Štai jau dešimt metų, kai senis Oriolis kas savaitę skelbiasi, jog tuoj sprogdinsiąs savo uolą, bet iki šiol niekaip neprisirengė.
Kiekvieną kartą, kai kurį nors iš kaimo vaikinų pašaukdavo į kariuomenę, jis sakydavo išvykstančiam:
Kai parvažiuosi atostogų, žiūrėk, parvežk parako mano akmeniui.
Ir visi kareiviukai pargabendavo savo kuprinėse pavogto parako senio Oriolio akmeniui. Jis jau turėjo prisipylęs jo visą skrynutę, o uola stovėjo kaip stovėjusi.
Pagaliau prieš kokią savaitę senis su savo sūnum, Ilguoju Žaku, kurį visi vadina Milžinu, pradėjo kalti uolą. Išduobtą didžiulio akmens vidų šįryt juodu pripylė parako, o paskui užtaisė angą, palikdami tik skylutę dagčiui kempinei, kurią rūkaliai perkasi tabako krautuvėje. Padegs kempinę antrą valandą. Taigi, uola sprogs penkios, gal dešimt minučių po antros, nes dagtis labai ilgas.
Kristiana susidomėjo šia istorija ir iš anksto mėgavosi būsimu reginiu: uolos sprogdinimas kurstė naivią jos vaizduotę lyg koks smagus vaikų žaidimas.
Parkas baigėsi.
O kas ten toliau? paklausė jinai.
Daktaras Onora atsakė:
Pasaulio kraštas, ponia, taip vadinasi visoje Overnėje pagarsėjęs aklinas tarpeklis. Tai viena įdomiausių šios vietovės įžymybių.
Bet štai suskambo varpas. Gontranas sušuko:
Žiūrėkite, jau pusryčiai!
Jie pasuko atgal.
Priešais juos ėjo aukštas jaunas vyras. Gontranas tarė:
Na, sesut, leisk tave supažindinti su ponu Poliu Bretinji.
Tada pasigręžė į bičiulį:
Tai mano sesuo, brangusis.
Kristianai jis pasirodė negražus. Trumpi ir lygūs juodi plaukai, itin apvalios akys, žvelgiančios kone rūsčiai, galva taip pat visai apvali ir stambi, primenanti patrankos sviedinį, Herkulio pečiai. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kažkoks niaurus, nemitrus ir grubokas. Tačiau jo švarkas, baltiniai ir galbūt visas kūnas dvelkė Kristianai nepažįstamu švelnučiu, lengvu aromatu, ir jinai pagalvojo: Kas tai per kvepalai?
Jis paklausė:
Jūs atvykote šį rytą, ponia?
Balsas buvo duslokas.
Kristiana atsakė:
Taip.
Gontranas pastebėjo, kad markizas ir Andermatas iš tolo jiems moja: reikia skubėti pusryčių.
Daktaras Onora atsisveikino ir paklausė, ar jie iš tikrųjų ketiną eiti pažiūrėti, kaip bus sprogdinama uola.
Kristiana atsakė būtinai eisianti; paskui greitai patraukė brolį už rankos ir, pasilenkusi prie jo, sušnibždėjo:
Aš alkana kaip vilkas. Man bus labai nepatogu valgyti su tokiu apetitu tavo draugo akivaizdoje.
II
Kaip ir visuose viešbučiuose, pusryčiai prie bendro stalo truko ilgai. Kristianai visi veidai buvo nepažįstami, tad ji kalbėjo tik su tėvu ir broliu. Po pusryčių pakilo į savo kambarį pailsėti, ligi eis prie uolos.
Dar gerokai prieš laiką jinai jau buvo pasirengusi ir visus skubino, kad tik nepavėluotų.
Tuoj pat už kaimo, gale slėnio, iš tikrųjų stūksojo aukšta kalva, bemaž kalnas. Saulės kepinami, jie užkopė į tą kalvą siauru takeliu, vingiuojančiu tarp vynmedžių. Kai pasiekė viršūnę, Kristiana sukliko iš nuostabos toks platus reginys ūmai atsivėrė jos žvilgsniui. Priešais plytėjo lyguma, bekraštė kaip okeanas. Apsiklėtusi lengvu rūku, žydru ir švelniu rūku, lyguma traukėsi toli toli, gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt kilometrų ligi vos užmatomų kalnų. O pro skaidrų plonytį ūkanos šydą, plevenantį viršum tos plačios erdvės, galėjai įžiūrėti miestus, kaimus, miškus, didelius gelsvus pribrendusių javų ketvirtainius, didelius žalius pievų ketvirtainius, fabrikus su ilgais raudonais kaminais ir juodas smailiabokštes varpines, pastatytas iš užgesusių vulkanų lavos.
Apsigręžk, pasakė jai brolis.
Kristiana apsigręžė ir išvydo kalnyną, didžiulį kalnyną, sėte nusėtą krateriais. Priešais jį tįsėjo Anvalio slėnis plati žalumos banga, kurioje dūlavo siauri tarpeklių kontūrai. Ištisas medžių srautas kilo stačia atšlaite aukštyn ligi pirmosios keteros, užstojančios tolesniąsias. Kristiana stovėjo su broliu kaip tik toj vietoj, kur kalnai pereina į lygumas; iš čia gerai matyti visas kalnynas, kuris traukiasi po kairei Klermon Ferano linkui, keldamas į žydrą dangų keistus nupjautus kaukarus, panašius į bjaurius spuogus: tai vulkanai, negyvi, užgesę vulkanai. O pačioje tolybėje tarp dviejų aukštų gūbrių kyšo trečias, didingas, dar aukštesnis ir tolesnis, su apvalia viršūne, ant kurios dunkso kažkoks keistas pavidalas sakytum griuvėsiai.
Apsigręžk, pasakė jai brolis.
Kristiana apsigręžė ir išvydo kalnyną, didžiulį kalnyną, sėte nusėtą krateriais. Priešais jį tįsėjo Anvalio slėnis plati žalumos banga, kurioje dūlavo siauri tarpeklių kontūrai. Ištisas medžių srautas kilo stačia atšlaite aukštyn ligi pirmosios keteros, užstojančios tolesniąsias. Kristiana stovėjo su broliu kaip tik toj vietoj, kur kalnai pereina į lygumas; iš čia gerai matyti visas kalnynas, kuris traukiasi po kairei Klermon Ferano linkui, keldamas į žydrą dangų keistus nupjautus kaukarus, panašius į bjaurius spuogus: tai vulkanai, negyvi, užgesę vulkanai. O pačioje tolybėje tarp dviejų aukštų gūbrių kyšo trečias, didingas, dar aukštesnis ir tolesnis, su apvalia viršūne, ant kurios dunkso kažkoks keistas pavidalas sakytum griuvėsiai.
Tai buvo Piuji de Domas, Overnės kalnų karalius, masyvus galiūnas, tebelaikąs ant savo galvos karūną, uždėtą pačios didžiausios tautos romėnų šventovės liekanas.
Kristiana sušuko:
O, kaip man čia bus gera!
Ir jau dabar jai buvo gera, jau dabar jinai jautė tą palaimą, kuri persmelkia mums visą kūną ir sielą, išplečia krūtinę ir tarsi grąžina jaunatvę, kai mes ūmai patenkame į žavingą šalį, mielą akiai ir širdžiai, ir mums pasirodo, kad toji šalis mūsų laukė ir kad mes patys jai sutverti.
Kažkas šūktelėjo:
Ponia! Ponia!
Kristiana pamatė netoliese daktarą Onora jį buvo lengva pažinti iš aukštos skrybėlės. Daktaras skubiai priėjo ir nuvedė markizo šeimą į kitą kalvos šlaitą, į nuokalnią pievą šalia jauno miškelio, kur jau laukė koks trisdešimt žmonių atvykėlių ir vietinių kaimiečių.
Stati atkalnė leidos nuo čia žemyn ligi pat Riomo kelio, nusodinto pavėsingais gluosniais, po kuriais vingiavo mažas upeliūkštis; o ant jo kranto, vidur vynuogyno, stūksojo smailiaviršūnė uola, prie kurios klūpėjo lyg melsdamiesi du vyrai.
Tai buvo Orioliai, tėvas ir sūnus. Juodu jungė dagtį, o nuo kelio į juos žvelgė smalsuolių minia, kurios priekyje neramiai kibždėjo žemesnė eilė vaikigalių.
Daktaras Onora parinko Kristianai patogią vietelę, ir ji atsisėdo smarkiai plakančia širdimi, tarsi būgštaudama, kad drauge su uola neišlėktų į orą ir visi tie žmonės. Markizas, Andermatas ir Polis Bretinji susėdo ant žolės šalimais, o Gontranas paliko bestovįs. Jis pajuokavo:
Mielas daktare, jums turbūt kur kas mažiau darbo, negu jūsų kolegoms? Jie va neatėjo į šį nedidelį spektaklį nesurado nė valandos laiko.
Onora geraširdiškai atsakė:
Darbo man ne mažiau, tik aš mažiau rūpinuosi savo ligoniais. O be to, aš įsitikinęs, kad ligoniui svarbiau gera nuotaika negu vaistai.
Vylinga jo mina labai patiko Gontranui.
Aukštyn kopė vis nauji žmonės, bendro stalo kaimynai: ponios Paj motina ir duktė, abi našlės, ponas Monekiu su dukra ir ponas Obri-Pasteras, mažas storulis, šniokščiąs kaip įtrūkęs garo katilas, buvęs kalnakasybos inžinierius, dirbęs Rusijoj ir ten susikrovęs nemažą turtą.
Inžinierius jau buvo susidraugavęs su markizu. Jis taip ilgai ir apdairiai taikėsi, kur čia geriau atsisėdus, kad Kristiana vos nesusijuokė. Gontranas nuėjo pasižiūrėti, kas gi tie kiti smalsuoliai, užkopę jiems pridurmu ant kalvos.
Polis Bretinji rodė Kristianai Andermat tolumoje matomas vietoves. Visų arčiausia buvo Riomas raudona čerpių stogų dėmė lygumoje; toliau Eneza, Marengas, Lezu daugybė vos pastebimų kaimelių, kurie atrodė lyg mažos tamsios skylutės ištisinėje žalioje staltiesėje, o ten, toli toli, Forezo kalnų papėdėje, galima įžiūrėti taip bent jis tikino Tjerą.
Jis gyvai kalbėjo:
Pažvelkite va čia, čia, kur aš rodau pirštu. Aš matau, labai gerai matau.
Kristiana nieko nematė, bet nesistebėjo, kad jis mato: apvalių, įdėmių jo akių žvilgsnis buvo aštrus kaip plėšraus paukščio, ir iš tiesų atrodė, kad jis viską regi tolumoje tarsi pro jūreivišką binoklį.
Jis kalbėjo toliau:
Priešais mus, lygumos viduryje, teka Aljė, bet jo iš čia nematyti. Per toli bus kokia trisdešimt kilometrų.
Kristiana beveik nė nežiūrėjo ten, kur jis rodė: jos žvilgsnį ir mintis traukė uola. Jinai galvojo, kad šitas didelis akmuo štai netrukus dings kaip nebuvęs, subyrės į dulkes, ir ėmė gailėtis akmens, kaip maža mergytė kad gaili sudužusio žaisliuko. Uola čia stovi nuo seniausių laikų, ji tokia graži ir taip čia tinka. O tuo tarpu abu vyrai, pakilę ant kojų, griebė kastuvus ir įgudusiom žemdirbių rankom skubiai ėmė rausti į krūvą jos papėdėje smulkius akmenis.
Minia palei kelią be paliovos augo ir slinkosi vis artyn visi norėjo geriau matyti. Vaikiščiai lindo prie abiejų kaimiečių, lakstė ir zujo aplinkui tarytum linksmi šuniukai. Nuo aukštumos, kur sėdėjo Kristiana, tie žmonės atrodė visai mažučiai lyg spiečius vabaliukų, lyg knibždantis skruzdėlynas. Jinai girdėjo šurmulį, tarpais lengvą, tik pagaunamą, o tarpais gana gyvą, girdėjo duslų gausmą, žmonių riksmus ir bruzdesį, kuris trupėjo ore, tirpo, sklaidėsi it garso dulkės. Ant kalvos minia taip pat vis didėjo: iš kaimo suėję žmonės nusėdo kone visą šlaitą priešais pasmerktąją uolą.
Žiūrovai šūkčiojosi tarpusavy, to paties viešbučio gyventojai, tos pačios klasės ar kastos atstovai rinkosi į atskiras grupes. Visų triukšmingiausias buvo aktorių ir muzikantų būrelis, kuriam vadovavo ir davė toną trupės direktorius Petriusas Martelis iš Odeono, šia proga atsisakęs azartiškos biliardo partijos.
Užsismaukęs ant kaktos panamą, užsimetęs ant pečių juodos alpagos švarką, tarp kurio skvernų pūpsojo didelis baltas pilvas, kaime liemenė jam atrodė nereikalinga, ūsuotasis aktorius stovėjo didinga vado poza ir rodė, aiškino, komentavo kiekvieną Oriolių judesį. Sustoję aplinkui, jo klausėsi valdiniai: komikas Lapalmas, meilužio vaidmenų atlikėjas Ptinivelis ir muzikantai maestras Sen Landri, pianistas Žavelis, stambusis fleitistas Nuaro, kontrabosistas Nikordi. Priešais juos sėdėjo trys moterys, jų skėčiai, išskleisti viršum galvų, baltas, raudonas ir mėlynas, ryškiai tvaskėjo kaitrios saulės spinduliuose tartum Prancūzijos vėliava. Tai buvo panelė Odlen, jauna aktorė, jos motina laikinai išnuomota mamytė, anot Gontrano, ir kavinės kasininkė, nuolatinė tų dviejų damų palydovė. Sutaikyti jų skėčius taip, kad jų spalvos sudarytų tautinę vėliavą, sumanė Petriusas Martelis: sezono pradžioje pastebėjęs, jog panelės Odlen ir jos motinos skėčiai baltas ir mėlynas, jis padovanojo kasininkei raudoną.