blizgėjo ryškia aukso spalva.
Išgirdusi jo toną Stefanija staigiai atsitraukė.
Atsiprašau. Ji susiraukė. Tik pamaniau...
Ar aš nesakiau, kad tu velniškai daug galvoji? Jis piktai dėbtelėjo į ją.
Tikiuosi, Stefanija, kad atleisite mano broliui už šiurkštumą? ramiai įsiterpė Gideonas. Atrodo, sunkūs sužalojimai taip jį paveikė, kad vargšelis prarado geras manieras.
Kai norėsiu, kad tu atsiprašytum už mane, Gidai, paprašysiu! įtūžęs metė Džordanas.
Kai norėsiu, kad pasakytum man, ką ir kada daryti, Džordžai, tada paklausiu, atkirto jam brolis su liūdnu sarkazmu.
Kada nors kitu metu Stefanijai būtų smagu klausytis, kaip ginčijasi du akivaizdžiai vienas kito verti priešininkai. Bet su vienu iš jų ji visai neseniai beveik pasimylėjo, o kitas kone užklupo juos tai darant, tad Stefanija šiuo metu buvo nelabai nusiteikusi linksmai žiūrėti į bet kokį jų poelgį.
Juo labiau kad Džordanas atrodė vos bepastovintis ant kojų ir tuoj galėjo apalpti...
Džordanai, aš tikrai manau, kad tau reikia atsisėsti,
griežtai pareiškė Stefanija ir ryžtingai atitraukusi virtuvinę kėdę laukiamai pažvelgė į jį.
Džordanas rūsčiai dėbtelėjo į ją prisimerkęs, šalia raumeningo ir sveiko brolio jis geriau nei kada nors anksčiau jautė, koks yra silpnas. Pro akis neprasprūdo ir tai, kaip Gideonas iš padilbų nužvelgė Stefaniją...
Tada Džordanas lėtai susmuko ant medinės kėdės.
Kai pavakarieniausime, susikrauk savo daiktus, Stefanija, trumpai pasakė jis ir pasisuko, kad būtų patogiau sau už nugaros į sieną atremti lazdą. Gideonas ketina rytoj anksti ryte nuskraidinti mus sraigtasparniu į Londoną.
Aš... Ką?.. Išgirdusi tokią netikėtą žinią Stefanija net nesistengė paslėpti sumišimo.
Mes visi grįšime į Londoną. Ryt iš ryto, nekantriai pakartojo Džordanas.
O kaip mano automobilis?
Aš susitarsiu, kad kas nors atvyktų jo paimti, pažadėjo jis.
Bet... kodėl?..
Argi tai svarbu? atšovė Džordanas.
Na... ne, aš manau, kad nesvarbu... šiek tiek apsvaigusi Stefanija papurtė galvą.
Visa bėda, kad ji nenorėjo grįžti į Londoną, nes sutiko dirbti Glosteršyro grafystėje su Džordanu Sent Kleru dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nusprendė sprukti iš Londono ir nesirodyti jame, kol bus išspręstas reikalas dėl jos priverstinio įvėlimo į Niumanų skyrybų bylą!
Aštuntas skyrius
Stefanija, kas atsitiko?
Ji sutrikusi stovėjo tarpduryje į kabinetą, kuriame prie įspūdingo rašomojo stalo vėl sėdėjo Džordanas ir mįslingai žvelgė į ją. Vienintelė šviesa kambaryje sklido nuo stalinės lempos, apšviečiančios dokumentus, su kuriais jis dirbo.
Kaip Stefanija ir tikėjosi, sėdėdama ir vakarieniaudama su broliais Sent Klerais ji jautėsi nepatogiai. Ir neturėjo nė menkiausio supratimo, ką apie tai mano tuodu vyrai. Tiesą sakant, jie nesikalbėjo, abu valgė slegiančioje tyloje, aiškiai paskendę mintyse. Baigus vakarieniauti Gideonas mandagiai padėkojo ir pagyrė Stefaniją už maistą, tada atsiprašė ir užlipo laiptais miegoti.
Stefanija nujautė, kad taip anksti jis pasišalino greičiausiai pasijutęs trečias nereikalingas, nuėjo gulti visai ne todėl, jog jautėsi pavargęs. Turbūt jis taip anksti atsisveikino pagalvojęs, kad Džordanui ir Stefanijai reikia pabūti vieniems bent jau aptarti rytdienos kelionę.
Jei tai tiesa, Gideonas tiesiog saugojo save nuo nepatogumų. Tačiau broliui išėjus, maždaug po minutės Džordanas ūmai taip pat atsisveikino ir nėrė į savo kabinetą. Taigi Stefanija turėjo į valias laiko prisiminti, kas visai neseniai nutiko, ir nuo tokio savo elgesio troško prasmegti skradžiai žemės...
Dabar ji tik nerūpestingai truktelėjo pečiais.
Kadangi iš pat ryto ruošiesi išvykti su Gideonu, turbūt bus geriau, jeigu iškart atsisveikinsime.
Džordanas atsitiesė ir prisimerkęs mąsliai pažvelgė į ją.
Man regis, aiškiai pasakiau: norėčiau, kad lydėtum mus į Londoną.
Taip, sakei. Stefanija įėjo į kabinetą. Bet nuo pirmos akimirkos man čia atvykus ne kartą labai aiškiai leidai suprasti, jog tau nereikia fizioterapeuto pagalbos. Jeigu taip, man būtų ideali proga...
Stefanija, tu ir vėl galvoji? nepiktai pasišaipė Džordanas atsilošęs odiniame krėsle.
Džordanai, liaukis! priėjusi prie stalo ji atsargiai stebėjo jį. Aišku, man reikės susisiekti su Lukanu ir jam pranešti, kad iš tikrųjų aš net nepradėjau dirbti su tavimi, todėl nereikalausiu jokio užmokesčio...
Esu įsitikinęs, kad tu labai sąžininga, pertraukė ją Džordanas. Vis dėlto, kiek man žinoma, Lukanas dar nepranešė atsisakąs tavo paslaugų.
Nepranešė, sutiko Stefanija ir atsiduso. Bet aš net nepradėjau dirbti, todėl manau...
Turint reikalų su Sent Klerų šeima neverta daryti prielaidų. Džordanas papurtė galvą ir suspaudė lūpas. Stefanija, kai aš sakiau, kad rytoj mes visi grįžtame į Londoną, kaip tik tai ir turėjau galvoje.
Ji susiraukė.
Aš nematau prasmės judu ten lydėti, kadangi tu neleidi man tau padėti.
Gal aš persigalvojau?
Stefanija pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu, tačiau nieko negalėjo suprasti iš neįskaitomos Džordano veido išraiškos ir mįslingų, jo minčių neišduodančių aukso spalvos akių.
Džordanai...
Stefanija, Gideonas atskrido norėdamas man pranešti, kad į Londoną atvyko mūsų motina, kategoriškai pareiškė jis.
O?
Taip, kirste nukirto jis. Kadangi ji labai retai išvyksta iš Edinburgo, šis įvykis jau savaime svarbus. Toks svarbus, kad Lukanas nusprendė pamėginti išsiaiškinti jos vizito Londone tikslą. Jam pavyko sužinoti, jog poryt mama susitinka su vėžio ligų specialistu. Džordanas kalbėjo vangiai, jam vis dar buvo sunku susitaikyti, kad būtent dėl šios priežasties Gideonas ir atskrido asmeniškai pakalbėti su juo.
Kai tėvai išsiskyrė ir pradėjo gyventi atskirai, trijų brolių santykiai su tėvu geriausiu atveju pasidarė atsitiktiniai, nė vienas iš jų neabejojo, kuris kaltas dėl santuokos žlugimo. Bet motina... ji visada sūnums rūpėjo. Molė mylėjo nereikalaudama atsako, neteisdama. Ji niekada jų nespaudė. Ji kalbėjosi su jais. Užuot per prievartą brukusi savo nuomonę, mama skatino sūnus savarankiškai rinktis ir priimti sprendimus. O jeigu jie suklysdavo, ji visada atsirasdavo šalia, kad galėtų padėti. Visada.
Dabar atėjo laikas sūnums palaikyti ją...
Man labai gaila, tarė Stefanija ir priėjusi atsisėdo ant kėdės priešais Džordaną.
Kol kas dar niekas neaišku, pasakė jis. Tai preliminarūs tyrimai, gali pasirodyti, kad viskas gerai.
Bet...
Visai teisingai. Bet... Džordanas niūriai linktelėjo. Keista, susimąstęs tarė jis, kad žinia, jog tavo mylimas žmogus galbūt rimtai serga, gali ištraukti tave iš būsenos, kurią Gideonas pavadino savigaila! Beje, tu sakei tą patį.
Bet...
Visai teisingai. Bet... Džordanas niūriai linktelėjo. Keista, susimąstęs tarė jis, kad žinia, jog tavo mylimas žmogus galbūt rimtai serga, gali ištraukti tave iš būsenos, kurią Gideonas pavadino savigaila! Beje, tu sakei tą patį.
Stefanijos skruostai smarkiai paraudo.
Aš taip sakiau, kadangi...
Kadangi tai tiesa, atvirai pareiškė Džordanas ir atsistojęs ėmė vaikščioti po kambarį pasiremdamas lazda. Mano mama buvo pirmoji iš šeimos narių, atvykusių į Los Andželą, kai įvyko tas nelaimingas atsitikimas. Ji visą laiką slaugė mane ligoninėje, o vėliau ištisas savaites rūpinosi manimi namie. Nuolat drąsino. Nuolat kėlė pasitikėjimą savimi. O prakeiktas auglys visą tą laiką ją graužė.
Juk sakei, kad dar niekas neaišku, stebėdama, kaip jis vaikšto, tyliai priminė Stefanija.
Pakanka, kad taip gali būti. Džordanas dar labiau paniuro. Mes rytoj grįžtame į Londoną, Stefanija, ir kai tiksliai sužinosime, kas atsitiko mano motinai, tu galėsi padėti man visiškai pasveikti.
Stefanijos tikriausiai niekas negalėjo dar labiau pradžiuginti, kaip žinia, jog Džordanas pagaliau sutinka toliau gydyti savo koją ir klubą, nors gal ir būtų norėjusi, kad aplinkybės priimant sprendimą būtų kitokios tačiau dabar ji jau nebesijautė tokia tikra, jog būtent ji ir yra tam tinkamiausias žmogus.
Ji leido sau susisaistyti su Džordanu intymiais santykiais. Ir ne vien tik kūniškai. Nenorėjo net galvoti apie tai, ką jam jaučia!
Bet jau suprato, kad kažką jaučia...
Vėliau, Stefanija, griežtai sudraudė ji save. Kai atsisveikins su Džordanu, turės marias laiko išanalizuoti savo jausmus jam.
Tai puiku, Džordanai, pritariamai tarė ji. Aš mielai rekomenduosiu tau kitą fizioterapeutą.
Prakeikimas, aš nenoriu kito fizioterapeuto! priėjęs arčiau ir atsistojęs priešais ją suriaumojo Džordanas. Stefanija? Jis šiek tiek pasilenkė, pakišo pirštą jai po smakru ir kilstelėjo veidą į save. Žiūrėk į mane! paliepė, kai ji nukreipė žvilgsnį.
Stefanija pasižiūrėjo, bet ir vėl iškart nusuko akis supratusi, kad nepajėgs atlaikyti kiaurai veriančio auksaspalvio jo žvilgsnio. Ji papurtė galvą.
Tu privalai suprasti... juk visiškai aišku, kad dabar aš nebegaliu dirbti su tavimi, Džordanai. Vien tik jo piršto prisilietimo prie smakro pakako iš naujo sužadinti geismą. Ji troško, kad jis ranka paliestų ne tik smakrą...
Ar tu manęs prašai pažadėti, kad tai, kas atsitiko, daugiau nebepasikartotų? paklausė jis dusliu balsu. Ir papurtė galvą. Aš negaliu to padaryti. Ar tu gali?
Stefanija apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Ne. Čia ir yra visa bėda, tarė ji, kol Džordanas neįsiterpė. Aš tikriausiai negalėčiau dirbti su vyru, su kuriuo turėjau... su vyru, kuris... Stefanija sudejavo. Ji nepajėgė net to žodžio ištarti. Aš negaliu užmegzti intymių santykių su savo pacientais, Džordanai.
Jis pažvelgė į ją suraukęs antakius, net nesistengdamas paslėpti nusivylimo dėl tokio jos užsispyrimo.
Pagaliau nutaręs liautis aimanuoti ir iš tikrųjų pasirūpinti koja, jis visiškai nenorėjo, kad Stefanija rekomenduotų jam ką nors kitą, o pati jį paliktų.
Lukanas bet kokiam darbui visada samdo tinkamiausią specialistą, vadinasi, Stefanija Makinli turėtų būti pati geriausia fizioterapeutė, kokią tik galima nusipirkti už Sent Klerų milijonus. O jeigu Džordanas nori atsistoti ant abiejų kojų, tai jam geriausio specialisto