Jis šyptelėjo.
Jūs... nuraudote.
Leksė tikrai nuraudo, ir ne tik. Tas pats pažįstamas karštis plūstelėjo jai ir tarp šlaunų.
Lukanas kilstelėjo vieną antakį.
Gal jus užpuolė kokia liga?
Matyt, lukanitas!
Leksei verkiant reikėjo ką nors pasakyti arba padaryti bet ką, kad tik pajėgtų atsispirti norui priglusti prie jo.
Ar jūs visada taip trumpai kerpatės?..
Jis šiek tiek susiraukė ir persibraukė tamsius plaukus.
Jums nepatinka? paklausė tyliu ir gergždžiančiu balsu.
Leksė kritiškai pažvelgė į jį.
Tokia šukuosena jus...
Sendina? užbaigė mintį jis.
Norėjau pasakyti, kad šitaip jūs atrodote rūstus, ramiai tarė ji.
Jis šyptelėjo puse lūpų.
Aš ir esu rūstus, Lekse.
Ne visada. Tikrai ne visada!
Tiesą sakant, stovėdama taip arti jo ir jausdama nuo jųdviejų kūnų sklindantį karštį, Leksė pamiršo, kad dar neseniai laikė Lukaną Sent Klerą arogantišku vienišiumi!
Ne visada. Tikrai ne visada!
Tiesą sakant, stovėdama taip arti jo ir jausdama nuo jųdviejų kūnų sklindantį karštį, Leksė pamiršo, kad dar neseniai laikė Lukaną Sent Klerą arogantišku vienišiumi!
Ir visai nesistebėjo, nes tą akimirką buvo pasiryžusi nusmaukti žemyn išblukusius jo džinsus, išvilkti iš rudo nertinio ir bučiuoti jį, laižyti kiekvieną raumeningo Lukano kūno lopinėlį!
Gelbėkite!..
Leksei tikrai reikėjo pagalbos. Kažkas turėjo sugrąžinti jėgas, sutelkti jos valią, kad galėtų atsispirti vis smarkiau užvaldančiai aistrai.
Bet kur tas gelbėjimosi ratas, už kurio galėtų užsikabinti?
Lukanas jautė kambaryje tvyrančią įtampą. Seksualumo, jausmingumo pritvinkusią įtampą, kuri taip juodu svaigino.
Jis pažvelgė į paslaptingas tamsiai mėlynas Leksės akis, paskui į švelnias, iš nepasitenkinimo papūstas lūpas, putlias ir gundančias, šiek tiek praviras. Jos tarsi tikėjosi, kad jas tuoj pabučiuos.
Lukanas jautė jos švelnią lyg aksomas odą, prisiminė nuogas, tokias pat švelnias krūtis, kurias laikė delnuose aną vakarą, glostė rankomis ir lietė lūpomis. Jam ir vėl kilo noras liesti ir glamonėti...
Lekse...
Jis nutilo, kai pasigirdo tylus beldimas, atsivėrė durys ir pasirodė Džonas Bartonas.
Ūkvedys net tirtėjo iš šalčio, tad skubiai įėjo vidun ir uždarė duris. Kai pažvelgė ton pusėn, kur stovėjo Lukanas su Lekse taip arti vienas kito, beveik susiglaudę, Džonas sustojo kaip įbestas.
Aštuntas skyrius
Tikiuosi, nesutrukdžiau? paklausė Džonas Bartonas neryžtingai mindžikuodamas prie durų.
Tikrai nieko nesutrukdė...
Leksė net pagalvoti nenorėjo, kas būtų nutikę, jei jis nebūtų įėjęs. Žengtelėjusi į šalį ji atsitraukė kuo toliau nuo gundančio Lukano kūno.
Nuėjusi į kitą virtuvės pusę ji pagaliau lengviau atsikvėpė net įstengė šyptelėti nejaukiai, bet kartu ir smalsiai žiūrinčiam Džonui Bartonui.
Ir vėl sninga?.. Ji susiraukė pamačiusi, kad Džono smėlio spalvos plaukai drėgni.
Deja, taip. Jis gūžtelėjo pečiais ir slapta žvilgtelėjo į Lukaną.
Lukanas staiga atsitiesė, bet iš to, kaip žybtelėjo akimis, buvo aišku bent jau Leksei, kad jis nepatenkintas, nes Džonas pasirodė labai ne laiku.
O gal buvo nepatenkintas ir dėl Leksės?
Kietai sučiauptos Lukano lūpos ir šalčiu dvelkiančios akys, kuriomis atsisukęs pervėrė Leksę, aiškiai rodė, kad ji taip pat pateko į jo nemalonę. Tai pamačiusi Leksė įsiuto.
Po velnių, juk ne ji pirma pradėjo. Tai jis ją lietė stengdamasis suvilioti. Nedaug trūko ir būtų pabučiavęs gal netgi ir daugiau, jei Džonas Bartonas nebūtų sutrukdęs!
Eime į mano kabinetą, ten ir pasikalbėsime, Džonai, tarė Lukanas lediniu balsu, pastebėjęs, kaip iš pykčio plykstelėjo išraiškingos Leksės akys. Leksė ką tik užsiminė, kad norėtų kuo greičiau grįžti į Londoną, pridūrė jis, nes matė, kokia neviltis apėmė Leksę išgirdus, kad ir vėl sninga, taigi jie negalės išvažiuoti. Akivaizdu, kad ji dėl to labai nerimavo.
Tiesą sakant, Lukanas taip pat nesidžiaugė, kad teks čia užtrukti.
Primygtinai prašydamas Leksę vykti kartu Lukanas tikėjosi, kad ji padės prasiblaškyti, nes Malberio dvaras tikrai nekėlė teigiamų emocijų. Tačiau būdamas su Lekse jis pamiršo atsargumą ir suvaržymus, kurių skrupulingai laikėsi daugybę metų. Ir štai dabar jį apėmė nenumaldomas noras vėl ją liesti, bučiuoti ir glamonėti.
O jei Džonas nebūtų atvykęs tuo metu, kai jis...
Aš tik pamaniau, kad jei mūsų neužpustys, galėtume išvykti dar šiandien. Ji įžūliai įsistebeilijo į Lukaną.
Jis pažvelgė pro langą. Lauke smarkiai snigo.
Atrodo, kad jau vėlu...
Leksė taip pat pažiūrėjo pro virtuvės langą ir, pamačius už lango krintančias dideles snaiges, jai apmirė širdis. Atsisuko į Lukaną ir piktai įbedė į jį kaltinamą žvilgsnį.
Jei būtume išvažiavę tada, kai prašiau...
Būtume įstrigę kur nors pakely, nekantriai užbaigė Lukanas. Greitkelius, žinoma, valo, bet tokių nuošalių kaimo keliukų, kuriais būtų tekę važiuoti, tikrai ne.
Tikriausiai, nenoromis pripažino Leksė, jis teisus kaip visada.
Ji atsitiesė.
Jau eisiu, o judu pasikalbėkite...
Pirma pavalgykite, griežtai pareikalavo Lukanas.
Leksės skruostai užkaito, nes Džonas Bartonas girdėjo, kaip juodu kalbėjosi.
Neišeisite, kol pavalgysite, spyriojosi Lukanas.
Leksė jau nebežinojo, ko nori.
Jai tikrai reikėjo užkrimsti, bet kartu troško ir pabėgti nuo Lukano kuo toliau. Leksė prisiminė, kad ne taip seniai jis pabrėžė, jog vien norų nepakanka...
Puiku, tarė ji sudirgusi ir vildamasi, kad, išgirdęs jos toną ir pamatęs žvilgsnį, Lukanas susipras. Antraip nepaisydama, kad Džonas Bartonas girdi tikrai išrėks tai, dėl ko visi paskui gailėsis.
Džonas liūdnai šyptelėjo.
Keitė jau seniai laukia progos su jumis pasimatyti.
Tikrai? Leksė sutriko pagalvojusi, kad Džono žmona galėtų čia pasirodyti. Gal ji ir ne ta pati Keitė, kurią pažinojo, bet, sprendžiant iš visų aplinkybių, kurios Leksei klojosi ne itin palankiai, galėjo būti ir ji.
Džonas linktelėjo.
Tik nemanau, kad šiandien, tokiu oru. Ji laukiasi, mūsų pirmagimis turėtų gimti po trijų mėnesių, džiaugsmingai paaiškino jis.
Sveikinu! Gal kitą kartą ir susitiksime, pasakė Leksė sukaupusi visas jėgas. Žinojo, kad kito karto tikrai nebus, nes į Malberio dvarą ji daugiau nebevažiuos. Taip nusprendė. Galutinai.
Lukanas prisimerkęs dar sykį nužvelgė ją ir kartu su Džonu Bartonu išėjo.
Jo žvilgsnis sukėlė Leksei nerimą ji suprato nesugebėjusi nuslėpti susijaudinimo, kai Džonas užsiminė, kad Keitė norėtų su jais susipažinti...
Kodėl nenorite susipažinti su Keite Barton? iškart paklausė Lukanas, kai išlydėjęs Džoną sugrįžo į virtuvę.
Atleiskite? Nusisukusi nuo lango Leksė nekaltai kilstelėjo antakius, lauke vis dar snigo.
Leksės veido išraiška buvo pernelyg nekalta ir tai neliko nepastebėta skvarbių Lukano akių.
Man pasirodė, kad... sunerimote išgirdusi apie susitikimą su Keite Barton.
Nepaisykite niekų, Lukanai, nerūpestingai tarė ji. Man pasidarė neramu pagalvojus, kad nėščiai moteriai tektų eiti tokiu oru.
Tačiau Lukanas puikiai prisiminė: Leksė sunerimo tada, kai Džonas pasakė, kad Keitė norėtų susitikti, ir tik paskui užsiminė apie žmonos nėštumą...
Jūs labai jautri, sausai tarė jis tęsdamas žodžius. Bet susitikti su ja norėtumėte, tiesa?
Juk sakiau, kad taip, lėtai tarė Leksė. Ji buvo pavargusi ir nelaiminga, nes Lukanas ir vėl ėmėsi ją tardyti.
Jis linktelėjo galvą.
Vadinasi, gerai, kad priėmiau Džono Bartono kvietimą šiandien pavakarieniauti pas juos.
Leksė iš visų jėgų stengėsi valdytis, dar tvirčiau prispaudė prie šonų rankas, sugniaužė kumščius ir skaudžiai suleido nagus į delnus.
Vakarienė su Bartonais? Leksė neabejojo, kad toji Barton yra Keitė Vilson, kurią ji puikiai pažinojo ir bičiuliavosi prieš daugelį metų.
Ji sunkiai nurijo seiles.
Ji sunkiai nurijo seiles.
Nejau eisime tokiu oru?
Lukanas atsainiai gūžtelėjo pečiais.
Teks eiti, jei norime skaniai pavalgyti, nes čia nieko neturime, tik skrebučių. Jis žvilgsniu parodė į trupinius tuščioje Leksės lėkštėje.
Dar yra vakarykščio Keitės troškinio, priminė jam Leksė.
Jis susiraukė.
Kažin ar bus skanus dar kartą pašildytas.
Leksė jautėsi vis labiau klimpstanti ne į sniegą, bet į liūną.
Žinoma, galėtume nueiti į kaimo užkandinę, tęsė Lukanas nerūpestingu balsu, bet nenorėčiau įžeisti Džono, kurio kvietimą jau priėmiau. Jis kilstelėjo tamsius antakius.
O gal eikite vienas? išdrįso pasiūlyti Leksė nedrąsiu balsu. Tiesą sakant, suvalgiau skrebutį ir nesu alkana, be to, jaučiuosi pavargusi, juk šįryt daug vaikščiojau. Valandėlę paskaitysiu ir eisiu anksti gulti.
Ir aš norėčiau anksčiau atsigulti.
Skamba įtariai, pavargusi pagalvojo Leksė, o ir Lukano balsas pasirodė dusliai seksualus.
Ji įtariai pažvelgė jam į akis ir dar spėjo pamatyti juoko žiburiukus, kurie netrukus pranyko. Gal jis mano, kad galima su ja šitaip žaisti? Jei taip, išsirinko ne tą moterį!
Jums tikrai derėtų aplankyti Bartonus, Lukanai, nenusileido ji. Būtų nemandagu nė vienam nenueiti, juolab kad buvome kviesti.
Jis gūžtelėjo pečiais.
Niekas niekada nėra palaikęs manęs nemandagiu.
Galėčiau prisiekti, kad taip ir yra, piktai sumurmėjo ji.
Ir dabar nesiruošiu toks būti, ramiai tęsė Lukanas. Jei jums dėl to nemalonu...
Tikrai ne, skubiai užtikrino ji.
Paskambinsiu ir pasakysiu, kad mes neateisime.
Ji nekantriai papurtė galvą.
Būtų negražu, nes Keitė jau tikriausiai pradėjo jums ką nors kepti ar virti.
Mums, ne tik man, taikliai pataisė jis.
Čia jūs svarbiausias, ne aš, nusišaipė Leksė. Deja, aš esu tuščia vieta, sekretorė, be to, laikinoji. O jus čia visi pažįsta, esate įžymus. Garsusis Stauerbridžo hercogas, šiek tiek sudirgusi pridūrė.
Jis liūdnai pakratė galvą.
Sekretorė ar ne, bet tikrai ne tuščia vieta, Lekse, ramiai tarė jis.
Puikiai suprantate, ką turėjau galvoje! nekantriai atšovė ji.
Taip, Lukanas suprato, kur lenkė Leksė...
Ir tas Stauerbridžo hercogo titulas nėra jau toks garsus! rūsčiai pridūrė jis.
Iš tikrųjų?
Iš tikrųjų, pakartojo jis neketindamas gilintis, nors buvo matyti, kad jai smalsu. Kaip minėjau, šis titulas man nė kiek nerūpi.
Visai nesvarbu, naudojatės tuo titulu ar ne, Stauerbridžo gyventojai jus vis tiek laiko hercogu, atkirto ji.
Lukanas prisimerkė.
O iš kur jūs žinote, kuo mane laiko Stauerbridžo gyventojai?..
Vėl nepataikiau, pagalvojo Leksė ir supykusi ant savęs susiraukė. Na ir nesiseka.
Velniava, nereikėjo jai čia važiuoti, bet dabar ką nors pakeisti jau vėlu, o Lukanas gali smarkiai pakenkti Sekretorių agentūrai!
Akivaizdu, kad Džonas Bartonas jūsų vengia. Ji gūžtelėjo pečiais. Be to, mažuose miesteliuose visuomet sklando gandai, ar ne?