Ar jųdviejų meilė taip pat verta tik pasigailėjimo?
Žinoma, ne. Bet tai visai kas kita. Džordanas buvo kitokio charakterio jis, regis, greitai pamiršo, kad jų tėvų šeima iširo, nes Aleksandras susižavėjo kita moterimi.
Jei iš meilės gali taip pasielgti, jei dėl jos gali pamesti protą tai tokios meilės Lukanui nereikia.
Staiga jis žengė žingsnį į šalį.
Puiku. Jis linktelėjo galvą. Jūsų vardu atsiprašysiu Bartonų.
Taip ir padarykite, sušnypštė Leksė išmušta iš vėžių to, kas įvyko. Ji nuliūdo ir supyko, kad jos brangus medalionas sugadintas.
Lukanas elgėsi taip, tarsi žinotų, kieno tai dovana, ir dėl to norėtų sunaikinti medalioną ir viską, kas su juo susiję...
Tačiau jis tikrai negalėjo žinoti, kad papuošalą jai padovanojo jo tėvas ir jos močiutė šešioliktojo gimtadienio proga.
Tad kodėl taip įsiuto? Nejaugi Lukanas moka šitaip pykti?
Apie ką juodu kalbėjosi prieš pat jam sugriebiant papuošalą?
Vadinasi, mūsų pokalbis apie galimą draugystę baigtas? kandžiai paklausė ji.
Mes jo net nepradėjome. Lukanas šaltai nužvelgė ją iš aukšto.
Tikrai. Karčiai šyptelėjo Leksė.
Kitos moterys tikrai su malonumu būtų priėmusios Lukano pasiūlymą praleisti dvare dar kelias dienas ir užmegzti romaną Lukanas tai pasakė kitais žodžiais, bet esmės tai nekeitė. Leksė tiesiog jautėsi įžeista.
O gal tai paglostė jos savimeilę?..
Gal, bet tik truputį.
Lukaną ji pažinojo dvi dienas nejaugi iš tikrųjų tik prieš dvi dienas susitiko su šiuo arogantišku, bet mirtinai patraukliu vyru? Leksė jau spėjo suprasti, kad jis mano neturįs jokių silpnybių. Tačiau Lukanas pasidavė aistrai, o tai, jos manymu, ir buvo silpnoji jo vieta, nes iš pažiūros jam nieko nereikėjo nei daiktų, nei žmonių.
Nereikia ir jos, liūdnai pagalvojo Leksė, nors Lukanas jos siekė, geidė ir būtų mielai pasiguldęs į lovą, bet ji jam buvo nereikalinga.
Ji kilstelėjo smakrą ir įžūliai pažvelgė į jį.
Ar nepavėluosite pas Bartonus?
Kai suprato, kad ji nori juo atsikratyti, Lukanas dar kiečiau sučiaupė lūpas.
Jie mūsų laukia tik po valandos.
Taigi per tą laiką galima būtų mikliai mane patvarkyti, ar ne?
Lukano žvilgsnis nieko gero nežadėjo.
Matyt, niekas neaplaužė jums ragų, kai buvote jauna! sušvokštė jis. Beje, Lekse, jei kada nors ir sugultume, nieko nedaryčiau paskubomis!
Nesitikėjusi tokio akibrokšto Leksė išraudo, krūtys ėmė dilgsėti, o tarpkojį vėl nutvilkė neįprastas karštis.
Mūsų abiejų laimei, yra toks svarbus žodelis jeigu, kandžiai atšovė ji.
Tikrai, laimei, tarė jis linktelėdamas.
Toks pokalbis niekur nenuves, sunkia širdimi pripažino Leksė.
Eisiu į viršų, noriu susitvarkyti, paskui paskaityti. Ji tvirtai prispaudė prie krūtinės nutrauktą grandinėlę su medalionu. Tikiuosi jūsų neberasti, jei kartais sumanyčiau nusileisti žemyn.
Lukanas nuoširdžiai gailėjosi dėl savo pasiūlymo, bet aistra, regis, įsiplieskia tarp jųdviejų vis labiau.
Nebus lengva numaldyti įsiaudrinusį kūną ir įtikinti save, kad pasiūlymas iš tikrųjų buvo kvailas!
Ir aš tikiuosi, niūriai pritarė jis. Jei norite, tikrai galėčiau sutaisyti grandinėlę...
Nenoriu, skubiai nukirto ji.
Ji dar tvirčiau rankoje sugniaužė medalioną, tarsi bijodama, kad Lukanas vėl bandys jį atimti, ir tai dar kartą jam patvirtino, jog medalionas Leksei yra labai brangus. Jei vien mintis, kad jis gali prie jo prisiliesti, jai bjauri, vadinasi, ji tikrai jo jam neduos...
Jis sukando dantis.
Savo reikalus jau sutvarkiau, taigi jei oras bus geras, galėsime išvažiuoti rytoj iš pat ryto.
Su malonumu, irzliai pritarė ji.
Lukanas nežinojo, ką dar galėtų pasakyti ar juolab padaryti.
Jis be reikalo pasiūlė Leksei pasilikti dar kelioms dienoms, kad galėtų patenkinti aistrą to ši moteris tikrai neverta...
Kai po poros valandų Lukanas grįžo iš Bartonų, namas skendėjo tamsoje, šviesa degė tik virtuvėje. Jis buvo įsitikinęs, kad Leksė kaip žadėjusi nuėjo gulti.
Ar prieš tai pavalgė?
Bet kodėl Lukanui turėtų rūpėti, ar ji pavakarieniavo? Juk yra suaugusi moteris ir gali pasirūpinti savimi.
Jis nekaltas, kad Leksė atsisakė vakarienės pas Bartonus. Ir atsisakė dar iki jų pokalbio, kuris taip ją supykdė, po to, kai netyčia nutraukė grandinėlę, kuri, atrodo, jai labai brangi.
Vis dėlto Lukanas eidamas į savo miegamąjį pastebėjo, kad Leksės miegamajame, kuris buvo tamsaus koridoriaus gale, dar dega šviesa. Ji dar nemiega. Bet kodėl? Nejaugi vis dar skaito? O gal sėdi ir rezga pabėgimo planą?
Už durų nuaidėjus žingsniams, Lukanas suraukė kaktą. Tyliai trinktelėjo durys tikriausiai tos, kurios vedė į vonios kambarį ir pasigirdo basų kojų tipenimas kilimu.
Ar čia Leksė vaikštinėja? Gal ji ką tik nusiprausė ir dabar stovi už durų nuoga?
Sugniaužęs kumščius Lukanas prispaudė rankas prie šonų ir įsivaizdavo liauną nuogą Leksės kūną išdidžiai atstatytomis krūtimis su rausvais tarsi aureolės speneliais, švelnų plokščią pilvą, apvalias šlaunis ir garbanėlių trikampį tarp ilgų grakščių kojų.
Dieve mieliausias!..
Lukanas papurtė galvą, kad atsikratytų erotinių vaizdinių ir nuslopintų netikėtai užliejusią aistrą. Bet jam nesisekė vyriškasis pasididžiavimas, pailgėjęs ir išsišovęs, nebetilpo ankštuose džinsuose ir skaudžiai tvinksėjo.
Reikėjo dumti į savo miegamąjį. Tučtuojau. Tolyn nuo pagundos, ypač žinant, kad Leksė stovi čia pat, už durų. Tikriausiai nuoga...
Leksė krūptelėjo ir pakėlė galvą išgirdusi tyliai beldžiant į duris, netrukus jos atsivėrė ir tarpduryje pasirodė Lukano siluetas.
Žinoma, tai buvo jis. Kas gi daugiau, juk name jie vieni du.
Be to, kas kitas jei ne Lukanas galėtų lyg niekur nieko įsiveržti į jos miegamąjį lyg į savąjį?
Na, jis ir priklauso jam, priminė Leksei vidinis balsas. Lukanui priklauso visas Malberio dvaras!
Nutilk gi pagaliau, Leksė piktai subarė tą pašaipų balselį. Dabar svarbiausia, kad Lukanas atėjo į jos miegamąjį nekviestas.
Ji staiga atsitiesė nuo krepšio, į kurį stengėsi sugrūsti drabužius, kuriais vilkėjo visą dieną, nors šis jau buvo beveik pilnas. Ji pasiryžo nieku gyvu nepasirodyti Lukanui, jog yra sumišusi, nes vilkėjo tik baltais marškinėliais ir pilkomis laisvai krintančiomis pižamos kelnėmis, su kuriomis paprastai miegodavo. Žinoma, ji nemanė, kad Lukaną tai gali trikdyti moterys, su kuriomis jis miegodavo, be jokios abejonės, skęsdavo šilkuose ir nėriniuose, kol galiausiai likdavo ir be jų.
Ko jums čia reikia, Lukanai? paklausė ji ir tyčia nenuleido akių.
Perėjusi kambarį prisėdo ant aukso spalvos brokatu dengtos lovos krašto. Nors ir jautėsi nejaukiai būdama tik su naktiniais drabužiais, bet neketino slėptis po antklode lyg nekalta mergelė!
Blausioje šviesoje ji sugebėjo įžiūrėti, kad Lukanas vilki tais pačiais išblukusiais džinsais ir pilku megztiniu, kuriais persirengė prieš eidamas pas Bartonus. Tarp antakių buvo matyti įsirėžusi gili raukšlė.
Lekse, gal pagaliau liaukimės širsti vienas ant kito?
Leksės kūnas, įsitempę raumenys ir nervinės ląstelės šaukte šaukė, kad juodu tiesiog nesugebėtų ramiai kalbėtis. Nesugebėtų ir tiek.
Kodėl turėtume? paklausė ji nuvargusiu balsu.
Kodėl turėtume? paklausė ji nuvargusiu balsu.
Todėl, Lekse, kad aš padariau didelę klaidą ir dėl to atsiprašau, tarė jis prikimusiu balsu.
Manote, to pakanka ir dabar įsivyraus taika?
Susierzinęs jis sušvokštė pro nosį.
Nebežinau, ko dar iš manęs tikitės!
Ko Leksė tikėjosi? To, ko tikrai negaus, ir tai ji puikiai žinojo. Niekada. Ir ne tik todėl, kad Lukanas, kaip paaiškėjo, buvo iš tų vyrų, kurie neleidžia sau būti meiliems kitų žmonių akivaizdoje, bet dar ir todėl, kad jis Lukanas Sent Kleras. O ji Leksė Hamilton, visų nekenčiamos Sianos vaikaitė...
Ji karčiai šyptelėjo.
Dėl ko atsiprašote, Lukanai? pasiteiravo. Dėl siūlymo pasimylėti? Ar dėl to, kad man atsisakius nutraukėte mano grandinėlę? Jos balsas tapo šiurkštus prisiminus, kaip grandinėlė skaudžiai brūkštelėjo jai per kaklą ir kokia buvo sukrėsta išvydusi sugadintą papuošalą Lukano rankoje.
Jis paniuro.
Bet aš tikrai... po velnių, aš tai padariau netyčia, nors jūs ir netikite!
Netikiu, su kartėliu patvirtino ji. Bet jau pats faktas, kad tai įvyko... rodo, jog... toji trauka tarp mudviejų yra pragaištinga. Leksė iš susirūpinimo pradėjo purtyti galvą.
Pragaištinga?.. lėtai pakartojo jis.
Ji linktelėjo.
Mudu skaudiname vienas kitą, Lukanai. Kartais tyčia, kartais ne, tačiau šitaip elgiamės nuo pat pirmosios pažinties akimirkos.
Į jos miegamojo duris Lukanas nusprendė pabelsti tik todėl, kad norėjo ištaisyti klaidą. Tiesa, tai nebuvo vienintelė priežastis ir jis tai pripažino. Bet tą nesusipratimą būtina išspręsti. Mintis apie jųdviejų nesantaiką neišėjo jam iš galvos, kol svečiavosi Bartonų namuose.
O dabar eikite, Lukanai, paprašė Leksė pavargusiu balsu. Eikite į savo miegamąjį, o aš liksiu savajame. Taip rytoj išvažiuojant nė vienam nereikės gailėtis.
Lukanas nervingai sukando dantis. Tokios nevilties per savo gyvenimą jam dar neteko patirti viskas vyko ne taip, kaip norėjo.
Nepadėjo ir tai, kad Leksė atrodė labai gundanti, tiesiog prašėsi suvalgoma sėdėjo ant lovos krašto sukryžiavusi kojas, užlieta auksinės naktinės lempos šviesos, išsidraikiusiais plaukais, kurie krito ant balto, švaraus veido ir liaunų nuogų pečių. Pro ploną baltų marškinėlių audinį aiškiai matėsi švelnios, gundančios krūtys ir rausvi speneliai.
Jis pažvelgė į ją ir nenuleisdamas žvilgsnio žengė žingsnį pirmyn. Paskui dar vieną, nes ji tam neprieštaravo. Ir dar vieną. Netrukus Lukanas stovėjo prie lovos ir žiūrėjo į ją iš viršaus.
Ar tikrai nori, kad išeičiau, Lekse? tyliai paklausė jis.
Ar ji nori? Ar tikrai nori, kad Lukanas apsisuktų ir paliktų ją vieną? Nesigailės, kai liks viena?
Ne, Leksė nenorėjo, kad jis išeitų. Tačiau žinojo, jog turės tai padaryti. Taip bus geriau jiems abiem.
Kai anądien Lukanas išėjo ir name įsivyravo ramybė, Leksė turėjo daug laiko apmąstymams galvojo apie tai, kaip smarkiai jis vis dėlto traukia. Apie tai, kad norėtų iš Lukano daugiau, negu jai siūloma. Daugiau, negu jis sugebėtų suteikti. Ji žinojo, kad Lukanas negali suteikti daugiau ne tik jai, bet ir jokiai kitai moteriai.
Kad ir kokia to priežastis nevykęs meilės romanas jaunystėje, o gal tik iširusi tėvų santuoka ji neabejojo, kad praeityje Lukanas sąmoningai apsisprendė nieko nemylėti.
Tačiau Leksė matė, kaip per tas dvi dienas jis keletą kartų nusijuokė. Žinoma, juokėsi ne iš jos, o iš to, kaip ji kalbėjo ir elgėsi, vis dėlto tomis akimirkomis Leksė pamatė kitokį Lukaną. Jis buvo vaikiškai švelnus ir dėl to patrauklus, netgi žavingas.