Nejaugi?
Koks jūs nesukalbamas, Lukanai! Jei būtumėte pasitaręs prieš priimdamas Džono kvietimą, žinotumėte, kad nesu linkusi viešumoje vaidinti nuolankią arogantiško hercogo tarnaitę!
Leksė giliai įkvėpė, Lukanas prisimerkęs žiūrėjo į ją, suprasdamas, kad ji tenori supykdyti jį. To malonumo jis tikrai nesirengė suteikti.
Jis matė, kad Leksė elgiasi keistai. Priežasties nežinojo, bet nujautė.
Gal tai susiję su paslaptingu rytiniu pasivaikščiojimu, apie kurį nenorėjo pasakoti? O gal su nenoru apsilankyti pas Bartonus? Be to, jau du kartus vakar ir šiandien ji atsisakė eiti į kaimo užkandinę.
Viena Lukanui buvo aišku Leksės elgesys pasikeitė, ji tapo labai atsargi dar vakar, vos atvykusi į Malberio dvarą...
Lukanas įdėmiai pažvelgė į ją.
Ką ketinate veikti?
Leksė krūptelėjo ir liūdnai pažiūrėjo į jį.
Jau sakiau eisiu anksti miegoti.
Lukanas gūžtelėjo pečiais.
Aš irgi tam pritariu būtų neblogai anksčiau atsigulti.
Lukanas nė nepajudėjo nuo viryklės, bet ji dėl viso pikto žengė žingsnį atgal. Toliau nuo jo. Nuo pavojaus, kurį staiga pajuto.
Leksė nervingai liežuvio galiuku apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Nežinau, kokius reikalavimus keliate sekretorėms, Lukanai, bet patikinu jus, kad...
Na, mano reikalavimai sekretorėms yra labai paprasti. Taigi nesuprantu, kodėl paskutinė sekretorė paliko mane prieš Kalėdas net neįspėjusi, o jos vardą sužinojau tik vakar, tarė Lukanas tęsdamas žodžius. Ką apie tai manote? įžūliai paklausė jis.
Taip, Leksė jau neabejojo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios Džesika Braun išėjo iš Sent Klerų korporacijos, jai nepasisekė suvilioti Lukano.
Kodėl staiga Leksė pajuto, kad jai pavyktų? Jei suteiktų Lukanui bent mažiausią viltį, iškart atsidurtų jo glėbyje. Ir lovoje.
Ar dėl to kaltos šiltos ir tamsios it anglis Lukano akys, kurios lėtai nužvelgė ją nuo pirštų galiukų iki viršugalvio? O gal užplūdus jausmams staiga sušvelnėjusi jo lūpų linija? Bet tikriausiai dėl to, kad jis ir vėl stovėjo pernelyg arti, o tamsios akys net degė, kai žvilgsnis nuslydo prie jos lūpų...
Ji nė nepastebėjo, kada Lukanas panteros žingsniu tyliai perėjo virtuvę ir atsidūrė taip arti jos.
Šį kartą Leksė neturėjo kur trauktis. Ji stovėjo atsirėmusi į virtuvinį stalą ir išpūtusi akis žiūrėjo į Lukaną, sunkiai nurijo seiles ir tarė:
Klausykite, suprantu, kad esame pačiame šilčiausiame kambaryje, bet nemanau, kad tai suteikia jums teisę lįsti prie manęs ir glamonėti, vos tik liekame dviese.
Lįstiir glamonėti, Lekse? neskubėdamas tyliai paklausė.
Jai nuraudo skruostai.
Argi neturėtų būti koks nerašytinis susitarimas nesivelti į asmeninius santykius su darbuotojomis?
Jis šyptelėjo.
Manau, kad mums dėl to nerimauti jau per vėlu.
Taip, šis vyras bučiavo, glamonėjo ir lietė ją taip intymiai, kaip joks kitas vyras nėra daręs per visus dvidešimt ketverius jos gyvenimo metus!
Be to, ramiai tęsė Lukanas, abu žinome, kad neketinate toliau pas mane dirbti, kai grįšime į Londoną.
Tikrai?
Jausmingos lūpos atidengė baltą jo šypseną.
Taip, ramiai patvirtino jis. Taigi nematau priežasties, dėl kurios dabar negalėtume... pabendrauti?
Pabendrauti?.. beprasmiškai pakartojo Leksė. Ar čia ji taip cyptelėjo? Spygtelėjo kaip peliukas Mikis, pripūstas helio!
Lukanas susiraukė Leksė tyčia apsimetė nieko nesuprantanti. Ji puikiai žinojo, kad juodu traukia vienas kitą. Net ore sklandė tas žinojimas, ypač kai likdavo dviese.
Nors dar aną vakarą suprato, kad negali įsileisti Leksės į savo gyvenimą, kalbėdamasis su Džonu Bartonu Lukanas visą laiką galvojo tik apie ją ir beveik nesiklausė Džono. Galvojo apie tai, kaip smarkiai jos geidžia, vos tik atsiduria šalia...
Protingiausia būtų ir toliau nesileisti užvaldomam jausmų, iki kol sugrįš į Londoną ir Leksė išnyks iš jo gyvenimo.
Tačiau supratęs, kad per tą valandą jis negirdėjo nė žodžio, ką jam pasakojo Džonas Bartonas, pamanė, kad nueita jau per toli. Jam reikėjo atsikratyti Leksės, ir tučtuojau, tad reikėjo žengti dar vieną žingsnį.
Kai liaudavosi vaikęsis moters ir galiausiai juodu suguldavo, Lukanas nustodavo ja domėtis. Su Lekse irgi bus taip pat, ne kitaip. Jis ne iš tų vyrų, kurie bėga nuo sunkumų. O su Lekse kaskart darėsi vis sunkiau, kiekvieną kartu praleistą minutę.
Liaukitės, Lekse, kimiai papriekaištavo jis. Esame suaugę žmonės. Puikiai suprantame, kas vyksta...
Nieko nevyksta! ryžtingai nutraukė ji. O dabar gal malonėsite atsitraukti? Ji pakėlė rankas norėdama atsistumti nuo jo krūtinės.
Per ploną kašmyro megztuką Lukanas pajuto jos rankų šilumą. Tos mažytės, dailios rankutės. Jis troško, kad jos apkabintų jį. Geidė to visu kūnu!
Žiūrėdamas tiesiai į akis uždėjo delnus ant karštų jos rankų ir prispaudė prie savęs. Leksė pajuto, kaip smarkiai plaka jo širdis tokiu pat ritmu kaip ir pulsuojantis vyriškumas. Nuo plūstelėjusio karščio Leksės akys ėmė degti, o skruostai nuraudo.
Ar vis dar manote, kad nieko nevyksta, Lekse? tyliai paklausė jis.
Leksė ir pati suprato, kad tarp jų kažkas vyksta. Nors ir neturėjo seksualinės patirties, nebuvo kvaila. Kad tarp jųdviejų kažkas vyksta, ji suprato pačią pirmąją susitikimo akimirką. Leksė manė, kad tai antipatija, nors buvo priešingai. Tai tikrų tikriausia aistra...
Lukano akys žvelgė ryžtingai, Leksė suprato, kad jis nori kažką daryti.
Ji papurtė galvą.
Aš nelinkusi veltis į atsitiktinius nuotykius su savo viršininku.
Gali būti ir neatsitiktiniai, kimiai tarė jis.
Kaip suprasti? Leksės širdis plakė taip greitai ir garsiai, kad Lukanas neabejotinai turėjo girdėti. Taip pat jausti svaiginantį kvapą, kuris iš susijaudinimo sklido nuo jos bangomis.
Lukanas gūžtelėjo pečiais.
Jei grįšime į Londoną, gal kada nors atsitiktinai ir susitiktume, bet galėtume likti čia dar keletui dienų ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
Leksė klausiamai pažvelgė į jį.
Baigsis blogai.
Liūdnai šypsodamasis Lukanas papurtė galvą.
Nebūtinai.
Patikėkite, mums negali baigtis kitaip. Leksė turėjo pagrindą taip sakyti.
Juk nežinote, kad...
Kiek paprastai trunka jūsų meilės romanai, Lukanai? Dvi savaites? Mėnesį? O kas toliau? Atsiperkate brangiu, bjauriu papuošalu taip atsilygindamas už paslaugas? Galbūt kainuoja ir nemažai, tačiau ar nuramina sąžinę? išrėžė ji ir skausmingai šyptelėjo.
Lukanas sukando dantis.
Kai išsiskiriame, mano moterys paprastai nejaučia nuoskaudų.
Žinoma, nes gauna papuošalų! sušnypštė Leksė. Bet aš ne tokia, Lukanai.
Taip, ji ne tokia, susierzinęs pagalvojo Lukanas. Todėl ir nusprendė, kad geriausia būtų pasilikti čia ir atsikratyti to nepaaiškinamo geismo, kurį jai jautė.
Tik negalvojo, kad bus taip sunku. Vis dėlto kietas riešutėlis toji Leksė! Ši moteris, kurią jis sutiko savo nelaimei, jį erzina kad ir ką darytų.
Vienintelis Leksės papuošalas, priešingai nei kitų jo moterų, perlų auskarai ir paprastas, ant liauno kaklo kabantis auksinis medalionas...
Lukano akys nukrypo į auksinį ovalo formos papuošalą jai ant krūtinės.
Kokio žmogaus atvaizdą nešioji medalione, Lekse?
Ką? Ji išsigando, kai Lukanas ištiesė ranką norėdamas paimti medalioną į delną. Nelieskite jo! sušukusi sudavė jam per ranką.
Lukanas čiupo už papuošalo ir sugniaužė jį kumštyje niūriai žvelgdamas į išbalusią Leksę ir neramiai į šalis lakstančias jos akis.
Kas jis, Lekse? pakartojo jis dusliu balsu. Buvęs meilužis, kurio iki šiol ilgiesi? O gal dabartinis? Ar tai jo atvaizdą nešiojiesi ne tik širdyje, bet ir ant kaklo?
O ką negalima? Leksė nesėkmingai bandė atsikovoti medalioną iš jo kumščio. Prašau atiduoti jį, Lukanai, iškošė ji įniršusi.
Nagi, imk, ramiai pasiūlė jis.
Leksė pamėgino atgniaužti Lukano pirštus, bet jis tvirtai laikė papuošalą plieniniame kumštyje ir neketino paleisti. Po kovos, kuri truko vos keletą akimirkų, medaliono grandinėlė staiga nutrūko.
Leksė apstulbusi žiūrėjo į sutrūkusią grandinėlę, kuri kabėjo tarp jo liaunų, bet tvirtų pirštų.
Senovinis auksinis medalionas buvo močiutės Sianos ir senelio Alekso dovana jos šešioliktojo gimtadienio proga paskutinė jų bendra dovana. Po kelių savaičių senelis mirė. Medaliono viduje buvo jųdviejų nuotraukos besišypsančių ir neišskiriamų amžiams.
Devintas skyrius
O varge! sukūkčiojo Leksė. Ar suprantate, ką padarėte?
Ir kur buvo jo protas? Lukanas keikė save matydamas ašaras, kurios pakibo Leksei ant blakstienų, kai ji pažvelgusi žemyn pamatė nuo medaliono nutrauktą grandinėlę, kurią Lukanas vis dar gniaužė kumštyje.
Tiesą sakant, tą akimirką jis nemąstė, o veikė instinktyviai. Tokia reakcija jam buvo nebūdinga, bet dabar jautėsi, lyg būtų pakliuvęs į šėlstantį audros sūkurį, kilusį dėl...
Dėl ko?
Lukanas buvo priblokštas savo elgesio ir vengė atsakyti į šį klausimą.
Man labai gaila, Lekse...
Gaila?! suriko ji spiegiančiu balsu. Jums gaila? dar kartą piktai pakartojo. Puolate mane lyg koks neandertalietis, nutraukiate grandinėlę, o paskui lyg niekur nieko atsiprašote! Ji čiupo medalioną, vos tik jis atgniaužė kumštį.
Kai grįšime, nupirksiu jums naują grandinėlę...
Man nereikia naujos! grasinamai sušuko ji ir blykstelėjo akimis.
Tada nunešiu sutaisyti šitą...
Ačiū, susitaisysiu pati, lediniu balsu tarė Leksė.
Lukanas matė, kaip Leksė pirštais glostė medalioną. Švelniai, tarsi norėdama jį apginti?..
Aš ją sutraukiau, turėčiau ir...
Pakaks, Lukanai, kategoriškai pareiškė ji. Lipu į viršų, paskaitysiu ir eisiu gulti, o jūs... po velnių, galite užsiimti kuo norite!
Ašaros, pakibusios Leksei ant blakstienų, nederėjo prie agresyvaus jos balso. Tokio pykčio Lukanas tikrai nebuvo nusipelnęs. Tiesa, jis pasielgė kaip idiotas, neapgalvotai na ir kas? Leksė išvadino jį neandertaliečiu, bet ką iš tiesų jis įtarė pareikalavęs pasakyti, kieno nuotrauką ji slepia medalione?
Po velnių Lukanas ir pats nesusigaudė, ką jaučia! Iš kur galėjo žinoti, jeigu nebuvo to patyręs?
Jis pavydėjo.
Jautė tikrą, baisų, nežmonišką pavydą.
Lukanas visada manė, kad pavydėti yra neprotinga. Iki šiol nė viena moteris nebuvo sukėlusi jam pavydo.
Bet dabar pavydėjo ir pagaliau tai suvokė. Iš Leksės ašarų jis suprato, kad medalione yra jai brangaus žmogaus nuotrauka. Galbūt brangaus iki šiol.
Na ir kas? Ar verta jaudintis dėl to, kad Leksė sureagavo taip jausmingai? Aistra ir geismas vieninteliai iki šiol Lukanui pažįstami jausmai. Jau seniai buvo nusprendęs, kad meilė skirta tik kvailiams, kurie leidžiasi užvaldomi jausmo.
O kaip jo brolis Džordanas ir Stefanija?